Tėvų švietimas vaikų auklėjimo klausimais: esmė, iššūkiai ir pagalbos galimybės

Daugelyje šeimų kyla ginčų dėl vaikų auklėjimo. Tėvams darosi vis sunkiau nuspręsti, kokį auklėjimo metodą rinktis, kaip nesuklysti ir užauginti savo vaikus dorais piliečiais. Auklėjant vaikus labai svarbu rasti ne tik balansą, bet ir išmokti priimti kompromisus. Geriausia, ką galime duoti savo vaikui, yra besąlyginė meilė ir palaikymas. Tėvais tampame tik gimus kūdikiui ir nuo pirmųjų vaiko gyvenimo akimirkų augame kartu: klystame, ieškome, mokomės.

Šeima - svarbiausia ugdymo institucija

Kaip sena yra žmonija, taip sena yra šeima. Ji - viena svarbiausia ir galingiausia ugdymo institucija, įteisinta Dievo ir žmonių įstatymais. Ir nors kai kurios jos funkcijos istorijos vingiuose keitėsi, vis dėlto šeima lieka svarbiausia ne tik atskiro žmogaus, bet ir Bažnyčios bei valstybės atrama. Visų pirma verta pastebėti, kad šeima geriausiai atliepia visus žmogaus ugdomumo parametrus. Tik su tėvais ir protėviais vaikas yra susietas genetiniu ryšiu, todėl šeimoje anksčiau ir lengviau galima įžvelgti prigimtines užuomazgas, skatinti ar slopinti jų plėtrą.

Dar matomesnis aplinkos poveikis, nes būtent tėvai kuria tą pirmąją aplinką, atveriančią duris į pasaulio pažinimą, vyriškumo ir moteriškumo sintezę. Pagaliau tėvai yra pašaukti ugdytojai iš prigimties, sąmoningai darantys poveikį vaiko vystymuisi. Kad tėvai galėtų tinkamai ugdyti, jiems, ypač motinoms, duota prigimtinė, nesavanaudiška meilė savo vaikui. Kūdikis mylimas ne už kažką, o todėl, kad jis yra. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą.

Maža to, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo(si) atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Viena vertus, tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos ,,lenkti į savo pusę‘‘, bet priešingai, ,,kreipti‘‘ į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamybes. Vaikams yra reikalingi abu tėvai, ir klaidinga manyti, kad vienas iš tėvų gali atstoti kitą, kad galima mylėti vaiką neapkenčiant jo tėvo ar motinos (tai būtų tiesiogiai ar netiesiogiai neigiama vaiko prigimtinė meilė abiems tėvams). Šiandien tai labai aktualu, nes visuomenėje daugėja išsiskyrusių šeimų. Vaikai gyvena su vienu iš tėvų. Vienas iš tėvų nekęsdamas kito, vaikui esant šalia ir jam girdint, kalba apie buvusį sutuoktinį neigiamai pabrėžiant trūkumus, blogą charakterį, o galbūt net tai pritaiko vaikui, sakydami: ,,Tu elgiesi taip kaip tavo tėvas/motina elgėsi!‘‘.

Tėvų tarpusavio meilė lemia gražius santykius su jų tėvais, kitais artimaisiais, kartu žadinama artimųjų meilė anūkams, pusbroliams ar pusseserėms, kaimynams ir t.t. Atrodo, kad nėra efektyvesnio būdo paskatinti vaikus mylėti tėvus, kaip rodant jiems meilę savo tėvams pavyzdžiu, skatinant ir juos reikšti meilę seneliams, proseneliams. Tėvai, dalydami meilę artimiesiems, nenuskriaudžiant savo vaikų, kaip tik šį jausmą padidina.

