Valerijaus Černiausko gyvenimo kelias: Liudijimai iš pokario rezistencijos
Pokario metai Lietuvoje - tai ne tik tragiška, bet ir didvyriška epocha, paženklinta rezistencijos ir kovos už laisvę. Viena iš svarbiausių priemonių išsaugoti šią atmintį tapo knygos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, surinkusios daugybę autentiškų liudijimų. Šiame straipsnyje apžvelgsime šio leidinio reikšmę ir pažvelgsime į Valerijaus Černiausko, gimusio 1928 metais, asmeninę patirtį, kurią jis atskleidė savo prisiminimuose, tapusiuose svarbia istorinio naratyvo dalimi.
„Aukštaitijos partizanų prisiminimai“: knygos atgarsiai ir reikšmė
Knyga „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ neliko be atgarsio. Kai pasirodė pirmoji jų dalis 1996 metais, autorius sulaukė daugybės telefono skambučių, įvairių nuomonių, išsakytų žodžiu, o vėliau - ir publikacijų periodikoje. Štai „Lietuvos aide“ (1997 m. sausio 31 d. Nr. 21) straipsnyje „Pokaris - ne vien tragiška, bet ir didvyriška epocha“ Liudvikas Gadeikis rašė: „
Partizanų atsiminimai duoda begalę gatavos medžiagos įvairiausio, net nuotykinio žanro kūriniams, kuriuos skaitytų ir mažas, ir didelis. Juk knygos apie didvyrių žygius nebūtinai turi būti iš senųjų laikų. „Aukštaitijos partizanų prisiminimuose“ kai kurie ilgesni pasakojimai be jokio literatūrinio pagražinimo skamba kaip herojiškos baladės, kaip kvapą gniaužiančios apysakos, žadinančios tauriausius jausmus. Tikiuosi, kad tie palyginimai neįžeis žuvusių partizanų atminimo. Jų kova bus dvigubai prasminga, jei skatins ne vien sukauptai maldai, bet ir vyriškam išdidumui”.
Eugenijus Ignatavičius savo straipsnį „Dienovidyje“ (1997 m. balandžio 4 d. Nr. 14) pavadino „Krauju rašytas testamentas“. Jis pabrėžė knygos reikšmę: „
Dar vienas paminklas - „šviesios taurės lelijų” ant mūsų didvyrių ir kankinių kapo.
Tai knyga - staigmena, juk buvo neįtikėtina, kad panašaus pobūdžio kūrinys apskritai kada nors Lietuvoje pasirodys ir kad nors vienas kitas iš tautos atmintyje seniai apraudotų ir palaidotų, netgi pamirštų ir išniekintų partizanų - miško brolių galėjo išlikti gyvas iš po čekistinių mėsmalių dantračių. To negana, gali byloti po šitiekos metų apie pokario bolševikmečių pragarą, kagėbistinių okupantų ir stribų žiaurumus, iš esmės - lietuvių tautos genocidą.
Taigi turime apie 90 išpažinčių ir paliudijimų antrojo Niurnbergo (o gal Hagos, Prahos ar Vilniaus) suruoštam bolševizmo teismui, kuriame turėtume parodyti, ką padarė su mūsų tauta imperinė bolševikų Rusija, kuo ji nusikalto pasauliui, žmoniškumui, Lietuvai.
Užvertus paskutinius lapus, lieka gilus padėkos jausmas šios knygos autoriams, kurie po tiekos metų vėl ryžosi sėsti prie stalo ir dar kartą išgyventi nueitą golgotos kelią, - ne visi tam turi jėgų. Taip norėtųsi pamatyti, sutikti kiekvieną iš jų, pažvelgti į akis, paspausti ranką ir padėkoti už jų gyvenimus, meilę ir narsą, iš jų dvasios gelmių pasisemti jėgų ir drąsos įveikti likimą, neprarasti tikėjimo Lietuva”.
Apie šitokios knygos reikalingumą kalbėjo ir Jonas Pošnius (slp.) „Panevėžio balse“ (1997 m. balandžio 18 d. Nr. 102, straipsnis „Atiduok, ką privalai“): „Istorija ir žmonės turi žinoti viską.“ Sulaukta ir laiškų iš užsienio, pavyzdžiui, iš Čikagos, kur tarpukario Lietuvos Vidaus Reikalų ministro Povilaičio sūnus daktaras Romualdas Povilaitis rašė: „
Čia yra atliktas labai didelis darbas, istorinė medžiaga visiems laikams: liūdna, žiauri begalo, bet tai toks tautos likimas.
