Virusinis bėrimas vaikams: simptomai, priežastys ir gydymas
Vaiko oda yra jautresnė nei suaugusiųjų, todėl bėrimai - vienas dažniausių simptomų, su kuriu tėvai kreipiasi į gydytojus. Jie gali atsirasti staiga, vos per kelias valandas, arba vystytis palaipsniui, lydimi karščiavimo, slogos ar bendro silpnumo. Dvi dažniausios bėrimų grupės - virusiniai ir alerginiai. Nors iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti labai panašiai, jų priežastys, eiga ir gydymas skiriasi iš esmės.
Kas sukelia virusinį bėrimą vaikams?
Virusiniai bėrimai dažniausiai lydi įprastas vaikų infekcijas, tokias kaip rotavirusas, enterovirusas, vėjaraupiai, šeštoji liga ar kitos kvėpavimo takų infekcijos. Alerginiai bėrimai atsiranda kaip organizmo reakcija į maistą, vaistus, lateksą, vabzdžių įkandimus, gyvūnų plaukus arba aplinkos dirgiklius. Tėvams svarbiausia suprasti kelis esminius bruožus: kada bėrimas pavojingas, kokie simptomai rodo alerginę kilmę, o kokie - virusinę, ir kada būtina nedelsiant kreiptis pagalbos.
Viena iš virusinių infekcijų, dažnai pasireiškiančių bėrimu, yra parvovirusas B19. Nors daugiausia infekcinės eritemos atvejų fiksuojama žiemą ir pavasarį, tačiau virusas aktyviausias orams šylant, tad tuo metu gali kilti ligos protrūkių. Angliškai ši liga vadinama „slapped cheek syndrome“, t.y. odos raudonumu, kuris pirmiausia parausta skruostuose, po to atsiranda rožinės spalvos skausmingų papulių, dėmelių. Įprastai susergama per 1-2 sav. (5-15 d.) nuo kontakto su užsikrėtusiuoju. Tačiau šis virusas klastingu laikomas dėl to, kad užkrėsti kitus galima likus ~10 dienų dar iki pasirodant bėrimams. Taigi, mažiausiai savaitę nuo ligos pradžios jokių simptomų ligonis gali nejusti, o vėliau atsiranda bėrimas ant skruostų, besitęsiantis iki kelių dienų. Po to bėrimas išplinta po visą kūną (dažniausiai rožinių darinių ant galūnių, liemens). Jis išlieka iki 1-3 sav., vietomis šviesėja, iš tolo primena tinklą. Nėščiajai liga paprastai nėra sunkesnė nei kitiems suaugusiems, tačiau virusas gali būti perduodamas vaisiui per placentą. Užsikrėtus šiuo laikotarpiu, persileidimo rizika padidėja iki maždaug 5-10 % (kai kuriais duomenimis ir iki 15 %), o vaisiaus hidropsio rizika siekia apie 3 %. Tai pavojinga būklė, pasireiškianti nenormaliu skysčių kaupimusi. Įtarus galimą nėščiosios kontaktą su parvovirusu, net ir nesant simptomų, rekomenduojama atlikti serologinius tyrimus. Parvovirusas nėštumo metu yra pavojingas, o galimybės nuo jo apsisaugoti - ribotos, tačiau nėščias moteris turėtų raminti tai, kad apie 60 % suaugusiųjų turi imunitetą parvovirusui, nors galbūt to nė nežino, nes sirgo vaikystėje ir/arba labai lengva ar besimptome forma. Specifinio parvovirusinės infekcijos gydymo nėra, įprastai taikomas simptominis gydymas. Jeigu infekcine eritema užsikrėtė nėščioji, rizika, kad infekciją ji perduos ir vaisiui, siekia apie 30 proc. (tačiau tai labai priklauso nuo nėštumo savaitės). Didžiausia galima komplikacija (5-10 % visų atvejų) - vaisiaus žūtis.
