Roberto Urbos įžvalgos apie vaikų ir paauglių literatūrą
Vaikų literatūros specialistas Robertas Urba interviu pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę bei sovietinę vaikams ir paaugliams skirtą literatūrą. Jis vaikų literatūrą tyrinėja beveik 40 metų, o žurnale „Rubinaitis“ pateikia aktualiausią informaciją apie kūrinius, rašytojus, dailininkus.
Šiuolaikinė vaikų ir paauglių literatūra
Robertas Urba teigia: „Ji yra labai įdomi ir gausi.“ Per metus išleidžiama apie 600 knygų lietuvių kalba - dalis verstinių, dalis originalių. Džiuginantys dalykai - tai, kad vaikų ir paauglių literatūroje daugėja rašytojų, jaučiame, kad tą procesą skatina konkursai. Vienas tokių - labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“, kitas - „Almos litteros“ leidyklos konkursas jaunimui. Labiausiai džiugina tai, kad šiuo metu yra paauglių literatūros išryškėjimas ir sustiprėjimas.
Poezijos problema
Na, o viena iš problemų lietuvių literatūroje - poezija vaikams. Pastaraisiais metais po truputėlį atsiranda ir brandesnių poezijos knygų, bet šiaip trūksta geros poezijos. Neatsitiktinai daugelis leidėjų, žinodami, kad poezija reikalinga (ir tėvai mėgsta mažiems vaikams skaityti), perleidžia ir sudarinėja anos kartos garsesnių poetų rinktines. Šoktelėjo paauglių literatūra, o mažesniems galėtų būti daugiau realistinės prozos, ne tik literatūrinių pasakų.
Užsienio literatūros tendencijos
Sunku vertinti užsienio literatūrą, nes skaitome tai, kas išversta, o verčiant daug lemia leidyklų komerciniai interesai. Dėl to knygos populiarumas ir perkamumas ne visada sutampa su meninėmis vertybėmis. Kalbant apie tendencijas, pastaruoju metu išryškėjusi teminė linija - apie negalią, apie paauglius, sergančius nepagydoma liga (dažniausiai - vėžiu). Šiame kontekste itin emociškai įtaigi amerikiečių autorės R. J. Palacio „Stebuklas“. Knyga apie berniuką, kuris gimė sužaloto veido, ištvėrė begalę operacijų, jis bando įeiti į tariamai normalią visuomenę, pradeda lankyti mokyklą.
Taip pat neatslūgsta ir vadinamoji „fantasy“ literatūra, prasidėjusi nuo „Hario Poterio“. Šis žanras skiriamas labai įvairiam adresatui - ir vaikams, ir vyresniems. Dar viena įdomi tendencija - distopija - apie ateities pasaulį su tam tikrais neigiamais reiškiniais. Tiesa, lietuvių literatūroje irgi turime įdomią autorės Rebekos Unos „Atjunk“ distopijos modelio knygą. Tai vienas iš kūrinių, kuris yra minėtų konkursų rezultatas: atėjo nauja autorė, labai kūrybinga, su lakia fantazija.
Paveikslėlių knygos
Džiugina paveikslėlių knygos, jų padaugėjo, turime gerų ir talentingų dailininkų. Paveikslėlių knyga yra ta, kurioje tekstas ir vaizdas vienodai svarbūs. Dabar ryškiausias to pavyzdys yra Linos Žutautės „Kakės Makės“ ciklas - 6 knygos, nors vertinamos įvairiai. Taip pat svarbus Kęstutis Kasparavičius - ne tik paveikslėlių knygų kūrėjas, bet kartu dailininkas ir rašytojas. Jo vardas įsitvirtinęs vaikų literatūroje.
Knygų trūkumas bibliotekose
Robertas Urba atkreipia dėmesį į knygų trūkumą bibliotekose. Naujos knygos sunkiai pasiekia bibliotekas. Lietuvoje yra apie du su puse tūkstančio bibliotekų, įskaitant viešąsias ir mokyklų. Kai kurios knygos, dažnai ypač vertingos, leidžiamos pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu, ir dauguma jų keliauja į knygynus. Nesunku suprasti, kad bibliotekų tos knygos nepasiekia. Štai net ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje skaitytojams beveik neprieinamos 2016 metų knygos. Mat joje yra tik privalomasis egzempliorius, kurio skaitytojams negalime išduoti. Mano apgailestavimas susijęs su naujausiomis, apdovanotomis knygomis, kurios ne visiems prieinamos.
Diskusija „Knygos paaugliams: kur jos yra ir kaip jos atrodo?"
