„Mažasis princas“: Filosofinė pasaka apie amžinąsias vertybes ir žmogiškąjį ryšį

„Mažasis princas“ - tai Antoine de Saint-Exupéry filosofinė pasaka apie gyvenimo prasmę, meilę, atsakomybę ir gebėjimą matyti tai, kas svarbiausia, ne akimis, o širdimi. Šis kūrinys - tai literatūros klasika, knyga, nuolat minima tarp skaitomiausių ir vertingiausių kūrinių, žavinti viso pasaulio vaikus ir suaugusiuosius.

Knygos „Mažasis princas“ pradžia atrodo kaip pasaka vaikams, tačiau jau po pirmųjų puslapių tampa aišku, kad tai - kūrinys, kalbantis visų pirma suaugusiam skaitytojui. Nors ir pasaka, ji skirta suaugusiems, nes aprašomos vertybinės dilemos, žmogaus likimas ir pasirinkimai, santykių problemos. Vis dėlto knyga gana greitai užkariavo vaikų širdis, o vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba teigia pastebėjęs, kad „Mažąjį princą“ ypač mielai skaito jaunesni vaikai ir suaugusieji, bet ne paaugliai. Anot K. Urbos, šios knygos tikrai nereikėtų atiduoti tik suaugusiems, nes nuostata, kad vaikų literatūra turi būti labai paprasta ar primityvi, yra gerokai pasenusi.

„Mažasis princas“ išsiskiria tuo, kad auga kartu su skaitytoju - vaikystėje jis atrodo kaip graži pasaka, o suaugus tampa gilia filosofine alegorija apie gyvenimą, filosofiškai pasakojančia apie žmogaus likimą, gyvenimo prasmę bei kritikuojančia visuomenę ir paviršutinišką suaugusiųjų gyvenimą.

Apie autorių Antoine de Saint-Exupéry

Knygos „Mažasis princas“ autorius Antoine de Saint-Exupéry - prancūzų rašytojas ir lakūnas, gimęs 1900 m. Lione. Pirmą kartą lėktuvu į orą pakilo būdamas vos 12 metų ir nuo to laiko nenustojo domėtis aviacija, tapo profesionaliu lakūnu. Prieš pasaulinę šlovę dovanojusią knygą „Mažasis princas“ A. de Saint-Exupéry išleido knygas: „Pietų paštas“ (1929), „Naktinis skrydis“ (1931), „Žemė, žmonių planeta“ (1939), „Karo lakūnas“ (1942). Šios knygos išverstos į pagrindines pasaulio kalbas, taip pat į lietuvių kalbą.

1943 m. parašė knygą „Mažasis princas“, atnešusią jam pasaulinį pripažinimą, kuriuo pasidžiaugti autoriui teko labai neilgai. Rašytojas žuvo 1944 m. liepos 31 d. vykdydamas karinę užduotį. Jis parašė knygą gyvendamas JAV, Niujorke. Prancūzijoje ji buvo išleista jau po autoriaus mirties ir Prancūzijos išvadavimo iš Viši režimo.

Kūrinio pasakotojas - lakūnas - turi labai daug bendro su knygos autoriumi Antuanu de Saint-Exupéry, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavusiu karo žvalgybos aviacijoje ir nuo 12 metų susidomėjusiu aviacija. Lakūno lėktuvas nukrito Sacharos dykumoje, kur jis ir sutinka Mažąjį princą.

Kūrinio istorija ir leidyba Lietuvoje

„Mažasis princas“ pirmą kartą išleistas 1943 m. JAV prancūzų ir anglų kalbomis. Lietuvių kalba knyga pirmą kartą buvo išleista 1959 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, vertė Vytautas Kauneckas. Šis vertimas vėliau ne kartą (1982, 1995) leistas iš naujo ir redaguotas. Naujausi leidimai - 2002 ir 2003 metų („Džiugo“ leidykla).

