Violeta Mičiulienė: Kelias nuo scenos iki sielos gelmių
Violeta Mičiulienė, gerai pažįstama kaip Stefutė ar tetulė Jadvyga, yra viena iš tų asmenybių, kurios geba ne tik pralinksminti, bet ir giliai paliesti žiūrovų širdis. Jos gyvenimo ir karjeros kelias kupinas netikėtų posūkių, iššūkių ir atradimų. Nuo humoristinių personažų scenoje iki giliai asmeninių, autentiškų tekstų savo tinklaraštyje - Violeta nuolat auga ir keičiasi, įkvėpdama aplinkinius savo atvirumu ir jėga.
Vaikystė ir jaunystė: šaknys Subačiuje
Violeta Mičiulienė gimė 1962 m. lapkričio 16 d. Panevėžio rajone. Nuo dvejų metų augo Subačiuje, prie geležinkelio stoties. Šis miestelis jai tapo ypatinga vieta, kur ji pažino vietinių žmonių dvasią ir prie jų prisirišo. Vaikystėje Violeta buvo aktyvi ir drąsi mergaitė, kuri be baimės atsakinėjo į klausimus ir visur stengėsi būti pirma.
„Kai man suėjo 16 metų ir liepė stoti į komjaunimą, paaiškėjo, kad komjaunuoliai durpyne gimti neturi teisės“, - šaipėsi Violeta. Vėliau, kai durpyno varlė karalaitė Vilniaus kultūros mokykloje išdidžiai prisistatė, kad į sostinę mokytis atvyko iš Subačiaus geležinkelio stoties, kursiokai kvatojo it apsėsti. „Niekaip nesupratau, ko jie juokiasi. Nuo dvejų metų gyvenu Subačiuje. Prie geležinkelių esantys miesteliai susideda iš dviejų dalių - geležinkelio stoties ir pagrindinio miestelio. Tai aš buvau panelė iš stoties“, - prisiminė V. Mičiulienė.
Ryšio su geležinkeliu neatimsi - pirmasis jos prisiminimas ir buvo, kaip iš Bygailių kaimo būdama vos dvejų pėsčia bėgiais traukia link Subačiaus. Namo keliautoją parvedė geležinkeliečiai. Gyvenamasis namas irgi buvo prie geležinkelio, o priešais - medicinos punktas, kuriame dirbo mama.
„Geležinkelio stotis - laikinumo vieta. Turi laiko pabendrauti, niekas už nieką neatsakingas, nes tuoj išvyks. Kai dukteriai suėjo dveji, tėvas gavo butą ir darbą vienoje didžiausių Pabaltijo kuro bazių Subačiuje. Realiai tai buvo įslaptinta karinė įmonė. Miestelyje šalia geležinkelio virė gyvenimas. Violeta pagarsėjo vos nudrožus į darželį - be baimės atsakinėjo į klausimus ir buvo tokia aktyvi, kad laikraščio „Komunizmo keliu“ korespondentas įdėjo mergiūkštės nuotrauką darželio atidarymo proga. Žmonės nesuprato, ar čia Violeta ką švenčia, ar darželis. Kai jai nusibosdavo, niekam nieko nesakius perlipdavo tvorą ir pareidavo namo. Subačius buvo ypatinga vieta, kur santykius po šokių aiškindavosi suvažiavę linksmintis panevėžiečiai ir kupiškėnai. „Buvome neutralus susitikimo punktas „ant rubežiaus“ - lyg ir nepriklausome nei vieniems, nei kitiems, bet visur dalyvaujame. Subačius yra mano. Pažįstu tų žmonių dvasią ir esu prie jų prisirišusi“, - kalbėjo Violeta. Abudu su tėvu prisiminė, kad sykį Violeta pavogė pievoje besiganantį arklį ir iš šokių parjojo namo, o paskui gyvulį pririšo prie miestelio apylinkės pastato.
Karjeros kelias: nuo scenos iki televizijos
V. Mičiulienės karjera prasidėjo nuo aktorystės. Ji baigė režisūros studijas Klaipėdoje ir dirbo Subačiaus kultūros namų vyr. režisiere. Vėliau bendradarbiavo su daugeliu televizijos laidų, tokių kaip „Nosis" (LNK) ir „Miesčionys" (BTV). Šiuo metu dirba projektuose „Puikusis šou" (TV3) ir „Dzin" (TV3).
Televizija į V. Mičiulienės gyvenimą atėjo netikėtai su laida „Nosis". Ji prisimena, kad bijojo nepateisinti lūkesčių, nes nuo vaikystės turėjo kompleksą, jog netinka šou pasauliui. „Paprašiau tik paros apsispręsti. Bijojau, kad nepateisinsiu lūkesčių. Nuo vaikystės turiu šį kompleksą. Dar ir dabar manau, kad netinku šou pasauliui. Ir humoriste mane vadina po vaidmenų televizijoje, nors niekada ja nebuvau. Esu aktorė ir noriu vaidinti labai rimtus vaidmenis", - sako ji.
