Paauglių savęs žalojimas: kaip atpažinti, suprasti ir padėti vaikui?

Pastaruoju metu visuomenėje vis dažniau kalbama apie opią problemą - paauglių savęs žalojimą. Neseniai viešumoje buvo paskelbta skaudi tiesa, kad Lietuvoje yra nemaža dalis paauglių, kurie savo skausmą, liūdesį, kitokius negatyvius jausmus ir įvairias gyvenimiškas problemas malšina žalodami save. Tai šokiruoja, liūdina ir verčia ieškoti atsakymų. Dar ne kiekvienas suvokia, kaip labai savęs žalojimo problema yra paplitusi tarp jaunimo: atsiskleidžiant vis naujoms istorijoms, vis dažniau sužinome apie paauglius, kenčiančius ne tik nuo stipraus emocinio, tačiau ir jų pačių sukelto fizinio skausmo.

Kas yra savęs žalojimas ir kokios jo formos?

Savęs žalojimas yra sąmoningas elgesys ir veiksmai, kuriais asmuo tyčia kenkia arba siekia pakenkti savo kūnui ir sveikatai arba siekia sukelti pavojų savo gyvybei. Savižala yra tyčinis skausmo kėlimas sau. Savižala nebūtinai yra bandymas nusižudyti - kai kurie jauni žmonės savižalą naudoja siekdami tvarkytis su intensyviomis ar sudėtingomis emocijomis.

Save žaloti galima įvairiai: pjaustyti rankas, neleisti užgyti žaizdoms, trankyti galvą, deginti pirštus. Gali būti, kad paauglys renkasi vieną ar keletą iš tų savęs žalojimo formų.

Turintys šią problemą asmenys dažnai ją slepia, pavyzdžiui, slėpdami pjaustymosi žymes nešioja rūbus ilgomis rankovėmis net karštu oru, įvairiai paaiškina sužalojimus, stengdamiesi sumenkinti jų reikšmę, pavyzdžiui, sako, kad įdrėskė katinas ar tiesiog netyčia pargriuvo ir susižeidė. Galbūt jam yra gėda ir jis slepia žalojimosi žymes nuo artimųjų ir bendraamžių - nešioja drabužius ilgomis rankovėmis net karštą dieną. O galbūt nori ir tikisi, kad aplinkiniai pamatys, kaip jam sunku, todėl neslepia žalojimosi žymių.

Kodėl vaikai ir paaugliai žaloja save?

Yra įvairių priežasčių, dėl kurių asmenys gali pradėti save žaloti. Mes visi gyvenime susiduriame su įvairiais sunkiais jausmais, tačiau kartais tokie jausmai gali būti ypač stiprūs ir varginantys, būna sunku su tuo tvarkytis. Fizinis skausmas, kurį sau sukelia paauglys įpjaudamas odą arba sutrenkdamas kurią nors kūno dalį, tarsi palengvina psichologinę kančią. Jam gali atrodyti, kad skausmas padeda jaustis gyvam.

Vaikai gali pradėti save žaloti dėl įvairių priežasčių, dažnai susijusių su jų emociniu skausmu, nesugebėjimu susitvarkyti su užklupusiais stipriais jausmais arba bandymu kontroliuoti savo aplinką, kuomet jaučiasi bejėgiai.

Pagrindinės savęs žalojimo priežastys:

