Tremties vaikų istorijos: „Tremties vaikų“ knygų ciklo ir „Sibiro haiku“ apžvalga

Lietuvos istorijoje tremtis ir okupacija paliko gilias žaizdas, o ypač skaudžios yra vaikų, išgyvenusių šį siaubą, istorijos. Knygos, pasakojančios apie tremties vaikus, ne tik saugo gyvus prisiminimus, bet ir moko ateities kartas apie ištvermę, meilę tėvynei ir teisingumo svarbą. Šioje apžvalgoje detaliau panagrinėsime Stanislovo Abromavičiaus knygų ciklą „Tremties vaikai“ ir Algiuko pasakojimą knygoje „Sibiro haiku“, kurios abi unikalūs ir gilūs žvilgsniai į praeitį.

Stanislovo Abromavičiaus „Tremties vaikai“: Tikrosios istorijos ir jų liudijimai

Knygų ciklas „Tremties vaikai“, kurio autorius yra Stanislovas Abromavičius, yra nepaprastai svarbus indėlis į Lietuvos tremties istorijos išsaugojimą. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 2012 metais išleido pirmąją knygą „Tremties vaikai“, kurioje buvo aprašyti 94 mažųjų kankinių likimai. Ši knyga buvo gerai įvertinta ir jos tiražas greitai išplatintas.

Tačiau joje tilpo tik maža dalis tremties vaikų kančių, pažeminimo, skriaudų ir tragiškų likimų. Todėl 2016 metais buvo išleista „Tremties vaikai. Antroji knyga“, o vėliau ryžtasi parengti ir „Tremties vaikai. Trečiąją knygą“. Šiuose leidiniuose tęsiami vaikų, ištremtų 1941 metų birželį ar pokariu - 1948 metų gegužę, 1949 metų kovą, 1957 metų spalį - su šeimomis ar vienų (iki 16 metų amžiaus), likimai.

Knygų autorius ir rengėjai surengė dešimties „Tremties vaikų“ stendų parodą, kurioje pagal knygų ciklo publikuotą medžiagą užfiksuotos mažųjų kasdienybės akimirkos, sunki buitis, prastos gyvenimo sąlygos, žiauri šiaurės gamta. Šiuos stendus apžiūrinčių žmonių reakcija rodo, kad daugeliui susirinkusių buvusių tremtinių tai gerai pažįstama. Net ir tremtyje nebuvę galėjo įsivaizduoti, ką mažam vaikui ir jo tėvams reikėjo iškęsti Sibire.

Tremties vaikų likimai: išgyvenimo istorijos

Knygose aprašoma daugybė asmeninių tragedijų ir ištvermės pavyzdžių. Štai keletas jų:

• Šiuo metu Kiduliuose gyvenanti Nijolė Juzefa Mardosaitė prisiminė, kad ją, ketvirto skyriaus mokinę, 1949 metų kovo 25-ąją su šeima ištrėmė į Irkutsko sritį. Paliko vargti kaime prie Angaros dešimčiai metų. Mama kirpo avis, o pati Nijolė tapo traktorininko pagalbininke-prikabinėtoja. Tremtyje mirė jos seneliai. Baigusi dešimt klasių, N. J. Mardosaitė ryžosi bėgti į Lietuvą.
• Pijus Damušis pasakojo, kaip 1947 metų vasarą suėmė jo tėtį. Pradžioje tėvas buvo tardomas, kankinamas Kiduliuose, paskui išvežtas į Marijampolę, įtarinėjant, kad jis yra partizanų ryšininkas. Buvo suimtas ir vyriausias brolis Juozas, kuriam jau buvo aštuoniolika metų. Jam Šakių KGB sulaužė šonkaulius, sumušė veidą, rovė nuo galvos plaukus. Į Kidulių stribyną išvežė ir mamą, o Pijus su broliu liko vieni. Kartą atėjęs sovietų karininkas, laikydamas rankoje pistoletą, varė juos prie tvenkinio, grasindamas nušauti, jei neišduos tėvų. Ankstų 1947 metų lapkričio 14 dienos rytą stribai ir sovietų kareiviai šautuvų buožėmis daužė jų trobos duris. Damušių šeima Baikalo rajone, Tiumenės srityje, buvo paskirta dirbti į Bačelino medžio apdirbimo įmonę. Tremtyje Pijus išbuvo dešimt metų.
• Šakių krašto tremčių metraštininko Antano Bajerčiaus dėka „Tremties vaikų“ knygose aprašyti kelių Šakių rajono mažųjų tremtinių likimai. Antano tėvai Juozas ir Marcelė valdė didelį ūkį. Dėdė Antanas klebonavo Pagėgiuose, dėdė Jonas dirbo gydytoju Kaune. Okupantai tokią šeimą laikė pavojinga, tad numatė ištremti į Sibirą. Deja, tėtis mirė anksčiau, tad 1948 metų gegužės 22-ąją motiną ir jos vaikus Antaną bei Zitą išvežė į Čeliabinską. Dukrelė Teresė tuo metu mokėsi Jurbarko gimnazijoje ir nuo tremties išsislapstė. Anastazino kaime (Manos rajonas, Krasnojarsko sritis) prasidėjo dešimtį metų trukusi Bajerčių tremtis.
• Tais pačiais metais Zigmą Bartkų, baigusį du skyrius, su mama Teofile, mažametėmis sesutėmis Julija, Ona, Adele, broliu Kaziu ištrėmė į Tonskojaus rajoną, Krasnojarsko srityje (iš Šunskų valsčiaus Bartkų kaimo). Tėtis Antanas tuo metu jau kalėjo Sverdlovsko lageriuose. Motiną su vaikais nuvežė į atokų Zavodovkos kaimą. Ten buvo daug gyvačių, tad į mišką grybauti reikėdavo eiti apsimuturiavus kojas, kankino kraujasiurbiai mašalai. Mama rinko ir degino šakas su Jadvyga Smetoniene, buvusio prezidento brolio Motiejaus marčia. Z. Bartkus darbinę veiklą pradėjo po keturių skyrių baigimo: miškuose rinkdavo sakus. Greitai į šį darbą įjungė ir mažesniuosius. Sunkiai susirgo motina. 1955 metais ji mirė, paaugliai liko vieni.