Kita dažna virusinių bėrimų priežastis - enterovirusai. Vasarą kartu su šiluma ir jos teikiamais džiaugsmais padaugėja ne tik malonumų, bet ir vaikų ligų. Iš tiesų įvairūs virškinimo sutrikimai, tokie kaip vėmimas ar viduriavimas, mažuosius dažniau užklumpa būtent šiltuoju metų laiku. Kaip vieną iš galimų šių negalavimų priežasčių Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų ligų gydytoja Eugenija Juodienė įvardija enterovirusus - itin plačiai mūsų kasdienėje aplinkoje paplitusius infekcijų sukėlėjus. Enterovirusai - tai didelė grupė Picornaviridae šeimai priklausančių virusų, galinčių sukelti įvairių infekcinių ligų, ypač kūdikiams ir vaikams. Nors šios grupės virusai aplinkoje cirkuliuoja visus metus, pastebima, kad mūsų platumose jų sukeliamų infekcijų padaugėja būtent vasaros mėnesiais. Enterovirusai platinami dviem būdais - oro lašeliniu per tokius organizmo skysčius kaip nosiaryklės sekretas (nuo sergančiojo) ir fekaliniu - per išmatas (nuo viruso nešiotojo). Dažniausiai puola mažus vaikus: kitaip nei suaugusių žmonių, vaikų organizmas neturi pakankamo imuninės sistemos atsako. Vaikų higienos įgūdžiai nėra tokie geri kaip suaugusiųjų. Beje, dažniau enterovirusų sukeltomis infekcijomis serga tie vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia kolektyvuose - lanko darželius, mokyklas. Negana to, šių infekcijų inkubacinis laikotarpis taip pat gana ilgas, vidutiniškai 10-12 dienų, kai kuriais atvejais ir iki 14 dienų, todėl dar nejausdami jokių simptomų vaikai lengvai ir greitai infekciją sukeliantį virusą perduoda vieni kitiems. Nuo karščiavimo iki skausmingų bėrimų: enterovirusų sukelti negalavimai gali pasireikšti labai įvairiai, o konkretūs simptomai ir jų pasireiškimo sunkumas priklauso nuo viruso serotipo ir vaiko imuninės sistemos. Daugeliu atvejų enterovirusų sukelta infekcija praeina be išreikštų simptomų ar pasireiškia nespecifiniu karščiavimu. Labiausiai paplitusi enterovirusinės infekcijos forma gali priminti ir peršalimo ligas - pakyla aukšta temperatūra, net iki 39-40 laipsnių, kamuoja gerklės, galvos skausmas, pasireiškia konjunktyvito - akių junginės uždegimo - požymiai. Dažnai ši infekcija pasireiškia ir virškinamojo trakto sutrikimais, vyresniems vaikams - neretai kaip herpangina, kai gerklės srityje, ant tonzilių, žiočių ir ryklės sienelių atsiranda skausmingų pūslelių. Dar viena gana dažna enterovirusinės infekcijos forma - vadinamoji rankų-kojų-burnos liga. Paprastai ši liga pasireiškia pūsleliniu ryklės, delnų ir padų bėrimu ir dažniausiai 1-2 dienas trunkančiu karščiavimu. Kai kuriais atvejais, ypač tarp vaikų iki 5 m., liga pasireiškia tik bėrimu, kuris trunka apie 3-5 dienas. Sunkesnės ligos formos gali pasireikšti ir encefalitu (galvos smegenų audinio uždegimu), meningitu (minkštųjų smegenų dangalų uždegimu) ar širdies raumens uždegimu (miokarditu). Specifinio gydymo nėra. Deja, specifinio enterovirusų sukeltų infekcijų gydymo nėra. Priklausomai nuo pasireiškiančių simptomų, gydoma užtikrinant pakankamą skysčių vartojimą ir simptomus lengvinančiais vaistais. Apsaugoti padeda higiena. Kaip ir kitų infekcinių ligų atvejais, siekiant sumažinti sirgimą enterovirusine infekcija, būtina laikytis asmeninės higienos. Rekomenduojama dažnai ir kruopščiai plauti rankas su vandeniu ir muilu, gerai nuplauti maisto produktus, vaikų darželiuose ir kitose vaikų ir žmonių lankomose vietose dezinfekuoti žaislus ir kitus vaikų imamus daiktus, aplinkos paviršius. Be to, po ligos nereikėtų skubėti vaiką vėl leisti į darželį ar mokyklą.
Enterovirusinis bėrimas - tai virusinės infekcijos sukeltas odos pažeidimas, dažniausiai pasireiškiantis staiga atsirandančiomis rausvomis dėmelėmis, pūslelėmis ar smulkiais išbėrimais įvairiose kūno vietose. Enterovirusai ypač dažnai plinta tarp vaikų, tačiau užsikrėsti gali ir suaugusieji. Dauguma atvejų yra lengvi, tačiau kai kurioms pacientų grupėms (kūdikiai, žmonės su nusilpusia imunine sistema) infekcija gali būti pavojingesnė.
