Andrius Mamontovas: Šeima, Vaikai ir Gyvenimo Kredo
Andrius Mamontovas, žinomas Lietuvos muzikantas, prodiuseris ir aktorius, dažnai kalba apie savo kūrybą ir profesinę veiklą, tačiau taip pat dalijasi įžvalgomis apie savo asmeninį gyvenimą, šeimos vertybes ir tėvystę. Jo pasakojimai atskleidžia gilų ryšį su tėvu, požiūrį į vaikų auklėjimą ir nelengvą, bet tvirtą šeimos kelią.
Tėvo palikimas ir medicinos kelias
Andriaus Mamontovo ir jo brolio Justo tėvas - medicinos mokslų daktaras, profesorius Viktoras Mamontovas (1942-2005), kilęs iš Archangelsko. Nuo 1966 m. dirbęs Lietuvoje rentgenologu ir radiologu, jis vadovavo Vilniaus Santariškių radiologijos skyriui. Ant vieno suoliuko Nacionalinio vėžio instituto (NVI) sodelyje atsirado gydytojo rentgenologo ir radiologo, vieno iš elektroradiografijos pradininkų Lietuvoje profesoriaus Viktoro Mamontovo vardas. Šio gydytojo sūnus - garsus Lietuvos muzikos atlikėjas Andrius Mamontovas. Ta proga A. Mamontovas atvyko į NVI ir pasidalijo savo prisiminimais apie savo gyvybes gelbėjusį tėtį.
A. Mamontovas pasakojo, kaip tėtis svajodavęs, kad abu jo vaikai - jis ir brolis Justas - taip pat taptų medikais. „Bet jis padarė didžiulę klaidą, privedė mane šešiametį prie milžiniškos knygų spintos ir pasakė: vieną dieną tu visa tai perskaitysi ir išmoksi. Aš mintyse pasakiau: „na, jau ne“, - sakė dainininko ir dainų kūrėjo kelią pasirinkęs sūnus. A. Mamontovas savo tėtį atsiminė kaip visiškai atsidavusį savo veiklai - medicinai. „Jo gyvenimas sukosi aplink mediciną, jis visada apie tai galvojo, mintyse sprendė problemas. Man, vaikui, pasakojo apie tai, ką jis daro“, - pasakojo dainininkas. Anot A. Mamontovo, jo tėtis taip mylėjo savo darbą, kad bandė ir jį, ir brolį sudominti tuo, ką daro. Tad kiekvieną dieną besimokydamas jaunesnėse klasėse Andrius po pamokų ateidavo pas tėtį į institutą, kur profesorius V. Mamontovas savo sūnui rodydavo, kaip įjungti rentgeno aparatą.
„Man buvo aštuoneri metai, kai po pamokų ateidavau į institutą, tada dar buvusį Užupyje. Atsimenu, jis atvesdavo ligonį, pastatydavo į rentgeno aparatą, man duodavo ženklą ir aš įjungdavau aparato rankenėlę, po to ją išjungdavau. Ligonis net neįtardavo, kad jį ką tik peršvietė 8 metų vaikas“, - šyptelėjo A. Mamontovas. Atlikėjo atmintyje išliko jo tėtis kaip nuolat skubantis žmogus. „Man norėdavosi, kad jis sustotų ir ramiau viską darytų. Bet išeidavome pasivaikščioti ir mes su mama eidavome iš paskos, o jis - kokias 5 metrais priekyje. Vis atsisukdavo ir ragindavo: „Greičiau, greičiau“, nors mes niekur nevėlavome. Jis visą gyvenimą turėjo savo tempą, prie kurio turbūt ne visi ir galėdavo prisitaikyti. Jis visą laiką skubėjo suspėti nuveikti tai, ką sumąstęs, ir visada padėdavo visiems, kas tik kreipdavosi kokios pagalbos. Man tiesiog jo labai trūksta ir aš jo labai pasiilgau“, - prisipažino A. Mamontovas.