1. Emocinis skausmas ir stresas: Vaikai, kurie susiduria su stipriu emociniu skausmu, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus mirties, konfliktų šeimoje ar mokykloje, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą išreikšti savo sielvartą ir beviltiškumą.
2. Savitikslis elgesys ir noras „pajausti“ kažką: Kai vaikai jaučia emocinį nusivylimą ar tuštumą, savęs žalojimas gali tapti būdu pajusti kontrolę ar pabėgti nuo užgniaužtų jausmų.
3. Žema savivertė: Vaikai, kuriems būdinga žema ir nestabili savivertė, gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą nubausti save, kadangi jie jaučiasi neverti meilės ar dėmesio.
4. Psichikos sveikatos būklės: Savęs žalojimas taip pat gali būti susijęs su tam tikromis psichikos sveikatos būklėmis, tokiomis kaip depresija, nerimas, potrauminio streso sutrikimas, asmenybės sutrikimai ar valgymo sutrikimai.
5. Kontrolės trūkumas ir dėmesio poreikis: Kai vaikai jaučiasi, kad jų gyvenime niekas nėra kontroliuojama (pvz., neigiamas aplinkos poveikis, šeimos problemos ar socialinė atskirtis), savęs žalojimas gali tapti būdu pasijusti „stipresniems“ arba gauti dėmesį iš kitų.
6. Socialinė izoliacija ir patyčios: Vaikai, kurie patiria patyčias, jaučiasi atskirti arba nesuprasti savo bendraamžių ar šeimos narių, gali pradėti naudoti savęs žalojimą kaip atsaką į socialinį stresą ir atstūmimą.
7. Pavyzdžio sekimas: Kartais vaikams gali pasirodyti, kad savęs žalojimas yra priimtinas, jei jie stebi tokį kitų elgesį.
8. Brendimo laikotarpio krizės: Brendimo laikotarpiu vaikams dažnai kyla emocinės ir psichologinės krizės, susijusios su hormonų pokyčiais, kūno vaizdo problemomis ir tapatybės paieškomis.
9. Nesugebėjimas išreikšti jausmų: Kai kurie vaikai gali naudoti savęs žalojimą kaip būdą atkreipti dėmesį į savo poreikius ar nesugebėjimą išreikšti savo jausmus žodžiais.

Svarbu pabrėžti, kad ir kokia būtų priežastis, savęs žalojimas visada rodo gilų emocinį skausmą ar nesugebėjimą susitvarkyti su savo jausmais. Žalojimasis rodo, kad nemalonius jausmus paauglys stengiasi įveikti sukeldamas sau fizinį skausmą. Kai sau sukelia fizinį skausmą, sunkūs jausmai atsitraukia į antrą planą ir akimirkai tampa nebe tokie slegiantys. Atrodytų, kad žalojimasis paaugliui leidžia pasiekti daug tikslų: palengvina psichologinę kančią, gali tapti būdu save nubausti arba kontroliuoti savo gyvenimą.

Nuo vaikystės mes mokomės su jausmais tvarkytis: matome, kaip elgiasi tėvai, kai pyksta, liūdi, nerimauja, ir elgiamės panašiai. Mokomės nurimti, kai sulaukiame artimųjų raminimo ir palaikymo. Palengvėja, jei tėvai apsikabindavo vaikystėje ir vis dar apsikabina paauglystėje, kai mato, kad jų vaikui sunku. Žmonės, kurie save žaloja, gali būti patyrę patyčias ar diskriminaciją, netektį, santykių problemas ar skyrybas, smurtą, ligas ar negalią. Taip siekiama tvarkytis su sunkiomis ir skausmingomis emocijomis. Žmogus save žalodamas gali siekti parodyti, kad jam yra reikalinga pagalba, kai negali jos prašyti kitaip.

Nors atrodo, kad savęs žalojimas atneša palengvėjimą, tačiau šis palengvėjimas netrunka ilgai. Pradinis palengvėjimo jausmas neišsprendžia patiriamų sunkių emocijų priežasties. Savižala gali tik padidinti emocinę kančią: save žalojantys žmonės dažnai susiduria su gėdos ir kaltės jausmu, o tai tik pablogina esamą situaciją. Savižalos elgesys dažnai yra slepiamas nuo šeimos narių ir draugų, tai taip pat nepadeda spręsti kilusių sunkumų.

Kaip atpažinti savęs žalojimosi ženklus?

Pirmieji savęs žalojimo ženklai yra ganėtinai sudėtingai pastebimi, tačiau keletą jų galima atpažinti. Jeigu šeimoje yra šiltesnis bendravimas, šeimoje dažniau pasikalbama kartu, turite bendrų veiklų, tai tikrai greičiau tėvai pastebi, kad vaikas tampa uždaras, nori dažniau atsiriboti, tampa liūdnesnis.

Ženklų, kad ketina žalotis, paaugliai paprastai nerodo. Tačiau savęs žalojimas prasideda ne po vieno įvykio, o susikaupus daugybei nemalonių patyrimų. Kartais vaikas gal neatrodo depresyvus, bet jo gyvenime galima pastebėti pokyčių. Pavyzdžiui, gal nustojo bendrauti su draugais, tapo uždaresnis, nebesilanko ten, kur eidavo anksčiau. Tai rodo, kad jo gyvenime kažkas keičiasi, bet tai nereiškia, jog jis puls žalotis.

