Vaikų akimis: pasaulis ir miestai
Vaikystė - tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę. Kiekvienas gimęs kūdikis - tai dievas. Gimti - vadinasi, būti išrinktam. Iš tūkstančių galimybių. Niekas iš mūsų nesame čia atsitiktinai. Ši atranka leidžia numanyti, kad egzistuoja Tave globojanti Apvaizda, kuri Tave išsvajojo, sukūrė ir visada Tavimi rūpinasi.
Vaikams daug kas savaime aišku. Jie gali būti gražūs kaip ryto tekėjimas. Tvirti, kaip medis, apglėbęs laiko tėkmę. Tyri, kaip šaltinio vanduo. Ir prasmingi, kaip žemė. Jiems akyse dangaus šviesa.
Kai mažom raidėm ims naktį lyti, ir kai visi užmirš širdelės dainą, mes iškentėsim šį gyvenimą, dukryt. Tu nebijok.
Pokyčiai po vaikų gimimo
Ryškiausi pokyčiai po vaikų gimimo yra šie:
- Vaikų klegesys tampa tavo namų muzikiniu fonu.
- Didžiausia svajonė - išsimiegoti.
- Pradedi pastebėti visas nėščias moteris ir mažus vaikus.
- Knygų lentynas papildo naujausios knygos apie vaikų auklėjimą.
- Namų interjeras įgauna naują tendenciją - žaislai, žaisliukai... ar yra nors viena vieta namuose be jų?
- Pusryčiai - 15 val. tapo įprastu reiškiniu.
- Pradedi suprasti teletabius. Jie tau netgi patinka.
- Įgauni sugebėjimą užmigti vos padėjus galvą. Dažnai šalia vaiko. Su drabužiais.
- Žurnalus moterims pakeičia žurnalai vaikams ir apie vaikus.
- Šlubuoja atmintis: nebeprisimeni, kada paskutinį kartą buvai kine/teatre ar restorane be vaikų.
- Iš kitos pusės lavėja matematikos įgūdžiai - žinai vaiko kiekvieną priaugtą gramą ir centimetrą.
- Tapai visavertės mitybos eksperte (nori, kad vaikas gautų kuo daugiau vitaminų).
- Tapai medicinos eksperte - žinai ką ir kuo gydyti, dar ir draugei patarsi, susirgus jos vaikui.
- Tačiau auklėjimo ekspertės įgūdžiai greitai išgaruoja. Taip lengva būdavo auklėti svetimus vaikus.
- Pradedi suprasti, ką norėjo pasakyti tėvai: „Kai turėsi savo vaikų, mus suprasi". Tėvai buvo teisūs.
- Atsiskleidžia mamos neįtikėtinos kūrybinės galios - kaip kitaip surengsi smagią šventę ar paįvairinsi paprastą dieną?
- Susidraugauji su visomis kiemo moterimis, kurios augina vaikus.
- Kūnas irgi keičiasi: tampi panaši į pop muzikos karalienę - Madoną (matėte jos rankų raumenis?).
- Tavo smegenys dirba kaip interneto paieškos sistema Google. Per dieną iškyla šimtai klausimų: Kodėl nemiega? Per ilgai miega? Nevalgo? Kodėl visą dieną valgė? Kodėl neramus? Kada iškelti į kitą kambarį? ir panašūs klausimai.
- Padidėjo mano širdis.
Kai gimęs kūdikis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Angelai vaikų akimis
Vaikas, pasiruošęs gimti, paklausė Dievo: „Kaip aš gyvensiu žemėje būdamas toks mažas ir bejėgis?“ Dievas atsakė: „Iš daugelio angelų, aš išsirinkau vieną tau. Ji lauks tavęs ir rūpinsis tavimi.“
„Bet pasakykite man, čia Danguje, aš nieko kito nedarau kaip tik dainuoju ir šypsausi. To man pakanka, kad būčiau laimingas.“
„Tavo angelas dainuos tau ir šypsosis kiekvieną dieną. Ir tu jausi savo angelo meilę ir būsi laimingas.“
„Ir kaip aš sugebėsiu suprasti ką žmonės man sakys, jei aš nemoku jų kalbos?“
„Tavo angelas sakys tau gražiausius ir saldžiausius žodžius, kuriuos kada nors esi girdėjęs ir su kantrybe bei rūpesčiu, mokys tave kaip kalbėti.“
„O ką man daryti, kai norėsiu kalbėti su Jumis?“
„Tavo angelas sudės tavo rankas kartu ir mokys tave, kaip melstis.“
Gyvenimo pamokos iš vaikų perspektyvos
Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką:
„Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti. Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais - geras darbas. Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi. Kai manei, kad aš nematau, tu meldeisi, ir aš pradėjau tikėti, kad Dievas yra ir kad su Juo visada galiu kalbėtis. Kai manei, kad aš nematau, tu mane snaudžiančią pabučiavai, ir aš supratau, kad tu mane myli. Kai manei, kad aš nematau, tu pravirkai, ir aš supratau, kad gyvenime yra daug skausmo ir kad išsiverkti - padeda. Kai manei, kad aš nematau, tu nusišypsojai, ir aš panorau tapti tokia malonia moterimi kaip tu. Kai manei, kad aš nematau, tu rūpinaisi savimi, ir aš panorau tapti savimi pačia. Kai manei, kad aš nematau, aš į tave žiūrėjau ir norėjau ištarti tau ačiū už viską, ką padarei, kai manei, jog aš nematau.“
Apie dvasinį žmogaus gyvenimą: „Puoselėk savo vidinį sodą: jis visur tave lydės. Ir suteiks tau jėgų gyventi.“
Apie tai, koks svarbus yra žmogui šiltas, jaukus apkabinimas: „Kad išgyventume, reikia keturių apkabinimų per dieną; kad įstengtume eiti į priekį, reikia aštuonių apkabinimų per dieną; kad augtume, reikia dvylikos apkabinimų per dieną.“
Pasakyk ką nors malonaus žmogui, kurį myli. Dabar.