Žiaurumo pasaulyje yra labai daug, visada buvo ir turbūt neišnyks: ar tai būtų Bosnijoje, ar Afrikos tautose, ar Vietname.
Atrodo, kad tie stribai, kurie yra kalti savo žmonių išdavimais ir žiaurumais, nėra traukiami atsakomybėn, teisman. Lietuviai užmiršta, nekerštauja. Gal ir gerai... Kas padaryta - padaryta, neatitaisysi. Ar pamokysi kerštu ateinančias kartas, kad taip nedarytų? “
Atsiliepimai ir faktų tikslinimai
Leidinys sukėlė ir tam tikrų diskusijų bei tikslinimų. Partizano, kuris buvo minimas buvusio būrio vado kaltinimuose kaip provokatorius ir išdavikas, laiškas išreiškė skaudžius jausmus ir norą paneigti šiuos kaltinimus. Autorius atkreipė dėmesį, kad jei sąžinė švari, belieka pačiam sėsti ir parašyti apie save, apie anuos kruvinus laikus, gal kai ką ir patikslinti, bet taip, kad liktų ramus ir prieš Dievą, ir prieš žmones. Sulaukta ir pirmųjų atsiliepimų apie antrosios prisiminimų dalies pirmąją knygą (1998 m.). Antai buvęs „Vyčio“ apygardos „Trimito“ būrio partizanas Vincas Grinkus-Kariūnas kategoriškai paneigė buvusio partizano „laisvūno“ Petro Meškausko-Grandinio ir Jadvygos Krikščiūnaitės teigimą, kad partizaną Boleslovą Krikščiūną dėl vadų įsakymo nevykdymo sušaudė būrio vadas Alfonsas Vaičiūnas-Parašiutas kartu su partizanu Ipolitu Petraičiu. Šį faktą taip pat neigia ir pats Alfonsas Vaičiūnas, kiti asmenys (Stasys Laimikis, Zita Aldona Bredelytė-Meilūnienė, Liucija Povilaitytė-Kirdulienė), kurie tvirtina, jog Boleslovas Krikščiūnas per neatsargumą kažkaip susisprogdinęs granata.
Nemažai kritinių pastabų dėl kai kurių faktų iškraipymo prisiminimuose pareiškė buvęs Ramygalos apylinkių partizanų būrio vadas Bronius Juospaitis. Jo teigimu, Katrytės Mažeikaitės-Jakubėnienės pasakojimas (p. 675) apie partizano Algirdo Krikščiūno sušaudymą neatitinka tikrovės. Šis partizanas žuvo 1947 m. Žeibgalos vienkiemyje kautynėse su rusų MGB kariuomene per savo brolio Leono išdavystę. Cicilijos Meškienės užrašytuose prisiminimuose minimam „Rupūžėno būriui (p. 695) niekuomet nevadovavo Užkuraitis. Aleksas Vaitelis (p. 533) klaidingai nurodo Rapolo Vaznonio žūties vietą. Autorius atsiprašė skaitytojo už prasprūdusius ir kitokius netikslumus knygose. Štai 1996 m. išleistoje knygoje po nuotrauka Nr. 34 vietoje Bronius Krivickas turėjo būti Jonas Krivickas-Krivis, „Nemunėlio“ būrio vadas, Broniaus brolis. Po nuotrauka Nr. 58 vietoje Petriukas (iš Petrausko būrio) turi būti Jonas Sirbikė. Po nuotrauka Nr. 61 turėtų būti parašyta: Partizano Edvardo Žilinsko tėvo laidotuvės Biržų girioje. Prie karsto stovi: Stepas Giedrikas-Girietis, Ladziukas Butėnas-Vanagėlis, Jonas Marciukas, Bronius Krivickas-Gintaras. Tikriausiai ir daugiau faktinių netikslumų pasitaikys visose trijose knygose. Šiose knygose apstu archyvinės medžiagos - išrašų iš KGB ypatingojo archyvo operatyvinių bei baudžiamųjų bylų.
Baigdamas autorius norėjo pasakyti, kad pastaraisiais metais juto didelę ne tik moralinę, bet ir materialinę paramą iš buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, šiaip paprastų žmonių, kurie iš pensijų, iš kuklių santaupų skyrė, kiek galėjo, kad tik nesustotų „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ leidyba. Tarp rėmėjų buvo Vaclovas Janušis, Benedikta Žilionienė, Zofija Žilienė-Galinaitienė ir kiti.
