Vaida Genytė: Biografija ir Gyvenimo Akimirkos
Vaida Genytė-Marazienė, garsi Lietuvos dainininkė ir muzikos pedagogė, yra ryški asmenybė, kurios gyvenimas paženklintas ankstyva šlove, atsidavimu menui ir šeimai, bei drąsia kova su gyvenimo iššūkiais. Gimusi 1973 m. lapkričio 29 d. Panevėžyje, ji netrukus persikėlė su tėvais ir didžiąją dalį vaikystės praleido Molėtuose, kur prasidėjo jos muzikinė kelionė.
Gimimo Metai ir Šeimos Šaknys
Vaida Genytė-Marazienė gimė 1973 m. lapkričio 29 d. Panevėžyje, tačiau jau po savaitės su tėvais persikėlė į Anykščius. Nuo 1976 m., tėvams persikėlus, užaugo Molėtuose. Tėvai: Valentinas Genys (1942-2021) - savivaldos organizatorius ir Danutė Marija Tamoliūnaitė-Genienė (1942-2017) - muzikos pedagogė, chorvedė.
Pasak Vaidos, jos gimimas buvo labai sunkus. Tėvai gyveno Anykščiuose, tačiau ji labai sunkiai beldėsi į gyvenimą ir iš Anykščių ligoninės mamą nuvežė gimdyti į Panevėžį, į didesnį miestą. Vaida pasakoja, kad jos močiutė su penkiais mažais vaikais labai skurdo, dažnai nelabai turėjo ką valgyti. Nuo pat mažens jos tėtis turėjo nepaprastą norą mokytis, skaityti jis pramoko iš savo brolių dar iki mokyklos.
Vaidos tėčio pastangos kabintis į mokslą ir žinias buvo milžiniškos. Jis puikiai baigė ne tik Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, bet ir Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Nors mokytoju Vaidos tėtis taip ir netapo, dirbo organizacinį darbą, lietuvių kalba ir literatūra užėmė didžiulę vietą jo gyvenime. Jis visą gyvenimą ja domėjosi, skaitė labai daug knygų. „Mano tėtis siekė, kad mes su broliu mylėtume mokslą ir žinias, būtume išsilavinę ir kultūringi“, - pasakoja Vaida.
Vaidos mama, Danutė Marija Tamoliūnaitė-Genienė, buvo chorvedė ir akordeonistė, turėjo labai gražų balsą. Ji buvo labai visuomeniška, turėjo daug saviveiklos kolektyvų. Vaikystėje Vaida buvo apsupta didelės tėvų meilės. Šeimoje ji jautėsi saugi tarsi tvirtovėje. „Mano tėtis jautė didelę pagarbą moteriai“, - sakė Vaida. Jis niekada gyvenime nėra mamos pavadinęs kokiu nors negražiu ar nepagarbiu žodžiu. Pasak Vaidos, tėčio įtaka jos gyvenimui buvo didžiulė.
Vaikystės Muzika ir „Dainų dainelė“
Vaikystėje ir mokykliniais metais V. Genytė dainavo solo, keturis kartus buvo tapusi Lietuvos televizijos vaikų ir moksleivių dainų konkurso "Dainų dainelė" laureate. Vaikystėje V. Genytę išgarsino ir išpopuliarino dainos "Čiunga čanga" iš animacinio filmo "Kateriukas", kurią ji atliko 1980 m., ir "Sparnuotosios sūpynės", su kuria pirmaklasė 1982 m. nugalėjo "Dainų dainelės" konkurse. 1981-1992 m. ji baigė Molėtų 2-ąją vidurinę mokyklą.
„Prisimenu, būdama penktoje klasėje, staiga pareiškiau tėvams, kad nebūsiu dainininkė, o būsiu aktorė ir muzikos mokykloje mokytis nebenoriu“, - prisimena Vaida. Tėtis ramiai išklausė ir pasakė, kad mokėti groti ir dainuoti aktorei yra tikrai labai naudinga ir labai padės jos karjeroje. Toks argumentas Vaidą nuginklavo, ir ji daugiau nesakė, kad nori mesti muzikos mokyklą.
