Vaikų skaičius darželiuose ir ikimokyklinio ugdymo ypatumai
Tėvai, ieškantys tinkamiausio darželio savo vaikui, dažnai kelia labai praktišką, bet kartu ir jautrų klausimą - kiek vaikų paprastai būna grupėje? Atrodytų, kad skaičiai viską aiškiai pasako, tačiau už jų slypi kur kas daugiau: emocinis saugumas, skiriamo dėmesio laikas, mokytojo ir vaiko ryšys, galimybė augti savu tempu.
Lietuvos higienos normos ir grupės formavimas
Ką sako higienos normos? Pagal Lietuvos higienos normą HN 75:2016 vaikų skaičius darželio grupėse nustatomas atsižvelgiant į amžių ir raidos ypatumus. Tokie skaičiai padeda užtikrinti, kad kiekvienam vaikui pagal jo amžių būtų skiriama pakankamai dėmesio, o ugdymo procesas vyktų ramiai, be perteklinio triukšmo ir streso.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. V-93 Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 5 punktu, vaikų ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo grupės formuojamos iš to paties arba skirtingo amžiaus vaikų, užtikrinant vaiko dienos ir ugdymo režimo fiziologinius ir amžiaus ypatumus bei šioje higienos normoje nustatytas vaiko ugdymo sąlygas. Sudarant darželio grupes vaikai skirstomi pagal amžių. Grupės sudaromos pradedant nuo lopšelinukų iki paruošiamosios grupės.
Kodėl darželio grupės dydis svarbus?
Vaikų skaičiai grupėse - ne vien formalios darželio grupės formavimo taisyklės, bet visos ugdymo filosofijos dalis. Nors dažnai manoma, kad kuo mažesnis darželio grupės dydis, tuo geriau, iš tiesų svarbiausia yra santykis tarp pedagogo ir vaikų bei ugdymo kokybė.
Mažesnių grupių privalumai
Mažesnėse grupėse pedagogai gali skirti daugiau individualaus dėmesio kiekvienam vaikui: pastebėti jo nuotaikas, padėti išreikšti emocijas, išklausyti, padrąsinti ar paguosti.
Didesnių grupių privalumai
Tačiau ir didesnės grupės turi savų privalumų. Jose vaikai mokosi bendrauti platesniame rate, tartis, išlaukti eilės, išklausyti kitus, pažinti ir prisitaikyti prie įvairių charakterių. Tokia socialinė įvairovė padeda lavinti empatiją, savireguliaciją ir gebėjimą megzti draugystes - įgūdžius, kurie bus reikalingi visą gyvenimą.
Pusiausvyra tarp individualaus dėmesio ir socializacijos
Darželyje „Saulės gojus“ grupės formuojamos atsižvelgiant ne tik į vaikų amžių, bet ir į jų raidos ypatumus bei emocinius poreikius. Darželio grupės dydis nėra lemiamas veiksnys, galvojant apie vaikų gerovę: siekiame išlaikyti pusiausvyrą - kad kiekvienas vaikas būtų pastebėtas, bet kartu turėtų pakankamai draugų ir mokytųsi bendravimo. Tokioje aplinkoje kiekvienas mažylis gali augti pagal savo tempą, jaustis saugus, reikšmingas ir kartu mokytis būti bendruomenės dalimi.
Renkantis darželį, svarbu nepamiršti, kad grupės dydis - tik vienas iš daugelio veiksnių. Skaičiai gali daug ką parodyti, bet jie neatskleidžia esmės - kasdienio ryšio tarp mokytojo ir vaikų.
Vaikų darželių evoliucija ir įvairovė
Apie vaiko dieną darželyje
Vaikų darželis - privati arba vieša ikimokyklinio ugdymo įstaiga, paprastai skirta vaikams nuo dviejų iki penkerių ar šešerių metų. Vaikai mokomi pagrindinių įgūdžių, naudojant žaidimus ir kitas mažamečiams pritaikytas ugdymo priemones. Vaikų darželis yra ugdymo įstaiga, skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams. Pavyzdžiui, Vokietijoje vaikai turi būti sulaukę trejų, Šveicarijoje keturių, o Austrijoje - mažiausiai dviejų su puse metų amžiaus.
Darželiai atstoja vaikų auklėjimą šeimose bei atveria naujas galimybes mokytis už šeimos rato ribų.
Ikimokyklinio ugdymo istorijos ištakos
XVIII a. pabaigoje buvo įkurti pirmieji mažamečių vaikų priežiūros namai. Tai padarė Johanas Frydrichas Oberlinas, Luise Šepler ir Paulina zur Lipe miestuose, kuriuose gyveno. Viena iš pirmųjų valstybės pripažintų vaikų auklėjimo įstaigų buvo įkurta 1780 m. Štraubinge (dab. Vokietija). Jau 1760 m. pastorius Oberlinas Belmonto kaime (Elzasas) įkūrė taip vadinamąją „mezgimo mokyklą“. Dvejiems metams prieš pirmojo darželio įkūrimą Marlishoizerio pastorius Johanas Samuelis Ferdinandas Blumrioderis Švarcburgui-Sonderhauzenui priklausančiam kaime įkūrė mažamečių vaikų priežiūros įstaigą.