Valerijaus Černiausko asmeninė istorija: gyvenimas pokario mėsmalėje
Valerijus Černiauskas gimė 1928 m. Gasparėlių kaime, netoli Bernatonių, Panevėžio rajone. Tėvai turėjo 7 hektarus žemės. Šeimoje buvo keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys. Brolis Petras, gimęs 1932 m., pokario metais buvo partizanų ryšininkas, slapyvardžiu Dobilas.
Atėjus rusams, iš Valerijaus kaimo į mišką nė vienas neišėjo. Iš artimiausių vėliau į mišką išėjo Vladas Krivickas, Vladas Kirdeikis, Valerijaus bendraamžiai. Daugiausia jie rinkdavosi pas Kęstutį Kuzmą, ten vakarodavo, ir tai būdavo linksmi suėjimai. Vladas Krivickas buvo Kuzmos svainis. 1947 m. Vladas Kirdeikis ir dar maždaug šeši vyrai registravosi: iš Spirakių Klevelis-Bronius ir kt., bei Čerčilis-Juozas Šomka.
Partizanų ryšiai ir bunkeriai
Valerijaus šeima aktyviai rėmė partizanus. Pas juos namuose buvo net bunkeriai, kuriuose gyveno partizanai. Pagrindinis bunkeris buvo įrengtas gyvenamajame name po pečiumi. Įėjimas buvo per mūro sienutę, kuri pasistumdavo į vidų ir anga atsidarydavo. Į tą bunkerį net ir žinodamas ne taip paprastai pateksi. Pats pirmas bunkeris namuose buvo įrengtas daržinės priestate, kokius dvejus metus jame slapstėsi Balčikoniai ir Šomka. Po to vienas bunkeris buvo iškastas pušyne, maždaug už 100 metrų nuo namų. Kada 1948 m. vyko didieji žmonių vežimai į Sibirą, tame bunkeryje ir pati Valerijaus šeima kartu slapstėsi. Vėliau tą bunkerį, jau sudubusį, užtiko skrebai, o viduje rado ir nudūrė barsuką.
Žaliosios rinktinės Lietuvos partizanai užėmė Rozalimą 1945
Vytautas Balčikonis Valerijaus bunkeryje gyveno nuo pat pirmų dienų, o Jurgis 1948 m. pabėgo nuo vežimo į Sibirą ir ėmė slapstytis. Valerijui buvo griežtai uždrausta eiti kur nors pas partizanus ir dalyvauti kokiose nors sueigose. Jei kada ir reikėdavo ką nors pranešti kitiems, Valerijus tardavosi tik su Čerčilu, Briedžiu, Antanu Žygu, Vytautu ir Jurgiu Balčikoniais. Kaip partizanas, Valerijui labiausiai patiko Briedis-Stasys Kulys. Jis buvo protingas vyras, jau gerai suaugęs žmogus. Labai retai jis susitikdavo su žmona Kapočiaus miške. Ji gyveno Trakiškėse, turėjo keturis vaikus. Mūsų apylinkėse lankėsi kažkoks Diedukas, kuris, pasak partizanų, vadovavo visos Lietuvos partizanams, tačiau Valerijus jo pats nematė ir nežino, nei iš kur, nei kas jis.
Partizanų kautynės ir išdavystės
Tuoj po karo, 1945 m. gegužės mėnesį, Spirakių miške vyko didelės partizanų kautynės su rusų NKVD kariuomene. Tuomet rusai sudegino Viščius. Valerijus, grįždamas su Povilu Juškevičiumi iš „mojavos“ (iš Gasparų kaimo), matė, kaip keliu į Skaistgirių pusę nuvažiavo kelios mašinos, pilnos rusų kareivių.