Vaikų literatūros klestėjimo metai
Kaip geriausią vaikų literatūros klestėjimo metą Robertas Urba įvertintų keletą laikotarpių. Pirmasis aukso amžius - XIX a. pabaiga-XX a. pradžia, kai iškilo Markas Twainas, mergaitiškoji literatūra su Frances Hodgson Burnett, Lucy Maud Montgomery, Eleon Hodgman Porter. Turtingas laikas - 6 dešimtmetis (maždaug 1950-1970 m.). Labai ryški banga, kai atsiranda žaidžiančios literatūros, pavyzdžiui, Astrid Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Ta literatūrinių pasakų banga buvo ir Lietuvoje: Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, Kazio Sajos „Peštukai ir nykštukai“ ir kiti autoriai. Neseniai sudarinėjome reikšmingiausių lietuvių autorių šimtuką - minėtos knygos pateko į šį sąrašą. Tuo metu nemažai ir poezijos buvo: Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė, Vytautė Žilinskaitė. Lietuvoje ši banga buvo labai vaisinga, gausi ir turininga. Ją labiausiai ir akcentuočiau. Buvo dar tokių skirtingų modelių ties nepriklausomybės riba - dviplanės alegorinės pasakos, kuriose kreipiamasi ir į suaugusį, ir į vaiką, išreiškiamos gana revoliucinės, maištingos idėjos. Ne visos knygos iš to laiko įsitvirtino. Kai kurios tapo per daug sudėtingos ir vaikui sunkiai suvokiamos. Bet šiaip - turiningas laikas. Dar buvo atsiradęs „nonsensas“. Tomas Dirgėla tokias knygas kuria pastaruoju metu. Ta „nonsenso“ banga ilgai negali išsilaikyti - tai trumpalaikiai reiškiniai.
Reikšmingiausi lietuvių ir užsienio autoriai
V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ - klasikinė knyga. Robertas Urba mini ir V. Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. K. Saja, kuris iki šiol dar rašo, nors brandžiausias kūrybinis laikas turbūt buvo anksčiau (šiemet švenčia garbingą 85-metį). Poezija - R. Skučaitė, viena iš vaikų poečių, gavusi nacionalinę premiją už visą savo kūrybą. Tačiau ji itin svarbi kaip vaikų poetė. Taip pat paminėtinas M. Vainilaičio kūrybinis palikimas ir Sigito Gedos poezija - eilėraščių rinkiniui „Baltoji varnelė“ irgi teko aukšta pozicija, sudarinėjant reikšmingiausių knygų sąrašą.
Kalbant apie užsienio autorius, Robertas Urba išskirtų Lois Lowry ir jos „Siuntėją“ - labai įsitvirtinusią knygą. R. J. Palacio „Stebuklas“ buvo didelis atradimas. Maurice Sendak - mums beveik nežinomas dailininkas ir rašytojas, paveikslėlių knygų kūrėjas (pavyzdys - „Kur tie pabaisos“). Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ - šis jos kūrinys Lietuvoje labai populiarus. Autorė yra gavusi ir Hanso Christiano Anderseno, ir Astrid Lindgren medalius. Be abejo, pati A. Lindgren Lietuvoje suvaidino be galo didelį vaidmenį ir, man atrodo, tebevaidina, yra skaitoma. Ji - viena iš Roberto Urbos mylimiausių autorių.
Vaikų literatūra sovietmečiu
Ar vaikų literatūra sovietmečiu buvo geresnė nei šiuolaikinė? Robertas Urba teigia, kad ji buvo labai turtinga. Iš pradžių gyvavo tokia primityvi nuostata, kad viskas, kas buvo sovietmečiu, - blogai ir nebereikia prie to grįžti. Vėliau ir patys tėvai ieškojo to meto knygų. Leidykloje „Alma littera“ buvo iš sovietmečio kartojama literatūra, pavyzdžiui, Jurgio Jankaus „Grigo ratai“. Kai kurios leidyklos maitinasi tuo iki šiol. Perleidžia Justino Marcinkevičiaus eiliuotus tekstus, V. Petkevičiaus knygas. Objektyviai sakant, dalis sovietmečio vaikų literatūros buvo konjunktūriška, jau ir mano karta suprato: jei yra eilėraščių rinkinys, tai 1-3 bus ideologiniai eilėraščiai, apie partiją, Leniną. Dabar esame atsirinkę - objektyviai žiūrime į kūrinį, o ne į laikmetį, kada jis buvo parašytas.
Propaganda sovietinėje literatūroje
Propagandos buvo, bet daugiausia - blogojoje literatūroje. Atsimena Liūnės Janušytės knygą „Žalioji šeima“, jos vaikystėje nebuvo skaitęs, bet ten vaizduojami pionieriai, kurie labai pavyzdingi, o jeigu vaikas lanko bažnyčią, jis yra absoliučiai neigiamas. Tokių kūrinių pokario laiku (tarp 1945-1955 m.) buvo parašyta labai daug ir primityvių, bet jie nuėjo į užmarštį. Tai buvo laiko išprievartauta literatūra.
