Tomo Venclovos gyvenimas ir kūryba: nuo Klaipėdos iki Jeilio universiteto

Tomas Venclova, gimęs 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje, yra vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, eseistų ir literatūros kritikų, vertėjų ir publicistų. Jo biografija įkūnija praėjusio amžiaus Lietuvos ir Europos istoriją, atspindėdama kultūros, politikos ir asmeninės laisvės sankirtas. Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, T. Venclova formavosi kaip atkaklus, savo kelio ieškantis žmogus, kurio interesai labai anksti pasisuko į kultūrą, literatūrą ir pasipriešinimą ideologiniams varžtams.

Vaikystė ir šeima

Tomas Venclova gimė ir užaugo rašytojo ir sovietinio veikėjo Antano Venclovos šeimoje. Jo motina - Eliza Račkauskaitė-Venclovienė. Iš motinos pusės seneliai buvo klasikinės filologijos profesorius Merkelis Račkauskas ir bajoraitė Elena Latynska-Račkauskienė. Senelio brolis - diplomatas, rašytojas Karolis Račkauskas-Vairas.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje, tėvui pasitraukus į Rusiją, A. Venclova nuvežė žmoną ir sūnų į Jeruzalės kaimą prie Vilniaus, pats išvyko į Maskvą. E. Venclovienė, neteisingai apkaltinta esant žydė, buvo suimta. T. Venclova buvo perduotas motinos dėdės Karolio Vairo-Račkausko globai. Motinai grįžus iš kalėjimo, jie apsigyveno netoli Kauno, Aukštojoje Fredoje. 1944 metais iš Maskvos grįžo Antanas Venclova. 1946 m. rudenį Venclovų šeima iš Kauno persikėlė gyventi į Vilnių.

Mokslai ir pasaulėžiūros formavimasis

Nuo 1947 m. Tomas Venclova mokėsi Vilniaus 1-ojoje berniukų gimnazijoje. 1954-1960 m. Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete studijavo lituanistiką. Vėliau ilgesnį laiką gyveno ir mokėsi Maskvoje, Peterburge (tuometiniame Leningrade).

Lūžiniais metais Tomo pasaulėžiūrai tapo 1956 m. Šiais metais įvyko TSKP XX suvažiavimas, kurio metu buvo pasmerktas J. Stalino kultas. Taip pat prasidėjo ir buvo nuslopinta Vengrijos revoliucija, po kurios T. Venclovai išsisklaidė iliuzijos, jog galima pagerinti socializmą. Ši patirtis pavertė jį sistemos kritiku, nors iš pradžių jis tikėjo socialistiniais idealais. Be to, 1956 m. T. Venclova kartu su kitais studentais Vėlinių naktį KGB buvo pastebėtas Rasų kapinėse. Už tai komjaunimas nubaudė T. Venclovą griežtu papeikimu ir įrašymu į asmens bylą.

1957-1958 T. Venclova praleido akademinėse atostogose, kurių metu baigė sunkvežimio vairuotojų kursus. Jis užmezgė kontaktus su maskviečiais bei ten studijavusiais lietuviais, tokiais kaip V. Čepaitis ir A. Štromas. Jaunas Tomas Venclova taip pat parašė mokslinės fantastikos knygas „Raketos, planetos ir mes“ (1962 m.) bei „Golemas, arba dirbtinis žmogus“ (1965 m.). 1966 m. Vilniaus universitete įsteigė semiotikų būrelį ir 1966-71 m. studijavo semiotiką Tartu universitete, buvo J. Lotmano mokinys.

Disidentinė veikla ir emigracija

Aštuntajame dešimtmetyje, stiprėjant brežneviniam sąstingiui, Venclova pradėjo atvirai konfrontuoti su valdžia. 1975 m. pavasarį Tomas Venclova komunistų partijos Centro Komitetui parašė „Atvirą laišką“, kuriame pareiškė savo principinę poziciją ir norą emigruoti. Laiške buvo teigiama:

Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti. Tačiau kultūrinio darbo galimybės man kasmet siaurėja, ir pati mano egzistencija šioje šalyje darosi beprasmė ir abejotina. Prašau leisti man išvykti su šeima gyventi į užsienį.

1976-aisiais jis tapo vienu iš žmogaus teises ginančios, disidentinės Helsinkio grupės įkūrėjų. Dėl politinių priežasčių ir disidentinės veiklos jo kūrybinė veikla Sovietų Sąjungoje buvo apribota (nepriimtas į LSSR rašytojų sąjungą), todėl jis daugiausia reiškėsi kaip vertėjas. 1977 m. valdžia galų gale leido Venclovai išvykti iš Sovietų Sąjungos. Česlovo Milošo kvietimu jis emigravo į JAV ir pradėjo dėstyti Berklio universitete (JAV, Kalifornija).