2005 m. „Mažąjį princą“ išleido leidykla „Alma littera“. Tais pačiais metais „Alma littera“ išleido Prano Bieliausko „Mažojo princo“ vertimą į lietuvių kalbą. Minint Tarptautinę vertėjų dieną, kai P. Bieliauskui buvo įteikta premija, vertinimo komisijos pirmininkė D. Bučiūtė teigė, kad leidykla, nusprendusi leisti naują vertimą, neapsiriko. Nuo 2006 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre yra rodomas Sauliaus Mykolaičio spektaklis „Mažasis princas“, o 1966 m. Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas meninis filmas pagal šį apsakymą.

Pagrindinės temos ir idėjos

Knygoje nuolat grįžtama prie minties, kad svarbiausi dalykai gyvenime nėra matomi akimis, o suvokiami tik širdimi. Ši tiesa atskleidžiama per lapės žodžius: „Štai kokia mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.“ Autorius parodo, kad suaugusieji dažnai gyvena paviršutiniškai - jie vertina tai, kas išmatuojama: skaičius, naudą, statusą, pareigas. Toks požiūris nutolina žmogų nuo tikrojo gyvenimo turinio ir veda į vidinę tuštumą.

Vaikiškas ir suaugusiųjų mąstymas

Viena pagrindinių knygos temų - priešprieša tarp vaikiško ir suaugusiųjų mąstymo. Mažasis princas pasaulį mato paprastai, nuoširdžiai ir be išankstinių nuostatų, tuo tarpu suaugusieji dažnai susitelkia į skaičius, statusą, valdžią ar taisykles. Viena svarbiausių kūrinyje keliamų problemų - tikrųjų vertybių praradimas žmogui augant ir bręstant. Suaugusieji knygoje vaizduojami kaip susitelkę į skaičius, naudą, statusą ir taisykles, pamiršdami tai, kas iš tiesų svarbu: jausmus, ryšį su kitu ir gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais. Jie dažnai mato tik tai, kas akivaizdu ir išmatuojama, nesugeba įžvelgti simbolių, jausmų ir prasmės. Ši problema parodoma per priešpriešą tarp to, ką mato akys, ir to, ką gali suvokti širdis.

Draugystė, meilė ir atsakomybė

Draugystė knygoje vaizduojama kaip sąmoningas ir gilus ryšys, reikalaujantis laiko, kantrybės ir atsidavimo. Draugystė kūrinyje - tai procesas, reikalaujantis pastangų. Tikras ryšys gimsta tada, kai žmonės skiria vienas kitam dėmesio, išmoksta būti kartu ir tampa vienas kitam svarbūs. Rožės simbolis atskleidžia brandžios meilės temą. Nors rožė atrodo kaprizinga ir sudėtinga, Mažasis princas supranta, kad būtent rūpestis ir atsakomybė už ją suteikia meilei prasmę. Knygoje aiškiai akcentuojama mintis, kad meilė neatsiejama nuo atsakomybės. Rūpestis, dėmesys ir pastangos yra tai, kas meilę daro tikra. Daugelis personažų knygoje gyvena vengdami atsakomybės už kitus. Priešingai, Mažasis princas per savo patirtį supranta, kad ryšys su kitu visada reiškia atsakomybę.

Ypatingą reikšmę pagrindinei minčiai turi prisijaukinimo tema. Per draugystę su lape atskleidžiama, kad ryšys su kitu žmogumi suteikia gyvenimui prasmę, tačiau kartu reikalauja laiko, kantrybės ir atsakomybės. Svarbi knygos žinia - atsakomybė už tuos, kuriuos prisijaukiname. Mažojo princo santykis su rože parodo, kad meilė nėra be rūpesčių ar sunkumų, tačiau būtent šie sunkumai daro ryšį tikrą ir prasmingą.

Vienatvė ir tikrosios vertybės

Knygoje nuolat atsikartoja vienatvės tema. Keliaudamas po skirtingas planetas, Mažasis princas sutinka vienišus personažus, nors jie turi valdžią, turtus ar autoritetą. Nors daugelis sutinkamų personažų turi valdžią, turtus ar pareigas, jie yra emociškai vieniši. „Mažajame prince“ atsiskleidžia ir žmonių nesugebėjimas girdėti vieniems kitus. Personažai kalba, bet nesiklauso, gyvena greta, bet ne kartu. Visas kūrinys persmelktas klausimu - kas suteikia gyvenimui prasmę?