Profesorius V. Mamontovas buvo radiologas, ilgametis NVI Diagnostinės radiologijos klinikos vadovas, onkologinės radiologijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, novatorius. Didžiulis profesoriaus indėlis buvo ir rengiant radiogijos bei onkologijos šakos doktorantus. Jis parengė 18 medicinos mokslo daktarų. Buvo Argentinos La Platos onkologijos centro Garbės profesorius, Ispanijos Saragosos universiteto Garbės dėstytojas, Prahos Karlo universiteto užsienio aktyvo narys. Platus mokslinių interesų ratas neužgožė profesoriaus humoro jausmo, jis buvo kuklus ir nuoširdus mokytojas bei ištikimas kolega.
Asmeninis gyvenimas ir šeima
Andrius Mamontovas, gimęs Vilniuje 1967 m. rugpjūčio 23 d., šiandien kartu su žmona Inga augina du vaikus - sūnų Andrių ir dukrą Viktoriją. Muzikantas, prodiuseris, aktorius, o šiandien ir režisierius, tvirtai tiki, jog svarbu saugoti šeimos privatumą. „Pasirinkimas neviešinti savo asmeninio gyvenimo buvo visada. Aš niekada nenorėjau pardavinėti savo vaikų nuotraukų žurnalams. Mano manymu, tai būtų iškreipę jų suvokimą apie pasaulį. Pasiūlymų, aišku, buvo, bet mano žmona nemėgsta viešumos. Ji to vengia ir aš visiškai gerbiu jos tokį pasirinkimą“, - laidoje pasakojo atlikėjas.
Andrius Mamontovas yra gimęs Vilniuje. Vaikystė prabėgo „ant Tauro kalno”. Daugiau kaip 40 metų jis gyvena Antakalnio mikrorajone. Iš pradžių gyveno su tėvais, vėliau su šeima įsigijo butą. Antakalnis dainininkui - vienintelė vieta, kurioje jis visada norėjo gyventi. Apie Antakalnį jis sako: „Antakalnis - kitoks [...], bet irgi turi savo veidą. Jis ramus, inteligentiškas, galbūt net taip būtų galima pavadinti… Antakalnyje yra keletas gatvių, kur nuo seno gyveno inteligentija, įvairių profesorių, akademikų, menininkų.“
Vaikų keliai ir tėvo požiūris
Andrius Mamontovas teigia, jog niekada nėra skatinęs savo atžalų sekti jo pėdomis ir rinktis muzikinio kelio. „Mano sūnus Andrius ką tik baigė muzikos institutą Berlyne. Ten jis turi savo grupę, koncertuoja. Aš niekada nebandžiau „įbrukti“ savo vaikams to muzikinio kelio. Mano sūnus pats jį sąmoningai pasirinko ir jam puikiai sekasi. O mano dukra Viktorija dirba organizacinį darbą, dirba su kultūriniais renginiais, jau ketvirtus metus iš eilės organizuoja gatvės muzikos dienas bei dirba režisierės Dalios Ibelhauptaitės asistente Vilniaus operoje.“
Sūnus Andrius (23 m.), pasak dainininko, vieną dieną tiesiog paprašė tėvo nuvežti jį pas būgnų mokytoją. Groti būgnais jam puikiai sekėsi nuo pat pirmosios pamokos. Vaikinas baigė muzikos institutą Berlyne. „Andrius su bičiuliais groja keliuose kolektyvuose. Jauniems muzikantas reikia kuo daugiau groti visur, kur tik įmanoma, išsikovoti savo auditoriją, susistyguoti, atrasti savo stilių. O būtent tuo metu, kai jiems reikia būti aktyviausiems, smogė pandemija, ant jaunų galvų nukrito karantinas. Tai dvidešimtmečių kartai, tiems, kurie po mokyklos planavo čiupti gyvenimą už kupros, įsivaizduoju, nebuvo lengva. Dvejus metus jiems teko stovėti vietoje.“ A. Mamontovas teigia, kad sūnus jam galėtų duoti daugiau patarimų nei jis jam. „Juk jis turėjo geriausius mokytojus, jam dėstė žinomi muzikantai. Mūsų patirtis be galo skirtinga - aš mokiausi pats. Kol sūnus gyveno Vilniuje, dviese eidavo į filmus, ieškodavo, kas jiems įdomu, diskutuodavo. Ir dabar juodu kone kasdien apsikeičia informacija, kalbasi ir itin aktualiomis temomis - apie Rusiją, Ukrainą. „Vaikai domisi, seka įvykius, tai svarbu ir man, ir Ingai. Juk nuo tų įvykių priklauso ir mūsų gyvenimas.“