Pokalbyje dalyvavę LPKTS Šakių filialo pirmininkas Vilhelmas Haase, buvęs mažasis tremtinys Arvydas Pyragas ir kiti pokalbio dalyviai akcentavo, kad net ir tokiomis sąlygomis lietuvių vaikai nevogė, nemelavo, ilgėjosi savo krašto, mokėsi lietuviškai. Šios knygos - tai patikimi šaltiniai, padedantys suprasti tremties mastą ir poveikį. Joms galima rasti teigiamų atsiliepimų internete.

Pavyzdžiai iš tremties vaikų istorijų

Apibendrinant dalį „Tremties vaikų“ knygų ciklo pasakojimų, pateikiame lentelę:

„Sibiro haiku“: Vaiko akimis matomas pasaulis ir tremties pamokos

Knyga „Sibiro haiku“ pasakoja tremties istoriją vaikiškai, bet toli gražu ne tik vaikams. Joje atskleidžiamas Algiuko pasaulio matymas, kuriame kartu su gyvaisiais veikia ir sovietinių budelių pašauto žąsino Martyno ar Sibiro sniege sušalusios mokytojos Žibutės dvaselės. Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje, ir beprotis yra tas, kuris neteko visko, išskyrus protą. Algiuko pasaulio matymas, kuriame viskas įmanoma ir stebuklai gyvi, kontrastuoja su suaugusiųjų pasauliu, kurį dažnai sukausto determinizmo gniaužtai, atimantys viltį ir iniciatyvą.

Vaikas linkęs lengvai patikėti, o suaugusysis neretai linkęs netikėti niekuo, ypač vaikais, kuriems dar reikia užaugti. „Sibiro haiku“ pavyzdys rodo, kad vaikiškas matymas gali būti gilesnis ir platesnis, leidžiantis pamatyti tiesą, kurią suaugusieji ignoruoja. Tuomet ir paties Algiuko pasaulio matymą būtų galima įsprausti į siaurus vaikiškumo rėmus, bet tai būtų neteisingas supaprastinimas.

Meilė, tėvynė ir žmogiškumas

Knygoje itin ryškiai išryškėja meilės tema. „Mes visi, tremtiniai, mylėjom Lietuvą. Tiotia Margarita mylėjo visus. Aš mylėjau mokytoją Žibutę ir Verutę. Verutė mylėjo mane. Teta Petronėlė mylėjo Japoniją. Rapolas mylėjo Dalią. Dalia Rapolą“, - pasakoja Algiukas. Meilė tėvynei prasideda nuo meilės žmonėms. G. K. Chestertonas yra pasakęs, kad blogiausi šovinistai myli ne Angliją, o Anglijos teoriją. Meilė Lietuvai, o ne Lietuvos teorijai, susieja ir susaisto žmones, suteikdama bendrą tapatybę ir susiejant juos su konkrečia vieta.

