Užsienietės patirtis: auklėtojos darbas ir gyvenimas Tailande
Kelionės visada buvo didžiulė mano gyvenimo dalis dar gyvenant Lietuvoje, tačiau dažniausiai tai buvo savaitgaliniai išvykimai po Europą. Bet jeigu atvirai, gyvenimas Tailande niekada nebuvo mano planuose.
Mintis mesti nemėgstamą darbą, susikrauti kuprinę brendo ilgai, kol galų gale po 3 metų darbo korporacijoje aš nusipirkau bilietą į Bankoką į vieną pusę. Mano planas buvo 3 mėnesius tyrinėti Pietryčių Azijos šalis: Mianmarą, Tailandą, Laosą, Vietnamą, Kambodžą ir Indoneziją. 2019 metų rugsėjo 18 dieną aš išskridau su tikslu pamatyti pasaulį ir kartu atrasti tai ką aš noriu veikti gyvenime.
Po kelių dienų praleistų Bankoke aš skridau tiesiai į Mianmarą, kur dalyvavau pirmoje savo Vipassana meditacijos stovykloje. Čia prasidėjo mano asmeninė kelionė, kuri pakeitė mano gyvenimą.
Vipassanos stovykla: transformacijos pradžia
Vipassanos stovykla yra dešimties dienų tylos stovykla. Prieš prasidedant stovyklai reikėjo sutikti su visomis nurodytomis taisyklėmis: jokio gyvų padarų žudymo, jokio maisto po 12 valandos, jokio kalbėjimo, jokio telefono, jokios prabangos. Netgi rašyti ar skaityti nebuvo galima.
Turiu prisipažinti, kad visos šios taisyklės buvo lengviausia stovyklos dalis palyginus su tuo kas iš tiesų laukė. Stovyklos dienotvarkėje sėdimoji meditacija užėmė pagrindinę dienos dalį beveik 10 valandų. Tai ir buvo sunkiausia ir kartu stipriausia visos stovyklos dalis, kur susidurdavo fizinis ir protinis skausmas.
Labai sunku apibūdinti išgyventus jausmus Vipassanos stovykloje, kadangi tai buvo neįkainojama patirtis. Stovykla mane išmokė, kad viskas yra laikina: žmonės, daiktai, prisiminimai, jausmai ir pojūčiai. Viskas gyvenime ateina ir praeina, taip pat kaip ir tas begalinis skausmas keliuose ar nugaroje.
Taip pat stovykloje supratau, kad prisirišimas yra kelias į kančią. Prisirišimas prie bet ko: gero ar blogo, jausmo, daikto ar žmogaus. Jeigu mes prisirišame prie laimės jausmo ir jo visada siekiame, jo negaudami kenčiame. Prisirišę prie daiktų ir juos praradę, taip pat. S.N. Goenka, pagal kurio mokymus vyko stovykla, mokė, kad turime į viską žiūrėti iš šalies į tai nereaguojant ar neprisirišant.
Ši stovykla man taip pat labai padėjo pajausti savo kūną ir pojūčius ir atvėrė duris į visi kitą sąmoningumo pasaulį.
Mianmaras: žmonių širdžių atradimas
Kelionės po Aziją metu iš aplankytų šalių Mianmaras tapo mano pačia mėgstamiausia šalimi Pietyčių Azijoje. Tai buvo pirmoji ilgiau apkeliauta šalis ir aš ją iš karto įsimylėjau. Mane visada traukė mažiau turistinės šalys ir vietos ir turiu pasakyti, kad Mianmaras yra mažiausiai nuturistinta mano aplankyta šalis.
Labiausiai Mianmare aš įsimylėjau žmones ir jų šypsenas. Nuoširdesnių žmonių nesu sutikusi. Patys gyvenantys skurde, jie tave pakviečia pietų ir besididžiuodami pasakoja apie savo namus ir šeimą. Jie dar nėra sugadinti turizmo ir nežiūri į tave kaip į maišą pinigų. Aš ten turėjau tiek daug situacijų, kur galėjau būti apgauta, bet vietoj to vietiniai man visada padėdavo.