Vėliau ji dirbo su Vytautu Šapranausku laidoje „Puikusis šou". Šis darbas jai padėjo geriau pažinti legendinį aktorių, kuris jai ne kartą užsiminė apie jaučiamą vienatvę ir humoristo etiketę, prilipintą žiūrovų. „Jis sakė, kad tai tarsi traukinys, kuriame atsidūrė ir nespės iššokti nesusižalojęs. Kito tokio intelektualaus, talentingo, nuoširdaus, profesionalaus ir puikaus žmogaus nesu sutikusi. Jis niekada manęs nėra pavedęs. Net susilaužęs ranką dirbdavo ir viską padarydavo profesionaliai. Jį pražudė vienatvė. Negalėjo pakęsti menkystų, kurių buvo labai daug Sunku paneigti tą įvaizdį, kurį tau sukuria televizija ir kuriame tave prisimena žiūrovai. Suprantu, kad sau nebepriklausau ir jei rimtai kalbu, skaitau poeziją, žmonės labai nustemba, apsiverkia. Po susitikimų jie sako, kad to iš manęs nesitikėjo. Nenusiimsi taip paprastai tos juokdario kepurės. Kuo bebūčiau, mane mato kaip humoristę, nors tokia nesu", - tramdydama emocijas prisiminė pašnekovė.
V. Mičiulienė taip pat vaidino humoristiniame seriale „Miesčionys", kuris buvo sukurtas humoro kolektyvo „Ambrozija". „Miesčionys" - 2003-2005 m. lietuviškas humoristinis serialas, sukurtas humoro kolektyvo „Ambrozija", nuolat dalyvaujančios populiariausiuose Lietuvos humoro renginiuose, įvairiuose televizijos projektuose. Filme vaizduojamas iš kaimo į miestą atsikėlusių nesusipratėlių Galvanauskų šeimynėlės ir čia bandančios gyventi "miesčioniškai" nuotykiai bei jų kaimynų, inteligentų Kojalavičių gyvenimas. Taip pat dažnas veikėjas Galvanauskų kaimynas iš kaimo Beausis. Amžinas lietuviško kaimo ir miesto konfliktas nušvinta visomis vaivorykštės spalvomis, kai Raimundėlis, tata ir mama atsikrausto gyventi į miestą ir susipažįsta su kaimynais - „tikrais“ miestiečiais. Ir vieni ir kiti, serialo kūrėjų įsitikinimu, yra tikri miesčionys. Nors „Miesčionyse“ nėra nei politikos, nei politikavimo, tačiau puikiai užčiuopiamas visuomenės gyvenimo tvinksnis. Greta pagrindinių personažų, seriale pasirodo ir epizodiniai veikėjai.
2008 m. V. Mičiulienė paliko humoro grupę „Ambrozija“, tačiau vėliau vėl prie jos prisijungė. Aktorė teigė, kad išėjo tam, kad galėtų padirbėti su savimi, o sulaukusi kolegų prašymo sugrįžti, ilgai nedvejodama sutiko. „Man dar gyvenime neteko iš niekur išeiti trenkus durimis. Aš pasakiau, kad noriu pasivaikščioti ir išeinu be pykčių.
Naujas etapas: tinklaraštis „ViPirmadienis“ ir sielos gilumos
Pastaraisiais metais V. Mičiulienė atrado save naujoje srityje - tinklaraštyje. Ji rašo tinklaraštį „ViPirmadienis“ ir dalijasi įvairiomis gyvenimo įžvalgomis. Šis tinklaraštis sulaukė didelio susidomėjimo ir paskatinimo.
Pavadinimas „ViPirmadienis" pasirinktas neatsitiktinai. V. Mičiulienė teigia, kad pirmadienis yra ta savaitės diena, kai reikia kažką pradėti iš naujo, o nauja pradžia visada yra sudėtinga. Todėl ji savo tekstais pirmadieniais padeda žmonėms atidaryti duris į naują pradžią, naują savaitę ir suteikia tikėjimo, kad viskas bus gerai.
Nustojusi save stabdyti mintimi „Ką žmonės pasakys?", Violeta vėl tapo studente - įstojo į Klaipėdos universitetą mokytis teatrologijos. Ir jai sekėsi puikiai. Sako, pirmąkart gyvenime pajutusi malonumą mokytis dėl savęs. Šiemet magistro diplomą atsiėmusi aktorė laidoje prisiminė ir linksmą nutikimą studijų pradžioje.
Bene svarbiausia, ką Violetai davė pastarieji keleri metai - savo paskirties supratimas. „Visai neseniai supratau savo paskirtį. Aš nei artistė, nei režisierė, nei rašytoja. Aš esu žmogus, kuris privalo kitiems duoti viltį.
V. Mičiulienė šiandien gyvenimo siunčiamoms galimybėms drąsiai sako „taip“ ir kitiems įrodo, kad amžius - ne riba mokytis, tobulėti, siekti savo tikslų ir būti laimingam. Vis dėlto prisipažįsta, kad jaunystėje buvo kitaip - ją kaustė baimė. „Seniau bijodavau, neleidau sau klysti, o jeigu suklysdavau, negalėdavau to atleisti ir pripažinti. Tik dabar suvokiu, kad baimė mus kausto, įkalina. Ir kai ateina toks amžius, nieko nebebijai prarasti, - laidoje sakė aktorė. - Aš labiausiai mėgstu vaikus ir senolius. Kodėl? Vaikai dar nemeluoja, o senoliai jau nebemeluoja.“
Sveikatos iššūkiai ir pamokos
Humoristę Violetą Mičiulienę, geriau pažįstamą kaip Stefutę ar tetulę Jadvygą, daugelis įpratę matyti linksmą ir nuolat visur skubančią. Panašu, kad greitai viskas gali pasikeisti. Gydytojai moteriai diagnozavo nemalonią ligą ir patarė: „Spausk stabdžius." Žurnalą „Privatu!" pasiekė informacija, kad humoristei Violetai Mičiulienei sušlubavo sveikata.