Vaikų auklėjimo esmė, tikslai ir pareigos

Auklėjimas - tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. Auklėjimu išvystoma žmogaus prigimtis, jo indvidualybė. Auklėjimas stiprina žmogaus vidines galias, atstato harmoniją tarp aukštesnių ir žemesnių galių. Auklėjimas apima ne dalį, o visą vaiko asmenybę. Arba žmogus yra išauklėtas, arba visai neišauklėtas. Juk negalime atskirai, dalimis lavinti vaiko protą, valią, darbštumą, meilę. Auklėjimas - tai elgesio formavimas; pasaulėžiūros, moralės, etinių ir estetinių normų įskiepijimas, įtvirtinimas; žmogaus adaptavimas konkurencinėje socialinėje aplinkoje. Auklėjimas yra tėvų ir vaikų sąveika vertybių pagrindu. Tėvų siūlomas vertybes vaikai priima tik tada, kai yra nuoširdus bendravimas tarp jų.

Vaikų auklėjimo procese labai svarbi visos šeimos buitis, jos narių elgesys. Suaugusieji rūpinasi, kad šeimoje neįsigalėtų chaosas. Svarbu, kad ir gyvenimas už šeimos ribų, kuriame taip pat yra daug chaoso, dvasiškai nežalotų vaiko. Reikia ugdyti vaiką taip, kad jis pasidarytų neimlus blogiems pavyzdžiams. Augdamas, kaupdamas gyvenimo patyrimą, vaikas sukuria savąją autonomiją. Šeimos ir aplinkos pavyzdžius jis pasirenka pats ir juos atmeta, jei jie neatitinka jo vidinei pozicijai. Protingi tėvai, auklėdami vaiką, į jį žiūri kaip į asmenybę, turinčią savo dvasinį gyvenimą, kurios negalima tvarkyti tik pagal savo norus. Tėvai, auklėdami vaiką, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu ir gėriu.

Taigi, auklėti vaiką reiškia:

1. tobulinti jo prigimtį;
2. dorinti asmenybę;
3. bendradarbiauti su juo remiantis šeimos vertybėmis;
4. tikslingai organizuoti visos šeimos gyvenimą ir elgesį.

Šeimoje atliekamas vaikų ugdymo darbas yra svarbi prielaida kitų auklėjimo grandžių (mokyklos, bažnyčios, visuomenės informavimo priemonių, visuomeninių organizacijų) veiklos sėkmei užtikrinti. Šeima auklėja vaiką su mokykla ir valstybe bendradarbiaudama ir kooperuodama savo veiksmus. Todėl tėvai, spręsdami juos, neturėtų aklai orientuotis į Rytus ar Vakarus. Išstudijavę vienų ar kitų auklėjimo patyrimą, jie sukuria savąjį vaikų auklėjimo modelį, kuris atitiktų savo šeimos kultūrą ir siekius. Pats bendriausias auklėjimo uždavinys šeimoje - pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus. Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp bendraamžių, taip pat turi būti auklėjamas nuolat jam bendraujant su gamta.

Tėvai, spręsdami vaikų auklėjimo uždavinius, vienodai domisi jo išoriniu ir vidiniu pasauliu, turi leisti jam patirti visus vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus, tėvai su savo reikalavimais neturi užgožti vaikystės ar jaunystės, o sudaryti sąlygas vaikams džiaugtis to gyvenimo tarpsnio privalumais. Bendrus reikalavimus tėvai turi nuolat keisti, pritaikyti prie atitinkamų sąlygų, atsižvelgiant į vaiko individualybę ir psichologinius ypatumus. Vaikų auklėjime gali plėtotis tėvų auklėjimo menas. Mokant vaiką bendrauti, turi būti akcentuojamas dėkingumas tėvams, pedagogams, artimiesiems ir pan.

Pedagoginės tėvų pareigos pagal J. Vabalą-Gudaitį

1. Pirmoji pareiga - saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių. Ypač iki ankstyvos paauglystės, kol vaikas neatsparus blogoms įtakoms. Tėvai vaikų akivaizdoje turi vengti: barnių, keiksmų, smurto, girtavimo ir paleistuvavimo. Jie turi neleisti vaikams bendrauti su blogais draugais. Tėvai vaikams yra: panašėjimo ir sekimo pavyzdžiai, net nenorėdami jie užkrečia vaikus savo papročiais ir psichinėmis ypatybėmis; jie teikia vaikams sąmoningai parinktų pavyzdžių bei įspūdžių (iš gyvenimo, knygų); naudojasi labiau patyrusių patarimais, kad auklėjimo darbą atliktų planingai ir apgalvotai.