Prisimenu, kai nuėjau valgyti į vietinį vegetarišką restoraną ir prie kito staliuko sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Jis mane užkalbino ir mes pradėjome kalbėtis. Jis papasakojo apie savo šeimą, o aš apie savo planus kirsti Mianmaro/Tailando sieną autobusu. Kelias dienas prieš tai, vienas italas mane prigąsdino, kad šis sienos punktas yra labai pavojingas ir kad geriau skirsčiau lėktuvu. Papasakojus šitą vyriškiui jis pasisiūlė padėti. Vyriškis pažinojo žmones kertančius šią sieną kiekvieną dieną ir mums dar besikalbant paskambino ir patikino mane, kad tai yra tikrai saugu. Jis davė savo numerį ir sakė, kad jeigu kažkada man reikės pagalbos, visada jam skambinčiau. Pokalbių gale jis pasisiūlė sumokėti už mano pietus. Aš iš karto nesutikau ir pasiūliau sumokėti už jo, bet jis primygtinai reikalavo ir aš sutikau. Prisimenu dar tada galvojau, kad man tie 3 eurai yra niekas, o jam tai galbūt valandos darbas.
Po Vipassanos tylos meditacijos susipažinau su viena jauna mergina. Ji angliškai beveik nekalbėjo, tačiau mes spėjome apsikeisti keletą žodžių. Ji baigusi ekonomiką, taip pat kaip ir aš ir yra truputį jaunesnė nei aš. Pabaigoje ji pasakė, kad jeigu kada būsiu Yangon mieste, parašyčiau jai ir ji mane priims į svečius. Jau tada aš galvojau: “Bet aš juk tavęs, net nepažįstu, o tu atveri savo namų duris”.
Taigi aš įsimylėjau žmones Mianmare ir jų labai didelę širdį. Prisimenu, netgi kirtant sieną ir kalbant su pareigūne aš visą minutę jai dėkojau už galimybę čia pabūti ir už visus sutiktus žmones kelionės metu. Netgi čia, Tailande, sutikus burmiečius aš visada su jais pasisveikinu jų vietine kalba ir papasakoju, kaip aš myliu jų šalį.
Tailandas: pandemijos metu atrastas prieglobstis
Po Mianmaro aš grįžau į Tailandą, kur aplankiau šiaurės regioną: Chiang Mai, Pai ir Chiang Rai. Vėliau kelionę tęsiau laivu, kuriuo pasiekiau Laosą. Jau lapkričio mėnesį keliaudama po atokiausius Laoso kaimelius aš supratau, kad namo man dar nelaikas, todėl nusprendžiau pasilikti Azijoje neapibrėžtam laikui, kol pajausiu, kad esu pasirengusi grįžti namo. Po Laoso aplankiau Vietnamą, kuriame praleidau 3 mėnesius. Tada atėjo Covid-19 banga ir aš nusprendžiau patyrinėti Kambodžą. 2020-ųjų kovo mėn. visos Azijos šalys pradėjo uždarinėti sienas ir man teko greitai nuspręsti, ką noriu veikti toliau. Kambodžoje likti nebenorėjau, taigi traukiau link Tailando sienos. Bankokas yra vartai į Europą, taigi nusprendžiau, kad blogiausiu atveju aš galėsiu grįžti namo. Kovo 13 dieną aš kirtau Kambodžos/Tailando sieną ir jau po savaitės visos Azijos šalys užsidarė.
Kirtusi Tailando sieną aš keliavau i Bankoką, kur praleidau kelias dienas. Tada supratau, kad pasiilgau palmių ir paplūdymio ir pasirinkau Rayong provincijoje esančią Koh Chang salą. Buvo balandžio mėnuo ir koronos viruso situacija vis blogėjo. Visi mano sutikti keliautojai skubėjo namo į savo šalis, prieš pasauliui visiškai užsidarant. Jie vis manęs klausdavo: “Ar tu nenori namo? Ar nebijai likti svetimoje šalyje?” Aš jaučiau, kad namo grįžti dar nenoriu. Neapibrėžtumas dėl ateities čia gąsdino, tačiau vidinis noras likti buvo stipresnis. Aš nusprendžiau pasilikti.