Kūno pokyčiai ir aplinkos reikalavimai paaugliui gali sukelti neviltį. Šis jausmas ir savikritika turi žlugdantį poveikį. Sunkiau atpažinti gali būti, jei paauglys stengiasi slėpti randus po drabužiais, tačiau visada gali įvykti kas nors netikėto - pamatomas pats veiksmas ar priemonės, pavyzdžiui, peiliukas, aštrus daiktas ar susibraižęs vaikas.

Kaip tėvams reaguoti į savęs žalojimą?

Sužinojus, kad vaikas save žalojo arba esant tokio elgesio rizikai, labai svarbu būti itin atsargiems su savo žodžiais ir veiksmais. Neteisingas požiūris ar nesupratimas gali dar labiau pabloginti situaciją ir užkirsti kelią atviram pokalbiui. Esminis patarimas - bet kokiu atveju, ar susiduriame su mintimis apie savižudybę, bandymais žudytis, ar savęs žalojimu, pagalbos reikia ir vaikui, ir šeimai, kad visi turėtų galimybę suvokti, kas vyksta viduje.

Ko tėvams NEdaryti ir NEkalbėti:

1. Ne sakykite: „Tu per daug dramatiškai reaguoji“. Šis sakinys gali būti labai skaudus, nes vaikas jaučia tikrą skausmą, o šis pareiškimas sumažina jo emocijų svarbą.
2. Ne sakykite: „Tai kvaila, nedaryk to“. Šis pasakymas gali sukelti vaikui jausmą, kad jis nesuprastas. Jis gali jaustis kaltas ar gėdinamas dėl savo elgesio, o tai tik padidins jo vienišumo jausmą ir nesaugumą.
3. Ne sakykite: „Visi vaikai taip daro, tai nieko baisaus“. Toks komentaras gali sumenkinti vaiko skausmą ir sukelti jausmą, kad jo problemos nėra rimtos.
4. Ne sakykite: „Aš nežinau, kodėl tai darai, bet tiesiog nustok“. Tai rodo nesupratimą apie tai, ką vaikas išgyvena.
5. Ne sakykite: „Tu sukeli mums tiek daug rūpesčių.“ Save žalojantys vaikai dažnai jaučia stiprų kaltės ir gėdos jausmą.
6. Ne sakykite: „Tiesiog pabandyk išlaikyti savo jausmus viduje“. Tai patvirtina mintį, kad emocijos turėtų būti slopinamos ir nematomos, kuomet vaikas kaip tik siekia išreikšti savo skausmą ir stresą.
7. NEpanikuokite ir NEnusiminkite. Panikuojant arba reaguojant kitomis neigiamomis emocijomis, vaikas gali jaustis nesaugus ir nesuprastas. Geriau išlaikyti ramybę, nes tai padės vaiko jausmus išreikšti racionaliau.
8. NEignoruokite problemos arba netikėkite, kad „tai praeis“. Savęs žalojimas ne visuomet praeina savaime, todėl svarbu nesukelti įspūdžio, kad problema nėra rimta.
9. NESkubėkite nubausti ar nurodyti elgesio. Tėvams ar globėjams labai svarbu nepradėti kaltinti ir bausti vaiko. Tai gali sukelti dar didesnį pasipriešinimą ir jausmą, kad jis negali pasitikėti suaugusiaisiais.
10. NEnadokite manipuliacijų ar nebandykite kontroliuoti vaiko emocijų.
11. NEteikite, kad tai „tik praėjusios emocijos“. Jei vaikas jaučia gilų skausmą, nesvarbu, ar tai atrodo menka problema, reikia tai pripažinti kaip realų ir rimtą emocinį iššūkį.
12. NEpateikite nesuformuluotų sprendimų per anksti. Stenkitės nepriimti sprendimų už vaiką, nes jis gali jaustis bejėgis ir nevaldantis savo situacijos. Geriau klausytis ir kartu su vaiku ieškoti tinkamų sprendimų.
13. Apskritai, tie vaikai, kurių tėvai sako, jog „tu turi viską gyvenime“, labai dažnai jaučia emocinę tuštumą. Toks pasakymas uždaro visus kelius.
14. Draudimas (pvz., tėvų) dažniausiai ne itin gelbsti - tokiu atveju vaikas gali tiesiog pradėti labiau slėpti savęs žalojimą.
15. Negalima primygtinai reikalauti pasakyti, kas yra negerai, nes vaikas gali dar labiau užsisklęsti.
16. Nėra tėvų, kurie visai nedaro klaidų. Bet reikia ieškoti būdų, kaip jas ištaisyti, ir, svarbiausia, pripažinti jas vaikui. Jei jie jaučiasi neteisingai apkaltinti, apšaukti, kaip ir suaugusieji, laukia, kad tėvai atsiprašytų.