Gyvenimas - tai ne tarpelis tarp dviejų datų. Apglėbk kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tučtuojau. Gyvenimas - tai visa, ką tu turi.
Gyvenimas yra toks skubus, jog reikia gyventi lėtai.
Istorija apie seserų meilę
Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį. „Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?“
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė: „O kiek tu turi pinigų?“ Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiuku, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ja ir iškratė viską, kas joje buvo: mažą vertą pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį. „Ar pakaks?“ - išdidžiai paklausė ir ėmė aiškinti: „Aš noriu nupirkti dovaną vyresniajai savo sesei. Nuo tada kai mirė mūsų mama, ji viskuo namie rūpinasi, jai visiškai nelieka laisvo laiko. Šiandien jos gimtadienis, todėl noriu ją pradžiuginti dovana. Šių brangakmenių spalva tokia kaip jos Akių!“
Šeimininkas nuėjo į nuošalų kambarėlį ir atnešė puikaus žvilgančio rožinio popieriaus. Rūpestingai suvyniojo į jį brangakmenių dėželę. „Štai, prašau,“ - ištiesė mergaitei. - „Nešk namo, tik nepamesk.“ Mažylė džiugiai išstriksėjo iš parduotuvės. Rankose ji spaudė brangų laimikį.
Po valandėlės į juvelyrinę parduotuvę įžengė daili šviesiaplaukė mergina dangaus mėlynumo spalvos akimis. Padėjusi ant prekystalio atidarytą dėželę, kurią juvelyras taip rūpestingai buvo suvyniojęs, paklausė: „Ar šis vėrinys nupirktas čia?“
„Taip, panele.“
„Ir kiek jis kainavo?“
„Mano parduotuvės kainos neskelbiamos: tai kliento ir mano paslaptis.“
„Tačiau mano sesuo teturėjo grašius. Kaip ji galėjo sumokėti už tokį brangų vėrinį?“
Juvelyras paėmė brangenybių dėžutę, uždarė ja, dar sykį suvyniojo į žvilgantį popierių ir įteikė merginai. „Jūsų sesutė sumokėjo.“
Kai kas tik gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.
Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.
Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji - amžina dabartis.
Gebėjimas kurti - tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje.
Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.
Žmogaus elgesys gamtoje - jo sielos veidrodis.
Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana.
Gamta apsupa žmogų tamsa ir verčia jį amžinai veržtis į šviesą.
Šeima - vienas iš gamtos šedevrų.
Vaikų neįtikėtinos mintys apie miestus: atraskite Lietuvą ir pasaulį jų akimis!
Juokingi pamąstymai apie vaikus: Neįtikėtinos perlas ir gyvenimo pamokos, kurios privers šypsotis!
Kiekvienas gimsta, kad būtų laimingas.
Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti.
Neturintis vaikų vargu ar supras, kas yra visa aprėpianti meilė.
Gyvenimas jau pats savaime turi prasmę.
Gyvenimas - tai sunkus darbas, sudėtingas amatas, kurio norint išmokti reikia pavargti.
Gyvenimas ne kas kita, kaip žmonių sąveika.
Gyvenimas - kaip daina. Žodžius kuria pats žmogus. Melodiją - laikas.
Gyvenimo kaina tokia didelė, jog kartais reikia mokėti pačiu gyvenimu.
Visą mūsų gyvenimą galima išreikšti trim žodžiais: buvo, yra, bus.
Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gero ar teisingo.
Gyvenimas ne tik bausti, bet ir atleisti moka.
Gyvenimas kartais atrodo žiaurus, bet jo grožis neblėstantis.
Gyventi pasaulyje - tai gyventi šviesoje.
Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas.
Jeigu į gyvenimą nežiūrima pro juodus akinius, jis kupinas ryškių įspūdžių.
Viešpatavimas valandėlei yra viešpatavimas gyvenimui.
Vieta gyvenime - tai ne profesija. Tai kur kas daugiau. Profesiją paprastai turi visi žmonės, o vietą gyvenime randa ne visi.
Gyvenimas - menas visur surasti grožį ir džiaugsmą.
Gyvenimas būna prasmingiausias ir įdomiausias tada, kai žmogus kovoja su tuo, kas jam kliudo gyventi.
Kiekvienas žmogus nori gyventi, bet ne kiekvienas moka.
Gyvenimas - daugybė mylimų žmonių, kurių netekome.
Gyvenkime taip, kad kiekviena diena atrodytų nauja.
Mes gyvi tik tol, kol einame kartu.
Reikia mokėti savo gyvenimą sujungti su visuomenės gyvenimu. Tai ne asketizmas. Priešingai, tokio susijungimo dėka praturtėja asmeninis gyvenimas, visų dirbančiųjų dėka bendras reikalas tampa asmeniniu reikalu.
Tik todėl gyvenimas ir nemirtingas, kad mirtinga visa, kas gyva.
Gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės negalima.
Gyvenimas dar niekada nėra pralaimėjęs nė vieno ginčo.
Gyvenimas gražus, kai savo vidaus spinduliais jį nušvieti, kai savo vidaus šiluma jį sušildai.
Jei reikalausi iš gyvenimo daugiau, negu jis gali duoti esamomis aplinkybėmis, neišvengiamai pralaimėsi.
Geriau jau sunkus, bet ne beprasmiškas gyvenimas.
Brangiausia, ką turi žmogus - gyvenimas.
Gyvenimas - tai šventė, į kurią mes visi pakviesti.
Kiekvienas iš mūsų turi kovoti už gyvenimą visur ir visada iki paskutinio atodūsio.
Mūsų gyvenimas - tai subtilios sąveikos tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, padarinys.
Žmogus visada esti tokio amžiaus, kokio yra jo dvasia; senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti.
Žmogaus gyvenimas - kaip lazda: galima patrumpinti tik nuo galo, bet ne iš vidurio.
Gyvenimas visuomet tykoja iš pasalų su savo vargais ir vilionėmis, ir mes turime bėgti vis pirmyn, jei nenorime žūti.
Kol mes gyvi, viskas paguoda.
Kai nėra laiko gyventi, žmogus gyvena dvigubu tempu.
Visą gyvenimą tarnauk tiesai.
Gyvenimas ilgas, jeigu jis turtingas… Matuokime jį poelgiai, o ne laiku.
Nekęsti gyvenimo galima tik iš apatijos ar tingėjimo.
Gyventi - tai gimti kasdien.
Gyventi - vadinasi, būti naudingam, tarnauti kitiems.
Reikia gyventi tarp žmonių, kvėpuoti drauge su kitais, jausti, kad aplink tave gyvi žmonės.
Lengvame gyvenime lengva būti geram.
Svarbiausia būti sąžiningam; pats gyvenimas tave įvertins, ir dar taip griežtai, kaip niekas.
Niekada nebūsi drąsus, jei nesusidursi su pavojais. Niekada nepasimokysi, jei nedarysi klaidų.
Praeitis turi likti praeityje, nes kitaip ji gali atimti iš tavęs ateitį.
Gyvenk galvodamas apie tai, ką gali duoti rytojus, o ne apie tai, ką atėmė vakarykščia diena.
Tam negatyviam komitetui, kuris susirenka tavo galvoje liepk atsisėsti ir užsičiaupti.
Tiems žmonėms, kurie tave teisia pagal tavo praeitį - ne vieta būti tavo dabartyje.
Rask laiko pasakyti „Aš tave myliu“, „Tu man patinki“, apsikabinimams, pasiražymams ir gyvenk taip, kad būtų kuo daugiau gerų akimirkų.
Tegul nelieka vietos apgailestavimui dėl nepasakytų malonių žodžių. Sakyk juos kasdien.
Kartais gyvenime situacijos kartosis tol, kol tu neišmoksi pamokos.
Žmonės amžinai ginčijasi dėl dviejų spalvų: juodos ir baltos. Ar ji pasiekia mūsų širdį? Šešėlių ir šviesos žaidimas. O kas ją mėgsta?
Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei.
