Vaikų dantų ėduonis: priežastys, simptomai ir efektyvus gydymas

Dantų kariesas, dar kitaip vadinamas ėduonimi, įvardijamas kaip labiausiai paplitęs susirgimas, nuo kurio kenčia daugiau nei devyniasdešimt procentų pasaulio žmonių. Dantų ėduonis yra lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia ant danties paviršiaus prisitvirtinusios kariesogeninės bakterijos, metabolizuojančios cukrų ir gaminančios rūgštį. Su ja susiduria tiek vaikai, tiek suaugusieji. Šia liga prasideda ir todėl, kad vaikui nuraminti prieš miegą (jau išdygus dantims) duodama gerti iš buteliuko sulčių, saldžių arbatėlių, pieno ir jų mišinių.

Pieniniai dantys yra vienodai svarbūs kaip ir nuolatiniai, ir jiems taip pat reikalinga tinkama priežiūra bei gydymas. Pieninių dantų kariesas - tai rimta problema, galinti sukelti skausmą, sutrikdyti mitybą ir paveikti nuolatinių dantų vystymąsi.

Kas yra dantų ėduonis ir kaip jis atsiranda?

Dantų ėduonis, arba kitaip kariesas, yra lėtinis, infekcinės kilmės kietųjų audinių (emalio, dentino, cemento) pažeidimas, kuriam progresuojant vystosi kietųjų audinių demineralizacija ir irimas. Jam progresuojant, t. y. emalyje mažėjant mineralinių medžiagų, prasideda kietųjų audinių (emalio, dentino bei cemento) irimas ir dantyje formuojasi skylė.

Supaprastinus karieso atsiradimą lemia trys pagrindiniai veiksniai - angliavandenių turintis maistas, bakterijos ir laikas. Jei išpildomos visos šios sąlygos, po kurio laiko galima pastebėti dantų spalvos pakitimus. Ilgainiui ligai progresuojant dėl burnoje esančios rūgštinės terpės pradeda irti kietieji danties audiniai - emalis, dentinas, cementas. Dantų ėduonį sukeliančios bakterijos dažniausiai siejamos su padidėjusiu Streptococcus mutants ir Lactobacilli bakterijų kiekiu burnoje, kuomet sutrinka apsauginiai jos veiksniai (seilių kiekis, buferinė jų talpa, savaiminis apsivalymas ir kt.).

• Streptokokų genties bakterijos Streptococcus mutants laikomos ėduonies pradininkėmis. Jos prisitvirtina prie kietų paviršių, pavyzdžiui, dantų vainikėlių. Šios bakterijos fermentuoja į burnos ertmę patenkantį cukrų ir išskiria pieno rūgštį. Todėl sumažėja burnos rūgštingumas (pH). Kuomet jis pasiekia kritinę ribą (pH = 5,5), emalis pradeda tirpti ir vystosi dantų ėduonis.
• Lactobacilli, kitaip laktobacilos arba pieno rūgšties bakterijos, greitina ėduonies vystymąsi. Besidaugindamos jos tiesiogiai pažeidžia danties struktūras. Pieno rūgšties bakterijos prisitvirtina burnos vietose, kuriose vyrauja žemas pH, t. y. šalia apnašų sankaupų. Laktobacilos, kitaip nei Streptococcus mutants, nesugeba pačios prisitvirtinti prie danties paviršiaus, todėl kaupiasi tam palankiose vietose: dantų vagelėse ir duobelėse, ėduonies pažeistose ertmėse ir panašiai.

Dantų karieso priežastys

Šios ligos atsiradimą gali lemti tokie įgimti (genetiniai) veiksniai:

• Dantų struktūra, cheminė sudėtis ir anatominė forma (emalio struktūra, fluoro pasiskirstymas audiniuose, netaisyklingai išsidėstę dantys, gilios vagelės ir duobelės).
• Seilių sudėtis, išsiskyrimo greitis, buferinis talpumas, imunologiniai ir antibakteriniai faktoriai.
• Apnašų sudėtis, kaupimosi vieta ir susidarymo greitis.
• Netaisyklingas sąkandis.
• Bendriniai susirgimai, tiesiogiai ar netiesiogiai lemiantys burnos sveikatą, taip pat - silpnas imunitetas.