„Turiu tokį įprotį maždaug kas trejus metus nuodugniai išsitirti sveikatą. Prieš kelias savaites nusprendžiau apsilankyti pas gydytojus ir atlikti visus tyrimus. Prieš šį vizitą susiplanavau trumpą kelionę į Egiptą, tačiau aš, sužinojusi tyrimų rezultatus, turėjau gultis į Kauno klinikas, o ne skristi į Egiptą", - pasakoja Violeta.
Violeta, paklausta, dėl ko paguldyta į ligoninę, nevyniojo žodžių į vatą. „Kaip ir visiems šou verslo žmonėms, ydingas gyvenimo būdas atsisuko prieš mane. Nujausdama, kad šlubuoja sveikata, nuvažiavau pas medikus išsitirti. Pastaruoju metu nei iš šio, nei iš to priaugau daugiau nei 30 kilogramų. Mane ištyrę gydytojai pasakė: „Cukraligė!"
Tiesa, bėdos dėl sveikatos prasidėjo kiek anksčiau. Maždaug prieš trejus metus kilo problemų dėl skydliaukės, tačiau Violeta į tai rimtai nepažiūrėjo. Panašiai buvo ir dėl kitų organų. „Dvidešimt metų ignoravau, kad mano tulžyje yra akmuo. Net du kartus buvau pabėgusi iš ligoninės, kai reikėjo gydyti šią problemą. Per du dešimtmečius tas akmuo dirbo savo juodą darbą ir sugadino man kasą. Taip pamažu išsivystė cukraligė. Tačiau labai nesisielojau, nes kol kas yra tik šios ligos užuomazgos. Man net nereikės kasdien leistis insulino", - optimistiškai kalba humoristė. Tiesa, moteris prasitaria, kad artimiausiu metu jai teks gydytis (be cukraligės) skydliaukę ir gultis ant operacinio stalo. Tačiau komikė kol kas dėl to neišgyvena.
Nors Violetai nustatyta pradinė cukraligės stadija, tačiau medikai jai liepė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą, vengti stresų ir labiau save mylėti. „Pakeisiu gyvenimo būdą ir būsiu sveika moteris. Reikės nebedurniuoti naktimis, - užsikvatoja humoristė. - Svarbu bus gerai išsimiegoti, nes dabar man užtenka ir 3-4 valandų per parą. Be to, turėsiu reguliariai tomis pačiomis valandomis valgyti. Jau dabar su maisto krepšeliais visur važinėju."
Dabar V. Mičiulienė jaučiasi kur kas geriau, tačiau gegužės 13 dieną jos laukia operacija. „Man pjaus skydliaukę. Turbūt dėl jos blogo funkcionavimo man nevaldomai didėjo svoris. Taigi 13-ąją mėnesio dieną gulsiu ant operacinio stalo. Tikiuosi, po jos pasijusiu geriau", - kalba pašnekovė.
„Noriu paraginti visus žmones tikrintis savo sveikatą ne tada, kai ji sušlubuoja, o tuomet, kai dar viskas yra tvarkoje ir reguliariai lankytis pas gydytojus", - teigia Violeta.
Šeima ir ryšys su artimaisiais
Motinos Violeta neteko prieš 30 metų. Ji mirė nuo inkstų nepakankamumo per dukters stojamuosius į režisūrą Klaipėdoje ir tėvas vos ją surado, kad praneštų apie laidotuves, nes mobiliųjų tai laikais dar negamino. Dabar 81 metų tėvas yra aklas ir išeiti į žmones gali tik padedamas gyvenimo draugės Janinos arba dukters, kai ši atvažiuoja jo lankyti. Eduardo gyvenimo draugė buhalterė Janina glaukoma sergančiam vyrui kartais juokais primena, kai šis nemindytų sode gėlių, bet rūpestingai jam padeda kiekvieną akimirką. Violeta giria Janiną už rūpinimąsi tėvu ir išsyk atiduoda jai skirtą saldainių dėžę - be šios moters nuolatinės pagalbos Eduardui gyventi būtų gerokai sunkiau.
Violeta yra išsiskyrusi, bet puikiai sutaria su dviem savo suaugusiais sūnumis. „Vaikystėje aš ją vadindavau piktu pinigu dėl to aktyvumo. Norėdavo pasireikšt visur, kur įmanoma, - ir pirmūne būt, ir šiaip pasaulio centru. Bet iš tiesų ji yra labai geras ir jautrus žmogus - kam gali, tam padeda. Pats geriausias dukters bruožas - nuoširdumas ir visų gailėjimas“, - patylėjęs atsakė tėvas.
„Lanko mane, maisto, vaistų nuperka, pas gydytojus į Kauno klinikas veža, kai reikia. Iš užsienio niekada be dovanėlės neparvažiuoja. Ji moka bendraut ir su mažais, ir su senais", - pasakoja tėvas apie dukters rūpestį.
