Vaikų auklėjimo iššūkiai šeimoje
Tobulų tėvų nebūna, tačiau svarbu suprasti, kad esminiai vaiko elgesio modeliai ir asmenybės savybės dažniausiai formuojasi iki 3 metų. Tai pirmasis ir bene svarbiausias vaiko charakterio ir asmenybės raidos etapas. Antrasis etapas tęsiasi maždaug iki 7-erių metų: iki tokio amžiaus susiformuoja tam tikros vidinės nuostatos, įsitvirtina elgesio modeliai, įskaitant konfliktų sprendimo būdus ir požiūrį į stresines situacijas. Tėvai, nors ir daro klaidų, turėtų siekti rasti balansą, įsiklausyti į vaiko poreikius ir išlaikyti sveiką protą.
Viena dažniausių problemų - tėvų nenoras pripažinti ar ignoruojamos tam tikros vaikų elgesio apraiškos, pavyzdžiui, besikartojantis netinkamas elgesys. Nenuoseklumas auklėjime taip pat kelia sunkumų: tėvai gali būti vienu metu labai griežti, o kitą kartą abejingi vaiko veiklai. Toks elgesys, pavyzdžiui, kai vaikas šiurkščiai elgiasi su gyvūnu, vieną kartą sudrausminamas, o kitą - tik stebimas iš šalies, nepadeda ir mažina tėvų autoritetą. Panaši situacija gali kilti ir dėl nesutarimų tarp senelių ar net tarp pačių tėvų, kai vienas laikosi vienokios nuomonės, o kitas - kitokios. Jei vaiko elgesys yra žalingas, tėvai privalo būti vieningi.
Kitas svarbus aspektas - nepagrįsti lūkesčiai. Nusivylimas dvimečiu, nesidominčiu puoduku, ar šešiamčiu, nesimokančiu raidžių, yra klaidingas, jei tėvai neįsitikina, ar jų lūkesčiai atitinka vaiko amžiaus raidą. Leidimas vaikams daryti viską, ką jie nori, yra „meškos paslauga“, nes vaikams, ypač mažiems, sunku gyventi be apribojimų ir taisyklių. Neveiksmingi auklėjimo metodai yra viena didžiausių problemų, todėl tėvai turėtų klausti savęs, ar taikomos priemonės yra tinkamos.
Tėvai yra svarbiausias pavyzdys vaikams. Jei tėvai skatina sveikai maitintis, bet patys paslapčia vartoja daug saldumynų, vaikas pasimes ir sutriks. Svarbu rodyti pavyzdį ir elgtis taip, kaip skatinama elgtis vaikus.
Šeima kaip ugdymo institucija
Šeima, kaip viena svarbiausių ir galingiausių ugdymo institucijų, atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje lengviau pastebėti prigimtines užuomazgas ir skatinti ar slopinti jų plėtrą. Tėvai kuria pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą ir vyriškumo bei moteriškumo sintezę. Tėvai yra pašaukti ugdytojai, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Jiems duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė, kuri yra viso ugdymo pamatas. Tėvų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą, leidžia atsiverti vaikams ir nukreipti juos link pozityvių savybių. Vaikams reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas gali atstoti kitą ar mylėti vaiką neapkenčiant jo antrojo tėvo ar motinos.
Šiandien, kai daugėja išsiskyrusių šeimų, aktualu, kad vienas iš tėvų, neapkęsdamas kito, nekalbėtų apie jį neigiamai vaikui girdint. Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su artimaisiais, skatina vaikų meilę seneliams ir kitiems giminaičiams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžia savo vaikų, o tik didina šį jausmą.
Vaikų auklėjimo šeimoje esmė, tikslas, uždaviniai bei pareigos
Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas ir dorinimas. Jis apima visą vaiko asmenybę, stiprina vidines galias ir atstato harmoniją. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu, kuri įmanoma tik nuoširdžiai bendraujant. Svarbi visa šeimos buitis ir narių elgesys, siekiant išvengti chaoso. Suaugusieji turi ugdyti vaiką taip, kad jis taptų neimlus blogiems pavyzdžiams.
Tėvai turėtų žiūrėti į vaiką kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, ir būti įsitikinę savo auklėjimo idėjų teisingumu. Taigi, auklėti vaiką reiškia: tobulinti jo prigimtį, dorinti asmenybę, bendradarbiauti remiantis šeimos vertybėmis ir tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą.
Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių) sėkmei. Tėvai, spręsdami auklėjimo klausimus, turėtų kurti savo modelį, atitinkantį šeimos kultūrą ir siekius. Bendriausias auklėjimo uždavinys - pasiekti, kad vaikas būtų organiškai individualus, vystytųsi tarp suaugusiųjų ir bendraamžių, nuolat bendraujant su gamta.