Dantų kariesas (ėduonis) gali atsirasti ir dėl netinkamų įpročių ar veiksmų:

• Netinkama mityba, kurioje gausu daug angliavandenių turinčių produktų. Būtent skaidydami angliavandenius mikroorganizmai išskiria rūgštis. Jos tirpdo kietuosius dantų audinius, todėl formuojasi dantų ėduonis.
• Bloga asmeninė burnos higiena. Dėl netinkamos burnos higienos, nepakankamai valant dantis, dantų apnašos kaupiasi, todėl karieso tikimybė dar labiau išauga, atsiranda blogas burnos kvapas, dantys praranda estetinę išvaizdą.
• Suvartojamo fluoro kiekis. Jei jis normalus, dantys apsaugomi nuo ėduonies, todėl fluoro dedama į dantų pastas, skalavimo skysčius. Per didelis šio cheminio elemento kiekis sutrikdo normalų emalio ląstelių formavimąsi ir sukelia fluorozę.

Vaikų dantų ėduonies ypatumai: "Buteliuko" kariesas

Ši ėduonies forma gali atsirasti ir vaikams, dažnai maitinamiems krūtimi ilgiau kaip vienerius metus, ypač naktį. Ankstyvas vaikų ėduonis, geriau žinomas kaip buteliuko kariesas - tai ant vaikų priekinių dantų atsiradę karioziniai pažeidimai.

„Buteliuko” kariesas - tai daugelio pieninių dantų karioziniai pažeidimai, kurie vystosi, kai vaikas maitinamas iš buteliuko ilgiau nei įprasta. Šios ligos priežastis yra ne tik buteliuko naudojimas. Iš esmės - tai naktinio maitinimo bėda. Dvimečiai, trimečiai vaikai, negalintys atprasti nuo čiulptuko, mėgsta, vakare prieš užmigdami, pasilepinti gerdami iš buteliuko pieną, sultis, saldų mišinėlį ar arbatą. Vaikui miegant sumažėja seilėtekis ir rijimas, bendroji burnos ertmės savivalda. Negydant pažeistų dantų vainikai nulūžta, lieka tik šaknys. Dėl sugedusių dantų ar jų traumų galima anksti netekti pieninių dantų.

Nakties metu seilėtekis labai sumažėja, dantys ir ant jų esančios apnašos nesuvilgomos ir nepašalinamos, tad terpė tampa palanki mikrobams daugintis. Be to, viena iš ėduonies priežasčių - vaikų seilių sudėtis: jos yra klampesnės nei suaugusiųjų, todėl prasčiau neutralizuoja rūgštis. Taip pat mažiau mineralinių medžiagų, kurios patenka į dantį ir atstato pažeidimą.

Dantų karieso simptomai ir stadijos

Dantų ėduonis atpažįstamas iš tokių simptomų kaip dantų skausmas, patamsėjusi jų spalva, emalio trupėjimas, suminkštėję dantų audiniai, jautrumas kaklelio srityje. Pirminėje stadijoje ėduonį galima pastebėti kaip balkšvą dėmelę emalio paviršiuje ar jo duobutėse. Tai pirmas dantų audinių įrimo požymis.