Gyvenimas ir akademinė karjera Jungtinėse Amerikos Valstijose

Pasiryžęs palikti iš pažiūros privilegijuotą gyvenimą Sovietų Sąjungoje, nes „nenorėjo gyventi melagingoje visuomenėje“, Tomas Venclova išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Gyvendamas JAV, 1977 m. dirbo Berklio, vėliau Ohajo universitete ir Kalifornijos universitete Los Andžele. Nuo 1980 iki 2012 m. jis dėstė Jeilio universitete, kur 1985 m. apsigynė doktoratą ir gavo filosofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Šiuo metu jis yra Jeilio universiteto rusų ir lenkų literatūros profesorius emeritas. Taip pat yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą.

Gyvendamas ir dirbdamas Niu Heivene (JAV), T. Venclova artimai bičiuliavosi su kita Lietuvos kultūrai svarbia figūra - Česlovu Milošu, taip pat su Josifu Brodskiu. Poetus jungė pasipriešinimas totalitariniam režimui, poezijos samprata ir vertimai. T. Venclova yra išvertęs nemažai Nobelio literatūros premijos laureato Č. Milošo poezijos darbų. Taip pat vertė daugelio Vakarų, rusų ir lenkų autorių kūrybos, tarp kurių W. Shakespeare, A. Jarry, J. Joyce, T. S. Eliot, Dylan Thomas, W. H. Auden, R. Frost, Ch. Baudelaire, Saint-John Perse, B. Pasternak, O. Mandelštam, A. Achmatova, J. Brodsky.

Kūrybos bruožai ir temos

Tomo Venclovos poezija yra intelektuali ir disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų - ritmo, rimo, metro. Pasaulį lyrinis subjektas tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja. Poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Jo poezija nėra nevaržomas „jausmo reiškimas“, o bandymas išsakyti sudėtingą šiuolaikinį pasaulį. Venclovos eilėraštis - gyvenimo akimirkos santrauka, skirtingų pojūčių ir minčių, laiko ir tikrovės plotmių susikryžiavimas.

Ši samprata realizuojama aktyviai panaudojant poetines priemones, tokias kaip netikėti sugretinimai (muzika ir ledas) arba metaforos (sniegų granata), metonimijos („druska“ vietoj „jūros“) arba inversijos (kelionė, pasigedusi manęs). Lyrinį pasaulį praplečia ir sudabartina atskirų žinijos sričių (fizikos, geometrijos, filologijos, geografijos) sąvokos. Eilėraščiai išduoda poeto susižavėjimą daiktų formomis, spalvomis, pomėgį tapyti žodžiais („truputis geltono pilko truputis peleno smėlio ir sniego / temstančio vyzdžių sniego“), kartais stebinantį paradoksaliais vaizdiniais („nebaigto pokalbio nuotrupos ritasi laiptais“).

Iš svarbiausių savo poetinių mokytojų - rusų Sidabro amžiaus klasikų Boriso Pasternako ir Osipo Mandelštamo - Venclova perėmė įsitikinimą, kad moderni poetika ir tematika gali išsitekti griežtose formose. Poetas mėgsta sudėtingas rimavimo schemas ir išbando retus lyrinius žanrus, pavyzdžiui, vilanelę.

Venclovos eilėraščiuose vyrauja egzistencinės būsenos: vienatvė, apsisprendimas ginti savo idealus („skiemenis, kurių / išsižadėti negali“), mirties artuma. Pastaroji tema plėtojama ne tik asmeninėje plotmėje, bet ir suvokiama kaip visai civilizacijai dėl totalitarizmo įsigalėjimo gresianti žūtis. Šių svarstymų fonas - miestas arba nesvetingas gamtovaizdis (dažniausiai pajūris), neretai pratęsiamas naktinio dangaus ir visatos perspektyva. Miestas Venclovos poezijoje traktuojamas kaip natūrali šiuolaikinio žmogaus gyvenimo erdvė ir kaip naikinamos, bet dar gyvos „aukštos praeities“ (t. y., kultūrinės tradicijos) ženklas. Taip pat poetui rūpima problema - laiko tėkmė, istorija ir jos poveikis žmogui. Jo kūryboje yra ir pilietinių, net politinių eilėraščių, ir meilės lyrikos.

Literatūros kritikų teigimu, bene svarbiausia Venclovos tema yra kalba. „Įvardindamas pasaulį, poetas grumiasi su nebūtimi“ (Kęstutis Nastopka). Taigi kalbą poetas suvokia ne tik kaip komunikacijos tarp žmonių priemonę, bet ir kaip chaotišką pasaulį tvarkantį pradą. Poezija, glaudžiausiai susijusi su kalba, tampa prasmės radimosi ir egzistavimo, taigi kūrybos, simboliu: „Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / siunčia angelą - ritmą ir kalbą“.

Venclovos eseistikai būdingas tikslus ir logiškas dėstymas, kurį papildo šmaikštūs anekdotai ir nepaprasta erudicija. Esė aptariami įvykiai ir tekstai, įvairiais rakursais atskleisdami dramatiškos sovietinės epochos vaizdą, neretai pratęsia eilėraščių motyvus. Ypač daug dėmesio skiriama Vilniaus miestui - jo raštijai, istorijai ir architektūrai, jame kūrusiems ir jį lankiusiems žmonėms (tarp naujausių Venclovos knygų - „Vilniaus gidas“ ir „Vilniaus vardai“). Literatūrinės Venclovos esė ir lietuvių, rusų, lenkų rašytojų kūrybos mokslinės studijos pasižymi kruopščia tekstų analize, kuri remiasi daugiausia struktūralizmo ir Jurijaus Lotmano semiotikos teorijomis.