Prieš Šomką partizanų vadas Valerijaus apylinkėse buvo Antanas Tubis-Apuokas. Jį 1947 m. netoli jų paėmė sužeistą gyvą. Jis nieko neišdavė, visą laiką vaidino rusą tardymo metu, rusiškai šnekėjo. Gasparuose pas Čerkesą buvo trise: Čerčilis, Apuokas ir Vytautas Balčikonis. Pas Valerijaus namus buvo skrebai ir degė šviesos languose. Išėję iš Čerkesų, jie ėjo pas Valerijaus namus. Čerčilis sako: „Neikim pas Morkūną, kažkas ten įtartina. Kodėl antrą valandą nakties dega šviesos?“ Bet Apuokas su Balčikoniu sakė, kad tikriausiai sesutė parvažiavo iš Kauno. Skrebų buvo pilna visose kaimo sodybose. Čerčilis su Balčikoniu pasiliko, o Tubis priėjo arčiau namų. Jam priėjus prie namų, skrebų sargybinis pastebėjo. Įvyko susišaudymas, ir Tubį paėmė gyvą. Vėliau teko su Tubiu jau po lagerio kalbėtis. Jis pasakojo: kada jį vežė, mušė ir liepė pasakyti, kur daugiau „banditų“, jis su skrebais rusiškai kalbėjo ir vis kartojo, kad vaikščiojo vienas, be jokių draugų. Jo šeimą išvežė į Sibirą, o jis pats atsėdėjo 10 metų.
1948 m., jau į vasarą, miške sunku buvo laikytis - kasdieniai siautimai, kratos, todėl partizanai stengdavosi slėptis daugiausia pas žmones, bunkeriuose. Kai Tubį paėmė, Šomka ir Vytautas Balčikonis daugiausia tik dviese vaikščiojo ir slapstėsi. Prie jų prisidėjo Vytauto brolis Jurgis. Kadangi Valerijus dirbo kolūkyje pusantrų metų, komjaunimo sekretorius Boleslovas Aleksandravičius pas juos ateidavo kaip kavalierius. Partizanai miegodavo bunkeryje, o jis su broliu kamaroje. Baimė ne kartą į akis žiūrėjo. Aleksandravičius buvo našlaitis, todėl jis pas juos dažnai ir lankydavosi. Kadangi pas Černaites gyveno Antanas Žygas-Aptiekorius, jis joms ir pasakė, kad pas Valerijų slepiasi Balčikoniai. Iš jo Černaitės sužinojo tą paslaptį.
Tragedijos Bernatonėlių kaime
Bernatonėlių kaime 1946 m. partizanai sunaikino Ginkų šeimą - vyrą, žmoną ir sūnų. Vytautas Ginka liko gyvas. Paskui jis važiavo į Spirakius atsiimti grūdų už kūlimą dar su kitu žmogumi. Važiuojant per mišką, nušovė ir tą Vytautą. Valerijus, nenorėdamas skleisti gandų, pasakė tik tai, ką pati matė. Kai užėjo rusai, po kokių dviejų dienų jie buvo prie Lėvens. Ten kartu buvo Povilas Juška, buvęs baltaraištis. Jis slapstėsi nuo rusų. Tai tas Ginkiukas atvedė rusus ir parodė į Jušką. Jį iš karto ir suėmė. Visi apylinkėje žinojo, kad Ginkos nekokie žmonės. Be to, jie buvo ne vietiniai, o iš kažkur atsikėlę.
1946 m. Bernatonėlių kaime buvo sušaudyta Juškos šeima. Baisi tragedija neaplenkė visos Juškų giminės. Pradžioje rusai areštavo Povilą Jušką. Kitą brolį Steponą kūlimo metu savo namuose rado pakartą. Tai Valerijus pati savo akimis matė. Nepraėjus metams, nakties metu labai žiauriai nužudė žmoną ir sūnų Vytuką. Valerijaus sesuo dalyvavo skrodžiant. Sakė, 20 ar 30 kartų tam berniukui buvo duota plaktuku į galvą. Berniukas mokėsi dar tik antroje klasėje. Apie 50 smūgių plaktuku buvo suduota ir motinai. Kitas brolis - Petras Juška - turėjo posūnį Joną Stokę. Jonas nuo rusų slapstėsi. Joną užmušė ir paguldė ant geležinkelio. Kada važiavo traukinys, mašinistas pastebėjo gulintį žmogų ir traukinį sustabdė. Apžiūrėjęs lavoną, suprato, kad jis jau sustingęs, vadinasi, seniai nužudytas. Tiesiog nesuprantama ir paslaptinga ta visa Juškų šeimos tragedija. Tada tokie laikai buvo. Vladas Vareika buvo stribas, o jo brolis ta...