Priklausomai nuo to, kaip stipriai kariesas pažeidžia dantį, yra skiriamos 4 ėduonies formavimosi stadijos:

1. Pirmoji stadija - emalio demineralizacija. Tai - matinės, balkšvos kariozinės dantų dėmės, atsirandančios dėl neigiamo rūgščių poveikio ir nesukeliančios skausmo.
2. Antroji stadija - paviršinis kariesas. Šiame etape yra pažeidžiamas emalis ir gali būti jaučiamas padidėjęs danties jautrumas šalčiui ar saldumui.
3. Trečioji stadija - dentino ėduonis (pažeidimas). Negydomas ėduonis pasiekia dentino sluoksnį. Tai pasireiškia danties skausmu, reaguojant į karštą ar saldų maistą.
4. Ketvirtoji stadija - giluminis kariesas. Gilus, aktyvus kariesas sukelia pažeidimus prie pat danties nervo. Tai pasireiškia stipriu, pulsuojančiu skausmu, kuris gali varginti ir be papildomų dirgiklių.

„Buteliuko“ karieso simptomai: patamsėję, gelsvi ir minkšti dantys. Dažniausiai kariesas pažeidžia viršutinio žandikaulio priekinius dantis iš lūpos pusės. Taip pat gali būti pažeisti ir viršutiniai pirmieji krūminiai ir iltiniai dantys. Apatinio žandikaulio priekiniai dantys paprastai lieka sveiki.

Dantų ėduonies diagnostika ir gydymas

Pirmasis dantų karieso gydymo etapas - paciento ir gydytojo bendradarbiavimas, veiksnių, turinčių įtakos karieso susidarymui, nustatymas ir prevencija. Pirminio apsilankymo metu būtina išsiaiškinti veiksnius, kurie gali būti susiję su dantų karieso vystymusi. Tai - paciento požiūris į dantų priežiūrą ir gydymą; jo įpročiai. Apklausos metu išaiškėja nusiskundimai bei ligos istorija.

Atliekant klinikinę apžiūrą taikomos papildomos priemonės - veidrodėlis, šviesos šaltinis bei dentalinis zondas. Kariozinis židinys įvertinamas remiantis vizualiniais bei taktiliniais kriterijais: įvertinami pokyčiai, atsiradę dėl danties demineralizacijos (mineralų praradimo), įvertinami spalvos pokyčiai, emalio skaidrumas, kietojo danties audinio būklė. Būtina klinikinės apžiūros sąlyga - danties paviršių izoliacija nuo seilių ir džiovinimas oro srove, ypač ankstyvųjų karieso židinių nustatymo atveju.

Gydymo metodai

Gydymo planas sudaromas atsižvelgiant į tokius aspektus kaip: kariozinio pažeidimo apimtis ir vieta, burnos higiena ir periodonto būklė, kariesą lemiantys rizikos veiksniai, sąkandis, paciento amžius, esamų dantų restauracijų būklė, funkcinis ir estetinis gydymo poreikis.

• Konservatyvus gydymo būdas taikomas ankstyvose ligos stadijose, reikalauja nemažų gydytojo bei paciento pastangų. Tikslas - stabilizuoti ligos progresavimą, skatinant kietųjų danties audinių remineralizaciją; išsaugoti danties paviršiaus vientisumą. Priemonės - vietiniai remineralizuojantys preparatai: fluoro tirpalai, lakai, geliai.
• Radikalus gydymo metodas taikomas aktyvaus, progresuojančio karieso židinio atveju, kai konservatyvių priemonių nepakanka stabilizuoti ligai. Tikslas - pašalinti pažeistą, infekuotą, suirusį danties audinį, pritaikyti danties pulpą apsaugančias priemones bei restauruoti danties paviršių, siekiant atstatyti prarastas funkcijas bei estetiką. Paprasčiau sakant, šis terapinis gydymo būdas atliekamas, išvalant kariozinę, karieso pažeistą ertmę, o plombuojant atstatomas danties paviršius. Dažniausiai kariozinė ertmę valoma, naudojant dantų grąžtą.
• Dantų kanalų (endodontinis) gydymas. Jei progresavęs kariesas pasiekia giliausius audinius ir sukelia danties nervų uždegimą (pulpitą), dažnai reikalingas endodontinis gydymas.