Karjeros Kelias ir Televizijos Projektai
Nuo 1995 m. iki šiol V. Genytė gyvena ir dirba Vilniuje. 1996-2009 m. ji dirbo Vilniaus Montesori centro pradinėje mokykloje muzikos mokytoja, kol ši mokykla buvo uždaryta. Tuo pačiu metu šeimos pramogų centre "Septynios mūzos" ji vadovavo vaikų chorui "Verdenė". Nuo 2005 m. V. Genytė aktyviai dalyvauja televizijos pramogų projektuose, veda pramoginius renginius ir koncertus.
V. Genytė yra dainininkė solistė (sopranas), koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. 2005-2006 m. ji pradėjo dirbti su choru „Avevita“, su kuriuo apkeliavo pusę pasaulio. Vėliau prasidėjo ir televizijos projektai.
Ji dalyvavo LNK televizijos muzikiniuose šou projektuose: "Žvaigždžių duetai 2" (2008 m.) su dainininku Alanu Chošnau laimėjo 2-ąją vietą, "Žvaigždžių duetai 4" (2010 m.) su choro "Ave Vita" vadovu Kastyčiu Barisu pasiekė pusfinalį, "Žvaigždžių duetai" (2016 m.) su Jonu Kalėda finale liko penktojoje vietoje. Ji dainavo Lietuvos televizijos muzikiniame projekte "Triumfo arka" (2008 m.). 2008-2012 m. vedė LTV laidą „Tūkstantmečio vaikai“. TV3 televizijos projekte "Chorų karai" ji vadovavo Policijos Plieniniam chorui (2013 m.). LNK televizijos "Šokių ant ledo" projekte ji šoko su partneriu profesionaliu ledo šokėju Tomu Katukevičiumi (2014 m.).
2011 m. Vaida vyko į Italiją su savo prodiusere Kristina Kaikariene, kur dalyvavo nusipelniusių Italijos moterų apdovanojimuose ir išbandė jėgas atrankoje į būsimą koncertų turą Italijoje. Fortūna lietuvei nusišypsojo! Vaida neslepia, kad kelionė buvo labai naudinga. Publika lietuvę priėmė labai šiltai. „Italijoje žiūrovai visuomet priima nuostabiai. Jie emocingai palaiko, ploja, negaili komplimentų - toks jų nacionalinis bruožas“, - šypteli moteris.
Asmeninis Gyvenimas ir Šeima
V. Genytė ištekėjo 1994 m., vyras Aidas Marazas (g. 1975 m.) - dizaineris technologas. Sūnus Ainius Marazas gimė 2003 m. Pasak dainininkės, kasdienybė pradėjo šviesėti 2003-aisiais, kai Vaidai gimė sūnus Ainius. Panašiu laikotarpiu atsirado ir Vaidos scena. „Sūnus ir scena mano gyvenimui suteikė prasmę“, - teigė ji.
Šiuo metu dvidešimtmetis Vaidos sūnus Ainius studijuoja Vilniuje, mokosi politikos mokslus ir ekonomiką. Jaunuolis jau paliko tėvų namus. „Iš pradžių labai stresavau, vis bėgdavau susitikti, išgerti kavos, pasižiūrėti, kaip atrodo, ar pavalgęs“, - juokėsi V. Genytė. Anot V. Genytės, jos ir sūnaus ryšys - išskirtinai gilus, jie puikiai sutaria. „Man atrodo, kad Ainį jaučiu kiekvieną sekundę, turiu gerą intuiciją ir žinau, kad vyksta jo gyvenime. Mano sūnus - jaunas, gražus, perspektyvus jaunuolis, į kurį miela žiūrėti, o širdis džiaugiasi.“
Gimtadienių Šventimas ir Požiūris į Amžių
Lapkričio 29-ąją dainininkė Vaida Genytė minėjo ypatingą dieną - jai sukako 49-eri. Nors moteris nelinkusi švęsti gimtadienių, šie metai tapo išimtimi - artėjantis jubiliejus įkvėpė Vaidą įprasminti šį skaičių ir jaukiai paminėti gimimo dieną artimų žmonių rate. V. Genytė teigė, kad nors ir nėra didelė gimtadienių šventimo entuziastė, tačiau kasmet sulaukia daugybės sveikinimų iš draugų ir artimųjų. „Aš esu iš tų žmonių, kurie nesureikšmina ir mielai praleistų tą dieną“, - pasakojo Vaida.