Tėvai turi domėtis vaiko išoriniu ir vidiniu pasauliu, leisti jam patirti visus amžiaus tarpsnių ypatumus, neskriaudžiant vaikystės ar jaunystės. Būtina nuolat keisti ir pritaikyti reikalavimus prie sąlygų, atsižvelgiant į vaiko individualybę. Tėvų pareigos apima vaiko saugojimą nuo blogų pavyzdžių, ypač iki ankstyvos paauglystės. Tėvai yra panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, jie teikia sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių ir naudojasi patyrusių patarimais.
Antroji pareiga - mokymas. Motina moko vaikus praktinių įgūdžių, tėvas - supažindina su profesijomis, politiniu bei valstybiniu gyvenimu, formuoja pasaulėžiūrą. Trečioji pareiga - pagalba mokyklai, rūpinimasis vaiko poilsiu ir domėjimasis jo pažymiais. Mokytojai ir tėvai turi palaikyti abipusę pedagoginę sąveiką, bendradarbiauti vaiko labui.
Pedagogika gali būti prasminga tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydi meilės ir sutarimo dvasia. Tėvai turi ugdyti jaunajai kartai pasišventimą, darbštumą, drąsą, atsakomybę, švelnumą ir religinį jausmą. Meilės ir atsakomybės formavimas yra ilgas ir nenuilstantis darbas, reikalaujantis ne tik mokymo, bet ir charakterio ugdymo.
Auklėjimo kraštutinumai ir jų pasekmės
Istorija žino daugybę pavyzdžių, kai vaikus žeidžia tiek žiauri prievarta, tiek per didelis nuolaidžiavimas. Elberto Hubbardo aprašytas tėvas, mušęs savo vaikus, iliustruoja žiauraus auklėjimo pasekmes: duktė mirė vos 18 metų, o vienas sūnų tapo arkliavagiu. Džeimso Douglaso žodžiais, „jei kada būtų parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų tūkstančius tomų, o didžiausią dalį sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu aprašymas“.
Kita vertus, per didelis nuolaidžiavimas, kaip matome biblijos pasakojime apie Absalomą, taip pat gali sugriauti vaiko gyvenimą. Išlepinamas nuo mažens, Absalomas nesilaikė jokių taisyklių, o jo tėvas Dovydas, nors ir mylėjo sūnų, neugdė jam drausmingumo ir susivaldymo. Šie kraštutinumai - žiaurus griežtumas ir lepinantis nuolaidžiavimas - iliustruoja svarbą rasti aukso vidurį.
Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, tačiau išplitus krikščionybei, pasikeitė požiūris. Jėzus priminė, kad vaikai turi teises, o Bažnyčia visada palaikė įstatymus, užtikrinančius tėvų ir vaikų teises, pabrėždama, kad tėvų autoritetas kyla iš Dievo.
Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirinktų taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Tapti gydytoju ar teisininku reikalauja ilgų studijų, o daugelis jaunų žmonių skuba tuoktis, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, bus „stebuklingai“ suteiktas arba užteks vien paprasto instinkto. Neišmanymas ir kvailumas, kaip teigė Šekspyras ir Beecheris, gali būti pavojingi, ypač kai kalbama apie vaikų auklėjimą.
Nepakankamai kompetentingi ir neišprusę tėvai gali padaryti vaikams nepataisomą moralinę ir fizinę žalą. Vaikų pataisos namuose dažnai matomi kenksmingo tėvų elgesio rezultatai. Vaikų atstūmimas, nuolatinis kritikavimas, ignoravimas ar fizinis smurtas gali sukelti vaikui didelę žalą. Ypač pavojinga, kai tėvai atstumia vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kokios norėjo gimdytojai. Toks elgesys, užmaskuotas griežtu auklėjimu, yra neapykantos išraiška.
Disciplinos svarba ir jos ribos
Šiuolaikiniai tėvai dažnai susiduria su dilema: būti griežtiems ar viską leidžiantiems. Nė vienas kraštutinumas nėra geras. Vaikui svarbus tėvų nuoseklumas; skirtingos elgesio normos, taikomos mamos ir tėčio, kelia vaikui vidinį konfliktą. Tėvai dažnai auklėja vaikus pagal savo patirtį, tačiau svarbu rasti sprendimus dar iki problemoms įsisenėjant.