Ką tėvams DARYTI:

Situacijų gali būti pačių įvairiausių, tačiau verta apgalvoti savo reakciją, geriau nereaguoti ūmiai, kad vaikas neišsigąstų. Jei tik yra laiko, geriau pasidėlioti galvoje pokalbio planą ir bandyti su vaiku kalbėtis.

1. Nusiraminti ir nesmerkti - labai svarbu nesmerkti vaiko ir nesistengti greitai nubausti. Pirmiausia, jei jaučiame, kad negalime reaguoti ramiai, geriau atidėti pokalbį vėlesniam laikui. Reikia ieškoti ramios progos ir išsakyti savo rūpestį.
2. Išklausyti vaiko jausmus - pabandykite su vaiku kalbėtis atvirai ir be pasmerkimo. Paklauskite jo, kas sukelia šiuos jausmus ir kaip jis jaučiasi. Tai gali padėti suprasti, kas vyksta jo galvoje. Labai svarbu tai daryti nepertraukinėjant, kai vaikas kalba. Tai padeda sukurti pasitikėjimą ir supratimą. Naudokite „aš“ teiginius: „man neramu“, „aš noriu suprasti“, „aš tikiu, kad yra rimtų priežasčių, papasakok man“.
3. Rodyti paramą ir meilę - būtina, kad vaikas jaustųsi mylimas ir palaikomas. Jeigu iš tikrųjų norite su atžalomis palaikyti ryšį, turite tam skirti laiko. Susikurkite bendrus ritualus - pietūs, vakarienės, pasivaikščiojimai drauge. Taip pat reikėtų domėtis tuo, kas vaikui yra svarbu. Buvimas šalia labiausiai ir gali padėti.
4. Ieškoti profesionalios pagalbos - labai svarbu kreiptis į specialistus, tokius kaip psichologai, psichiatrai ar terapeutai, kurie turi patirties dirbant su vaikais, turinčiais savęs žalojimo problemų. Be to, dažniausiai ir patiems tėvams reikia pagalbos, nes ir jie išgyvena daugybę emocijų - kaltę, nesėkmės jausmą.
5. Stebėti ir užkirsti kelią galimiems pavojams - jei vaikas vis dar save žaloja, svarbu užtikrinti, kad jis būtų saugus ir kad nesiektų daugiau sužalojimų.
6. Būti kantriems - tai ne greitas procesas. Savęs žalojimas dažnai yra giliai įsišaknijusi problema, ir vaikas gali neužtikrintai reaguoti į pokyčius.

Svarbiausia yra nesmerkti tokio elgesio, nes supratingas ir palaikantis požiūris suteikia vaikui galimybę jaustis saugiai ir pasitikėti suaugusiaisiais, kurie gali jam padėti. Svarbiausia užtikrinti, kad vaikai nesijaustų vieniši savo „kovoje“ ir suprastų, kad su suaugusiųjų pagalba ir parama jie gali rasti kelią į sveikimą. Pavyzdžiui, net jei reagavote audringai, ieškokite būdų, kaip tai ištaisyti. Svarbu ieškoti ramaus momento ir pasakyti: „Žinai, man atrodo, kad aš tave išgąsdinau, bet ir aš išsigandau, jaučiuosi blogai...“ Kartais paaugliams tereikia, kad kas nors priimtų jų skausmą, sunkumus.

Jei vaikas su jumis nenori kalbėti, gal yra žmogus, kuriam jis norėtų pasipasakoti. Ir nepriimkite to asmeniškai, jei jis atsisako kalbėti su jumis, o pasirenka kitą šeimos narį, giminaitį, o gal psichologą. Jei visai nenori kalbėti, pasiūlykite jam parašyti laišką.

Ką daryti kitiems suaugusiems?