2. Antroji pareiga - savo vaikų mokymas. Motina moko vaiką taisyklingai vaikščioti, valgyti, apsirengti, kalbėti, skaityti, rašyti ir kt. Tėvas padeda motinai dirbti šį darbą, supažindina mergaites ir berniukus su įvairiomis profesijomis, supažindina su svarbesniais politinio bei valstybinio gyvenimo klausimais, formuoja vaiko pasaulėžiūrą. Abu tėvai dirba šeimoje išvien. Negalima nustatyti griežtų ribų tarp tėvo ir motinos pareigų, tarp auklėjimo ir mokymo.

3. Trečioji pareiga - tėvų pagalba mokyklai. Tėvai rūpinasi vaiko poilsiu, nes šis atlieka nelengvą intelektinį darbą, neapkrauna jo dideliais fiziniais darbais ir patarnavimais. Domisi pažymiais. Mokytojai ir tėvai palaiko abipusę pedagoginę sąveiką. Turi vykti mokytojų ir tėvų bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris labai svarbus tiek šeimos auklėjime, tiek ugdyme mokykloje. Ir mokytojai, ir tėvai yra vienodai reikšmingi vaiko gyvenime. Tėvų ir pedagogų bendradarbiavime būtina vadovautis pagrindiniu principu, kad viskas, kas daroma, daroma vaikų labui. Mokytojai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais. Šeima negali už vaiko mokymąsi visą naštą ,,užkrauti‘‘ mokyklai. Tiek mokytojai, tiek tėvai turi jausti atsakomybę už vaikų žinias.

Dažniausi auklėjimo iššūkiai ir profesionali pagalba

Atsakant į dažnai dilema, ypač jauniems tėvams, tampantį klausimą, būti griežtais ar viską leidžiančiais tėvais - vaikui nėra gerai nė vienas kraštutinumas. Labai svarbu kalbėtis ir išsakyti savo lūkesčius. Geriausia būtų sprendimą rasti dar iki tol, kol problemos neįsisenėjo ir nepradėjo trukdyti normaliems šeimos santykiams.

Daugiau nei pusmetį veikianti „Tėvų linija“ - vienintelė vieta, kur visos Lietuvos tėvai gali gauti nemokamą, profesionalią psichologinę pagalbą vaikų auklėjimo klausimais. Daugiausiai klausimų sulaukiame apie 2-3 metų vaikus ir paauglius. Tai amžiaus tarpsniai, kai itin ryškiai keičiasi vaikų elgesys. Jie nori atsiskirti nuo tėvų, todėl aktyviau reiškia savo nuomonę, pradeda daugiau prieštarauti. Dažnai tėvai pastebėję, kad sūnus ar dukra ėmė elgtis kitaip, nežino, kaip reaguoti. Tokiose sudėtingose situacijose, kai tėvai nežino, kaip elgtis, o neretai jau ir kantrybė senka, greitoji pagalba yra „Tėvų linija“. Profesionalūs psichologai padeda nusiraminti ir surasti konkrečiai situacijai geriausią sprendimą. Į „Tėvų liniją“ skambinkite darbo dienomis nuo 17 iki 21 val. Tai nevyriausybinė organizacija, nuo 1995 m. teikianti profesionalią, efektyvią, visavertę pagalbą vaikams ir šeimoms.

