Ieškant originalių idėjų, kaip papuošti vaikišką skrynutę ar kitą kasdienį daiktą, galima pasisemti įkvėpimo iš netikėtų istorinių šaltinių. Vienas tokių - Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje saugomas XIX amžiaus pradžios iliustruotų giesmių sąsiuvinis, pavadintas pagal pirmosios giesmės antraštę: „Giesmie ape muka Jezusa Pona“.
Šiame sąsiuvinyje - 18 giesmių. Sąsiuvinis vėlesniais laikais šiek tiek valytas, restauruotas, įrištas 1948-aisiais. Viskas surašyta ir paišyta į 90 puslapių sąsiuvinį.
Sąsiuvinio iliustracijos pasižymi unikaliu stiliumi, kuris puikiai tinka ir šiuolaikiniams vaikų projektams. Ranka spalvintos iliustracijos paprastos, lyg ir vaikiškos, primityvios, bet nepaprastai išraiškingos. Savamoksliškai vandeniniais dažais tapyti archetipiniai veidai, figūros, gėlės, saulės, paukščiai, gyvūnai sukuria šiltą ir nuoširdų įspūdį. Prie vienos giesmės iliustracijos yra data - 1819 metai.

Giesmyno piešiniuose gausu elementų, kurie gali tapti puikia inspiracija vaikiškų skrynučių dekoravimui. Kompozicija apjuosta gėlių žiedais ir girliandomis, kuriomis buvo puošiamos to meto spintos, skrynios, langinės. Tokie ornamentai su gėlėmis ir lapais yra nesenstanti klasika, tinkama įvairiems vaikiškiems daiktams.
Giesmyno iliustracijose aptinkame įvairių motyvų, kurie gali būti pritaikyti ir šiuolaikiniuose piešiniuose. Kairėje - Dievas Tėvas, vaikščiojantis po rojaus gėlynus, o dešinėje - saulės kaip Kristaus įvaizdis, pradedantis „Giesmie ape Szwȩcziausia sakramenta“.
Tarp detalių, kurios gali įkvėpti, yra kairėje - paukštis, lesantis iš vynuogių kekių. Dešinėje - šventasis, turintis šv. Kazimiero atributų: kryžius rankoje, kitoje - trigalvė lelijos šaka (skaistybės simbolis). Tačiau nėra karalaitiškos karūnos, drabužis labiau primena vyskupo ar net kardinolo sutanos raudonį. Kairėje - bažnytinė monstrancija, apsupta degančių žvakių ir erdvėje plevenančių žiedų. Dešinėje - veidas, pavaizduotas kaip rojaus gėlių ir paukščių amforos dalis.

Ypatingo dėmesio vertos detalės, puikiai tinkamos vaikiškų skrynučių dekoravimui. Piešinio apačioje - netikėti gyvūnai, lyg vaikiškas moralas: dešinėje - piktas liežuvį iškišęs vilkas, kairėje - krauju ašarojantis kiškis. Dešinėje - kalėdinis Šventosios Šeimos vaizdelis iš stoginės su Marija ir Kūdikėliu lopšyje. Lapas iliustruoja „Giesmie ape Szwȩta Juzapa sciesliwa patrona“.

Manoma, kad šį sąsiuvinį M. Valančius paliko dovanų seseriai Petronėlei Valančiūtei-Beresnevičienei, dukterėčioms ir kartu gyvenančiai mamai Onai Valančienei. Tačiau pagrindinis dovanos vartotojas galėjo būti sūnėnas Vladislovas, su kuriuo ir vėlesniais laikais vyskupas palaikė artimą ryšį, dovanojo jam žemės, Pakražantės dvarelį (šį anas vėliau pralošė kortomis). Jeigu tai M. Valančiaus piešiniai, jam tuo metu buvo 18 metų.
Apie šį sąsiuvinį mokslinę studiją beveik prieš dešimtmetį paskelbė dr. Roma Bončkutė („Motiejaus Valančiaus iliustruotas rankraštinis giesmynas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2017). Vis dėlto M. Valančiui priskiriamas sąsiuvinis kelia daugiau klausimų, negu siūlo atsakymų. Nė vienas iš teismo ekspertų VU sąsiuvinio rašysenos neautorizavo, esą ankstyvos jaunystės ir vėlesni rašymai skiriasi. Nors visi patvirtino, kad metams bėgant tai gali natūraliai kisti. Atrodo, jis pats apie jaunytės piešinius niekur nemini. Tuo labiau kad rašydamas apie žemaitišką liaudies meną, medines koplytėles ir skulptūrėles vyskupas M. Valančius išreiškė aiškų nepasitenkinimą, nepritarimą, dievukus vadino pagoniškais, stabmeldiškais ir panašiai.
Net jei tikrasis sąsiuvinio autorius lieka paslaptis, jo „vaikiškos“ iliustracijos su gėlių, gyvūnų ir paprastų figūrų motyvais išlieka vertingas įkvėpimo šaltinis kuriantiems. Jos primena, kad paprastumas ir nuoširdumas gali būti nepaprastai išraiškingi, ypač puošiant daiktus, skirtus vaikams.