Jei suaugusieji mokykloje ar kitur pastebi vaiko elgesio sunkumus, jie turi informuoti tėvus. Tačiau ir vėlgi pagrindinis tikslas yra pasakyti vaikui, kad „aš matau“, „man rūpi, noriu suprasti“, nes vaikai labai dažnai jaučiasi nematomi. Jei tas suaugęs žmogus mato kokį nors pasikeitusį vaiko elgesį, mato randus, pirmasis žingsnis yra tinkamu momentu sėsti prie vaiko ir kalbėtis: „Aš matau, man neramu, gal gali papasakoti, kas vyksta?“ Už tokį pokalbį niekas nenubaus.

Kitas reikalas, jei matomas sveikatai ar gyvybei pavojingas elgesys, tada vaikui reikia įvardinti, kad „aš girdžiu, matau, tai, su kuo susiduri, yra rimta, turėsiu apie tai pranešti tavo tėvams“. Jei patys sunkumai susiję su tėvais ir vaikas dėl to nerimauja, bijo, reikia atsižvelgti ir į tai - tada kiekvienos įstaigos darbuotojas turi reaguoti pagal savo įstaigoje numatytas taisykles, praktiką. Jei vaikui baisu, kad bus skambinama tėvams, galima klausti, su kuo tuomet paauglys gali kalbėtis? Žinoma, bus situacijų, kai paauglys sakys „nieko man nėra“, tada reikia tai priimti, tačiau kartu pasakyti, jog „matau, nerimauju, jei kada norėsi pakalbėti, ateik“, pasiūlyti - „o gal tu nori kalbėti su kažkuo kitu?“

Reikia neapsimesti, kad mes nematom, tačiau diskretiškumo turi būti daug, pavyzdžiui, nėra baisesnio dalyko, kai klausiama, drausminama viešai, taip tik stiprinama stigma, paaugliui darosi labai sunku kalbėti su suaugusiais.

Kaip reaguoti bendraamžiams?

Jauni žmonės savo išgyvenimais dažnai dalijasi tarpusavyje. Būna ir tokių situacijų, kai paaugliai vienas kitam siunčia sužaloto savo kūno nuotraukas, ir nebūtinai tik tam, kas irgi tą daro, tai irgi liudija apie pagalbos šauksmą. Tačiau pagalbos suteikimas tikrai nėra paauglių atsakomybė, už pagalbą atsakingi suaugusieji.

Kai į „Vaikų liniją“ skambina vaikai ir pasakoja sužinoję apie tą darantį bendraamžį, klausia, ką jiems daryti, mes sakome: „Gerai, kad esi neabejingas, kad matai, tačiau reikia tam save žalojančiam vaikui pasiūlyti kreiptis pagalbos.“ Aišku, kartais paaugliai nedrįsta to daryti. Tada ieškokime suaugusiojo, su kuriuo galima pasitarti - ko nors iš paauglio aplinkos. Trečias dalykas, ką paaugliai gali daryti - patys pasiūlyti kur kreiptis, tai gali būti ir patarimas parašyti ar paskambinti į „Vaikų liniją“ ar „Jaunimo liniją“.

Vienam paaugliui kito paauglio palaikymas labai svarbus, ypač, jei suaugusieji yra tapę „priešais“. Svarbu, kad atsakomybės už pagalbą neužsikrautų pats paauglys, nes tai didelė našta - matyti, bijoti, kad draugas ar pažįstamas bendraamžis tiek save žalos, kad mirs.

Profesionali pagalba ir jos svarba

Kai kuriose situacijose patys tėvai gali būti pagalbininkais, tačiau daugeliu atveju, kai vaikas save žaloja, kviesčiau kreiptis pagalbos į psichosveikatos specialistus. Savęs žalojimas dažnai yra kompleksinė problema, kartais susijusi ir su tėvų-vaikų santykiais. Tokiu atveju situacija tampa itin jautri, vaikui sunku apie viską pasakoti tėvams, o specialistui, neturinčiam tokio artimo emocinio santykio su vaiku, dirbti su tuo paprasčiau. Ar susiduriame su mintimis apie savižudybę, bandymais žudytis, ar savęs žalojimu, pagalbos reikia ir vaikui, ir šeimai, kad visi turėtų galimybę suvokti, kas vyksta viduje.