Kūrinyje vertinama paprastas gyvenimo matymas, kai džiaugiamasi mažais, bet prasmingais dalykais. Autorius priešpastato šią vertybę suaugusiųjų pasaulio siekiui kaupti, valdyti ir skaičiuoti. „Mažasis princas“ akcentuoja jautrumą kitų atžvilgiu, gebėjimą suprasti ir užjausti. Atjauta tampa viena esminių vertybių, leidžiančių kurti prasmingus santykius ir išvengti dvasinės vienatvės. Knyga skatina suvokti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo sprendimus ir jų pasekmes. Vienas svarbiausių kūrinio akcentų - dvasinių vertybių viršenybė prieš materialius dalykus. Turtas, titulai ar skaičiai knygoje neturi tikros vertės, jei nėra meilės, draugystės ir prasmės.

Siužetas ir veiksmo vieta

Knygos „Mažasis princas“ siužetas pasakojamas lakūno akimis. Istorija prasideda dykumoje, kur pasakotojas-lakūnas patiria lėktuvo gedimą ir netikėtai sutinka paslaptingą berniuką - Mažąjį princą. Lakūnui bendraujant su Mažuoju princu, pamažu atsiskleidžia berniuko kilmė ir jo gyvenimas mažame asteroide B-612. Ten jis gyveno vienas, rūpinosi savo planeta, valė ugnikalnius ir saugojo ją nuo baobabų.

Didžiausią reikšmę jo gyvenime turėjo rožė - graži, bet kaprizinga gėlė, su kuria Mažasis princas užmezgė sudėtingą, bet labai svarbų ryšį. Keliaudamas po kitas planetas, Mažasis princas sutinka įvairius suaugusiuosius: karalių, garbėtrošką, girtuoklį, verslininką, žibintininką ir geografą. Atvykęs į Žemę, Mažasis princas iš pradžių nusivilia žmonėmis ir jų gausa, tačiau čia jis sutinka lapę, kuri išmokė jį svarbiausios gyvenimo pamokos - prisijaukinimo. Per draugystę su lape jis supranta, kad ryšys su kitu žmogumi suteikia gyvenimui prasmę ir reikalauja atsakomybės. Siužeto kulminacija vyksta dykumoje, kur Mažasis princas supranta, jog nori sugrįžti į savo planetą ir pas savo rožę. Gyvatės pagalba jis palieka Žemę, o lakūnas lieka su gražiais prisiminimais apie Mažąjį princą ir su gilesniu suvokimu apie gyvenimo prasmę. Apibendrinant galima teigti, kad „Mažojo princo“ siužetas yra paprastas, tačiau gilus.

Kūrinio veiksmo laikas nėra tiksliai apibrėžtas. Istorija vyksta neįvardytu šiuolaikiniu laikotarpiu, kuris leidžia kūriniui išlikti universaliam ir aktualiam skirtingoms kartoms. Knygos „Mažasis princas“ veiksmas vyksta keliose svarbiose, simbolinę reikšmę turinčiose vietose:

• Sacharos dykuma: Viena pagrindinių ir reikšmingiausių kūrinio vietų. Būtent čia pasakotojas-lakūnas sutinka Mažąjį princą. Dykuma simbolizuoja vienatvę, tylą ir susitelkimą į esmę.
• Mažojo princo planeta (asteroidas B-612): Tai Mažojo princo gimtoji planeta - labai maža, bet jam be galo svarbi. Čia auga jo rožė, kuri simbolizuoja meilę, prisirišimą ir atsakomybę.
• Kitos planetos: Mažasis princas keliaudamas aplanko kelias skirtingas planetas, kuriose sutinka įvairius personažus: karalių, garbėtrošką, girtuoklį, verslininką, žibintininką ir geografą.
• Žemė: Didžiausia ir reikšmingiausia planeta kūrinyje. Čia Mažasis princas sutinka lapę, kuri išmokė jį prisijaukinimo paslapties, ir gyvatę, simbolizuojančią mirtį bei perėjimą.