Jau 1835 m. Erfurte gimęs teologas ir pedagogas Karlas Rainthaleris paskatino įkurti mažamečių vaikų priežiūros įstaigą, kurioje taip pat turėjo būti prižiūrima ir vaikų sveikata. Įstaiga išgarsėjo kaip mokyklinis susivienijimas. Kartu su penkiais miesto „gerbiamais vyrais“ 1835 m. gegužės 23 d. valdiškosios neturtingųjų komisijos dėka buvo pasirašyta įkūrimo pažyma. Pasak to meto išsaugotų dokumentų, 1835 m. liepos 20 d. prie ligoninės vartų, kurioje vaikai turėjo būti saugojami ir prižiūrimi, buvo sulaukta tik vienos motinos su vaiku (laukiama buvo dvylikos).
Frydricho Friobelio indėlis ir termino „vaikų darželis“ atsiradimas
Remiantis pirmojo vaikų darželio įkūrėju Frydrichu Vilhelmu Augustu Friobeliu, tai buvo terminas, aprėpiantis visas ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigas. Šis terminas sujungia mokslo, vaikų ugdymo ir vaikų priežiūros sritis. Terminą „vaikų darželis“ Frydrichas Vilhelmas Augustas Friobelis sugalvojo 1840 m. pavasarį keliaudamas iš Blankenburgo į Kailhau.
O 1840 m. birželio 28 d. Frydrichas Vilhelmas Augustas Friobelis Blankenburge (Tiuringija) įkūrė pirmąjį „vaikų darželį“, kuriame vaikai ne tik buvo prižiūrimi, bet taip pat mokomi ir auklėjami. Jo nuomone, vaikas vaikų darželyje turėjo būti kaip augalas - prižiūrimas ir puoselėjamas. Pradinė vaikų darželio funkcija turėjo būti skirta ne tik vaikams nuo 2 iki 7 metų, bet ir jų motinoms. Ten jos turėjo pasisemti pedagoginių žinių ir jas perteikti auklėjime. Vaikų darželis turėjo duoti teigiamą impulsą šeimai.
Šiam įvykiui atminti 2015 m. birželio 6 d. Vokietijoje buvo išleistas 215 euro centų vertės pašto ženklas. Jis buvo sukurtas grafikės Lizos Rioper iš Kaselio.
Grafienės Terezos fon Brunsvik darbas
Visoms ikimokyklinio amžiaus mokymo įstaigoms didelę reikšmę turėjo grafienė Tereza fon Brunsvik. 1828 m. birželio 1 d. Budoje (dab. Budapeštas) ji įkūrė pirmąją vaikų auklėjimo įstaigą pavadinimu „Angelų sodas“. Jaunystėje ji gyveno Šveicarijoje, kur ji sutiko Johaną Henriką Pestalozzi. Šis susitikimas buvo lemtingas jos ateičiai. Ji buvo to meto moterų išsilavinimo pavyzdžiu Vengrijoje.
Grafienė Tereza fon Brunsvik pati įkūrė vienuolika valstybės pripažintų mažamečių vaikų auklėjimo įstaigų, profesinę mokyklą, aukštesniąją mergaičių mokymo įstaigą (bendradarbiaujant su savo dukterėčia Blanka Grėfin fon Teleki) ir namų agronomių mokyklą. 1837 m. ji sukūrė mažamečių vaikų priežiūros susivienijimą. Ji savo pedagoginę patirtį perdavė keliaudama į Vokietiją (Miuncheną, Augsburgą), Angliją, Italiją ir kitas šalis. Iki jos mirties 1861 m. valstybinių vaikų auklėjimo įstaigų skaičius užaugo iki 80-ies. Grafienė skatino vyriausybę reguliuoti auklėtojų mokslą ir parašė keletą knygų apie ankstyvojo amžiaus auklėjimo svarbą. Nuo 1837 m. Vengrijoje tęsėsi nenutraukiamai auklėtojų apmokymai.
Pramonės revoliucijos įtaka ir darželių draudimai
Pramonės revoliucijos metu žmonėms kraustantis iš provincijos į miestus, dramatiškai keitėsi daugiavaikių šeimų socialinė aplinka, kurioje augo vaikai. Ženkliai padidėjo pramoninėje gamyboje dirbančių moterų skaičius. Tuo tarpu vaikai gyveno ypač greitai augančiuose didmiesčių daugiabučių rajonuose.
Šiandieniniams, valstybės pripažintiems, vaikų darželiams aprašyti XIX a. egzistavo daug skirtingų pavadinimų. Vaikų darželiai buvo vadinami „mažamečių vaikų mokyklomis“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigomis“. Tuo metu vaikų darželiai dažniausiai vadovavosi Frydricho Friobelso sukurta pedagogika, o taip vadinamojoje „mažamečių vaikų mokykloje“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigoje“ nebuvo vadovaujamasi konkrečia ir vientisa pedagogika.