Tačiau vaikystėje, pasak Vaidos, gimtadienis buvo ta diena metuose, kurios ji labai laukdavo ir surengdavo didelę šventę su būriu draugų. „Kai buvau vaikas aš juos švęsdavau su tokia gera emocija, tai buvo mano metų šventė. Aš jai ruošdavausi iš anksto, sugalvodavau programą, svečiams surengdavau koncertą. Tai buvo didžiulė šventė, kai sukviečiami visi kiemo vaikai. Vaikystės gimtadienius visuomet prisimenu su šypsena.“
„Amžius man nėra rodiklis, juk kartais ir būdami gerokai jaunesni jaučiamės prastai, turime įvairių išgyvenimų, ką nors skauda. Artėjantis jubiliejus man reiškia tik ramų brandos jausmą.“ Į klausimą, koks yra jos jaunatviškumo ir puikios išvaizdos receptas, Vaida atsakė, kad labiausiai ji yra dėkinga savo tėvams už gerus genus. Pašnekovė atkreipė dėmesį į tai, kad grožiui puoselėti labai svarbus yra poilsis ir pačio žmogaus požiūris į save. „Prie gražios išvaizdos, aišku, prisideda gera kosmetika, miegas, meilė sau, laimės pojūtis. Bet tą laimę patys turime ir susikurti, nes visko gyvenime nutinka. Bet didžiausią reikšmę turi tai, kaip žmogus savo viduje jaučiasi.“
Prakalbus, kad jau už kelių dienų prasidės advento laikotarpis ir žiemos švenčių laukimas, moteris pasakojo, kad būtent šis laikas jai yra pats gražiausias ir laukiamiausias. „Galbūt pasirodysiu balta varna, bet aš visada sakau, kad man iš visų keturių sezonų pats gražiausias Lietuvoje yra ruduo ir žiema. Visomis prasmėmis. Man labai patinka šita tamsa, man ji labai susijusi su Kalėdų laukimu, tas laikas kai prietema, kai gali užsidegti daug žvakių, toks pasakiškas ir mistinis laikotarpis.“
Paklausta apie šeimos tradicijas, V. Genytė pasakojo, kad per Šv. Kūčias visa šeima susirenka prie šventinio stalo, kurį puošia dvylika patiekalų. „Mes tiesiog susirenkame visi Kūčių vakarą ir laikomės 12 patiekalų tradicijos. Dovanomis keičiamės taip pat per Kūčias - tą vakarą, kai vyksta stebuklas", - sakė V. Genytė. Pasidomėjus, ko palinkėtų sau gimtadienio proga, moteris tikino trokštanti paprastų dalykų: „Dabar jau drąsiai linkiu sau sveikatos - ir dvasinės, ir psichologinės, ir fizinės. Tai labai svarbu. Ir, žinoma, reikia nepamiršti nuolat tobulėti, todėl noriu ir toliau sugebėti greitai ir gerai priimti į save naują informaciją.“
| Asmens duomenys | Informacija |
|---|---|
| Pilnas vardas | Vaida Genytė-Marazienė |
| Gimė | 1973 m. lapkričio 29 d. |
| Gimimo vieta | Panevėžys (vėliau Anykščiai, Molėtai) |
| Tėvas | Valentinas Genys (1942-2021) |
| Motina | Danutė Marija Tamoliūnaitė-Genienė (1942-2017) |
| Vyras | Aidas Marazas (g. 1975 m.) |
| Sūnus | Ainius Marazas (g. 2003 m.) |
| Profesija | Dainininkė, muzikos pedagogė, laidų vedėja |
Tėvų Kova su Liga ir Hospiso Reikšmė
Sunkiausias periodas Vaidos gyvenime buvo prieš 25-erius metus, kai teko spręsti gyvenamosios vietos ir ne itin mėgstamo darbo problemas. Tačiau ir vėlesniame gyvenime teko susidurti su asmeninėmis tragedijomis, kuomet vėžys palietė abu jos tėvus. „Vėžys palietė mano abu tėvus, - Vilniaus hospiso pranešime žiniasklaidai prisiminė dainininkė Vaida Genytė. - Ir palietė labai skaudžiai. Ši liga yra labai sunki tiek fiziškai, tiek emociškai.“