Pagrindiniai veikėjai ir simboliai

Kiekvienas knygos veikėjas ar elementas turi gilią simbolinę prasmę, atspindinčią autoriaus filosofiją.

Mažasis princas

Mažasis princas - pagrindinis kūrinio veikėjas, auksaplaukis berniukas iš asteroido B-612, keliaujantis po skirtingas planetas, ieškantis prasmės ir tikrųjų vertybių, draugų ir bandantis pažinti tų planetų gyventojus. Jis vaizduojamas kaip mažas, šviesiaplaukis berniukas su paprasta apranga ir ilgu šaliku - jo išvaizda pabrėžia trapumą, tyrumą ir vaikišką nekaltumą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo tylus ir kuklus, tačiau jo vidinis pasaulis labai turtingas. Mažasis princas pasižymi smalsumu, nuoširdumu, jautrumu ir gebėjimu stebėtis pasauliu. Jis nuolat klausia, ieško prasmės ir nepriima dalykų vien todėl, kad „taip įprasta“. Jo svarbiausios vertybės - meilė, draugystė, atsakomybė ir ištikimybė. Tai ypač atsiskleidžia jo santykyje su Rože. Santykis su Lape padeda jam suvokti prisijaukinimo prasmę ir tai, kad tampame atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname. Mažasis princas nevertina žmonių pagal statusą ar valdžią, jam svarbus vidinis turinys. Jo elgesys visada nuoširdus, be apsimetimo ar savanaudiškumo. Jis simbolizuoja vidinį vaiką, kurį suaugusieji dažnai praranda, įkūnija tyrą žmogiškumą ir dvasinį matymą.

Lakūnas (Pasakotojas)

Lakūnas - tai pasakotojas ir vienas svarbiausių kūrinio veikėjų, per kurio patirtį skaitytojas pažįsta Mažąjį princą. Išoriškai jis vaizduojamas kaip suaugęs vyras, pilotas, patekęs į avariją Sacharos dykumoje. Jo išvaizda nėra detaliai aprašoma, tačiau pabrėžiamas nuovargis, vienatvė ir trapumas. Charakterio požiūriu lakūnas yra mąslus, jautrus ir linkęs į savianalizę. Vaikystėje jis turėjo vaizduotę ir kūrybingumą, tačiau suaugęs buvo priverstas jų atsisakyti. Lakūno vertybės pamažu keičiasi kūrinio eigoje. Iš pradžių jam svarbiausia išgyventi, sutaisyti lėktuvą ir grįžti į civilizaciją. Tačiau bendraudamas su Mažuoju princu jis ima suprasti, kad ne viskas gyvenime matuojama logika ar praktiškumu. Simboliškai lakūnas įkūnija suaugusį žmogų, praradusį ryšį su savo vidiniu vaiku, bet turintį galimybę jį atgauti.

Rožė

Rožė - Mažojo princo mylima gėlė, išdidi ir aikštinga, išsiskirianti savo grožiu ir išoriniu trapumu. Ji vaizduojama kaip gležna, daili gėlė su vos keliais spygliukais. Rožės išvaizda pabrėžia jos išskirtinumą - ji žavi, elegantiška ir labai savimi pasitikinti, tačiau kartu reikalaujanti nuolatinio dėmesio. Charakterio požiūriu Rožė yra kaprizinga, išdidi, reikli ir kartais net savanaudiška. Tačiau po šiuo išoriniu pasipūtimu slypi didelis jautrumas ir baimė būti paliktai. Rožei svarbus rūpestis, dėmesys ir ištikimybė, nors ji pati ne visada moka tai parodyti tinkamu būdu. Tik būdamas toli nuo jos, berniukas supranta, kad būtent rūpestis Rože ir padarytos pastangos daro ją unikalia. Simboliškai Rožė įkūnija meilę - sudėtingą, netobulą, reikalaujančią kantrybės ir atsakomybės. Ji parodo, kad meilė nėra vien grožis ar malonumas, bet ir rūpestis, kompromisai bei gebėjimas priimti kito silpnybes. Rožė simbolizuoja artimą žmogų, kurio negalima pakeisti kitu, net jei pasaulyje egzistuoja tūkstančiai panašių.