Ribos vaikui būtinos, tačiau jos turi būti nustatytos pagal vaiko amžių ir raidą. Per didelė disciplina, kai vaikai priversti besąlygiškai paklusti, gali būti priimta kaip spaudimas. Iš baimės vaikas gali paklusti tėvams, bet nesant jų - elgtis priešingai. Tai gali sukelti valgymo sutrikimus, tokius kaip bulimija ar anoreksija, kurios yra nerimo įveikimo formos.
Fizinės bausmės, pvz., pliaukštelėjimas, gali būti taikomos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų, bet jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama galima tik už blogą elgesį, kuriam norima užkirsti kelią, bet ne gero paskatinimui. Kiti metodai, tokie kaip izoliavimas, ignoravimas ar malonumų atėmimas, taip pat gali būti veiksmingi.
Svarbu skirti discipliną ir bausmę. Disciplina yra lavinimas, koreguojantis ir tobulinantis, o bausmė - nubaudimas siekiant atpildo. Disciplinos tikslas - savivertės ir savikontrolės vystymas. Vaikams reikia taisyklių, švelnaus tėvų patarimo ir aiškaus vadovavimo.
Klaidinga manyti, kad geram auklėjimui reikia daug pinigų. Vaikui svarbiausia tėvų meilė, artumas, bendravimas ir bendras laisvalaikis. Lepinimas dažnai painiojamas su meilės išraiška; svarbu leisti vaikui pačiam atlikti tai, ką jis geba pagal savo amžių, ir tik prireikus jam padėti.
Abejingumas ir per mažai skiriamo laiko auklėjimui - rimtos problemos. Tėvai privalo suprasti, kad vaikas dar nemoka spręsti daugelio jam iškylančių problemų ir rasti laiko bendravimui su juo. Neatsakingi grasinimai, tokie kaip „jei neklausysi - atiduosiu kitai tetai“, žeidžia ir gąsdina vaiką, skatina jį manipuliuoti.
Elgesys su vaiku pagal nuotaiką, „napoleoniški“ planai, kai vaikas verčiamas daryti tai, kas tėvams atrodo geriausia, gali užgožti jo unikalų talentą. Vaikystėje įgyta patirtis daro įtaką visam tolesniam vaiko gyvenimui.
Kaip užauginti sėkmingus vaikus – be per didelio auklėjimo | Julie Lythcott-Haims | TED
Dažnai tėvai, norėdami vaikams užbrėžti ribas, persistengia. Ribos turi būti, bet jos turi turėti ribas, atsižvelgiant į vaiko amžių ir raidą. Per didelė disciplina gali turėti skaudžių padarinių, tokių kaip valgymo sutrikimai. Griežtai auklėjami vaikai gali tapti bailūs, bijoti suklysti, nes pasaulis jiems atrodo baisus.
Būtina išlaikyti sveiką balansą santykiuose su vaiku, per daug nenuolaidžiauti, bet ir nekloti nepamatuotų reikalavimų. Tėvai turi būti autoritetu, mokyti vaikus būti atsakingus, nubrėžti ribas ir rodyti pavyzdį. Nors tėvams norisi būti vaiko draugu, esminis vaidmuo yra būti tėvais. Vaikas neturėtų būti apkraunamas tėvų rūpesčiais ar problemomis.
Auklėjimas pagal „paranojišką“ modelį, kai tėvai perdėtai baiminasi dėl vaiko, daro jį nepasitikintį aplinka ir baikštų. Abejingasis auklėjimas, kai tėvams nelabai rūpi vaiko jausmai, nors vaikas gali būti aprūpintas materialiai, jam trūksta rūpinimosi, domėjimosi ir buvimo šalia. Tokie vaikai dažnai pakliūna į „blogas draugijas“ arba tampa priklausomybių aukomis.
Visų pirma, svarbu suprasti, kad būti tėvais nėra lengva. Tėvai, kurie nuolat barasi, kelia balsą ar naudoja netinkamus auklėjimo metodus, kenkia ne tik vaikui, bet ir sau. Svarbu mokytis kontroliuoti savo emocijas, atsiprašyti, jei nepavyko susilaikyti, ir ieškoti pagalbos, jei reikia.
Dažnai tėvai, norėdami išmokyti vaiką elgtis teisingai, naudoja daug draudimų, tačiau tai gali paskatinti vaiką siekti dėmesio net ir neigiamu elgesiu. Svarbu ne tik drausti, bet ir siūlyti alternatyvas, bendrauti žaismingai ir geranoriškai. Tėvų nuoseklumas ir bendradarbiavimas sprendžiant auklėjimo klausimus yra labai svarbus sėkmingam vaiko ugdymui.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