„Erzinimasis yra įprasta mūsų bendravimo norma. Aš per tėčio gimimo dieną sakau jam: „Gerai, kad tu tinginys - patingėjai išeit, tik todėl aš ir gimiau“. Dabar, kai jis nemato, esu ir jo akys. Man svarbi tiktai mano tėvo ir mano vaikų nuomonė apie tai, ką darau. Kartais žmonės sako, kad pateikiu save kvailesnę, negu esu, bet man nelabai rūpi. Liūdna stengiuos nebūti, bet iš tiesų esu gyvenimo stebėtoja. Jeigu man kas duotų centų pavalgymui, eičiau per pasaulį ir uždėčiau kiekvienam liūdnam žmogui ant peties ranką sakydama: „Viskas bus gerai“, - tyliai užbaigė V. Trečiokaitė - Mičiulienė.
Violeta neišgyvena ir dėl skaudžių skyrybų su vyru. Draugiškai bendraujantys buvę sutuoktiniai neliko priešais, o būdama netoliese ji mielai užsuka į buvusio vyro namus išgerti arbatos ir pasikalbėti. Taip pat mielai bendrauja ir su jo giminėmis ar kita buvusia žmona. Su šypsena veide žinoma aktorė sako, kad meilei pasibaigus nelieka pykčio ar apmaudo likti negali, todėl ir bendrauti ar matytis nėra skaudu. Kita vertus, keliauti viena ji vis dar neišmoko. „Mane tai pakrauna energija. Netrukus keliausiu pas vaikus į Škotiją, vėliau pas draugus į Italiją. Viena keliauti nemoku. Man reikia dalintis įspūdžiais, o to nepadarysiu be šalia esančio žmogaus. Noriu džiaugtis kartu“.
Požiūris į gyvenimą ir siekius
Violeta įsitikinusi, kad nemažai problemų sukelia ir nemokėjimas atsisakyti. Švelnaus charakterio moteris nori, kad visi draugautų ir aplink nebūtų pykčio, tačiau to siekdama jaučiasi išdalijanti savo energiją. Anot jos, dėl šios priežasties aplanko ir jausmas, jog savo gyvenimo ji taip ir negyveno, o tik padėjo kitiems.
„Negavau jokio įsakymo gelbėti pasaulį, bet imuosi to. Gaunu nemažai laiškų su pagalbos prašymais. Štai ir neseniai gavau laišką, kuriame manęs žmogus prašė padėti jo mamai išvykti į Turkiją. Supratau, kad problema yra manyje. Nemoku pasakyti griežto „ne“. Tačiau tai padėjo susikurti savo taisykles ir atskirti tinginius. Nereikia gailėtis atsisakius santykių, kurie neturi ateities ar žmogaus, kuris tau daro tik blogą įtaką. Tačiau žmonės nesupranta, kodėl išeinu tyliai ir nieko nesakiusi. Kita vertus, ir pati negaliu nematyti, jei kam reikia pagalbos ar žmogus patenka į bėdą. Tuoj pat važiuoju gelbėti ir jei manęs nestabdytų vaikai, turbūt palapinėje gyvenčiau, nes tiesiog viską išdalinčiau (juokiasi). Dalindamasi ir padėdama jaučiuosi labai gerai. Mano močiutė gražiai apie tai sakydavo, jog kai gauni, pilnėja tavo delnai, o duodant pilnėja širdis“.
Šiandien V. Mičiulienę labiausiai stebina dirbtinės gyvenimo taisyklės ir žmonės, kurie fotografuojasi prie svetimų namų, automobilių bei su tais, kurie nėra jų draugai vien tam, kad patvirtintų savo statusą ir sukurtų norimą įvaizdį. Pati humoristė į šou pasaulį atėjo jau būdama susiformavusi kaip asmenybė, todėl žvaigždžių liga nesusirgo ir į viską galėjo pažvelgti kitomis akimis.
„Man visuomet mano pačios gimtadieniai buvo tokie nejaukūs. Gal todėl savo gimimo datą vis bandau nuslėpti. Ne metus, jų nesibaiminu, bet pačią šventę. Vis galvoju, kodėl čia dabar mane reikia sveikinti? Gal todėl kasmet ji savo gimimo dienos proga pasveikina tėvus, tai nuo mažens ragina daryti ir savo vaikus. „Juk pats žmogus nelabai ką ir padarė, kad gimė. Didžiausias darbas ir padėka - mamai ir tėčiui. Ir nors Violeta mamos neteko dar prieš 35-erius metus, gimtadienio proga niekada nepamiršta tėčio: aplanko jį, padovanoja puokštę gėlių, kokį gražų žodį pasako.
Pasak jo, tėvas jau keletą metų nemato, todėl jo pojūčiai - dar stipresni, gavęs gėlių jas uosto, klausia, kokios spalvos, tyrinėja. „Jis kaskart manęs jau taip per dantį patraukdamas klausia - na, kuo jau čia nustebinsi? Normaliai švenčiau tik 50-metį. Tada mane įspraudė į kampą draugai, surengė šventę. Šiaip 50 metų - vienintelis gimtadienis, kurį, manau kiekvienas turi švęsti. Tačiau... kasmet noriu, kad ta gimtadienio diena greičiau praeitų. Net, būna, kad artėjant jam įvyksta tokia „kelių dienų susinaikinimo programa“, kai viskas krenta iš rankų, niekas, rodos, nesiseka. Paskui turi praeiti keli mėnesiai ir aš atsigaunu. Aktorė juokiasi - dėl kitų ji galėtų patį didžiausią cirką surengti.