Lapė

Lapė - tai veikėja, kuri išmokė Mažąjį princą prisijaukinimo paslapties ir tapo jo drauge. Per draugystę su lape Mažasis princas supranta esminę tiesą apie santykius: „Jeigu, pavyzdžiui, ateisi ketvirtą valandą popiet, aš jau nuo trečios pradėsiu jaustis laimingas.“ Jos pamokos pabrėžia atsakomybės, kantrybės ir laiko skyrimo svarbą kuriant gilius ryšius.

Gyvatė

Gyvatė - paslaptingas veikėjas, padedantis Mažajam princui sugrįžti į savo planetą. Kaip ir lapė, gyvatė nėra paprastas gyvūnas, ji galinga, tačiau vieniša, simbolizuojanti mirtį bei perėjimą.

Baobabai

Baobabai Mažojo princo planetoje vaizduojami ne kaip veikėjai tradicine prasme, bet kaip itin svarbus simbolinis elementas. Išoriškai jie prasideda kaip maži, beveik nepastebimi daigai, kuriuos lengva supainioti su nekenksmingais augalais. Tačiau laiku jų nepašalinus, jie virsta milžiniškais medžiais, galinčiais savo šaknimis suskaldyti ir sunaikinti visą planetą. Baobabai neturi charakterio savybių kaip žmonės ar gyvos būtybės, tačiau jų „elgesys“ yra aiškus ir grėsmingas. Jie auga tyliai, nepastebimai ir nuosekliai, kol galiausiai tampa nebekontroliuojami. Būtent ši savybė daro juos pavojingus - jie nepuola staiga, bet naikina iš vidaus. Vertybių prasme baobabai simbolizuoja priešingybę tam, ką vertina Mažasis princas. Jie įkūnija abejingumą, aplaidumą ir problemų ignoravimą. Jei su jais nesusitvarkoma laiku, jie sunaikina tvarką, pusiausvyrą ir saugią erdvę. Berniukas kiekvieną dieną rūpestingai ravėja savo planetą, kad atskirtų naudingus augalus nuo pavojingų daigų.

Kitų planetų gyventojai

Keliaudamas po planetas, Mažasis princas sutinka keistus, bet labai atpažįstamus suaugusiųjų pasaulio veikėjus. Kiekvienas susitikimas atskleidžia skirtingą gyvenimo būdą ir kartu - jo tuštumą. Jie dažniausiai įkūnija žmogiškąsias ydas ir parodo kelią vertybių link:

• Karalius: Pirmojoje aplankytoje planetoje gyvena karalius, manantis, kad valdo viską, nors realiai neturi pavaldinių. Jis yra valdžios trokštantis personažas.
• Garbėtroška: Gyvena dėl pagyrų ir susižavėjimo, trokšta nuolatinio susižavėjimo.
• Girtuoklis: Geria, kad pamirštų gėdą dėl to, kad geria - labiausiai nuliūdinęs Mažąjį princą žmogus.
• Verslininkas (Biznierius): Skaičiuoja žvaigždes ir teigia jas „valdantis“. Labai rimtu save vadinantis vyras.
• Žibintininkas: Sąžiningai vykdo savo pareigą - kas minutę uždega ir užgesina žibintą. Tai vienintelis personažas, kurį Mažasis princas gerbia, nes jis galvoja ne tik apie save.
• Geografas: Rašo knygas apie pasaulį, tačiau pats niekada jo nepažįsta, renka informaciją iš kitų, bet pats nekeliauja.
• Iešmininkas: Nukreipia skubančius traukinius.
• Pirklys: Parduoda piliules troškuliui malšinti, kurios „taupo laiką“ - nuryji vieną per savaitę ir jau nebenori gerti.
• Rožių laukas: Daugybė vienodų rožių, sugriaunančių Mažojo princo iliuziją apie išskirtinumą.
• Žemės žmonės: Vaizduojami kaip skubantys ir nesusikalbantys.
• Dykumos gėlė (epizodinė): Kalba apie žmonių vienatvę.