Valerijaus Černiausko areštas ir tardymas
1952 metų vasario 2 dieną (penktadienį) Valerijaus brolis mokėsi Naujamiestyje traktorininku. Grįžęs į namus, jam reikėjo važiuoti į malūną, prisipylė grūdų ir išvažiavo. Motina išėjo į Panevėžį, o Valerijus ryte išėjo į darbą. Dirbo kolūkio kontoroje buhaltere Pakuodžiupiuose. Valerijus tik užsivilko paltą ir išėjo, ėjo tiesiai per lauką, užėjo pas Beinorauskus, dar pastovėjo visi trys kieme, kiek palaukė, ir pamatė, kad jų namai dega, girdisi šaudymas. Valerijaus brolis ir sesuo Petronėlė nuėjo pas Černas, kadangi pas juos slapstėsi Antanas Žygas-Aptiekorius. Su kitais jie jokio ryšio neturėjo. Černaitės jiems davė adresą Spirakiuose, kad jie pasislėptų pas tuos žmones - atseit patikimus. Brolis ten nėjo, o sesuo nuėjo. Ryte atvažiavo milicininkai ir paėmė ją. Ten gyveno tokia tetulytė, pas kurią nemažai partizanų slapstėsi, bet visus ten ir paėmė.
Valerijui tardymo metu visą laiką nedavė ramybės mintys, kas galėjo išduoti partizanus jų namuose. Atvažiavo dvi mašinos kareivių, atsivedė kaimynę, išplėšė duris ir suėjo visi į vidų. Viduje kareiviai išbuvo kelias valandas. Gal nieko ir nebūtų atsitikę. Ant stalo buvo padėtas ką tik iškeptas ragaišis. Jie jau ruošėsi išvažiuoti, išėjo visi į kiemą, o vienas kareivis dar sugrįžo pasiimti to ragaišio ir tarpduryje susitiko vieną iš partizanų.
Iš Beinorauskų Valerijus tiesiai nuėjo pas seserį į Panevėžį. Sesuo dirbo tubdispanseryje. Ji nusivilko chalatą, ir jos abi išėjo. Eidamos prie stoties susitiko ir motiną. Tryse susitikusios Balčikonių pusseserę Onutę Nakrošytę iš Spirakių kaimo, ji pakvietė pas save. Valerijus su artimaisiais neturėjo kur eiti. Nuėjo pas ją į Zanavykų gatvę, o iš jos - pas tetą Elžbietą Gasparkienę į Naujamiesčio gatvę. Čia atvažiavo ir brolis. Valerijus slėpėsi nuo vasario 2-os iki 27-os dienos.
1952 m. vasario 27 d. Valerijus nuėjo pas savo apylinkės pirmininką Šeškų, paprašė, kad pakinkytų arklį ir vežtų į NKVD. Jis dar paklausė, nors ir buvo komunistas: „Ar tu jau galutinai apsisprendei? Juk iš ten, žinok, jau niekada negrįši”. Dar užsukęs į kontorą, atsisveikino su visais, to buvusio pirmininko Maminsko žmona Valerijų apraudojo išleisdama. Nuvykus į Gasparų kaimą, kur kalėdavo kunigas, ten jį vaišino. Jau vakarop Valerijų atvežė į saugumą, kur dabar yra muziejus.
Pirmiausia atlėkė saugumo viršininkas Čechava, ėmęs keiktis visokiais žodžiais: „B...t! Šešias naktis iš eilės - vakare dešimtą išveda, o ryte šeštą atveda atgal į kamerą.“ Pagrindinis Valerijaus tardytojas buvo Loginovas. Su juo jis elgėsi gana padoriai: nei keikė, nei mušė. Kada atvežė ir įmetė į kamerą, ten rado Birutę Šilkaitytę nuo Krekenavos, aštuoniolikmetę moksleivę, paimtą iš mokyklos, buvo nuo Spirakių viena senmergė Irena Kopūstaitė - provokatorė. Ją pasodino kartu su Augute Aleliūnaite, jos „bendrabylės“ buvo. Vėliau abi buvo uždarę su Kopūstaite. Mane ji bandė išprovokuoti, bet jai nepasisekė. Kaip suprato, Kopūstaitė su Aleliūnaite kaime varydavo „samagoną“ ir vaišindavo tai skrebus, tai miškinius. Aleliūnaitei davė 10 metų, o Kopūstaitės daugiau jau niekur nesutiko.
Panevėžyje Valerijų tardė nuo vasario 27 iki balandžio 11 d. Teisė trys rusai dabartiniame moterų kalėjime pagal 17-58-la str. 25 metams ir 5 be teisių. Valerijus atsėdėjo 2 metus ir 8 mėnesius. 1952 m. liepos 10 d. iš Vilniaus 76 vagonais buvo išvežta vien jaunimo.
tags: #valerijus #cerniauskas #gimimo #diena
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