Mano pirmasis planas buvo keliauti 3 mėnesius, taigi mano budžetas buvo paskaičiuotas būtent tam periodui. Nusprendus pasilikti privalėjau sugalvoti planą, kaip įmanoma sumažinti savo išlaidas, juk niekas iš mūsų nežinojo, kiek visa ta pandemija truks.
Tada kilo mintis - savanoriauti. Pradėjau daugiau domėtis ir radau vieną gyvūnų prieglaudą pačiuose Tailando pietuose beveik prie Malaizijos sienos - niekam negirdėtoje provincijoje Songhkla. Jie siūlė nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą mainais į gyvūnų priežiūrą. Tą akimirką aš nežinojau, kiek laiko visa pandemija tęsis, taigi nusprendžiau pabandyti.
Songkhla yra nedidelis miestas pačiuose Tailando pietuose prie pat vandenyno, kuriame gražiai kartu gyvena budistai ir musulmonai. Užsieniečių mieste nedaug, tačiau galima rasti vakarietiško maisto, barų ar kitų veiklų. Paplūdimys yra netoli, taigi vakarais visas veiksmas vykdavo ten, kur tailandiečiai su šeimomis vakarieniaudavo ar leisdavo laiką.
Gyvūnų prieglaudoje praleidau 4 mėnesius ir pirmąjį savo karantiną uždaryta dideliame name su 14 šunų. Dienos bėgdavo lėtai ir susidėdavo iš pagrindinių darbų: šunų ir namo priežiūros, maisto gaminimo ir valymo. Kadangi koronos situacija buvo prasta, namų beveik nepalikdavau, nebent iki už kampo esančios maisto parduotuvės.
Po 4 mėnesių savanoriavimo aš supratau, kad atėjo laikas pokyčiams. Aš nusprendžiau pakeisti miestą ir įsidarbinti anglų kalbos mokytoja. Vienas iš kriterijų renkantis miestą buvo vandenynas. Norėjau gyventi netoli paplūdymio, kad bet kada panorėjus galėčiau jį aplankyti. Iš karto atmečiau visą Tailando šiaurę ir Bankoką ir nusprendžiau pasirinkti neturistinę provinciją pietuose, kur galėčiau patirti tikrąjį Tailandiečių gyvenimą.
Tada pamačiau skelbimą, kad valstybinėje mokykloje Chumphon provincijoje ieško anglų kalbos mokytojos. Apie šią provinciją nieko nebuvau girdėjusi, bet pažiūrėjus žemėlapyje ir pamačius vandenyną vos 10 km nuo miesto aš sutikau. Taigi po 4 mėnesių savanoriavimo Sonkhlos provincijoje aš persikėliau į Chumphon provincijoje esantį kaimelį - Sawi.
Sawi - tai kaimelis turintis 5 gatves, 2 mažas maisto parduotuves, vietinį turgų ir traukinių stotį. Ten nebuvo nei prabangių vakarietiškų kavinių, nei barų ar klubų. Sawi kaimelis absoliučiai vietinis Tailando kaimas, pilnas bananų ir kitų vaisių plantacijų. Jokių vakarietiškų patogumų, jokio vakarietiško maisto ar produktų. Kaimelis yra toks mažas, kad visi vieni kitus pažįsta. Visas gyvenimas prasidėdavo saulei patekėjus ir sustodavo saulei nusileidus. Miestelį galima buvo pasiekti tik traukiniu, kadangi autobusų stoties čia nebuvo.
Gyvenimas ten buvo labai lėtas ir labai vietinis. Kadangi buvau ten viena iš 5 užsieniečių mokytojų ir vienintelė blondinė mergina, visas kaimelis mane puikiai žinojo ir labai gerbė. Visi visada pasitikdavo su šypsena ir išleidždavo su lauktuvėmis. Mokytojams ten jaučia labai didelę pagarbą.