Draudimai ir jų panaikinimas
Bavarijos karalystėje 1839 m. „mažamečių vaikų mokyklos“ pavadinimas buvo netgi uždraustas, nes šias paslaugas teikė privatūs asmenys, o ne valstybės pripažintos įstaigos. Bavarijos vaikų auklėjimo sistemos programoje nebuvo tokios atšakos.
1851 m. Prūsijos karalystėje „dėl ateistinių tendencijų“ vaikų darželiai buvo uždrausti. Už tai atsakingas buvo tuometinis Prūsijos karalystės ministras Karlas Otto von Raumeris. Jo ministerija buvo atsakinga už mediciną, švietimą ir tikybą. Jis nusprendė, jog Friedricho Friobelso pedagoginis požiūris buvo „pagedęs“ ir nepagrįstas. Bavarijos karalystės vidaus reikalų ministerija 1851 m. taip pat uždraudė vaikų darželius. Žiaurus likimas ištiko vaikų darželius, kurie buvo sutapatinti su laisvamanių bendruomenėmis ir jų socialistinėmis idėjomis. Ministerija rėmėsi tuo, kad tokio pobūdžio įstaigos yra žalingos ir yra būtina kruopščiai jas stebėti. Prūsijos ir Bavarijos karalystėse nekliudomai ir toliau veikė mažamečių vaikų priežiūros įstaigos, kurios buvo ir toliau remiamos valstybės. Vyriausybė iš esmės netrukdė vaikų auklėjimui, tik leido tai daryti valstybės pripažintose įstaigose. Jos turėjo būti ištikimos valstybei.
| Metai | Regionas | Įstaigų skaičius | Prižiūrimų vaikų skaičius |
|---|---|---|---|
| 1852 | Bavarijos karalystė | 91 | 6 796 |
1860 m. Bertos fon Marenholtz-Biulov ir politiko Adolfo Lete, palaikančio socialines idėjas, vaikų darželių draudimas buvo panaikintas. To dėka atsivėrė galimybė vaikų darželių kūrimui. Ypač tuo užsiėmė moterys, kurios buvo Friobelso pasekėjos. Pavyzdžiui, Angelika Hartman 1864 m. Kėtene (Anhaltas) įkūrė vaikų darželį pagal Friobelio pedagogines idėjas.
Pedagoginės minties raida
Pedagogas Augustas Kioleris taip pat buvo svarbus žmogus vaikų darželių vystymesi. 1863 m. jis kartu su Eleonora Hervart, Mina Šelhorn, Julie Trabert ir Auguste Mioder inicijavo ir įkūrė „Vokietijos Friobelso bendruomenę“. 1872 m. Tiuringijoje buvo įkurta bendrinė Friobelso bendruomenė ir 1873 m. „Vokietijos Friobelso Sąjunga“. Kioleris išvystė „Kiolerio-vaikų darželio pedagogiką“. Taip pat buvo pirmasis redaktorius, laikraščio skirto vaikų darželiams.
Vokietijos imperijoje 1910 m. vaikų, kurie lankė vaikų auklėjimo ir ugdymo įstaigas (mažų vaikų priežiūros įstaiga, mažų vaikų mokykla ir vaikų darželis) skaičius išaugo iki 13 %. Šis procentas išsilaikė ir Veimaro respublikoje.
1919 m. Hamburge pradėjo veikti pirmasis kurčnebylių vaikų darželis, kuris veikė kartu su kurčnebylių draugija.
Maždaug nuo 1920 m. smarkiai paplito Montesori pedagogika. 1925 m. Klara Grunvald įsteigė vokiškąją Montesori bendruomenę, o Kėte Štern skatino sukurti „išplėstinę Montesori pedagogikos sistemą“. Ši sistema turėjo apjungti Friobelso ir Montesori pedagogikos rūšis.
Darželių lankymo modeliai ir specializuotos įstaigos
Pilnos dienos vaikų auklėjimas Vokietijoje dažnai yra vadinamas dieniniu vaikų darželiu (vok. Kindertagesstätte) arba dieniniais namais vaikams (vok. Tagesheim). Taip pat yra siūlomi ir kitokie lankymo modeliai, pavyzdžiui, nuo ankstyvo ryto (5:30 val.) iki vėlyvo vakaro (20 val.) ir užimtumas savaitgalio dienomis.
Taip pat egzistuoja gydomosios ir specifinės pedagogikos vaikų darželiai. Šio tipo darželiuose yra auklėjami neįgalūs, reikalaujantys specialios priežiūros ar turintys sveikatos negalavimų vaikai.
Yra ir kitokio pedagoginio pobūdžio darželių, pavyzdžiui: miško vaikų darželiai (vok. Waldkindergarten), ūkio vaikų darželiai (vok. Bauernhofkindergarten), Montessori pedagogikos vaikų darželiai (vok. Montessorikindergarten), vaikų darželis miško kaimas (vok. Waldorfkindergarten). Kai kuriuose darželiuose yra orientuojamasi į užsienio kalbą ir kitos šalies pedagoginius pagrindus. Lietuvoje, pavyzdžiui, lenkiškus ir rusiškus, o Vokietijoje prancūziškus, itališkus arba ispaniškus.
tags: #vaiku #skaicius #darzeliuose #rsvis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
