Vaiko globos sistemos Lietuvoje raida ir pokyčiai
Vaiko globos institucija - tai įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai vaikai. Vaiko globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos.
1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 a. pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės. Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams. 1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv.). 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 m. pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys).
Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms). 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 m. buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų). Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Reforma ir jos tikslai
2015 m. pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000 m., įsigaliojo 2001 m.) pakeitimai (įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d.), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Prevencija: vykdomos įvairios prevencinės programos, skirtos sumažinti vaikų patekimo į globos įstaigas riziką. Tai apima ankstyvąją intervenciją šeimoms, kurioms gresia krizė, konsultacijas tėvams, mokymus ir kitas priemones, padedančias išvengti vaikų atskyrimo nuo šeimos.
Globos įstaigų reforma: siekiama, kad globos įstaigos teiktų kokybiškas paslaugas, atitinkančias vaikų poreikius. Tai reiškia, kad globos įstaigos turi užtikrinti vaikams saugią, jaukią ir stimuliuojančią aplinką, taip pat teikti individualizuotą priežiūrą ir ugdymą, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko poreikius ir galimybes.
Įvaikinimas: skatinamas įvaikinimas, kaip geriausias būdas vaikui augti šeimoje. Įvaikinimo procesas yra supaprastinamas ir skatinamas, siekiant užtikrinti, kad kuo daugiau vaikų, netekusių biologinių tėvų globos, galėtų augti mylinčioje ir rūpestingoje šeimoje.
Finansavimo didinimas: didinamas finansavimas vaiko globos sistemai, siekiant užtikrinti, kad būtų pakankamai lėšų paslaugų teikimui, specialistų apmokymui ir kitoms reikmėms. Tai apima valstybės biudžeto lėšų skyrimą vaiko globos programoms, taip pat papildomų finansavimo šaltinių paiešką, pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos fondų ar privačių rėmėjų.
Specialistų kvalifikacijos kėlimas: nuolat keliamas specialistų, dirbančių vaiko globos srityje, kvalifikacija. Tai apima mokymus, seminarus, konferencijas ir kitus kvalifikacijos kėlimo renginius, skirtus socialiniams darbuotojams, globėjams, psichologams, pedagogams ir kitiems specialistams, dirbantiems su vaikais.
Visuomenės informavimas ir švietimas: vykdomas visuomenės informavimas ir švietimas apie vaiko globos svarbą, įvaikinimą ir kitus su vaikų apsauga susijusius klausimus. Tai apima informacinių kampanijų organizavimą, straipsnių publikavimą spaudoje, laidų kūrimą televizijoje ir radijuje, taip pat kitas priemones, skirtas didinti visuomenės sąmoningumą apie vaiko globos svarbą ir skatinti žmones aktyviai dalyvauti vaikų apsaugos veikloje.
Globos centrai ir jų vaidmuo
Globos centrai - tai ne tik administracinės įstaigos. Jie tapo emocinės paramos, kompetencijų ir bendruomeniškumo šerdimi. Vaiko gerovė priklauso nuo suaugusiųjų palaikymo sistemos - būtent globos centrai šią sistemą ir kuria. Vaiko atėjimas į šeimą - tai visada pokytis, kartais - didžiulis iššūkis. Todėl svarbu, kad globėjai niekada nebūtų palikti vieni. Globėjai - tai ne superherojai, o žmonės, kuriems reikia žinių, atjautos ir stipraus palaikymo tinklo. Nepakanka padėti tik globėjams - turi būti stipri ir profesionali pagalbos grandinė. Regioniniai tinklai tapo puikia terpe keistis žiniomis ir kurti vieningą supratimą, ką reiškia gera globa. Kuo stipresnė pagalbos sistema - tuo saugesnis vaikas ir ramesnis globėjas.
Vaiko globos situacija gali pasikeisti per akimirką. Baimės, elgesio krizės, sugrįžę prisiminimai - visa tai dažnai iškyla be įspėjimo. Tokie ryšiai formuoja bendruomenę, kurioje net sunkumai tampa šiek tiek lengvesni, nes jie dalijami, o ne slepiami.
Statistika ir pokyčiai
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-2018 m. duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja. 2017 m. pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 m. pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
2018 m. pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose. Bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %. 2018 m. globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 m. pabaigoje (kaip ir 2017 m. pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 m. - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 m. - 34 %).
