Valmantas Gutauskas: Gyvenimo ir kūrybos kelias
Valmantas Gutauskas (g. 1961 m. lapkričio 23 d. Ukmergėje) - tai žymus lietuvių dailininkas, stiklo menininkas, pedagogas. Jo kelias meno pasaulyje prasidėjo 1986 m. baigus Lietuvos dailės institutą. Vėliau, 1986-1993 m., jis dirbo stiklo fabrike „Aleksotas“, o 1993 m. stažavosi Bornholmo stiklo dirbtuvėse Danijoje. Nuo 1993 m. Valmantas Gutauskas dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, kur nuo 1998 m. vadovauja Stiklo katedrai ir yra docentas.
Dailininko kūryba pasižymi skulptūrine plastika ir inovatyviu optinių stiklo savybių panaudojimu. Jis yra sukūręs svarbius interjerų kūrinius, tokius kaip šviestuvai Kauno viešojoje bibliotekoje (1987 m.), Klaipėdos dramos teatre (1990 m.), bendrovės „Omnitel“ administraciniame pastate Vilniuje (2000 m., taip pat vitražas 2001 m.), Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje (2003 m.) ir Rytų Sasekso Nacionalinėje golfo ir sveikatos poilsiavietėje Didžiojoje Britanijoje (2007 ir 2008 m.).
Ankstyvieji metai ir pedagoginė veikla
Valmantas Gutauskas prisimena savo pedagoginio darbo pradžią Vaikų dailės mokykloje Konarskio gatvėje. Jis džiaugiasi sutinkantis buvusius mokinius, kurie pasirinko įvairius profesinius kelius, ne visiems pasukus į Dailės akademiją. Tarp jo buvusių mokinių - politikas Audronius Ažubalis, kultūrologas Almantas Samalavičius, gydytojas Valmantas Budrys ir daugelis kitų.
Nors jis labiau prisimena vaikus iš mokyklos nei studentus iš Akademijos, šis laikotarpis jam buvo labai svarbus. Kaip pats sako, jis „labai entuziastingai dirbo“. Vėliau, jau dėstant Dailės institute (dabartinėje Dailės akademijoje), jis aktyviai dalyvavo studentų gyvenime. Institute, trečio aukšto koridoriuje, buvo rengiamos SMD (Studentų mokslinės draugijos) parodėlės. Kuravimą po Jono Švažo mirties perėmęs Arvydas Šaltenis prisimena, kad parodų aptarimuose aktyviai dalyvaudavo filosofas Justinas Mikutis, su kuriuo diskutuodavo prie paveikslų. Nors saugumo agentai stebėdavo, Justinas Mikutis niekada „nepramazydavo“.
Justinas Mikutis ir jo įtaka
Arvydas Šaltenis prisimena Justino Mikučio įtaką jaunajai kartai. Jis pusę metų laikė Mikutį savo studijoje, kur jis pozuodamas deklamuodavo eilėraščius. Nors Mikutis „apie Dievulį nieko nešnekėdavo, bet visa karta pajuto, kad yra kažkas daugiau ir už menininko idėjas“. Jo įtaka jautėsi tarp tokių menininkų kaip Arūnas Vaitkūnas, Algis Skačkauskas, Eugenijus Varkulevičius, Audrius Naujokaitis.
Valmantas Gutauskas pažino Justino Mikučio kūrybą tik pradėjęs studijuoti, antrame kurse. Jis prisimena jį kaip vargstantį filosofą, grįžusį iš Sibiro, dirbantį vertėju „Sigmos“ fabrike. Pakviestas pozuoti, Mikutis tapo ne tik modeliu, bet ir draugu. Jis dažnai gyvendavo Arvydo Šaltenio dirbtuvėje, o vėliau buvo pakviestas dėstyti į Dailės institutą. Studentai jį globojo, o jo santykiai su viena studente netgi virto neoficialiomis vestuvėmis. Vėliau jo brolio dukra Mikutytė rinko jo tekstus ir laiškus, o Akademijos leidykla planavo išleisti knygą.
Kaip rašė Arvydas Šaltenis, jo didžiausias nuopelnas Akademijoje buvo tai, kad jis „į ją atsivedė Justiną Mikutį, susiedamas jį su tuometine studentų karta“. Nors pats institutą paliko 1982 m., vėliau grįžo per „revoliucijas“, kai studentai pareikalavo viešai reitinguojamų menininkų dėstyti. Tačiau Justino Mikučio jau nebebuvo. Jo portretai ir pastatymai iš tų laikų saugomi Akademijos muziejuje.