Šiemet gimtadienį ji sutiko scenoje, Violeta turėjo kelis pasirodymus. Tačiau ji pati sako svajojanti apie kiek daugiau laiko sau. „Per Naujus metus, būna, kad pameluoju žmonėms, kad dirbu ten ar ten, o jei būna laisva diena - nuvažiuoju į mišką ir pabūnu. Labai pasiilgstu savęs. Per ilgą laiką, per visus savo personažus jaučiu, kad kažkur pamečiau save.
„Man atrodo, kad nė karto nebuvo ant mano torto žvakučių. Gal tik vienąkart. Ir tai buvau priversta žmonių. Norai visada yra tie patys - „kad būtų...“. O būtų išsiskaldo į visas puses. Kad būtų sveikata, laimė, džiaugsmas. Laimė - gera sveikata ir prasta atmintis. Ir visai nereikia gilintis“, - baigdama pokalbį sakė ji.
„Aš kuo senyn, tuo laimingyn. Aš priėjau prie to amžiaus, jog suvokiau, kad nebebijau būti savimi. Nebijau prarasti to, ko aš neturiu. Pradedu vertinti tikrąsias vertybes, nes pradėjau suprasti, kas yra tikrosios vertybės. Reikia gyvenime būti su šypsena ir iškentėti tai, kas tau yra lemta.“
„Labai geri šie metai buvo. Aš sužinojau, kas yra kas. Atkrito nereikalingi dalykai. Dievo dovana yra neapsikrauti. Labai daug nuveikiau. Pirmo karantino metu pasidariau remontus ir tokius veiksmus, kurie galvoje skambėjo „kada nors“. Dėkoju už kiekvieną pamoką.“
„Nemėgstu žodžio „pozityvas“. Nereikia vaidinti, kad viskas yra gerai. Kiekvienas žmogus ir verkia, ir džiaugiasi. Iš kiekvieno įvykio, kuris yra blogas, aš pasimokau. Visada atsisėdu ir galvoju, ką aš išmokau iš tam tikro nutikimo. Tai yra pamoka. Kuo brangesnė pamoka, tuo brangesnė mokytojo kaina. Visada bandau analizuoti. Žinau, kad jeigu aš tos pamokos neišmoksiu, tada ateis likimas ir stipriai duos man per galvą. Kuo tolyn, tuo skaudyn. Aš nesu vaikščiojantis pozityvas. Būnu ir pikta, ir linksma. Patikėkite, aš gyvenime daug esu gavusi į kailį nuo gyvenimo, žmonių, aplinkybių ir panašiai. Todėl, manau, kad aš išmokau vertinti tai, ką turiu. Reikia džiaugtis ir mylėti. Viskas yra laikina. Į gyvenimą ir į pasaulį reikia žiūrėti kaip į dovaną. Dėkokime sau ir savo tėvams“, - pabrėžė ji.
„Man atrodo, kad nė karto nebuvo ant mano torto žvakučių. Gal tik vienąkart. Ir tai buvau priversta žmonių. Norai visada yra tie patys - „kad būtų...“. O būtų išsiskaldo į visas puses. Kad būtų sveikata, laimė, džiaugsmas. Laimė - gera sveikata ir prasta atmintis. Ir visai nereikia gilintis“, - baigdama pokalbį sakė ji.
„Aš labai saugau savo asmeninį gyvenimą, nes, prašau, kiek pavyzdžių - tik viešai papasakoji apie savo laimę ir ji dingsta. Tai kam to reikia? Tačiau šiuo metu esu iš tikrųjų laiminga. Esu laukiama, mylima, turiu daug žmonių šalia, turiu daug naujos veiklos... O kas man yra meilė? Meilė yra jausmas, kurį jaučiu visiems žmonėms, tad galiu sakyti, jog meilė vienam asmeniui būtų egoistiška. Man tiesiog patinka mylėti, man patinka apsikabinti, man labai gera nuo to… Todėl visiems norėčiau palinkėti tos meilės. Žinoma, noriu linkėti ir laimės, nes laimė yra paprastas dalykas - ji tėra gera sveikata ir prasta atmintis. Tiesiog reikia viską paleisti ir džiaugtis kiekviena akimirka. To, kas buvo, jau nebėra, tas, kas bus, gali ir neateiti, o pati gražiausia akimirka yra šią minutę.“
Subačiaus miestelyje eilinę darbo dieną atrodo gana ramu ir tuščia, tačiau aktorė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė sako niekur taip gerai nesijaučianti kaip čia, kur gimė ir užaugo. „Kiti sako, kad esu šio miestelio simbolis. Nežinau ar tikrai, bet jaučiu, kad šiems žmonėms aš esu sava ir jiems aš nesu žmogus, kuris tupi televizoriaus dėžėje. Jiems aš esu Trečiokaitė, kuriai turi sakyti pastabas ir jie gali tą daryti, nes jie matė, kaip aš augau. Ir aš leidžiu jiems tikėti, kad tai mane veikia“, - laidoje „Kasdienybės herojai“ sako šypsodamasi sako aktorė.
Koks paradoksas - Violeta išgarsėjo televizijos laidose kurdama humoristinius personažus, tačiau galiausiai metė darbą televizijoje. „Aš nebenoriu juokinti žmonių“, - sako žinoma aktorė ir patikina nebenorinti savęs tapatinti su senaisiais vaidmenimis.