Sawi mes gyvenome penkiese, tačiau mano kolegos buvo daug vyresni už mane ir turėjo savo šeimas ir savo gyvenimus. Pragyvenus 5 mėnesius aš supratau, kad esu per jauna gyventi atskirta nuo pasaulio. Man trūko užsieniečių su kuriais galėčiau pasikalbėti, vakarietiško maisto ir veiklų. Taigi gruodžio mėnesį aš nusprendžiau darbą mesti ir kraustytis į didesnį miestą. Taip atsiradau Chiang Mai.
Chiang Mai yra trečiasis miestas Tailande, kuriame gyvenu. Persikrausčiau į šiaurę sausio mėnesį, poto kai nusprendžiau pakeisti savo mokytojos darbą Tailando pietuose. Chiang Mai yra vienas didžiausių miestų Tailande apsuptas gamtos ir kalnų.
Man persikrausčius iš mažo miestelio buvo neįtikėtina vėl matyti restoranus, barus, prekybos centrus, parduotuves ir kitas pramogas. Chiang Mai turi viską, ko tik gali panorėti.
Vienintelis Chang Mai minusas yra smogo sezonas, kuris tęsiasi apie 4 mėnesius. Šiais metais keletą dienų šis miestas buvo pats užterščiausias miestas visame pasaulyje. Aš pati smogo sezoną pragyvenau užsidariusi namuose su oro valytuvu ir visomis įmanomomis nuo užterštumo saugančiomis kaukėmis. Tačiau ir tai nepadėjo ir teko apsilankyti ligoninėje dėl vis stiprėjančio kosulio ir silpnumo.
Chiang Mai - vienas didžiausių Tailando miestų pačioje šiaurėje. Jame galima patirti ir pamatyti viską - vietinį ir vakarietišką gyvenimą. Tai neabejotinai yra mano mėgstamiausias miestas gyventi. Jis apsuptas pasakiškos gamtos ir nėra toks didelis ir užterštas kaip Bankokas.
Darbas Tailande: auklėtojos kasdienybė
Jau yra beveik metai, kai dirbu anglų kalbos mokytoja. Darbą susirasti Tailande tikrai nėra sunku, ypač kai esi europietis. Aš maniškį baigiau internetu per maždaug 4 valandas. Tada teliko pasirašyti gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką ir nufilmuoti trumpą prisistatymo video.
Turiu prisipažinti, kad darbą susirasti buvo labai lengva ir jau po savaitės paieškų turėjau darbo vietą.
Chumphon provincijoje aš pirmąjį mėnesį dirbau darželinukų bei 1-3 klasių anglų kalbos mokytoja. Vėliau pakeičiau kryptį ir pradėjau dėstyti Health (sveikatą) ir Occupation (Specialybės) kursą 1 - 6 klasėms anglų kalba.
Tuo tarpu Chiang Mai esu darželio auklėtoja ir turiu savo grupę su kuria pagrinde leidžiu visą savo dieną. Jeigu reikėtų rinktis, kas labiau patinka, tai būtų dabartinis auklėtojos darbas, kadangi tada aš galiu daug dėmesio skirti kiekvienam vaikui ir koncentruotis į jų poreikius ir pažangą.
Įprasta darbo diena mano darželyje yra 7:30 - 16:30. Man iki mokyklos važiuoti maždaug 30 minučių motoroleriu, taigi turiu išvykti anksti. Per dieną turiu 3-4 pamokas ir kitas visas laikas yra skirtas pamokų pasiruošimui. Kadangi esu darželio auklėtoja ir turiu savo klasę, didžiają laiko dalį aš praleidžiu su vaikais žaisdama ar kalbėdamasi.
Dažniausiai po darbo ir vakarienės aš einu į vietinį sporto klubą arba į Muay Thai treniruotes.
Vienas iš dalykų, prie kurių vis negaliu įprasti Tailande yra dienos trumpumas. Čia visada švinta apie 6:00 ir temsta apie 19:00, taigi dienos yra trumpos.