Virusinio bėrimo simptomai
Virusinis bėrimas vaikams dažniausiai pasireiškia kartu su kitais infekcijos simptomais: karščiavimu, sloga, gerklės skausmu, kosuliu, viduriavimu, mieguistumu ar sumažėjusiu apetitu. Tipiška virusinio bėrimo eiga būna tokia: kelias dienas vaikas karščiuoja, tampa vangus, atsiranda peršalimo simptomų. Tik po to, kai temperatūra pradeda kristi, ant kūno pasirodo rožinės ar rausvos dėmelės. Bėrimai virusinės kilmės dažnai būna netaisyklingų formų, išsidėstę plačiai: ant veido, liemens, rankų, kojų. Daugeliu atvejų jie neniežti arba niežti nežymiai. Virusinio bėrimo trukmė gali būti nuo vienos iki penkių dienų. Paprastai jis išnyksta savaime, kai organizmas susitvarko su infekcija.
Kaip atskirti virusinį bėrimą nuo alerginio?
Alerginį bėrimą dažniausiai lydi stipresnis niežėjimas nei virusinį. Toks bėrimas gali atsirasti labai greitai, net per kelias minutes, ypač jei priežastis yra maistas, vaistai ar vabzdžio įkandimas. Alerginis bėrimas neretai atrodo kaip iškilę raudoni ploteliai - dilgėlinė. Tipiškas požymis - bėrimas keičia vietą: vienoje vietoje atsiranda, kitoje išnyksta. Tai ypač būdinga maisto alergijoms. Skirtingai nei virusiniai bėrimai, alerginiai gali plisti labai greitai. Niežėjimas gali būti toks intensyvus, kad vaikas tampa neramus, drasko odą, parausta ausys, veidas ar kaklas. Kai kuriais atvejais atsiranda lūpų, vokų ar veido tinimas - tai požymis, kad reakcija rimtesnė. Sunkiausia forma - anafilaksija, kuriai būdingi dusulys, balsas tampa kimus, vaikas pradeda kosėti, atsiranda silpnumas.
Virusinis bėrimas dažniausiai būna smulkus, dėminis, rausvas ar rožinis. Jis paplitęs didesniame plote, gali būti ant nugaros, pilvo, krūtinės. Bėrimai dažnai nedirgina, o vaikas nerodo didelio diskomforto. Alerginis bėrimas, priešingai, būna ryškiai raudonas, iškilęs, dažnai - grublėtas. Jis niežti, kartais net labai intensyviai. Bėrimai atsiranda staiga, gali judėti iš vienos vietos į kitą, keisti formą ir dydį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sąsajas. Jei vaikas valgė naują produktą, gavo vaistų ar susidūrė su nauju kosmetikos gaminiu, tikimybė, kad bėrimas alerginis, didėja.
Kada bėrimas pavojingas ir reikia skubios pagalbos?
Visi bėrimai, atsiradę kartu su dusuliu, veido ar liežuvio tinimu, mieguistumu ar sąmonės sutrikimu, yra pavojingi. Virusiniai bėrimai taip pat gali būti susiję su rimtomis būklėmis, jei bėrimas atrodo kaip kraujosruvos, neišnyksta paspaudus, jei vaikui skauda galvą, kaklas sustingęs, yra nuolatinis vėmimas ar labai aukšta temperatūra.
Gydymas ir priežiūra
Nesvarbu, ar bėrimas virusinis, ar alerginis, pirmoji pagalba namuose dažnai padeda sumažinti diskomfortą. Svarbiausia - neperkaitinti vaiko. Patartina vengti sintetinių drabužių, nes oda tuomet greičiau dirginama. Alerginio bėrimo atveju gydytojas gali rekomenduoti antihistamininius vaistus, kurie sumažina niežėjimą. Labai svarbu neleisti vaikui draskyti odos, nes tai gali sukelti infekciją.
Specifinio enterovirusinio gydymo nėra, priklausomai nuo pasireiškiančių simptomų, gydoma užtikrinant pakankamą skysčių vartojimą ir simptomus lengvinančiais vaistais. Daugeliui žmonių pakanka kelių paprastų priemonių, kurios palengvina bendrą savijautą ir mažina odos diskomfortą. Pagrindinis dėmesys skiriamas karščiavimo kontrolei, odos apsaugai ir pakankamam skysčių vartojimui.
Mokslo sriuba: apie virusus, bakterijas ir mūsų imunitetą
Prevencija
Kaip ir kitų infekcinių ligų atvejais, siekiant sumažinti sirgimą enterovirusine infekcija, būtina laikytis asmeninės higienos. Rekomenduojama dažnai ir kruopščiai plauti rankas su vandeniu ir muilu, gerai nuplauti maisto produktus, vaikų darželiuose ir kitose vaikų ir žmonių lankomose vietose dezinfekuoti žaislus ir kitus vaikų imamus daiktus, aplinkos paviršius. Be to, po ligos nereikėtų skubėti vaiką vėl leisti į darželį ar mokyklą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