Grįžusi į Lietuvą jauna mergina trejus metus dirbo asistente pas režisierę Dalią Ibelhauptaitę „Vilniaus operoje“. „Jai patiko organizacinis darbas, tad jį ir tęsia. Jau septintus metus Viktorija organizuoja Gatvės muzikos dieną, dirba su fotografais, vaikų teatru, koncertais“, - sakė muzikantas. Nepaisydamas pandemijos suvaržymų baigęs studijas sūnus liko gyventi Berlyne. Negana to, taip sutapo, kad šiuo metu Berlyne gyvena ir Viktorija - mergina Vokietijos sostinėje įsikūrė su draugu, gavusiu čia darbą. „Berlynas - nuostabus miestas, atitinkantis ir mano pasaulėžiūrą, skonį. Jame pulsuoja kūrybiška jaunatviška energija, čia - naujausios technologijos, menai, alternatyva, avangardas. Tai jaunos energijos miestas, o kartu jame matoma ir visa Europos istorija. Keletą kartų per metus ten važiuoju, su žmona ir pagyvenę ten esame keletą mėnesių, planuojame ir dar ilgėliau paviešėti. Kad jose vaikų pasaulėžiūra plečiasi ir jie pamato, kad tavo kiemas nėra visas pasaulis. „Lietuva nėra uždara, uždaryta. Lietuvos siena į Vakarus leidžia mums keliauti, pažinti pasaulį - tai vienas didžiausių privalumų, kuriuos mums suteikia laisvė ir nepriklausomybė. Mes galime ir pasirinkti gyventi kitur. Dukra nori gyventi Lietuvoje. Sūnus dar nėra apsisprendęs. Žmogus turi gyventi ten, kur jaučiasi laimingas ir reikalingas. Dėl to žmonės ir emigruoja - vieni ieško geresnio uždarbio, kiti - vietos sau.“
Andrius Mamontovas matė keliones kaip geriausią auklėjimo priemonę, apskritai geriausia, ką galėjo duoti vaikams. „Pasaulyje daug skirtingų žmonių, skirtingų spalvų, idėjų, gyvenimo būdų, principų, vertybių. Norėjau, kad vaikai pamatytų kuo didesnę paletę, iš kurios paskui pasirinks tai, kas tinka jiems. Mes kartais negalime pasirinkti, nes nežinome apie tokių pasirinkimų egzistavimą.“ Atlikėjas nejaučia begalinio ilgesio ar ilgų išsiskyrimų kartėlio, mat Berlynas - labai arti. Sėdę į lėktuvą, juodu su žmona jau po kelių valandų gali apkabinti savo vaikus Vokietijos sostinėje. „Susisiekimas labai geras, skrydis trumpas, internetas veikia puikiai - susiskambiname su vaikais kasdien. Be to, nejaučiame ir tuščių namų sindromo. Kai vaikai pasuko savo keliais, mudu su Inga išsikėlėme iš šeimos namų. Dabar tai mūsų dviejų namai, vaikai turi savo, ir tokie jie buvo nuo pirmos dienos čia. Žinoma, vaikai ir čia turi savo kambarį, bet senąjį butą jau palikome. Dėl to, kad vaikai toli, kiek sunkiau Ingai, ji linkusi emocionaliau reikšti savo ilgesį. Ir tai suprantama. O jei ilgesys labai prispaustų ir mane, sėsčiau į lėktuvą“, - pasakojo Andrius. Jei vaikams reikia gyvenimiškų patarimų, jie dažniau kreipiasi į mamą. „Aš - toks draugelis“, - šypsojosi muzikantas.