Violeta su liūdesiu prisimena, kaip universtitete laikydamas baigiamuosius režisūros egzaminus, sūnus jos paprašė, kad mama neateitų. Violeta patikina visą gyvenimą buvusi nepagydoma darboholikė ir niekada nemokėjusi pasakyti „ne“. Priimdavo kone visus pasiūlymus koncertuoti, vykti į privačias šventes, patikina save deginusi ir alinusi. Tačiau galiausiai pakeitė požiūrį ir netgi atsisakė pelningiausio savo darbo - vestuvių vedimo. „Todėl, kad aš nematau ten savęs. Amžius daro savo“, - sako pašnekovė. Vietoje to, Violeta pradėjo vėl mokytis, ir atėjus šešiasdešimtmečiui gavo dar vieną magistro diplomą.
Violeta sako dabar leidžianti sau nors ir keliems mėnesiams mesti darbus ir išskristi pas sūnų į Angliją ir mėgautis močiutės pareigomis. Šį jos požiūrį, neslepia, labiausiai suformavo pandemija.
„Mano liežuvis man - didžiausia dovana ir didžiausias priešas", - sako humoristė. Būtent jis padėjo humoristei išgarsėti ir užsidirbti, tačiau nemokėjimas patylėti taip pat nemenkai pagadino gyvenimą. O šmaikštus įvaizdis neretai tebuvo kaukė, slepianti skausmą ir nepilnavertiškumo jausmus.
„Visuomet maniau, kad mano gyvenimas yra tikras spektaklis, kuriame aš tik atlieku vaidmenį. Tačiau dabar suprantu, kad aš esu tiesiog aš - Violeta, kuri ir vaidina, ir gyvena, ir mąsto, ir jaučia. Aš esu ne personažas, aš esu aš pati“, - sako ji.
„Turiu fotoaparatą" nuotr./Violeta Mičiulienė atsiėmė magistro diplomą
„Prieš kelias dienas sėdėjau ir suvokiau, kad man 60 metų. Galvojau, ką tai reiškia? Tada supratau, kad žmonės sugalvojo skaičius tam, kad galėtų pateisinti patys savo veiksmus - taip elgiasi jauni, taip - vyresni, o štai taip jaučiasi jauni, o taip - vyresni. Žmonės sugalvojo laiką tam, kad apgautų patys save. Aš suvokiu, kad mano kūnas nėra kaip 18-metės, bet ir mano protas yra visai kitoks. Dabar aš esu išsilaisvinusi ir man gera gyventi, nes aš suvokiu pagrindinius dalykus, kurie man padeda būti laimingai.
Turbūt blogai darau, tačiau niekada nešvenčiu savo gimtadienių, o juk tai daryti reikėtų. Esu iš tų žmonių, kurie jaučia gėdą, kai juos sveikina, nes jaučiasi viso to tiesiog neverti. Atrodo, už ką mane sveikina? Už tai, kad gimiau? Bet juk tai yra mano tėvų šventė. Mano pačios šventė yra mano sūnų gimimas, nes aš prie to prisidėjau, tad vertinu tą darbą, į kurį įdėjau labai daug pastangų. O čia… Džiaugsiuosi, kai ši diena praeis. Iš tiesų, aš jau antrą mėnesį švenčiu gimtadienį. Švenčiau vienuolyne, buvau Romoje, kur taip pat švenčiau, tai džiaugiuosi, nes kai kuriems jau atrodys, kad mano gimimo diena praūžusi (juokiasi).
Prieš kurį laiką praradau ir savo feisbuko paskyrą, ją užblokavo, dėl ko aš šiandien iš dalies taip pat džiaugiuosi. Ant manęs neužgriūna ta nereikalinga lavina visokiausių žodžių. Man labai patinka tas posakis: „Kada nori iš tikro kažką pasakyti, tada ir trūksta žodžių.“ Tyla yra iškalbingiausia mūsų kalba.
Į šį etapą žiūriu kaip į baltą lapą. Neseniai, nors ir ne savo iniciatyva, ryžausi labai svarbiam žingsniui. Turiu nuostabią draugę režisierę Astą Simonaitę, kuri beveik dvejus metus mane spaudė ir, galų gale, jai pavyko - ji pradeda statyti mano gyvenimo spektaklį. Netrukus aš išeisiu ir visai Lietuvai papasakosiu apie tai, kaip aš gyvenau ir kuo gyvenu. Taip, be jokios abejonės, gyvena daug kas, tačiau daugelis bijo pasakyti. Aš jau nebijau - noriu viešai nusirengti, žinoma, perkeltine prasme ir žmonėms pasakyti, kad nebijotų būti laimingais ir laisvais. Taip, yra milijonai mokymų apie tai, tačiau visi jie yra niekis - visi atsakymai yra tik mumyse. Patinka ar nepatinka, reikia analizuoti save. Galbūt todėl dar planuoju parašyti ir knygą…
Apie savo patirtį. Ilgą laiką labai bijojau pradėti rašyti knygą, nes dabar skaitančių mažoka, o rašančių labai daug (nusijuokia). Knyga visada man buvo tikras stebuklas ir aš nesuprantu, kaip galiu ją parašyti, bet tiek daug žmonių mane spaudžia tai daryti... Galvoju, kodėl nepabandžius ir nepapasakojus apie tai, ką sukaupiau per tuos metus. Aš labai noriu skleisti viltį.
