Vaikas lietuvių literatūroje: nuo egzistencinės patirties iki socialinio atspindžio

Vaiko paveikslas literatūroje yra svarbus aspektas, atspindintis augančią, bręstančią ir tobulėjančią asmenybę, kuri ruošiasi suaugusiųjų gyvenimui. Kiekvieno mažo vaiko galvoje sukasi svajonės, iliuzijos ir nuomonė, kad gyvenimas yra gražus, paprastas ir laimingas. Pasaulis vaiko akimis yra be melo, pykčio - kupinas gėrio. Vis dėlto, lietuvių literatūroje vaiko paveikslas yra itin įvairiapusis, atskleidžiantis ne tik džiaugsmingą vaikystės patirtį, bet ir skaudžias socialines bei egzistencines problemas.

Kaltės ir atgailos motyvai Jono Biliūno kūryboje

Jonas Biliūnas - XX a. pradžios lietuvių prozininkas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje bei realizmo atstovas. J. Biliūnas buvo krikščioniškų pažiūrų rašytojas, tad jo kūryboje yra daug krikščionybės motyvų, o ypač - kaltės ir atgailos atspindžių. Būtent šių temų sūkuryje J. Biliūnas vaizduoja ir vaiką, o kone geriausiai įkūnijantis vaiko asmenybę kūrinys - „Kliudžiau“.

Garsusis kūrinys aprašo vaiką, kuris nesuvokia savo elgesio pasekmių ir nušauna katytę, nes mano esąs amerikiečių tyrlaukių gyventojas: „Bet kas man darbo? Juk ji niekam nereikalinga...“ Būtent tada, siekdamas parodyti vaiko abejingumo ir neapdairaus elgesio pasekmes, J. Biliūnas mus nukelia į vaiko „dabartį“, kai jis jau yra suaugęs ir šį įvykį prisimena retrospektyviai. Net ir prabėgus daugeliui metų, „medžiotojas“ negali pamiršti momento, kai jis nušovė katytę: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“

Socialinis kontekstas ir tėvų paveikslas

Ilgą laiką tiek lietuvių, tiek ir užsienio literatūros tekstuose tėvo paveikslas išlaikė stereotipinį, atėjusį iš folkloro tėvo, kaip patriarchalinės šeimos atstovo, besirūpinančio šeimos materialine gerove, reikalaujančio iš vaiko besąlygiškos pagarbos, paklusnumo ar net nuolankumo, vaizdinį. Tačiau pasikeitus moters ir vyro socialiniams vaidmenims visuomenėje, keitėsi ir tėvo vaizdavimas literatūroje. XX a. pabaigoje vaikų literatūros kūriniuose beveik neliko draudžiamų temų: įsitvirtino nuostata, kad su vaikais galima kalbėti apie skyrybas, ligas, mirtį ar neturtingą buitį.

Šiame kontekste ryškėja skirtingi vaiko ir tėvo santykių modeliai:

• Nedarni šeima: Tėvas dažnai vaizduojamas kaip atsiribojęs, neatsakingas arba „biologinis tėvas“, praradęs ryšį su vaiku.
• Išsiskyrimas: Vaikai daug sunkiau susitaiko su tėvų skyrybomis nei su tėvo mirtimi. Mykolas (iš V. V. Landsbergio kūrybos) nuolat ieško kontakto su tėvu, o tėvo išėjimą mama laiko išdavyste.
• Bendrystė per pomėgius: Kai kuriais atvejais tėvo autoritetą sukuria vienijantis pomėgis (pvz., fokusai Bjarne‘s Reuterio „Busterio pasaulyje“), kas padeda išsaugoti dvasinį ryšį net sudėtingose situacijose.

Modernizmo žvilgsnis į vaiko pasaulį

Vaiko paveikslą vaizduoja ir modernizmo laikotarpio lietuvių rašytojai. Jurgis Savickis novelėje „Kova“ (1928 m.) atskleidžia berniuką, kuris yra pernelyg anksti sugretintas su suaugusiųjų pasauliu. Novelė prasideda žodžiais: „Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!“ Veikėjas yra nuskriaustas likimo: jo tėvas - paprastas girtuoklis, o motina - lengvabūdė. Tuo tarpu ankstyvojo neoromantizmo rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja vaiko išgyvenimus dvaro aplinkoje. Čia viskas aprašoma mažos mergaitės - Irusios - akimis, o aplinka yra kupina meilės ir gėrio, skirtingai nuo J. Savickio egzistencinio nerimo.

Šiuolaikinės vaikų literatūros tyrėjai pabrėžia, kad nors daugeliu atvejų vaikiškų knygų pabaigos turi būti laimingos, neigiama pabaiga taip pat atlieka savo vaidmenį. Ji priverčia skaitytoją mąstyti, išgyventi empatiją ir susitapatinti su herojumi, taip bręstant kaip asmenybei.

tags: #vaikas #lietuviu #literaturoje

• Viskas apie privačius darželius Vilniuje
• Vaisingumo veiksniai
• Kaip išsirinkti geriausią vaikišką traktorių?
• Kaip atpažinti ir gydyti šlapimo takų infekciją nėštumo metu?
• Vaiko kambario lentynos