Gyvenimo pamokos ir filosofija
„Stengiuosi nepamiršti, kad svarbiausia - šiandiena. Viskas, ką turi, yra čia ir dabar, daugiau neturi nieko. Tai svarbiausia, į ką norisi nukreipti savo dėmesį. Į šią akimirką“, - samprotavo Andrius Mamontovas. Geriausias poilsis dainininkui - gulėti vandenyje, tiek kūnui, tiek mintims. „Man tai, kad žmogus privalo išreikšti save, ir atrodo svarbiausia. Pasirinkti veiklą, kuri teikia džiaugsmo, kuria žmogus dega. Negaliu visiškai drąsiai atsakyti dėl savo vaikų - galbūt jie dar ieško, nežinau, ar tai, ką jie daro dabar, - galutinis jų radimo taškas. Jokiu būdu niekada nesiruošiu daryti jokio spaudimo. Esu įsitikinęs, kad klausimas „Kuo būsi užaugęs, ar jau apsisprendei?“ - labiausiai užknisantis suaugusiųjų klausimas paskutinių klasių moksleiviams. Kartais per jėgą išspausti mokinių atsakymai ne visada būna teisingi“, - sakė jis.
Muzikantas su žmona laiko jūrų kiaulytę. O į kiemą kone kasdien užsuka katinas, kurį sutuoktiniai pavadino Rudolfu. „Jis jau kaip mūsų kiemo gyventojas - storas, didelis ir labai gerų manierų“, - juokėsi dainininkas.
Į didesnius namus muzikantas su žmona persikėlė kiek netikėtai - tiesiog pamatė parduodamą namą ir nesugebėjo jam atsispirti. Tokio plano juodu neturėjo. „Netikėtai radome svajonių namus už mums prieinamą kainą. Negalėjome atsispirti. Gyvename miške ir dabar net neįsivaizduočiau, kad galėtume būti kur nors kitur. Viską čia įsirengėme patys taip, kaip mums norėjosi. Žinoma, mums pagelbėjo dizaineris. Namas iš esmės yra kitoks būstas nei butas, čia kyla klausimų, kurių nežinome, įvairių niuansų, kuriuos turėjo kas nors paaiškinti. Ar mūsų namas išmanusis? Taip, pusiau“, - pasakojo visada naujausiomis technologijomis besidomėjęs muzikantas. Vyras neslepia - iš buto persikėlęs į namą jis su malonumu atrado ir žolės pjovimą, ir sniego kasimą žiemą. Tai nuostabi meditacinė veikla, kuri puikiai išvalo smegenis, malonūs kiemo darbai. Namuose daugelis dalykų automatizuota, o jei ko nežino, pasikviečia meistrą.
Šiandien muzikantas vis dar gyvena kaip naktinis paukštis - kad ir kiek bando perstumti savo laiką į „normalesnį“, gulasi ir keliasi kur kas vėliau, nei įprasta kitiems. „Naktis man - kūrybai tinkamiausias metas. Ir ta kūryba nėra vien dainos. Tai procesas: kartais tiesiog rašai, žiūri ką nors ar groji be tikslo, kol įeini į tam tikrą nuotaiką. Jei stebėtumėte menininką iš šalies, kartais atrodytų, kad jis nieko neveikia. Kūryba - vidinis procesas, protas nuolat veikia labai stipriai, galvoje sukasi uraganas, kuris vėliau taps daina ar kuo kitu“, - pasakojo muzikantas. „Gyvenimas, net jei bandytum nieko neveikti, yra neišvengiamas tol, kol esi gyvas“, - kalbėjo Andrius. Paklaustas, ar žmoną palepina pusryčiais į lovą, vyras nusijuokė: tai pernelyg romantizuotas dalykas. Ne filmuose, o realiame gyvenime žmonės tiesiog pabudę keliauja į virtuvę.