Kas tas gyvenimas? Esu žmogus ir galiu būti gražus kaip ryto tekėjimas. Tvirtas, kaip medis, apglėbęs laiko tėkmę. Tyras, kaip šaltinio vanduo. Ir prasmingas, kaip žemė.
Juokimės! Šypsokimės! Tai dienos!
Pirmasis riksmas. Vystyklai. Pirmasis žingsnis. Žodis. Vaistai. Ligoninė. Darželis. Brolis. Pirma raidė. Mokyklos suolas. Draugai. Peštynės. Gipsuota koja. Kraujas. Mergaitės. Šokiai. Bendrabutis. Stipendija. Kalėdos. Sesija. Pavasaris. Alus. Diplomas. Darbas. Romantika. Žvaigždė. Glamonės. Meilė. Vestuvės. Uošviai. Butas. Kolegos. Brendis. Barniai. Nemiga. Sūnus. Duktė. Verksmai. Meilužė. Lova. Darbovietė. Alga. Kelionės. Biznis. Pinigai. Namai. Šeima. Lietus. Kavinė. Baras. Nerimas. Vasarnamis. Upelis. Migrena. Plikė. Žilė. Anūkas. Vystyklai. Verksmai. Spaudimas. Sąnariai. Skausmai. Kraujagyslės. Insultas. Slaugės. Mirtis.
Pamokslas. Žvakės. Sustok. Nustok bėgęs. Nustok siekti daugiau ir pasitenkink tuo, ką turi. Pripažink, kad tau niekada negana. Negi pamiršai, kad esi čia laikinai? Ką iš čia išsineši?
Prieš keletą mėnesių mirė mūsų kaimynas. Pamenu grįžau namo, ir Ugnė išpyškino šią naujieną, pati dar nelabai suprasdama, ką tai reiškia. Mane ta žinia tiesiog perskrodė - tokio gyvybingo žmogaus, kaip jis - dideliu pilvu dideliu ūkiu ir dideliais botais, kuriais nuolat dideliais greitais žingsniais vaikščiodavo po savo ūkį, seniai nebuvau sutikusi. Kartais būna tokių žmonių, kurie tiek gyvi, jog atrodo, kad bus amžini. Taip atrodo ir tada, kai žmonės labai artimi.
Einant maudytis į upę, praeidavom jo ūkį. Kelios dienos po jo mirties, kaip tik ir ėjome pro šalį. Pamenu, kaip girdžiu lojančius šunis. Bandau klausytis, ar jie kiek gailiau loja, ar jie liūdi. Nerandu atsakymo. Stebiu, jog nebėra avių - kažkaip tuščia tame dideliame ūkyje. Stebiu medžius - domiuosi, kaip jaučiasi jie, kai jų žmogaus čia nėra. Stebiu pievą, žolę, vėją. Matau, kaip stipriai nuo vėjo linguoja smilgos. Matau, jog pro debesis lenda saulė, o tos smilgos vėjyje, lygiai tokios pat, kaip ir anksčiau. Atrodo taip žaismingai linguoja nuo vėjo siūbavimo, jog net šoka.
Gamta, kokia ji gyva. Gyvenimas tęsiasi gamtoje nepriklausomai nuo to, kas vyksta žmonių pasaulyje. Kai saulė, išlindusi iš už paskutinio debesėlio įsitaisė spiginti žydrame danguje, pagalvojau, kad net nepadoru. Galėtų saulė iš pagarbos, šiandien kiek ir pabūti už debesies, dangus gal turėtų apsiniaukti. Bet saulė švietė.
Panašiai gyvastingas ir miestas. Vakar ėjau iš darbo namo ir stebėjau miesto vyksmą: penktadienio vakaras, jau kurį laiką sutemę, daugybė žmonių skuba namo, o dalis kaip tik iš namų į miestą. Kai kurie pasipuošę, pasikvėpinę jie bėga į autobusus, atsiiminėja siuntinius iš paštomatų, perka skareles Biržų duonoj, geria daug kavos, susitinka su draugais, valgo vakarienes, kepa vakarienes, veža vežimuose vaikus, kviečia vaikus eiti, bara vaikus, kad šie eina į kitą pusę. Miestas ryškiai šviečia ir kviečia, - gyventi, patirti. Kiek daug mes turime, kokie mes kupini - galimybių, skonių, kvapų, judesio. Gyvybės.
Staiga pagalvojau apie viso to priešybę. Pagalvojau, kad visas mūsų būrys čia dabar kažkur krutame, bet netoliese kažkas gal sunkiai serga. Kažkur kažkas gal miršta. Kažkur ką tik mirė. Nežinau ir niekada nesužinosiu, kuriame iš šių šviečiančių langų, gyvybė užgeso. Kaip keista to nežinoti.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