Vaikų dantų gydymo ypatumai

Vaikų dantų ėduonį gydyti reikia, nors kai kurie tėvai laikosi nuomonės, kad pieniniai dantys vis tiek greitai iškris. Pieninių dantų karieso komplikacijos gali pakenkti nuolatinių dantų vystymuisi, dygimui, pakeisti jų spalvą ar formą. Negydant pieninių dantų galima pakenkti besiformuojančioms nuolatinių dantų užuomazgoms. Priešlaikinis pieninių dantų netekimas gali turėti įtakos netaisyklingam sąkandžiui, nes pieninis dantis palaiko vietą nuolatiniam dančiui.

Kaip gydomi vaikų dantys? Gydymas priklauso nuo danties pažeidimo laipsnio:

• Jeigu tai yra tik dėmės, - baltos, tamsiai rudos, juodos, - galima dantis dengti fluoro laku (tris kartus kas 4-5 dienas, kartojant po pusės metų) ir toliau stebėti būklę.
• Jeigu jau yra susiformavusi kariozinė ertmė, tai pažeista vieta turi būti išvaloma iki sveiko danties audinio (krapštant arba gręžiant) ir plombuojama stiklo jonomerine plomba, kuri nebijo seilių, kaupia ir išskiria fluorą.

Kartais, gydant labai mažus vaikus, tenka naudoti raminamuosius vaistus. Tais atvejais, kai vaikas visai nesileidžia gydomas ir yra daug pažeistų dantų, gali būti taikoma narkozė.

Dantų ėduonies prevencija

Prevencija visuomet yra pats geriausias ligų gydymo metodas, ir dantų kariesas tikrai nėra išimtis. Kad vaikų dantukai būtų sveiki, tėveliai gali imtis šių veiksmų:

1. Rūpestinga kasdienė burnos higiena. Nuo pat vaiko gimimo, kai pradeda dygti pirmieji pieniniai dantys, turi būti rūpinamasi burnos sveikata. Pačius pirmuosius dantukus vaikams reikia valyti drėgna marle arba švariu audeklu prieš miegą vakare, o taip pat po pusryčių ryte. Išdygus pirmiesiems pieniniams krūminiams dantukams (maždaug 1-1,5 metų) reikėtų pradėti valyti dantukus vaikišku minkštu dantų šepetuku. Kol vaiko judesiai išlavėja, t.y. iki 7-8 metų, jo dantis turėtų išvalyti tėveliai. Po valgio reikėtų pratinti vaiką skalauti burną.
2. Tinkami mitybos įpročiai. Padėti išvengti šios ligos gali subalansuota mityba, kurioje gausu vitaminų ir baltymų. Patariama valgyti pakankamai daržovių ir vaisių, taip pat rinktis mažo rūgštingumo produktus, žuvį, neriebią mėsą. Rekomenduojama vengti daug cukraus ir kitų saldiklių turinčio maisto. Neduoti vaikui prieš miegą gerti saldžių gėrimų, jeigu dantukai jau išvalyti. Nuo 1 metų reikėtų palaipsniui vaiką atpratinti nuo buteliuko ir mokyti gerti iš puodelio. Jeigu vaikas negali užmigti be buteliuko, reikėtų palaipsniui skiesti saldžius skysčius vandeniu, kol liks grynas vanduo arba vaikas pats atsisakys „neskanaus” gėrimo. Buteliuku vaiką reikėtų maitinti ne ilgiau nei iki 18 mėn.
3. Reguliarūs apsilankymai pas odontologą. Jau išdygus pirmajam dantukui, reikėtų apsilankyti pas odontologą - gausite patarimų dėl burnos higienos, o ir vaikas įpras nebijoti odontologo. Profilaktiškai vaikai ir tėveliai pas gydytoją odontologą turi lankytis kas pusę metų.
4. Tinkamos dantų pastos pasirinkimas. Vaikiškos dantų pastos skirstomos pagal amžiaus grupes: iki 2 metų, 2-6 metų, nuo 6 metų. Pagrindinis jų skirtumas - fluoro kiekis. Tai labai svarbu, nes kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė galimybė, kad mažylis gali nuryti pastos - fluoras gali būti pavojingas. Todėl pačiai mažiausiai amžiaus grupei skirtoje dantų pastoje iš viso neturi būti fluoro. Pastos ant šepetėlio reikėtų dėti vaiko mažojo pirštelio nagelio didumo.
5. Silantų naudojimas. Prasikalus pirmiesiems nuolatiniams krūminiams dantims, pilnai jiems išdygus, rekomenduojama padengti šiuos dantis silantais - specialia medžiaga, kuria užliejamos vagelės.