„Žmonės įsivaizduoja, kad turiu daug draugų, visus pažįstu. Draugais galėčiau pavadinti tik tris žmones, tai nedidelis skaičius su kuo galiu būti atviras ar kreiptis pagalbos. Manau kiekvieno iš mūsų gyvenime tokių ypatingų žmonių yra vos keli. Esu linkęs gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, man nepatinka eiti į vakarėlius, man tai nėra įdomu“, - į kalbas apie populiarumą atsakė vyras. „Norėčiau būti žinomas, kai išeinu į sceną ir gerbėjai žinotų mano dainas, bet tas žinomumas gatvėje man yra nereikalingas“, - šypteli vyras.
Šeima - ramybės uostas. A. Mamontovo šeima gali džiaugtis tvirtais santykiais. Šiandien jo vaikai jau suaugę, gyvena užsienyje, tačiau jų ryšys tebėra stiprus ir artimas. Šeima, anot jo, yra ta vieta, kurioje yra saugu. Būtent artimieji ištikus nesėkmei atskubės į pagalbą pirmieji. „Šeima - neatsiejama mano gyvenimo dalis. Aišku, vaikai jau dideli, gyvena atskirai nuo mūsų, tačiau mūsų ryšys išlieka, bendraujame kiekvieną dieną. Mums šeima garantuoja saugumą. Tu nesi reikalingas tiems sekėjams, esi reikalingas arti esantiems žmonėms“, - atviravo atlikėjas.
Kūrybinė veikla ir indėlis į visuomenę
Andrius Mamontovas (g. 1967 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje) - Lietuvos muzikantas, prodiuseris, aktorius. Grupės „Foje“ įkūrėjas ir vienintelis pastovus narys (1983-1997 m.), šiuo metu - solo muzikantas, aktorius, fotografas ir prodiuseris (dalyvavo įrašant visus grupės „Foje“ albumus), prodiusavo grupės „Mano Juodoji Sesuo“ albumą „Bellamy“ (1996 m.), pirmus du „Sel“ albumus, „Naktinių personų“ „Muzika ir Daugiau“, Jurgos Šeduikytės „Aukso pievą“ bei daugybę kitų albumų.
1983 m. rudenį Andrius Mamontovas (vokalas, mušamieji), Arnoldas Lukošius (klavišiniai) ir Darius Tarasevičius (boso gitara) Vilniaus 18-oje vidurinėje mokykloje įkūrė grupę „Sunki muzika“. Nuo 1997 m. pradėjo solinę karjerą. Išleido muzikinius albumus su grupe „Fojė“ („Geltoni krantai“, „Žodžiai į tylą“, „Kitoks pasaulis“, „Aš čia esu“ ir kt.), solinius albumus („Mono arba stereo“, „O, meile“, „Geltona, žalia, raudona“ ir kt.). Sukūrė apie 300 reklaminių garso klipų. Koncertavo daugelyje Europos šalių, Amerikoje.
1997 m. surengtas paskutinis grupės „Foje“ koncertas tapo rekordiniu. Į Vilniaus Vingio parką susirinko apie 60 tūkstančių grupės gerbėjų, buvo pasiektas didžiausią žiūrovų skaičių surinkusio koncerto rekordas Lietuvoje. Po išsiskyrimo grupės nariai tobulėjo individualiai.