Tarnyba kariuomenėje ir kūrybiniai ieškojimai
Valmantas Gutauskas prisimena savo tarnybą sovietų kariuomenėje kaip sunkų, bet nepasigailėtiną laikotarpį. Būdamas ketvirtame kurse, jis turėjo palikti studijas trejiems metams. Grįžęs, jis rado draugus, jau baigusius studijas. Tarnavo raketiniame dalinyje, kur, be tiesioginių pareigų, turėjo tapyti Lenino portretus. Trūkstant dažų, jis keliaudavo į Vilnių jų pirkti, aplankydamas draugus. Kartais, pasinaudodamas suklastota telegrama iš motinos, gaudavo dvi dienas papildomų atostogų, kad galėtų nuvykti į Kauną ar Vilnių.
Tarnybos metu, rūsyje, tarp privalomų plakatų, jis tapydavo brolio portretus ir autoportretus. Šie darbai, tarsi dienoraščiai, atspindėjo jo patirtį ir ieškojimus. Grįžęs į Vilnių, jis surengė parodėlę Instituto trečiame aukšte, tačiau ji nesulaukė didelio atgarsio. Vis dėlto, jis liko artimas savo kursiokų kompanijai, prie kurios prisijungė ir Algis Kuras, vėliau pakrikštyta „Ketveriuke“. Jie dažnai lankydavosi vieni pas kitus, aptarinėdavo darbus.
Ši grupė paskelbė sau klauzūrą tema „Tarybų Sąjungai - 55“, provokuodami vieni kitus tapyti tiesą apie tuometinę realybę. Algis Kuras tapė sėdintį šikinyke, o Valmantas Gutauskas - klūpomus žmones Lenino aikštėje. Jie vengė abstrakcijos ir nenorėjo daryti užsakymų iš numatytų temų sąrašo, skirtingai nuo daugelio vyresniųjų ir bendraamžių menininkų.
Politinis ir socialinis kontekstas
Pokalbis su Arvydu Šalteniu ir jo prisiminimai atskleidžia ne tik menininko, bet ir visuomenės gyvenimo kontekstą sovietmečiu. Jis prisimena, kaip buvo verčiamas stoti į partiją, bet atsisakė, remdamasis tuo, kad dar nesubrendęs ir jam patinka abstrakcionizmas, iki socrealizmo nepriaugęs. Netgi tarnyba kariuomenėje neapsaugojo nuo spaudimo - kai rūsyje buvo rasta Biblija, jį ir brolį pavadino „broliais sektantais“.
Arvydas Šaltenis pasakoja apie savo susidūrimus su saugumu, kai buvo kviečiamas į „Vajantorgą“ Pylimo gatvėje ir tardomas apie kitus žmones, pavyzdžiui, Joną Jurašą, ar jo buvusios žmonos Aušros seserį. Jis atsisakė pasirašyti paruoštus tekstus, pabrėždamas, kad menininkai, tokie kaip Vladas Žilius, nori išvykti, nes negali čia atsiskleisti.
Jis prisimena ir įvykį su Petru Repšiu, kai abu buvo sulaikyti po Vėlinių koncerto ir praleido naktį saugume. Šis įvykis susijęs su tuometiniu užrašu „Laisvę Lietuvai!“ ant sienos Rotundo gatvėje, kuris sukėlė įtarimus studentams.
Šie pasakojimai iliustruoja menininkų gyvenimo sunkumus ir spaudimą sovietmečiu, taip pat jų pasipriešinimą ir siekį išsaugoti savo meninę ir asmeninę laisvę.
Rungtynių taškas | Aris Sklavenitis | TEDxMakedonijos universitetas
Kūrybinis palikimas ir ateities vizijos
Valmantas Gutauskas, kaip stiklo menininkas, nuolat eksperimentuoja su medžiagos savybėmis, tokiomis kaip peršviečiamumas, reflektyvumas ir optinės savybės. Jo darbai pasižymi meistrišku apdirbimu, kuriame svarbią vietą užima optika, veidrodžiai ir įvairūs šviesos efektai. Jis dažnai žaidžia su atspindžiais ir šviesos refrakcija, suteikdamas savo kūriniams dinamiškumo ir nenuspėjamumo.
Jo paroda galerijoje „Arka“ (2025 m. birželio 20 d. - liepos 20 d.) pristato instaliacijas ir šiuolaikinio stiklo meno objektus, paremtus „būdraujančio atvaizdo“ koncepcija. Kūriniuose, dėl reflektuojančių paviršių, atvaizdas nuolat kinta, tapdamas aktyviu žiūrovo akivaizdoje esančiu vaizdo tarpininku.
Jo darbai subtiliai įveiklina erdvę, yra nuolat kintantys, leidžiantys žiūrovui patirti daugiasluoksnius reginius. Valmantas Gutauskas, būdamas vienas iš architektūrinio ir meninio stiklo judėjimo lyderių Lietuvoje, ir toliau kuria inovatyvius ir konceptualius meno kūrinius, kurie praturtina Lietuvos ir pasaulio kultūrinį peizažą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