Prieš kurį laiką supratau, kad aplinkinių juokinimas yra manyje. Neseniai vaidinau Sakartvele, ten vykome su rimtu spektakliu rusų kalba. Nors scenoje verkiau ir aš, ir žiūrovai, tačiau būdama toje šalyje vis vien suvokiau, kad nuo savo paskirties nepabėgsiu. Aš, net ir nemokėdama kalbos, aplinkiniams vis tiek esu juokinga. Ir gerai, tai yra manyje, man gera, kai žmonės juokiasi. Aš ir pati mėgstu juoktis. Tačiau čia svarbu pabrėžti, kad man svarbiau ne juokinti, o džiuginti žmones. Tai yra labai skirtingi dalykai. Žinoma, būti moterimi-klounu nėra lengva, bet man tai suteikia laisvę. Visą gyvenimą ėjau prieš bangas, skaudžiai daužydamasi, skęsdama, kildama ir krisdama, bet išsireikalavau ir gavau tai, ko norėjau - teisę elgtis, rengtis ir būti tuo, kuo aš noriu. Žinoma, buvo labai daug patyčių, labai daug juoko, pažeminimo, nes tokiai moteriai, kaip aš, išsilaikyti humoro pasaulyje yra sudėtinga... Tai yra vyrų pasaulis. Bet aš išsilaikiau. Nežinau, ar man to reikėjo, bet toks yra mano gyvenimas ir man yra gera.
Aš vis sakau, kad nesirinkau artistės kelio, jis pats mane pasirinko (šypsosi). Man tai buvo vienintelė profesija, kur galėjau būti tuo, kuo noriu, nes tais laikas, kaip ir dabar, jei neatitinki visuomenės standartų, turi kažkaip atrasti būdą, kaip prisitaikyti. Aš neatitikau tų standartų, tad džiaugiuosi, kad atradau nišą, kurioje galėjau būti savimi ir būti laiminga. Prisimenu, kai buvau paauglė, galvojau, kad būsiu laiminga, kai būsiu 25-erių, turėsiu ilgas kojas, būsiu apsirengusi ilgu, šviesiu lietpalčiu, mano galvą puoš ilgi, negarbanoti plaukai, aš stovėsiu Eifelio bokšto viršuje, o visas pasaulis man gulės po kojomis.... Po kurio laiko ta svajonė pakilti į Eifelio bokšto viršų išsipildė, tik kad aš ten stovėjau su savo trumpomis kojytėmis, ryžais, garbanotais plaukais, buvau įsikibusi į turėklą ir džiaugiausi, kad sveriu būtent tiek, kiek sveriu, tad manęs nenupūs vėjas. Aš supratau, kad esu laiminga. Darkart toks suvokimas atėjo ir stipriau įsišaknijo po kurio laiko, kai atostogavau Palangoje. Tąkart prieš mane ėjo dvi blondinės - tokios, kokia aš kadaise norėjau tapti. Priekyje ėjo du vyrukai ir jie nuskenavo tas merginas, apžiūrėjo iš visų pusių, bet pamatė mane ir plačiai išsišiepė. Jie sakė man: „O, pagaliau gyvą pamatėme!“ (juokiasi). Aš jų veiduose sukėliau šypseną. Tuomet ir supratau, kad aš esu Fiona (personažas iš animacinio filmo „Šrekas“), o grožis slypi ne ilgose kojose, o unikalume... Dieve, vis kala mums į galvą, kaip turime atrodyti, kaip turime alinti save. Bet juk reikia suvokti, kad esi vienintelis žmogus, vertas savo meilės, gana su savimi kovoti. Mylėti ir gerbti save reikia. Tikrai esu dėkinga, kad pasirinkau tą kelią ir atradau savo nišą.
Niekada gyvenime nesigailiu. Viską priimu kaip pamokas. O ir gailėtis būtų kvaila - pasiūlymo filmuotis televizijoje sulaukiau būdama tiesiog namie, savo kaime. Taip paprastai: pabarbeno į duris, paklausė, ar norėčiau vaidinti, o aš ir sutikau, nebuvo abejonės... Iš tiesų, aš paisau to, ką mano močiutė kažkada pasakė: „Mink taką į žmones, į darbus - visur mink taką. Eik ir eik, kur tik kviečia, nes jei vieną kartą nenueisi, antrą kartą nepakvies. Užels tas takas ir tu pamirši, kaip ten nueiti“. Tuo aš ir vadovaujuosi. Aišku, su protu. Pavyzdžiui, šiais metais atsisakiau filmuotis kino filme, nes vaidmuo man kažkaip... nepritiko. Šiek tiek kurioziška, nes kai buvau 35-erių, man pasiūlė vaidinti dabartinio mano amžiaus moterį, o šiemet sulaukiau pasiūlymo suvaidinti erotinę sceną - seksą automobilyje. Atsiprašiau ir pasakiau, kad negaliu (juokiasi). Apie tai pasakojau visiems, o naktį prabudusi juokiausi. Galbūt gyvenimas nėra žlugęs, kai sulaukusi 60 metų gauni magistrą, o galiausiai sulauki ir pasiūlymo filmuotis erotinėje scenoje... Bus įdomu pamatyti, ką gyvenimas pasiūlys, kai man bus 70 metų. Įtariu, jog bus daug nuotykių… Bet nieko keisto, nes nuotykiai yra kone antrasis mano vardas. Negaliu nieko padaryti paprastai. Man vis tiek kažkas tokio atsitiks, kai aplinkiniai tik atsidus ir sakys: „Violeta, tik tau taip gali nutikti.“ (šypsosi).