Ortodontinio gydymo svarba vaikams

Rekomenduojama pirmą kartą apsilankyti pas gydytoją ortodontą sulaukus septynerių metų. Šio amžiaus vaikams formuojasi mišrus sukandimas - dygsta apatiniai ir viršutiniai nuolatiniai kandžiai, pirmieji krūminiai, o vėliau ir kiti nuolatiniai dantys. Gydytojas įvertina sąkandį, žandikaulio augimo pobūdį. Itin sunku pakeisti įsisenėjusius žalingus įpročius, kuriuos būtina koreguoti kuo ankstesniame amžiuje. Kvėpavimas pro burną, piršto, liežuvio čiulpimas, netaisyklingas rijimas trikdo žandikaulių vystymąsi bei fiziologinio sąkandžio formavimąsi.

Ortodontas nustato, ar mišriame sąkandyje pacientui reikalingas ankstyvas ortodontinis gydymas (1 gydymo fazė). Ne visiems vaikams toks gydymas būtinas. Atsikišę, kreivi dantukai vaikų tarpe neretai tampa patyčių objektu, be to, susigrūdusius dantis sunkiau išvalyti.

Yra keli ankstyvojo ortodontinio gydymo privalumų. 1 fazės gydymo dėka sudėtingesni atvejai paverčiami lengvesniais, todėl vėlesnis ortodontinis gydymas nuolatiniame sąkandyje (2 gydymo fazė) nenuimamais aparatais (breketais/kabėmis) vidutiniškai sutrumpėja šešiais mėnesiais ar net vieneriais metais. Be to, paprastesnei situacijai gydyti reikalingos mažesnės lėšos.

Dažniausi mitai, susiję su dantų ėduonimi

Dantų kariesas (ėduonis) vis dar apipintas įvairiais mitais:

• Kramtomoji guma saugo dantis. Dažniausiai joje būna saldiklių ar cukraus, kuris gali būti kenksmingas dantims. Todėl piktnaudžiauti kramtomąja guma nerekomenduojama.
• Ėduonį lengva atpažinti. Visgi pakankamai dažnai žmonės nejaučia, kad turi tokią problemą, kol nepasilanko pas odontologą.
• Kartą išgydytas dantis daugiau nebeges. Tai, jog pažeistas dantis buvo kartą išgydytas, nereiškia, jog jis daugiau nebeges. Siekiant ilgalaikių rezultatų, būtina skirti pakankamai dėmesio asmeninei burnos higienai ir reguliariai lankytis odontologo kabinete.
• Kuo daugiau dantų pastos, tuo geriau. Toli gražu tai nėra tiesa. Ant šepetuko pakanka vos žirnio dydžio dantų pastos. Per didelis jos kiekis nesuteikia geresnio efekto, be to, išauga pastos nurijimo rizika, kas nėra gerai.

tags: #vaiku #dantu #eduonis

• HCG tyrimas: viskas, ką reikia žinoti apie šį hormoną
• Sužinokite apie negalią turinčių darbuotojų įtraukties galimybes
• Plačiau apie Karpio šeimos vertybes ir kūrybą
• Patarimai tėvams renkantis kūdikių drabužėlius
• Išsami informacija apie „CigaPan” maisto papildą vaikams