Tuo tarpu savaitgaliais aš dažnai keliauju po apylinkes ar kalnus. Turiu susikūrusi čia aktyvių draugų ratą, taigi kiekvieną savaitgalį mes stengiamės veikti vis kažką naujo: plaukti baidarėmis, kopti į kalnus, ieškoti paslėptų krioklių, ragauti įvairių virtuvių maistą, lankytis masažuose ir t.t.
Tailandiečių švietimo sistema: iššūkiai ir pastebėjimai
Dirbant valstybinėje mokykloje Sawi turėjau galimybę susipažinti su Tailando švietimo sistema tikrai neblogai. Pirmiausia, tai stebina klasės mokinių skaičius - valstybinėse mokykloje vienoje klasėje gali būti net iki 50 mokinių. Tai yra nežmoniškas krūvis mokytojui ir labai mažas dėmesys skiriamas mokiniui. Tailande kiekvienas anglų kalbos mokytojas turi padedantį tailandietį mokytoją, kuris visada būna kartu klasėje pamokos metu. Padedantys mokytojai padeda iškilus kažkokioms problemoms ar atsirandant kalbos barjerui dėstant pamoką, taip pat jie padeda suvaldyti didžiules klases.
Darželyje man padeda tailandietė auklėtoja ir tailandietė asistentė drau.
Keisčiausias ir sunkiausiai suprantamas dalykas mano buvo tai, kad VISI studentai išlaiko egzaminus. Tiesa yra ta, kad mes, mokytojai, turime praleisti visus mokinius, nesvarbu kokio lygio jie yra ir toks dalykas kaip egzamino ar testo neišlaikymas čia neegzistuoja. Vaikai tai žinantys piknaudžiauja ir dažnai nerodo jokių pastangų mokytis.
Apskritai, jaučiu, kad tailandiečiai vaikai mažiau gerbia užsieniečius mokytojus negu tailandiečius. Pamenu dirbant su penktokais ir šeštokais Sawi mokykloje man buvo beveik neįmanoma jų suvaldyti. Kiekvieną pamoką aš pradėdavau pakeltu tonu ir baigdavau užkimusi, kol galiausiai mano vadovė man įtaisė mikrofoną.
Daugelis mamų pirmiausia apklausia artimiausių pažįstamų ratą, jų gimines, draugus ir artimuosius. Gal kas nori, gal kas žino, gal kam nebereikia auklės. Žinia, taip patikimiau - juk patikite ne tik savo buto raktą, bet ir patį brangiausią žmogutį pasaulyje. Jei minėta artimųjų apklausa buvo be rezultatų - ieškome kitaip. Pigiausia skelbimą įdėti internete. Bet tai - nelabai efektyvu. Ieškoti pasiskelbusio žmogaus, kuris ieško auklės darbo, patartina greitai. Įdėjus skelbimą laikraštyje, atrodė, jog auklėmis trokšta dirbti nemažai klaipėdiečių - telefonas netilo dar kelias dienas. Daugiausia dėl auklės darbo teiravosi rusakalbės. Nemažai buvo jaunų merginų nuo 17 iki 25 metų, kurios tikino mylinčios vaikus. Dalies interesančių amžius viršijo kritinę 60 metų ribą. Tad liko nedaug pretendenčių. Ką gi, šiais laikais mamos nesvajoja apie meres popins savo vaikams. Labiausiai tiktų tvarkinga, patikima, žalingų įpročių neturinti 50-metė. Jei jau pasirinkote - rengiamės pokalbiui. Psichologai tam turi geresnių patarimų, tačiau dažna mama pasakojo tik apsiribojanti bendra informacija: kokia toji moteris, kur dirbo anksčiau, kuo, kur, kaip gyvena, koks bus jos darbas, kokia kūdikio dienotvarkė ir panašiai. Juk nepulsi kaip koks tardytojas kvosti. Žodžiu, elgiamės kaip darbdaviai priimdami naują darbuotoją, susirenkame apie jį informaciją. Vargu ar padės klausimas apie meilę vaikams. Be to, auklės irgi turi savo taktiką - puola girti jūsų vaiką. Jei viskas - jau išsirinkote (patartina pasilikti