Pripažinimas ir apdovanojimai

Pirmąjį ir vienintelį Sovietų Lietuvoje lyrikos rinkinį „Kalbos ženklas“, kuris tapo bibliografine retenybe, poetui pavyko išleisti tik 1972 m. Emigracijoje rašytuose Venclovos tekstuose politinės ir istorinės realijos pateikiamos atvirai. Paskelbus Nepriklausomybę, daugiažanrė Venclovos kūryba pripažinimo susilaukė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje - jo poezijos ir eseistikos vertimų knygos išėjo pagrindinėmis Rytų ir Vakarų Europos kalbomis, be to, albanų, kinų, esperanto kalbomis.

Tomas Venclova yra tarptautinio masto poetas, susilaukęs plataus pripažinimo. Tai išskirtinis, išeivijoje gyvenąs lietuvis poetas, kurio kūrybą kitataučiai taip gausiai verčia į savo kalbas. Jo eilėraščių yra pasirodę angliškai (vert. D. McDuff), rusiškai (J. Brodskis), lenkiškai (Cz. Milosz, S. Baranczak, W. Woroszylski), vengriškai (D. Tandori) ir kt. 1980 metais Tomas Venclova dalyvavo Poetry International festivalyje Roterdame, kur jo poezija buvo išversta į kelioliką kalbų, įskaitant arabų ir japonų.

Štai svarbiausių Tomo Venclovos gyvenimo ir kūrybos etapų apžvalga:

1. Rašytiniai darbai:
   • „Kalbos ženklas“ (eilėraščiai, 1972)
   • „98 eilėraščiai“ (1977)
   • „Lietuva pasaulyje“ (publicistika, 1981)
   • „Tekstai apie tekstus“ (1985)
   • „Tankėjanti šviesa“ (eilėraščiai, 1989)
   • „Pašnekesys žiemą“ (eilėraščiai ir vertimai, 1991)
   • „Vilties formos“ (eseistika ir publicistika, 1991)
   • „Reginys iš alėjos“ (eilėraščiai, 1998)
   • „Manau, kad... Pokalbiai su Tomu Venclova“ (2000)
   • „Vilniaus vardai“ (2006)
   • „Visi eilėraščiai: 1956-2010“ (2010)
   • „Vilnius: asmeninė istorija“ (2011)
   • „Eumenidžių giraitė“ (2016)
   • „Lietuvos istorija visiems“ (I ir II tomai, 2018)
2. Apdovanojimai ir pripažinimas:
   • 1978 m. už „98 eilėraščius“ įteikta Vinco Krėvės literatūrinė premija.
   • 1990 m. Slovėnijoje už kūrybinį darbą įteikta Vilenicos premija (Centrinės Europos rašytojams).
   • 2000 m. paskirta Lietuvos nacionalinė premija.
   • Garbės daktaro laipsniai suteikti Liublino (1991), Jogailos (2000), Torunės (2005), Gdansko (2010), Vytauto Didžiojo (2010) ir Klaipėdos (2012) universitetuose.

Šiuo metu Tomas Venclova yra Jeilio universiteto slavistikos profesorius emeritas. 2017 m. T. Venclovos 80-metis buvo paminėtas Nacionalinėje bibliotekoje diskusija „Apie laiką, viltį ir poeziją“.

Tomo Venclovos mintys ir įtaka

Visuomeninio pobūdžio eseistikoje Venclova pasisako prieš lietuvių nevisavertiškumo ir aukos kompleksus, prieš siaurą, kitoms tautoms priešišką patriotizmo sampratą. Ne vienas jo tekstas skirtas dialogui su tautomis, gyvenusiomis ir tebegyvenančiomis Lietuvoje bei jos kaimynystėje; šią nuostatą patvirtina artimos bičiulystės su rusų, lenkų ar amerikiečių rašytojais - Josifu Brodskiu, Česlovu Milošu, Sjuzan Zontag.

Venclova ragina išmanyti krašto istoriją ir kultūrą, bet vertinti ją pasauliniame kontekste, didžiuotis modernios demokratinės Lietuvos kūrėjais, bet kritiškai apmąstyti ir prisiimti atsakomybę už tuos atvejus, kai šalies vardu elgtasi negarbingai ar nusikalstamai. Jis pabrėžia asmens laisvės, tiesos ir atvirumo pasauliui principų svarbą. Nors visuomenės apsuptas bene sakralia aura, Tomas Venclova yra realus žmogus, kurio gyvenimas kupinas esminių klausimų apie prasmę, šeimą ir knygas, ir kaip nugyventi gyvenimą taip, kad nesigailėtum.

tags: #tomo #venclovos #gimimo #metai

• Svarbiausi patarimai 8 mėnesių kūdikio primaitinimui
• Kaip pasiruošti žindymui
• Krepšinio legendos pasiekimai
• Idėjos liepos 6-osios šventei visai šeimai
• Vaikų sloga ir karštos vonelės