Atlikėjas, aktorius ir prodiuseris, paklaustas apie tokią savo sėkmės paslaptį, yra atviras - jis daro tai, kas jam išties patinka. Kurdamas jis užmiršta save ir dega aistra savo darbui. „Darau tai, kas iš tikrųjų man patinka. Man patinka kurti, įrašinėti ir atlikti muziką. Šie procesai leidžia man užmiršti save. Jei bandai kažkuo būti, nors tau patinka kiti dalykai, tai nebūsi toks produktyvus. Turi būti ta aistra, ugnis, reikia degti tuo, ką darai“, - tikino atlikėjas. Šiuo metu dainininko mintyse - pasiruošimas dviem dideliems koncertams, kurie Klaipėdoje ir Kaune vyks kovo antroje pusėje. „Išėjimas į sceną - didelio darbo rezultatas. Šiems koncertams ruošiuosi jau kelis mėnesius, su grupe repetuojame kone kasdien. Norisi, kad viskas būtų puikiai, juk toks didelis koncertas vyks po didelės pertraukos. Bandysime panaudoti vandens instaliacijas scenoje - vandenį ir ugnį, sujungsime šias gamtos stichijas. Prie to dirba daugybė profesionalių žmonių. Aš visur stengiuosi pasidalyti idėjomis, padiskutuoti. Man reikia aprėpti visą renginį, kad nenutoltume nuo mano stilistikos. Pasiilgau. Pagavau save galvojantį, kad pamiršau tą jausmą, kas yra koncertas, kaip bendrauti su publika, lyg vėl pirmą kartą išeitum į sceną. Tai nėra blogas jausmas, tik keistas.“
Visuomeninė veikla ir apdovanojimai
A. Mamontovo iniciatyva Vilniuje nuo 1997 m. gegužės rengiama Gatvės muzikos diena. „Norėjosi, kad ir pas mus visur skambėtų muzika. Kad žmonės pamatytų, kad tuomet gyvenimas atrodo šiek tiek kitaip - ir nuotaika kita, ir draugiškesni visi. Juk esam lietuviško charakterio - uždari, intravertai, ir tai, kas geriausia, pasiekiame tada, kai sugebame susivienyti.“ Andrius Mamontovas yra įvairių labdaros projektų dalyvis. 1996-aisiais jis įsteigė labdaros fondą „Muzikantai vaikams“. 2011 m. su grupe „Fojė“ ir kaip solistas apdovanotas 17 „Bravo“ statulėlių. 1997 m. už vaidmenį spektaklyje „Hamletas“ apdovanotas specialiuoju prizu, Boriso Dauguviečio „Auksiniu auskaru“. 2008 m. 2009 m. išrinktas „Metų dainininku“ muzikiniuose „Radiocentro“ apdovanojimuose. 2010 m. buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. 2012 m. „Už santarvės puoselėjimą“ apdovanotas Santarvės ordinu. 2011 m. A. Mamontovas apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle už bendruomenės telkimą. Apdovanojimą dainininkas atsiėmė apsilankęs miesto savivaldybėje. „Kaip suprantu, tai apdovanojimas nuo Vilniaus miesto.“
Andrius Mamontovas buvo vienas „Roko maršo“ dalyvių, rėmusių Lietuvos nepriklausomybę, o jo dainos iki šiol daugeliui kelia sentimentus. Viena garsiausių „Foje“ dainų - „Laužo šviesa“ - skambėjo ir kruvinąją Sausio 13-osios naktį, kai žmonės savo kūnais gynė trapią šalies laisvę. „Tą naktį buvau prie televizijos bokšto ir viską mačiau savo akimis. Turbūt buvo baisu sėdėti namuose ir per radiją klausytis, kas vyksta, bet, ten, vietoje... Sunku buvo patikėti, kad atvažiavo kažkoks tankas, šaudo kareiviai, šviečiančios kulkos lekia į dangų, pervažiavo žmogų... Tai tiesiog neatrodė kaip realybė. Galvoji, negi tai vyksta mano mieste, kuriame niekada nevyko nieko panašaus?“ - apie visa apimantį nerealumo jausmą pasakojo A. Mamontovas. Pasakodamas apie koncertinę veiklą, atlikėjas atskleidė ir nemažai sovietinės tvarkos ir gyvenimo kuriozų, susijusių su armija ir tuomet tvyrojusia niūria įtampos ir baimės dvasia. O šiandien jis su šiokia tokia ironija prisimena, kad tuomet laidotuvėse grodavo daugiau, nei vestuvėse.