Svarbu pabrėžti, kad savęs žalojimas dažnai yra signalas, kad vaikas ar jaunuolis patiria rimtą emocinį skausmą ir jam reikia pagalbos. Savarankiškai ieškodami pagalbos ar, pavyzdžiui, praradę pasitikėjimą suaugusiais, jie gali pasijusti nepriimti ar nesuprasti. Jei vaikas pradeda save žaloti, labai svarbu, kad tėvai ar kiti suaugusieji pasikalbėtų su vaiku apie jo jausmus ir ieškotų profesionalios pagalbos, kad būtų sprendžiama pagrindinė priežastis ir suteikiama vaikui tinkama parama.

Jei jaučiate, kad rizika susižaloti yra didelė, kreipkitės pagalbos į specialistus. Reikia subtiliai atrasti raktą į paauglio širdį ir padėti jam atsiverti. Jeigu yra nerimas tėvams arba pats paauglys sako, kad jam yra negerai ir viduje jam yra sunku, jaučiasi lyg draskomas, blogai miega ir jam sunku susikaupti, liūdna, tai yra signalai, kad reikia kreiptis pagalbos į profesionalus. Kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau jeigu pajaučiate, kad tai sunku ir kelia nerimą, kodėl likti su ta problema, kai galima pasikonsultuoti. Aišku, vienkartinė konsultacija stebuklų nepadarys. Darbas turi vykti ne tik su paaugliu, bet ir šeimos konsultavimas, jų tarpusavio santykių koregavimas.

Dalis žmonių kreipiasi į specialistus, lanko konsultacijas, kalba, ieško alternatyvių būdų išlieti emocijas ir sunkumus įveikia. Kartais ir „Vaikų linijos“ savanoriais tampa žmonės su labai turtinga paauglystės patirtimi, tad taip, esu bendravusi su suaugusiais, kurie paauglystėje žalojosi. Mano pastebėjimu, tokie žmonės turi empatijos, supratimo, kodėl tai vyksta, nemažai jų yra kreipęsi į specialistus ir žino, kad tai padeda. Juk kartais tereikia jautrios ausies, kuri galėtų girdėti, net ir „Vaikų linija“ gali būti ta „ausimi“. Kartais tai gali būti geras draugas, kuris supranta, palaiko, stoja į tavo pusę ir tada per tą palaikymą paauglys supranta, kad gal nėra tiek to emocinio krūvio, tada nebereikia savęs žalojimo.

Praktinės strategijos, padedančios įveikti savęs žalojimo potraukį

Kai vaikas jaučia norą save žaloti, svarbu turėti strategijas, kurios padėtų jam nukreipti dėmesį ir tvarkytis su intensyviais jausmais, nes šios emocijos gali būti labai stiprios. Jei noras save žaloti yra labai stiprus, pamėginkite piešti ant savo kūno raudonu rašikliu tose vietose, kur paprastai save žalojate, tas vietas patepti kremu, įlįsti į šaltą arba karštą dušą, valgyti citriną arba kramtyti ledo gabaliukus - taip pasiekiamas šoko efektas, kuris galėtų padėti jaustis geriau. Taip pat galite pabandyti atidėti savęs žalojimą bent kažkokiam trumpam laiko intervalui: pabandyti 15 minučių savęs nežaloti, tada dar 15 minučių ir t.t. Jei save žalojate, nes pykstate - pyktį galite išreikšti įvairia fizine veikla.

Toliau pateikiamos priemonės, siekiant spręsti problemą:

• Kvėpavimo pratimai - kvėpavimas gali padėti nuraminti kūną ir protą. Galite mokyti vaiką giliai kvėpuoti: įkvėpti per nosį 4 sekundes, sulaikyti kvėpavimą 4 sekundes ir iškvėpti per burną 4 sekundes.
• Kūrybiškumo terapija - piešimas, rašymas ar modeliavimas su moliu gali padėti vaikui išreikšti savo jausmus be žalos sau.
• Fiziniai pratimai - fizinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, šokinėjimas, šokiai, taip pat gali padėti išsikrauti.
• „Ačiū, bet ne dabar“ technika - ši technika padeda vaikui atpažinti impulsą ir atidėti jo įvykdymą. Galite pasakyti: „Pajutai norą tai padaryti, tačiau dabar mes tai atidėsime.“
• Pokalbiai apie emocijas - svarbu skatinti vaiką atpažinti ir išreikšti, ką jis jaučia. Galite padėti vaikui įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie juos be pasmerkimo. Tai padeda sumažinti vidinę įtampą ir sukuria erdvę pokalbiui.
• Relaksacijos technikos - meditacija, ramus muzikos klausymasis ar aromaterapija (pvz., eteriniai aliejai) gali padėti vaikui nuraminti kūną ir protą.
• Padėti kurti veiksmų planą - kartu su vaiku galite sukurti „kovos su impulsu“ planą, kuriame bus įtrauktos įvairios sveikos alternatyvos, kurias vaikas galės naudoti, kai pajus norą save žaloti.