Pasak Vaidos, vėžinis navikas jos mamai buvo surastas netikėtai. „Gydytojas apžiūros metu jai užčiuopė nedidelį augliuką, vadinamą karcinoma, kuris buvo piktybinis“, - sakė Vaida. Mamai buvo pasiūlyta tuoj pat operuotis. „Viltis visada miršta paskutinė. Reikia bandyti daryti viską, ką tik galima.“ Vaida tikėjo, kad mama po operacijos gyvens dar bent kokius du ar tris metus, tačiau ji iškeliavo jau po keturių mėnesių. V. Genytės mama to fizinio ir emocinio skausmo patyrė išties labai daug. Vaidos šeima, su tėčiu ir broliu, ligoninėje siekė ją apglėbti savo didžiule meile, kadangi mama labai bijojo palatoje likti viena. Visa šeima pasikeisdama budėjo ligoninėje prie mamos. „Tu pasistenk numirti antras, - sakydavo ji tėčiui. - Leisk man pirmai numirti.“ Šeima buvo kartu su mama iki pat paskutinio jos širdies dūžio.
Sužinojęs jam nustatytą šiurpią trečios stadijos žarnyno vėžio diagnozę, Vaidos tėtis nepasidavė. Po operacijos jis nusprendė, kad gali išgyventi dar kokius penkerius metus, jeigu laikysis visų gydytojų nurodymų. Nors jam buvo jau 79 metai, Vaidos tėtis atsisakė cukraus, gliukozės, produktų su gliutenu ir daugybės kitų produktų, stengėsi maitintis tik sveiku maistu. „Nepaisant jo amžiaus ir sunkios ligos, tėčio protas vis dar buvo nepaprastai aštrus“, - prisimena Vaida. Jis nuolat skaitė net po keletą knygų vienu metu, padėjo mokytis Vaidos sūnui Ainiui, pirmose mokyklos klasėse netgi tikrindavo jo namų darbus.
Hospisas Vaidos gyvenime atsirado tada, kai vieną dieną jai paskambino iš gydymo įstaigos ir pasakė, kad jos tėčiui yra nutraukiamas gydymas. Tai reiškė, kad jos tėčiui būtinai turi būti taikomas intraveninis maitinimas. „Susiskambinome tada su hospisu, po to pas mus atvažiavo namų hospiso slaugytoja Ana“, - pasakoja Vaida. Į hospisą Vaidos tėtis išvyko jau kitą rytą. „Tikrai tada negalvojau, kad namo jis jau nesugrįš“, - prisimena Vaida. Tačiau atvykus į Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą ji buvo nustebinta. „Medicinos įstaigos paprastai turi kažkokį keistą ligoninių kvapą, kuris tikrai nėra malonus, - dalijasi mintimis Vaida. - Tačiau hospise šio keisto kvapo tikrai nėra... Ten jauti gerą namų kvapą...“ Vaidos tėvas hospise turėjo puikią slaugą, priežiūrą ir pagalbą - jam buvo pajungtas deguonies aparatas, intraveninis maitinimas vyko visą parą. Tokia priežiūra, be abejo, ne tik prailgino Vaidos tėčio gyvenimą, bet ir suteikė jo gyvenimui visai kitą kokybę.
„Labai džiaugiausi, kad savo gyvenimo kelio pabaigoje mano tėtis turi tokias puikias sąlygas, gauna aukščiausio lygio pagalbą“, - prisimena Vaida. Nepaisant visų pastangų, sunki liga progresavo ir galiausiai Vaidos tėtis jau fiziškai nebegalėjo valgyti. „Galiausiai Vaidos tėtis pralaimėjo kovą su liga, mirė nuo išsekimo. „Buvo nepaprastai sunku atsisveikinti su žmogumi, kuris tau yra toks artimas ir tiek daug tau davė“, - sunkiai rinkdama žodžius kalba Vaida. Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią. Hospiso pagalba suaugusiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