„Mažojo princo“ interpretacijos ir istorinis kontekstas

„Mažasis princas“ galima skaityti dvejopai, apžvelgiant kūrinį remiantis to meto (1939-1943 m.) Prancūzijoje ir visame pasaulyje vyravusiomis nuotaikomis ir įvykiais. Pirmąjį kartą skaitant, žmogus mėgaujasi taip paprastai ir net tiesmukiškai dėstomomis tiesomis apie pasaulio tuštybę ar meilę artimui. Antrąjį kartą kūrinį galima skaityti bandant susitapatinti su pačiu rašytoju ir jo aplinka. Kiekvienas kūrinys gimsta iš paties rašytojo išgyvenimų. Siužetas gali būti klaidinantis, bet perteikiamas jausmas visada išlieka nepakitęs. Žvelgiant į knygą to meto prancūzo, kariškio akimis, į aprašomus daiktus nežiūrėti tiesmukiškai, rasti jų prasmę to meto pasaulinės tragedijos akivaizdoje, pasaulėjautoje.

Knygos pradžia ir dedikacija iškart byloja apie dvilypį knygos turinį, kiekvienas paragrafas - mįslė. Knyga savo apimtimi, autoriaus pieštomis iliustracijomis ir švelniomis alegorijomis iš karto prašosi būti paskaityta vaikui. Deja, pats autorius ją skiria suaugusiam žmogui. Dėl to teisinasi taip: „Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas žmogus gyvena Prancūzijoje, jis čia alksta ir šąla.“ Autorius knygą dedikuoja abstrakčiam prancūzui karinėje priespaudoje. Į tai labai svarbu atkreipti dėmesį norint pajusti knygos gilumą, ją tinkamai suprasti ir įvertinti. Knyga buvo išleista 1943 metais - metais, kai Prancūzija be kovos kapituliavo prieš nacistinę Vokietiją.

Pirmojo skyriaus sukuriamas vaizdas su „uždarais ir atvirais“ smaugliais - tai ryškus perspėjimas skaitytojui, kad šis žiūrėtų kur kas giliau, nei matosi pirmą kartą užmetus akį. Knyga (žvelgiant bendru aspektu) kritikuoja tuometinę valdymo santvarką, kapitalistinę pasaulėžiūrą, valdančiųjų sluoksnių pompastiškumą, tuštybę ir netgi karinių veiksmų absurdiškumą priešo akivaizdoje.

Pasakodamas apie tai, iš kur atkeliavo Mažasis princas, autorius kalba apie žmones, kuriems visada reikalingi skaičiai, pavadinimai. Tai charakterizuoja to meto pasauliečio požiūrį į matematinį tikslumą, kuris Exupéry atrodė pernelyg vertinamas. Asteroidas B-612, kuriuo atvyko Mažasis princas, yra keistas sutapimas, nes B-612 buvo to meto mažo vienmotorio lėktuvo modelis. Ši detalė leidžia ieškoti daugiau užuominų.

Penktąjį ir šeštąjį skyrius galima pavadinti alegorijos šedevru. Tokios detalės kaip pavojingi baobabų medžiai, kuriuos reikia iškasti vos išvydus jų daigus, nes kitaip jie suskaldys planetą, atsiminimas apie tris baobabus tinginio planetoje, autoriaus perspėjimas „Vaikai! Pasisaugokite baobabų!“ priverčia pamąstyti apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. 1936 m. Vokietijos ir Japonijos pasirašytas Antikominterno paktas, 1937 m. prie jo prisijungia ir Italija. Taip fašistų valdomos Vokietija ir Italija kartu su militaristine Japonija sukuria karinį-politinį bloką, kurį autorius vadina trimis dideliais ir pavojingais baobabais, galinčiais suskaldyti pasaulį.