Tiesą sakant, į televiziją visai norėčiau sugrįžti. Kažkada net kalbėjome su Kristina Kazlauskaite, kad būtų smagu kurti pokalbių laidą apie problemų sprendimą. Norėčiau pasikviesti žmones, kuriuos visi pažįsta, ir juos parodyti iš kitos pusės, kad jie galėtų atsiverti, atvirai pasikalbėti, o ne tuščiai papliurpti. Galbūt visa tai kažkam padėtų. Tačiau bėda, kad Lietuvoje gajus jaunystės kultas. Atrodo, kad po 50-mečio tau kelią užveria „Stop“ juosta ir tu gali sukti tik arba į kairę, arba į dešinę. Dešinėje pusėje yra kapinės, kairėje - ligoninė (nusijuokia). Ir viskas, kito kelio nėra. Gaila, nes juk net yra posakis: „Kad tik jaunas žinotų, o senas galėtų.“
Visokių minčių yra (šypsosi). Iš tikrųjų, aš noriu visko. Tiek daug noriu, kad manau, jog viskam dar prireiks 50-ies metų. Dabar noriu mokytis dainuoti. Tie žmonės, kurie turi balsą ir klausą, man visada kelia susižavėjimą - kokią dovaną jūs gavote! Tiesa, aš ir pati dainuoju, bet dainuoju taip, kad jei tik kas nors išgirsta, iškart sako: „Oi, man jau laikas namo“ (juokiasi). Mano amžiną atilsį tėtis turėjo puikią klausą ir kartais, kai per televizorių rodydavo kokį nors koncertą, mes abu uždainuodavome. Pabaigdavome dainuoti ir tėtis sakydavo: „Na, mums dar reikės parepetuoti.“ Aš jį tik paragindavau: „Tėti, sakyk atvirai.“ Tuomet man jis tik atsisukęs išberdavo: „Na, jei gali nedainuoti, nedainuok.“(juokiasi). Ir gerai, nuo to laiko dainuoju miške, kai būnu viena. Bet pasimokyti norėčiau. Kaip ir norėčiau išmokti piešti, nes tai yra manyje. Aš mėgėja krapštytis, siūti, megzti, kurti… Tikrai tokios pramogos man artimos, nes esu visiška intravertė, o gyvenimas man tik pametėjo ekstraverto vaidmenį. Geriausiai jaučiuosi miške, ten, kur nieko nėra. Praeito gimtadienio proga sau pasidovanojau žiūronus, turiu kėdę, tai, kai tik važiuoju į mišką, pasiimu ją, sėdžiu, stebiu. Esu gyvenimo stebėtoja, ne dalyvė. Tokia mielai ir būčiau, tačiau visi sako: „Ateik čia, eik ant scenos.“ Ir ką? Einu. Ką jau darysi?
Pirmiausia, neturėsiu jokio torto ir žvakučių (juokiasi). O svajosiu apie tai, kad tik nieko nebūtų blogiau. Mano pati didžiausia svajonė, kad baigtųsi tas chaosas pasaulyje. Turbūt neįmanoma, kad baigtųsi karas, kad nebūtų koronaviruso, bet tokia mano svajonė... Ji banali, bet labai nuoširdi. Norisi ramybės. Man norisi, kad visame pasaulyje žmonės sustotų, sustabdytų viską, ką daro, ir atsisukę vieni į kitus pasakytų: „Palinkėkime vieni kitiems ramybės.“ Tai yra mano didžiausia svajonė. Kad nebūtų dėl ko pergyventi.
„Aš niekada nebuvau graži ar tokia, dėl kurios vyrai gatvėje krenta po kojomis, bet kiek turiu savyje, esu visiškai patenkinta. Iš visų vaikystės kompleksų liko tik vienas - kompleksų neturėjimas. Nebebijau būti savimi. Nebereikia vaidinti gudresnės ar gražesnės. Nepatinku? Viso gero.“
Tiesa, po skyrybų Violeta ne kartą kalbėjo ir apie besikeičiantį svorį bei laikėsi drastiškų dietų. Prieš kurį laiką svėrusi net 130 kg. šiandien ji atrodo neatpažįstama. Ir nors įminti idealios figūros paslapties jai taip ir nepavyko, svorio metimo procesas visada buvo įdomus. Moteris įsitikinusi, jog laimė yra ėjimas savo tikslo link.
„Galėčiau numesti ir daugiau, nors esu savimi patenkinta. Mane žmonės matė visokią, ir kad ir kiek numesčiau, esu apvali. O tokie žmonės yra laimingi, nes jie yra sotūs, laimingi ir pavalgę."
„Gyvenimo būdo laida „Kasdienybės herojai“ - tai stiprių asmenybių jaudinančios gyvenimo istorijos. Kas savaitę - interviu su gerai žinomais, o gal išskirtinį gyvenimo būdą pasirinkusiais žmonėmis.“
tags: #violeta #miciuliene #gimimo #metai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