kelias kandidates), tariamasi dėl kainos. Tai - skaudžiausia, bet dažniausiai deryboms nepasiduodanti tema. Šeima paprastai iš anksto būna nusprendusi, kokią sumą pinigų galima bus skirti auklei, o auklė žino, už kiek dirbs tokį darbą. Nebent jei auklė labai tiko ir patiko - galima vilioti priedais, pavyzdžiui, kompensuoti transporto išlaidas. Auklės atlygis uostamiestyje siekia vidutiniškai 600 ar 700 litų per mėnesį. Galima auklę rasti ir kitaip. Klaipėdoje yra aukles parūpinsianti agentūra. Tačiau už auklės suradimą teks mokėti apie 400 Lt. Jei galite sau leisti, bandykite. Galima ir dar kitaip. Jei žiūrėjote amerikiečių serialą „Nusivylusios namų šeimininkės“, žinote kaip. Kodėl neatmušti geros auklės iš kitų. Tiesa, prieš tai teks ją stebėti parke, kaip tai darė viena iš serialo herojų. Jeigu jums nusišypsojo laimė ir radote, kaip jūs manote, tinkamą auklę savo aukseliui, dar neskubėkite džiaugtis. Gali būti, kad jūsų auklės planai po savaitės ar mėnesio pasikeis. Jai bus per sunku ar per ilgai dirbti, gal dar kas netiks. Visko būna. Nors neturėtumėte auklės kasdien klausti, ar jai viskas gerai, ar ji gerai jaučiasi. Neturėtumėte ir kasdien vaikščioti su paniška baime, kad auklė jus paliks ir vėl teks skelbti paieškas. Tačiau tikėkime, kad jums pasisekė ir auklė dirbs, kiek jums reikės. Patikėkite, klausimas, ar teisingai pasirinkote, ir mintis, kad geriausia vaikui yra su jumis, o ne su aukle, jus dar ilgai persekios. Net jei perskaitysite visus protingus patarimus, kaip išsirinkti auklę, vis tiek padarysite savaip. Rinksitės iš to, ką turite, rinksitės todėl, kad skubiai reikia, rinksitės, kol viena pasirodys tinkama ir patiks. O laikas parodys, ar išsirinkote teisingai.
Nuo 2008 metų Eglė pradėjo dirbti pradinėje mokykloje prailgintos grupės vadove, o šiuo metu ji dirba vaikų darželio auklėtoja. Turėdama galimybę taikyti ilgametę patirtį ji kasdien stebi ir pati taiko suomiškus ankstyvojo ugdymo metodus. „Nors mokiausi visai ne pedagogikos, įgijau profesinę kvalifikaciją, kuri suteikia galimybę dirbti su vaikais. Mano darbinė patirtis yra 9 metai. Darbdaviams aš patikau ir, nors būdama užsienietė, niekada nesulaukiau kritikos dėl savo darbo“, - sako Eglė. „Patekusi į ugdymo sritį aš tiesiog turėjau galimybę stebėti suomišką sistemą iš vidaus ir labai greitai supratau jos veikimo mechanizmą. Labai domėjausi viskuo, lankiau įvairius mokymus, kursus. Informacijos buvo labai daug ir labai kokybiškos“.
Rašyti mane įkvepia Lietuvos žmonės, nes dažnai sulaukiu daug pozityvių įvertinimų, asmeninių padėkų, netgi tiesioginių klausimų iš šeimų, kurios susiduria su įvairiomis ugdymo įstaigų ar tiesiog vaikų ugdymo problemomis. Savo tekstais aš bandau perduoti esminį suomiškos sistemos bruožą - pozityvumą ugdyme ir naudos vaiko gerovei ieškojimą visuose sprendimuose. Visose konfliktinėse situacijose tarp vaiko ir suaugusiojo aš visada palaikysiu vaiko pusę. Nes vaikas dar nėra brandus ir atsakingas už savo veiksmus, o mes, suaugusieji, juk turime žinių, išmanome visuomenės dėsnius. Todėl rodydami pavyzdį to turime išmokyti ir vaikus.
tags: #uzsieniete #vaiku #aukletoja
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