2014 metais, globos sistemos pertvarkai tik prasidėjus, daugiau nei 3500 vaikų gyveno instituciniuose vaikų globos namuose, veikė penki kūdikių globos namai, į kuriuos per metus patekdavo per 100 kūdikių. Lietuvoje buvo 10,5 tūkst. globojamų vaikų, jie sudarė 2 % visų šalies vaikų. Šiuo metu šeiminiuose namuose, mažoje bendruomenėje, gyvena 997 tėvų globos netekę vaikai, globos centruose globojami 346 vaikai, šeimynose - 261, o šeimose - 4226 vaikai, kurie dėl labai svarbių priežasčių negali augti savo šeimoje.
Siekiant stiprinti vaikų teisių apsaugą, gerinti pagalbos ir paslaugų prieinamumą, koordinavimą bei sprendimų skaidrumą, 2018 metais įvykdyta vaiko teisių apsaugos reforma. Reforma leido užtikrinti pagalbą bei paslaugas ir toms šeimoms, kuriose auga be tėvų globos likę vaikai.
Lietuvos pasiekimus vaikų globos srityje Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktorato Socialinių teisių ir įtraukties direktorato vadovė Katarina Ivanković Knežević įvertino kaip vienus svarbiausių, įgyvendintų po Nepriklausomybės atkūrimo. Lietuvoje institucinėje globoje likusių vaikų skaičius yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje - skaičiuojama apie 18 % visų alternatyvioje globoje esančių vaikų.
Tarptautinė patirtis
Lietuvos pamainai šeimos globos sistemoje galima pasisemti įžvalgų iš kaimyninių ir geografiškai artimų šalių patirties:
- Lenkija: Skiria šeimos globą ir institucinę globą. 2020 m. šalyje buvo apie 71 500 globojamų vaikų: 55 500 - šeimose, 16 000 - institucijose. Tačiau nuo 2018 m. galima pastebėti globėjų skaičiaus sumažėjimą (~1,7 %).
- Vokietija: 2021 m. ~128 000 vaikų globojami šeimose ir ~60 000 institucijose. Tai rodo gerą pusiausvyrą: beveik pusė vaikų - šeimose. Globėjai gauna valstybės finansinę paramą už laiką ir išlaidas.
- Danija: Sistema teikia pirmenybę šeimoms, ypač biologinių artimųjų ir „network“ globos formai. Jei tai neįmanoma, vaikai būna skiriami dirbančioms globėjų šeimoms. Prieš jiems užaugant institucijose, globėjai apmokami ir gauna kompensaciją.
- Latvija: 2017 m. iš 6 669 globojamų vaikų: 1 173 - globojami šeimose (18 %), 4 459 - institucijose (67 %).
- Čekija: Iki šiol vaikai iki 3 metų dažniau patenka į institucijas, nei globojami šeimose. ~1 200 vaikų per metus - daugiausia ikimokyklinio amžiaus - patenka į globos namus.
Vaikų globos savaitė ir jos reikšmė
Vaikų globos tema ilgus metus buvo apipinta tyla, mitais ar net neigiamais stereotipais. Šios savaitės kulminacija - Globojančių šeimų vasaros festivalis „Vaikai yra vaikai“, minimas liepos pradžioje. Tai - visuomenės brandos testas. Šis festivalis tapo emociniu šios reformos akcentu - jis suburia šeimas, kurios globoja, žmones, kurie palaiko, ir visuomenę, kuri nori būti šviesesnė.
Vaikų globos savaitės renginiai finansuojami projekto ,,Paslaugų, skatinančių ir efektyviai palaikančių globą šeimos aplinkoje, vystymas”. Praėjusi savaitė buvo kupina širdį liečiančių akimirkų, susitikimų ir tyliai gimstančių ryšių. Vaikų globos savaitė kvietė atverti akis - pamatyti tuos, kurie šalia, bet dažnai lieka nepastebėti. Pamatyti vaiką. Pamatyti globėją.
