Vaikų auklėjimas, drausminimai ir bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. Šeima - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais.
Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus.

Drausmė ir nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Tuomet, kai vaikas nesilaiko šeimoje priimtų taisyklių, jis privalo pajausti savo elgesio pasekmes. Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio ar minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė.
Z. Andrijauskienė atkreipia suaugusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. Fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip, o taisyklės bei priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties.
Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Brandus tėtis rodo meilę savo vaikams; nepaisant darbų krūvio, bendrauja ir bendradarbiauja su jais; įteigia jiems vertybių ir moralės normas; savo vaikams yra ne tik gyvenimo etikos, bet ir elgesio nuolatinis pavyzdys. Nors vaikai nuoširdžiai džiaugiasi dovanomis, jos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto, kupino meilės jausminio ryšio su tėčiu ir mama.
Tėtis labiau negu mama moka motyvuoti vaiką mokymuisi. Tik tėtis konkrečiai apibrėžia savo reikalavimus, moko vaiką ieškoti kelių juos įvykdyti ir susidoroti su problemomis. Berniukui, kuris nejaučia tėvo palaikymo dėl to, kad jo nemato namuose, sunku perimti vyriško elgesio modelį. Mergaitės vystymesi tėvas taip pat atlieka labai svarbų vaidmenį - jo padrąsinimai ir paskatinimai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.
Remiantis J. Vabalo-Gudaičio teoriniu palikimu, galima išskirti pagrindines pedagogines tėvų pareigas:
| Pareiga | Aprašymas |
|---|---|
| Apsauga | Saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių (smurto, barnių, girtavimo). |
| Mokymas | Supažindinti su pasauliu, profesijomis ir formuoti pasaulėžiūrą. |
| Bendradarbiavimas | Palaikyti ryšį su mokykla ir partnerystę ugdymo procese. |
Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs. Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai. Kiekviena auklėjimo grandis turi pati atlikti jai priklausančius veiksmus, tačiau namai ir ugdymo įstaiga yra du svarbiausi vaikų pasauliai, kurie kasdien turi sietis.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei užtikrinti. Tėvai turi „skiepyti“ jaunajai kartai pasišventimo ir darbštumo, drąsos ir atsakomybės, švelnumo ir valdymosi daigus. Auklėjimas šeimoje - tai asmenybės dorovinio, dvasinio, emocinio pagrindo sukūrimas. Be jo žmogus negali deramai gerbti savęs ir kitų žmonių.
tags: #vaiko #auklejimas #seimoje