Vaikų dainelės ir paprastos frazės dažnai tampa neatsiejama kultūros dalimi, perduodama iš kartos į kartą ir formuodama kolektyvinę atmintį. Nors kai kurios idėjos ar kūriniai gali kilti iš netikėtų šaltinių, jų poveikis ir atgarsiai dažnai pasiekia plačiąją visuomenę, įskaitant ir jauniausiuosius.
Štai, pavyzdžiui, kompozitoriaus Vytauto Miškinio kūrinys „Pastoral Mass“, gimęs iš vaikiškos dainelės apie piemenėlius poetės R. Skučaitės tekstu. „Pastoralinės“, arba „Piemenėlių mišios“ alsuoja šviesia, lengva harmonija, kuriai ypatingo prieskonio suteiks gausybę autentiškų etnoinstrumentų valdančio Sauliaus Petreikio atliekamos melodijos, persipinančios su mušamųjų ir fortepijono pritarimu. Tokie kūriniai, net jei ir skirti rimtesniam kontekstui, vis dėlto turi šaknis paprastume ir vaikų pasaulyje.

Paprastos matematinės frazės, tokios kaip „du kart du keturi“, dažnai naudojamos kaip pavyzdys elementaraus, nekvestionuojamo fakto. Tačiau kartais tokios frazės atsiduria ir platesniame, socialiniame bei politiniame kontekste. Viename iš senesnių pokalbių, nagrinėjant švietimo ir liaudies raštingumo klausimus, ponas Gužauskis retoriškai klausia: „- Išmokiusios liaudį skaityti, - sakė ponas Gužauskis, - ar tamstos priversite ją skaityti vien maldaknyges ir šventųjų gyvenimus? O jei kas įbruks ką kita? Ar manot, kad nebus ko? Gal dar nežinot, bet aš jau esu girdėjęs, kad Tilžėje pradėjo eiti žemaitiškas laikraštis. Visi jo bendradarbiai, žinoma, kilę iš liaudies, tad, kaip du kartu du keturi, pradės rašyti prieš ponus ir lenkus.“ Šis pavyzdys rodo, kaip paprasta frazė gali būti pasitelkiama diskusijose apie švietimo poveikį ir galimus socialinius pokyčius. Net ir vaikiškų eilėraštukų ar dainelių forma, tokie faktai lengvai įsimena ir tampa kultūrinės išraiškos dalimi.

Rusų muzikinė kultūra pasižymi didele įvairove, apimančia įvairius žanrus ir stilius. Nors vaikiškos dainelės yra svarbi šios kultūros dalis, verta pažvelgti ir į platesnį kontekstą, kuriame skamba rusų kompozitorių kūriniai.
Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio metu klausytojai turėjo galimybę išgirsti kartu su dirigentu Robertu Šerveniku parengtą rusų sakralinės muzikos programą „Broliai krikščionys“ bei išgirsti choro ir kariliono duetą koncerte „Choras ir Karilionas“. Koncerto metu skambėjo XVIII a. - XX a. pradžios kompozitorių D. Bortnianskio, P. Česnakovo, A. Archangelskio, D. Christovo, P. Turčianinovo, A. Kopylovo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūriniai. Tai buvo muzika, kuri aprėpė beveik dviejų šimtmečių laikotarpį ir liudijo turtingą ortodoksų tradiciją. „Mintys apie ortodoksų muzikos programą man brendo jau anksčiau, dar studentavimo metais Peterburge“, - prisiminė R. Šervenikas, pabrėždamas ilgametį susižavėjimą šiais kūriniais. „Labai pasiilgstu šios muzikos. Įsimylėjau šių gerai ir mažai pažįstamų kompozitorių darbus.“
Ši muzika, nors ir sakralinė, yra gyva ir pasiekiama plačiajai visuomenei. „Labai džiaugiuosi, jog yra kolektyvų, kurie imasi atlikti tokius kūrinius, neužsidaro tik savo repertuare. Šv. Jokūbo festivalis tapo gera vieta, kur gali skambėti įvairi religinė muzika, o juk tai praplečia ir atlikėjų, ir klausytojų akiratį“, - teigė Tėvas Vitalijus Mockus. „Klausydami tokią muziką žmonės žinos, kad čia, Lietuvoje, ji egzistuoja.“ Jis priduria, kad „ji niekada nebaigs skambėti, kol čia gyvens bent vienas ortodoksas.“ Ateities planuose - ir nauji atradimai. „Turiu net tam tikrų planų: būtų labai įdomu atlikti ką nors iš rusų kompozitoriaus A. Grečianinovo kūrinių.“
Be muzikos, rusų kultūros elementų galima pastebėti ir kasdienėje aplinkoje. Pavyzdžiui, kelionėse po kaimynines šalis, netoliese sienos su Rusija, galima išvysti ir modernių kultūros apraiškų: „Kažkaip neįprastai atrodo rusiškos prekybos centrų reklamos.“ Tai rodo nuolatinę kultūrų sąveiką ir įvairių elementų integraciją į aplinką.