Šią savaitę kartu su 66 globos centrais visoje Lietuvoje kūrėme prasmingas patirtis - kiekvienas susitikimas, iniciatyva ar šventė tapo šviesos kibirkštimi bendruomenėje. Vilkaviškis kvietė šeimas į simbolinį žygį „Kad visi vaikai augtų šeimose“ - čia kiekvienas žingsnis tapo tylia malda už vaikystę, kupiną saugumo ir meilės. Telšių rajonas organizavo susitikimą su bendruomene ir rožių sodinimo akciją, kuri simboliškai liudijo apie rūpestį, kurį galima auginti - kasdien, su švelnumu. Šiaulių rajonas globos centras kvietė sužinoti koks yra globos skonis. Globos centras kvietė bendruomenę į kino vakarą po atviru dangumi - žiūrėti filmą „Kosminis vaikis“. Kiekvienas susitikimas, kiekviena šventė, kiekvienas pasakytas žodis ar tylus žvilgsnis šią savaitę turėjo prasmę. Globos savaitė baigėsi, bet žvilgsiai išliko.
Vaikų globos savaitės metu vyko akcija-performansas „Matau tave“. Tai vaikų mėginimas prisibelsti į širdis tų, kurie galėtų jiems sukurti namus. Pristatyta ir naujais eksponatais papildyta Artūro Morozovo fotografijų paroda „Tada, kai pamačiau Tave“. Nuotraukose jautriai įamžinta globojančių šeimų kasdienybė.
Institucinės globos žala ir pertvarkos svarba
20-ojo amžiaus pabaigoje visuomenė suprato, kad emocinė ir socialinė aplinka yra reikšmingas žmogaus psichinės sveikatos, raidos ir asmenybės vystymosi komponentas. O gyvendamas institucijoje žmogus ar vaikas, užuot artimai bendravęs su tėvais, šeimos nariais ar globėjais, jaučia individualizuoto emocinio prieraišumo stoką. Globos įstaigos dažnai būna uždaros, jose gyvenantys ar gyvenę vaikai neturi galimybės suformuoti įprastų socialinių tinklų, kurie labai praverstų vėlesniuose jų gyvenimo etapuose. Prie viso to dar galima pridurti ir stigmą, siejamą su faktu, kad vaikystė ar dalis gyvenimo buvo praleista globos įstaigoje. Visos šios problemos smarkiai susiaurina šių vaikų gyvenimo galimybes, ypač jei žmogus globos įstaigoje praleido savo ankstyvąją vaikystę.
Institucinė vaikų globa daro poveikį (žalą) ne tik konkrečiam vaikui, bet ir visai visuomenei. Institucionalizacijos kaštai visuomenei yra tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai. Tiesioginiai kaštai suprantami, kaip išlaidos, kurias valstybė skiria vienam globos namų gyventojui per metus. Lyginant tai su kaštais, kai vaikas auga savo šeimoje ar su globėjais, galima teigti, jog institucinė globa valstybei kainuoja daugiau nei porą kartų. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Dėl šios priežasties mažėja šių individų indėlis į ekonomiką. Be to, iš globos institucijų „atsineštos“ suaugusio žmogaus problemos dažnai pareikalauja brangiai kainuojančių valstybės intervencijų. Todėl galima apibendrinti, jog asmenys, vaikystę praleidę globos institucijoje, žymiai dažniau tampa priklausomi nuo valstybės ir kitų paslaugų teikėjų, užuot savarankiškai rūpinęsi savo išlikimu ir gerove.
Nuo 2014 m. Lietuvoje vykdoma Institucinės globos pertvarka - perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų likusiems be tėvų globos vaikams.
Iššūkiai ir perspektyvos
Nors pasiekta didelė pažanga, Lietuvoje dar yra daugiau nei 1000 vaikų, kurie laukia savo šeimos. Vis dar yra šeimų, kurioms reikia paramos. Todėl svarbu ne tik švęsti pasiekimus, bet ir drąsiai, su atsakomybe žiūrėti į ateitį - išsikelti naujus tikslus ir susitarti, kad jų sieksime kartu.
Mūsų visuomenės ateitis kuriama ne vien politiniais sprendimais ar ekonominiais pasiekimais - ji kuriama kiekvienu žvilgsniu, kiekvienu žodžiu, ji kuriama vaiko ir suaugusiojo ryšiu. Gyvu kasdieniu buvimu šalia. Mūsų vaikams reikia mūsų. Ypač - paaugliams. O jie dažnai lieka paskutiniai, kai kalbama apie globą. Bet paaugliai taip pat trokšta artumo, jie nori būti išgirsti, jie nori turėti, į ką atsiremti. Neatstumkime jų. Juk paauglystė - tai ne problema, tai - galimybė kurti tvirtą, brandų ryšį visam gyvenimui.
tags: #vaiko #globos #sitemos #charakteristika
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