Nors A. Mamontovas retai viešai išsako savo poziciją įvairiais politiniais ar visuomeniniais klausimais, dainininkas nebuvo abejingas vykstantiems įvykiams. 1989 m. su tuometine savo grupe „Foje“ dalyvavo Roko Marše, muzikos festivalyje, rėmusiame Lietuvos nepriklausomybę, vykstant kruviniesiems sausio įvykiams 1991 m. 2008 m. išleido albumą „Geltona. Žalia. Raudona“, į kurį įėjo visuomeniškumą skatinančios dainos, vasarį dalyvavo protesto akcijoje prieš „LEO LT“, kurioje atliko kūrinį „Atsibusk“. Būdamas ekologiškų (vėjo, Saulės, jūros bangų) energijos šaltinių šalininkas, 2012 m. Nors Mamontovo dainų tekstuose neretai paliestos Amžinybės, Dievo ir kitos egzistencinės temos, dainininkas prisipažino kritiškai vertinąs religijas. Daug kritikos religijai išsakoma 2011 m. išleisto albumo „Elektroninis dievas“ kūriniuose.
Muzika kaip emocinė parama
Muzikos kūrėjas ir atlikėjas Andrius Mamontovas tikina ne kartą sulaukęs gerbėjų pasakojimų, kaip jo muzika padėjo sunkiomis akimirkomis. Jis prisimena vieną ypač jautrią istoriją. „Neseniai žmogus internete man papasakojo, kaip daina „Išganymas“ guodė sunkiai sergančią moterį, kuri klausėsi šio kūrinio iki pat paskutinės savo gyvenimo minutės. Tokiomis akimirkomis suvokiu, kad tai, ką darau, turi prasmę. Net jei daina gimė iš mano asmeninių sunkių patirčių - jeigu ji kam nors tapo paguoda, tuomet ir mano kančios nebuvo veltui“, - džiaugiasi atlikėjas. Paklaustas, kokia daina jam pačiam yra padėjusi, Andrius prisimena pirmąją nelaimingą meilę. Mokykloje jis buvo įsimylėjęs merginą, kuri visiškai nekreipė į jį dėmesio. Tuomet atstūmimą būsimam atlikėjui padėjo išgyventi Vytauto Kernagio dainą „Išeinu“, o šio kūrinio A. Mamontovas mėgsta pasiklausyti iki šiol. „Klausykis savo mėgstamos muzikos. Tos, kuri atspindi ir išreiškia tavo pasaulio pajautimą. Ji gali tapti tuo draugu, kuris visada šalia“, - ieškantiems paguodos pataria atlikėjas.
Šiandieniniame pasaulyje vaikų emocinė sveikata turi būti mūsų visų prioritetas. Suaugusiųjų pareiga - kurti aplinką, kurioje vaikai gali atvirai kalbėtis apie tai, ką jaučia, ir sulaukti paramos. Apklausos rezultatai parodė: kai sunku, vaikai labiausiai norėtų, kad suaugusieji juos rimtai išklausytų ir nekritikuotų (šį atsakymą pasirinko 64 proc. apklaustųjų), pasistengtų suprasti, kaip jie jaučiasi (43 proc.), padėtų rasti sprendimą (35 proc.). Mažieji nori, kad į jų problemas būtų žiūrima rimtai, jie nori būti išgirsti. Kiekvienam vaikui reikia pagarbos, kantrybės ir palaikančio suaugusiojo, kuris jų nesmerkia, bet padeda. Organizacija „Gelbėkit vaikus“ vaikų apklausą vykdė internetu 2025 m. gegužės 26-birželio 25 d. Dalyvauti apklausoje buvo kviečiami 10-18 metų vaikai bei jaunuoliai. Apklausos anketą užpildė 1165 vaikai.
tags: #andrius #mamontovas #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