Kaip užsiminė apie dviplanę alegorinę literatūrą, tokia išėjo vėliau - V. Petkevičiaus „Molio Motiejus - žmonių karalius“. Kūrinys apie Molio Motiejų, tačiau iš tiesų - pasaka apie okupaciją, skaitytojai tai puikiai suvokė. Arba Eduardo Mieželaičio „Miško pasakos“: grandinėmis surakintas herojus neturi laisvės, kovoja, maištauja. Atsimena, kai atėjo tyrinėti vaikų literatūrą, kolegos pripažino, kad vaikų literatūros kūriniuose buvo pasakyta drąsesnių dalykų, negu suaugusiųjų. Pasakos žanras leido užmaskuoti idėjas, išreikšti pasipriešinimo dvasią.
Netradicinė meilė ir sunkios temos literatūroje
Kaip vertinate knygas jaunimui, kuriose atsiranda netradicinė meilė, netradiciniai santykiai? Robertas Urba teigia, kad ta tema ir tos problemos pasaulio literatūroje yra seniai. Lietuvoje apskritai į tai žiūrima jautriai ir tokia literatūra auga labai lėtai. Mano nuomone, ar leisti skaityti, ar ne, yra šeimos principai. Turime pripažinti, kad gyvenime egzistuoja tokie reiškiniai, jog yra dramatiškų situacijų - paaugliai išgyvena, netgi žudosi. Tai žinoma, bet garsiai nekalbama. Matyt, tokia literatūra irgi kažkokį vaidmenį suvaidina. Bet man tikrai nedrąsu ką nors tvirtai sakyti, reikia su tuo susitaikyti, rasti savo santykį.
Vaikiškų knygų pabaiga
Kokia turėtų būti vaikiškų knygų pabaiga - ar visada tik laiminga? Daugeliu atvejų tegul jos būna laimingos. Kai talentingi autoriai įkaitina emocijas, kai situacija atrodo beviltiška, kai seki ir jaudiniesi, bet galų gale viskas baigiasi gerai - tokios knygos mėgstamos. Tai vaikų ir paauglių literatūros kanonas. Tačiau neigiama pabaiga irgi gali būti. Ji atlieka savo vaidmenį: nelaiminga pabaiga skaitytoją paprastai sukrečia. Kai tai įvyksta, žmogus pradeda galvoti, jis svarsto, kodėl taip atsitiko, kodėl taip yra.
Viena tokių knygų - Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Pasakojama istorija apie paauglių draugystę, kai mergina žūva. Tas išgyvenimas yra taurinantis. Blogiausia yra bespalvė literatūra, kurioje nėra ryškių ar linksmų emocijų bei dramų. Aišku, lektūra turi būti įvairi. Dauguma knygų vaikams ir paaugliams baigiasi laimingai, jos yra džiaugsmingos, pakylėjančios. Aš tokią literatūrą irgi labai myliu, bet jokiu būdu negalime atmesti ir su nelaiminga pabaiga.
Kalbėjimas apie mirtį
Jūsų paskaitoje esu girdėjusi jus teigiant, kad A. Lindgren knyga „Broliai Liūtaširdžiai“ buvo kritikuojama, nes ten vaizduojama mirtis. Tai vaikams reikia kalbėti apie mirtį? „Žinoma“, - atsako Robertas Urba. Vis dėlto tai yra įsimintina knyga: svarsto, pyksta, neigia, bet niekas nepamiršta. Tokie kūriniai, kurie verčia perskaičius galvoti, yra svarbūs ir reikšmingi.
Be abejo, priklauso ir nuo to, kaip estetiškai pateikiama mirtis: kad vaikas nebūtų sugniuždytas, sutraumuotas, bet apie tai reikia kalbėti, nors ne visi tėvai nori. Bet aš sakau, jei vaikas, perskaitęs knygą, apsiverkia, tai yra viršūnė, tai labai daug. Vadinasi, jis išgyveno empatiją, susitapatino su herojumi ir jam gaila. O šiais laikais - tai ypač svarbu.
Rekomenduojamos knygos
Kokias penkias knygas rekomenduotumėte turėti vaikams/tėvams, kad šie skaitytų? Robertas Urba atsako, jog penketukai - labai sąlyginis dalykas. Pirmiausia, mano paties sąmonėje jie keičiasi. Antra, konkrečiam vaikui visada reiktų knygų sąrašą sudaryti individualiai. Vis dėlto paauglių penketukus esu jau ne kartą pateikęs, jie maždaug nusistovėję, tad bemaž pakartoju, kas buvo susiklostę galvoje anksčiau. Esama tam tikro tipo literatūros, iš kurios išaugame, bent jau turėtume išaukti. Visų pirma tai - nuotykių literatūra.
Trisdešimtmečiui, anot Valdo Kukulo, Raitelis be galvos - jau banalybė, o paaugliui - kvapą gniaužianti lektūra. Tačiau kartais ir tokio pobūdžio knygos - net ir sutinkant, kad jos ne itin turtina mūsų, suaugusiųjų, jausmų pasaulį, - gali žavėti savo literatūrine meistryste.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