Vyksta net tokia praktika, kai, pavyzdžiui, ant tos rankos, kuri buvo žalojama, piešiama kas nors gražaus, brangaus, kartais tai padeda.

Relaksacijos technikos: Kūno skanavimas ir vizualizacija

Kai vaikui kyla noras save žaloti, relaksacijos technika gali būti puikus būdas padėti jam nuraminti emocijas ir nukreipti dėmesį į kažką sveikesnio. Viena iš veiksmingų relaksacijos technikų yra „kūno skanavimas“ (angl. body scan). Ši technika padeda vaikui sutelkti dėmesį į savo kūną ir išmokti atpažinti, kur jis jaučia įtampą, ir ją atsipalaiduoti.

1. Įsitaisyti patogiai - paprašykite vaiko sėdėti ar gulėti ramiai.
2. Kvėpavimas - pradėkite nuo kvėpavimo pratimų, kad padėtumėte vaikui atsipalaiduoti. Pavyzdžiui, paprašykite vaiko giliai įkvėpti per nosį, sulaikyti kvėpavimą 2-3 sekundes ir lėtai iškvėpti per burną.
3. Sutelkti dėmesį į kūno dalis - paprašykite vaiko sutelkti dėmesį į įvairias kūno dalis, pradedant nuo kojų ir kylant aukštyn. Jūs galite sakyti: „Dabar pajusk savo kojas. Ar jauti kokią nors įtampą? Jei taip, pabandyk atpalaiduoti šią vietą.“
4. Palaipsniui pereiti į kitas kūno dalis - paprašykite vaiko pereiti prie kitų kūno dalių: pėdų, blauzdų, šlaunų, pilvo, krūtinės, rankų, pečių, kaklo ir galvos.
5. Pozityvus sustiprinimas - pabaigoje paskatinkite vaiką pasidžiaugti, kaip jis sugebėjo nuraminti savo kūną ir protą.

Dar viena relaksacijos technika, kuri gali būti naudinga, yra pozityvi vizualizacija. Vaikas gali užmerkti akis ir įsivaizduoti ramią, saugią vietą (pvz., miško kelią, paplūdimį, kalnų viršūnę), kur jis jaučiasi saugus ir ramus.

Relaksacijos technikos turėtų būti įtrauktos į kasdienį vaiko gyvenimą, kad jis jas galėtų pritaikyti ir esant stipriems jausmams. Tai reiškia, kad neužtenka tai daryti tik pavieniais atvejais, kadangi tokios praktikos turi tapti jo rutinos dalimi, jog būtų efektyvios. Taip pat svarbu, kad šios technikos būtų naudojamos kartu su profesionalia pagalba, jeigu vaikas turi rimtesnių emocinių sunkumų, kurie lemia savęs žalojimą. Svarbiausia yra būti šalia vaiko ir nuolat stebėti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas. Į šią problemą reikia žiūrėti ne kaip į pavienį įvykį, o kaip į procesą, kuris reikalauja laiko ir nuolatinės pagalbos, kad vaikas galėtų išmokti sveikesnių būdų spręsti savo emocines problemas. Svarbu suprasti, kad stebuklingi sprendimai neegzistuoja ir problemos neišnyksta per dieną, todėl reikia būti kantriems ir nuosekliems įgyvendinant pokyčius.