Būtent šiuos saitus siekė sunaikinti okupantai, nusitaikę į patį tautos žiedą - išsilavinusius, pasiturinčius, pilietiškai ir politiškai aktyvius žmones. Okupantų užmačia buvo ne tik sunaikinti nepriklausomą Lietuvą, bet ir patį bendruomeniškumo pagrindą. Algiukas pasakoja apie kaimyną Kemsyną, kuris su ginkluotais okupantais įsiveržia tremtin išsiųsti jų šeimos. Tai tragiška situacija jau vien todėl, kad okupantai išsinešdino, tačiau kemsynai liko, o kartu liko ir nukentėjusiųjų teisingumo troškimas. Marcelijus Martinaitis taikliai užsiminė, kad bolševikai taip sumaišė pasaulį, kad niekas net savo kaulų neatsirinktų paskutinę teismo dieną. Turime siekti teisingumo, bet užtikrinti, kad šis siekis neišvirstų savo karikatūra ir netaptų neteisingumu.

Empatija ir atleidimas

Algiuko pasakojimas nėra primityvus naratyvas „mes prieš juos“. Jis mato niekšus savųjų gretose ir gerus žmones tarp jų, rusų. Vaikas nepasiduoda kolektyvinėms klišėms. Jis mato neklaužadas Liovą, Vovą ir Žorą, nuo kurių ne kartą pats nukentėjo. Mato ne kaip nepakeičiamus niekšus, o kaip vaikus, kuriems taip trūksta meilės, kurių tėvai buvo išsiųsti į frontą ir kurie buvo išmokyti dėl to kaltinti fašistus lietuvius. Algiuko kvietimas minėtai trijulei prisijungti prie lietuviško choro nėra kokia nors vaikiška kvailystė. Tai kilnus žingsnis, suprantant, kad neapykantos persunktą širdį pakeisti gali ne neapykanta, o žmogiškas dėmesys, jautrumas, kad kerštas nėra geriausias atsakas į patirtą skriaudą.

Mokytoja Žibutė „nepatenkinta mase“ vadino išsipūtusią, glitų, slidų, nenusakoamos formos ir spalvos darinį, kuriame paprastai slepiasi net keli surūgėliai, nuolat purkštaujantys ir keikiantys dėl visko. Jie visada nepatenkinti ir mato tik tamsiąją mėnulio pusę. Bėda ta, kad kiekvienas tam tikrą gyvenimo akimirką tampame nepatenkintos masės dalimi. Algiukas rodo žavingą vaikišką pastangą ne piktintis aplinkiniais, o tiesiog pačiam nusipurtyti tas varnalėšas, kad galėtų būti kūrėjas, atveriantis kelią į rytojų, o ne kritikas, brutaliai atimantis iš kitų geresnio rytojaus viltį.

Tremties kaina ir ateities pamokos

„Anksčiau nepažinojau alkio. Tokio žodžio neprireikdavo. Kaime visad buvo, ką valgyti, tiesą pasakius, apie valgį Lietuvoje mažai tegalvojom. Valgydavom, kas ant stalo padėta, prisirinkdavome sodo ar miško gėrybių“, - pasakoja Algiukas, iš kurio okupacija atėmė ne tik tėtį, namus, šalį, tačiau ir privertė praplėsti savo žodyną. Nuskurdintiems tremtiniams Lietuva buvo gerovės kraštas.

Būtent todėl šiandien niekaip negalima suvirškinti kalbų, kad tame kalėjime esą buvo geriau nei dabar. Suprantama, kad galima skųstis šiandienos Lietuvos problemomis ir siekti pakeisti situaciją, tačiau ilgėtis sovietmečio žinant, kokia neleistina kaina buvo sumokėta už sardeles su garstyčiomis ir batonu, už garantuotus darbo paskyrimus, už viską, kas esą buvo nemokama, už kolchozus? Tai didesnė skriauda Algiukui nei Liovos, Žoros ir Vovos antausiai. Tokios knygos kaip „Sibiro haiku“ padeda išsaugoti atmintį ir suprasti tikrąją tremties kainą.

tags: #tremties #vaikai #knyga

• Dekretinės atostogos
• Kaip išrinkti saugų ir funkcionalų staliuką mažyliui?
• patarimai perkant vaikiškus žieminius kombinezonus
• Kunigas Antanas Valatka: gyvenimo kelias
• Rojaus Patriko augimo istorija