Maža Mažojo princo planeta ir pasakojimas apie saulėlydį: „Tuo metu, kai Jungtinėse Valstijose yra vidudienis, Prancūzijoje - visi tai žino - saulė leidžiasi.“ Šios eilutės, žvelgiant į autoriaus pasaulį ir suprantant jų prasmę, yra dramatiškai liūdnos. Prancūzija išgyveno saulėlydį ir kaip tauta, ir kaip valstybė, okupacijos laikotarpiu. Autorius žuvo, kai Prancūzija buvo pradedama vaduoti nuo Vokietijos okupacijos.

Dauguma knygos personažų pašaipiai iliustruoja tam tikrą to meto kultūrinį vienetą: valstybę, sustabarėjusią paradigmą, visuomeninę dogmą ar tiesiog konkretų žmogų. Tuščiagarbis, girtuoklis - tai dar keli socialiniai sluoksniai, kuriuos Exupéry pasmerkia ir pavaizduoja kaip nesuprantamus, nereikalingus ir beprasmius. Kiti herojai - geografas ir žibintininkas - dirba darbus, kurie neatneša jokios didesnės naudos, kuriuose atsispindi vešintis kapitalistinio pasaulio biurokratizmas bei absurdiškoms pareigoms suteikiama pernelyg išpūsta reikšmė.

Viso kūrinio fone ir pačiame turinyje vystoma meilės paieškos bei vidinio pasaulio turtingumo problema. Tai labai charakterizuoja to laikmečio žmogaus pasaulėjautą ir troškimus. Karo metu alkstantis ir ištroškęs kiekvienas gali atsiremti į meilę. Vidinė stiprybė, stipri moralė ir tikėjimas - tik šie kriterijai gali padėti žmogui karo akivaizdoje, kai žiaurumas pranoksta vaizduotę.

Kūrinio pabaiga labai lyriška ir neatsiejama nuo paties autoriaus biografijos. Lakūno pataisytas lėktuvas ir jo išsigelbėjimas atspindi paties Exupéry patirtis. Paskutiniai skyriai kupini vilties, vadinamojo šilto liūdesio, žmogiškųjų išgyvenimų, ilgesio, draugystės jausmo ir pozityvių emocijų. „Mažasis princas“ palieka neišdildomą įspūdį kiekvienam, kuris jį paima į rankas. Lengvas, nors ir įpareigojantis, švelnus, bet užkabinantis giliau, nei gali tikėtis.

Vertimų subtilybės

„Mažojo princo“ originalo tekstas paprastas, kaip tik dėl to ir sudėtingas. Tai ypač ryšku lyginant du lietuviškus vertimus - Vytauto Kaunecko ir Prano Bieliausko. Abu vertėjai skirtingai interpretuoja tam tikras vietas, kas leidžia skaitytojui rinktis artimesnę stilistiką.

Vertimų pavyzdžiai

Palyginkime keletą fragmentų iš abiejų vertimų:

V. Kaunecko stilius dažnai vertinamas kaip aiškesnis ir lengvesnis, taigi tinkamesnis tiek vaikui, tiek suaugusiajam. P. Bieliausko vertimo stilius sudėtingesnis ir skirtas veikiau suaugusiesiems. Abiejų vertimų tekstų vientisumas nekelia abejonių, ir ši graži pasaka pasiekia lietuvį skaitytoją, kuris šiandien net gali pasirinkti, kurio vertėjo knygą skaityti.

tags: #vaikiskos #knygos #mazasis #princas #anotacija

• Prieskonių vartojimas besilaukiant
• Kaip teisingai išmatuoti vaiką drabužiams
• Kiek kainuoja darželis
• sužinokite daugiau apie Dianą Martinėlę
• kvalifikuotas vaikų urologas Panevėžyje