Savęs žalojimas ir savižudybės rizika

Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia, kad savęs žalojimas nėra bandymas nusižudyti. Tačiau šios dvi problemos neretai viena su kita susigretina. Savęs žalojimas - tai priartėjimas prie mirties. Griežtos ribos nebrėžčiau, bet iš esmės savęs žalojimas nėra susijęs su tiesioginiu noru numirti. Paaugliai, kurie žalojasi, dažniausiai sako jaučiantys, kur yra ta riba. Tačiau tai padidina riziką. Jei kada nors tą vaiką užgrius dar didesnis emocinis krūvis, jis gali kur kas lengviau žengti kitą žingsnį - bandyti nusižudyti. Tokie vaikai būna įpratę prie skausmo, jiems nebaisus kraujo vaizdas.

Žalojimasis yra signalas, rodantis, kad paauglys patiria sunkumų ir neranda tinkamų išeičių, tačiau gali būti ir ženklas, kad galvoja apie savižudybę. Vaikystėje vaikai dažnai išgyvena pyktį, liūdesį, fantazuoja: jei aš numirsiu, mano tėvai gailėsis, kaip elgėsi su manimi ir mane mylės labiau nei anksčiau, tačiau šios fantazijos neįgyvendina. Vėliau, paauglystėje, gali atsirasti rizika, kad pyktis ir neapykanta sau ir savo kūnui virs troškimu nusižudyti. Savižudišką elgesį skatina pyktis, susijęs su praradimo, atstūmimo, bejėgiškumo jausmais.

Pastebėjus paauglio prastą nuotaiką ir išgirdus nevilties kupinas mintis, reikia pasikalbėti su juo, stengtis išsiaiškinti, kas vyksta jo gyvenime. Jei tėvai ar kiti artimi vaikui suaugusieji mato tokius nerimą keliančius ženklus, pavyzdžiui, didelį vaiko užsidarymą savyje (nekalba, neatsako į klausimus, šalinasi), kalbėjimą, kad nėra prasmės gyventi, itin rizikingą elgesį, svarbu ieškoti psichologinės pagalbos.

Savęs žalojimo mastas ir tendencijos

Save žalojantis elgesys apima įvairius veiksmus, kurie gali sukelti fizinę, emocinę ar psichologinę žalą asmeniui. Toks elgesys ypač paplitęs tarp vaikų ir paauglių, nes šiuo gyvenimo etapu dažnai vyksta intensyvus emocinis ir socialinis vystymasis. Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ kasmet sulaukia per 1000 skambučių iš vaikų ir paauglių, kurie svarsto apie savižudybę. Taip pat paskambina apie 400 save žalojančių paauglių.

Prieš 10 metų apie savęs žalojimą prisipažindavo 15-mečiai, o pastaruoju metu savanoriai sulaukia 11-12 metų vaikų laiškų ir skambučių. Specialistai sako, kad pasitaiko, jog žalojasi ir 9, ir 10 metų vaikai, tačiau tai dažniausiai paplitę tarp 15-17 metų paauglių. Tai, ką vaikas išgyvena, jam toli gražu nėra menkniekis.

Vaikų gydytoja ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė teigia, kad vasaros metu iš tikrųjų padaugėjo atvejų, kai į specialistų rankas patenka susižaloję paaugliai. Iškart paskelbus karantiną jautėme net tokių atvejų sumažėjimą. Tačiau ilgiau pabuvus namuose atsirado toks nuovargis, trintis, įtampa. Paaugliai pradėjo stokoti realaus kontakto ir tada padaugėjo savižalos. Paaugliai pereina į bendravimą socialiniuose tinkluose ir jie vienas kitą net paskatina tai daryti. Šiuo metu tikrai jaučiamas tokių atvejų pagausėjimas.

Pastaruoju metu visuomenėje kilo nerimas dėl internetinėje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie savęs žalojimą ir savižudybes skatinančius „žaidimus“ įvairiais pavadinimais, pvz., „Mėlynasis banginis“, „Pažadink mane 4.20“. Iš tiesų tai nėra jokie žaidimai, o nusikalstama veika. Susidūrus su bet kokia informacija apie minėtą „žaidimą“, kuri kelia grėsmę Jūsų ar kurio nors kito vaiko sveikatai bei gyvybei, nedelsiant praneškite policijai.

tags: #vaikas #pjaustosi #rankas

• Skaitykite apie plaukų pokyčius nėštumo metu
• Gyvenamosios vietos deklaravimas: svarbu norint užtikrinti vietą darželyje
• Lankytinos vietos Anykščiuose su vaikais
• Nėštumo pradžia: pirmasis trimestras
• Kūčių sveikinimai mažiems