Auginant vaiką gali iškilti pačių įvairiausių klausimų, pavyzdžiui, dėl vaiko vakcinavimo, laisvalaikio, bendravimo su artimaisiais ir pan., o į juos kiekvienas iš tėvų turės skirtingas nuostatas. Jeigu išsiskiria tėvų nuomonė vienu ar kitu svarbiu klausimu dėl vaiko auklėjimo, vertėtų sugrįžti prie šios temos vakare, ar kitu metu, kai liksite vieni. Jeigu vaikas pradėjo manipuliuoti tėvais ar elgtis netinkamai, o tai jau aiškus ženklas, kad sudarėte tam erdvę ne visai teisingu auklėjimu, nenusiminkite, pagalba visada yra. Dabar prieinama daug vertingos literatūros ir specialistų patarimų apie vaikų ugdymą skirtingais raidos etapais, problemų sprendimo būdus. Kreiptis pagalbos jau nebėra tabu. Išlaikykime sveiką balansą santykiuose su vaiku, per daug nenuolaidžiaukime, bet ir nekelkime vaikui nepamatuotų reikalavimų ar lūkesčių.

Vaiko teisių gynėjai primena, jog visuomenei yra pasiekiama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus.

Nuoseklumas ir tėvų požiūrio vienybė

Kodėl vaikui svarbus tėvų nuoseklumas visame kame? Jeigu pora vaikui taikys skirtingas elgesio normas, toks tėvų elgesys vaiką ves į vidinį konfliktą: mama tikėsis vieno, tėtis - kito. Tad pirmiausiai vaikas turės pasirinkti. Be to, turėdamas pasirinkti tarp tėčio ir mamos taikomų ribų ir skirtingų taisyklių, vaikas greičiausiai bus linkęs į mažiau reikalaujančiojo pusę, ypač paauglystėje. Tėvai dažnai vaiką auklėja pagal savo turėtą patirtį, daugelį sprendimų, ypač sudėtingesnėse situacijose, automatiškai priima pagal vaikystėje išmoktą elgesį.

Skirtingi požiūriai į vaikų auklėjimą neretai tampa ne tik pykčių, bet ir skyrybų priežastimi, kodėl? Skirtingas požiūris, supratimas ir asmeninės patirtys apie vaikų auklėjimą visų pirma kalba apie poros skirtingas vertybes. Sunkumų turintiems paaugliams ir jų šeimoms padedama per terapinius pokalbius taip padedant išvengti skyrybų ar didesnių sunkumų šeimoje.

Mūsų liaudis pastebėjo, kad „obuolys nuo obels netoli krenta“. Gali kilti klausimas, o kodėl gerų tėvų vaikai savo elgesiu yra nepanašūs į savo auklėtojus. Šiuo atveju reikėtų patikrinti, ar tikrai tėvai padorūs, o jeigu taip, tai ar jie ne per mažai įtakoja savo atžalą eiti doros keliu. Nesuformavo ir neįtvirtino savo moralės normų vaikams. Ir šie, pakliuvę į kitą aplinką, lengvai persiima šios aplinkos moralę. Todėl drąsiai galima teigti, kad vaikų pataisos įstaigų, kalėjimų, psichiatrinių ligoninių kontingentas yra šeimų darbo brokas. O jeigu visiškai konkrečiai, tai tam asmeniui, kuris vadovavo šeimai, t. y. šeimos galvai. Kaip žinoma, erozijos pirmiausia paliečia šeimą. Šiuo metu apie trečdalis šeimų yra nepilnos. Nepilnas šeimas su retomis išimtimis sudaro motina ir vaikas.

Jeigu panagrinėsime žinomų nusikaltėlių vaikystę, pamatysime, kad daugelis jų vaikystėje remiami motinų konfliktavo su tėvais ir šioje kovoje tapo nugalėtojais. Tėvas arba paliko šeimą, arba nusišalino nuo auklėjimo. Motinos ir sūnaus sąjungą prieš tėvą lemia tarp psichologijos specialistų žinomas reiškinys, vadinamas „Edipo kompleksu“, ir visuomenėje esant motinos kultui retai tėvas tampa lemiančia auklėjamąja jėga. Kokios reikšmės tai turi visuomenei, taikliai pasakė Giacomo Dacquino savo knygoje „Baimė mylėti“: „Kažkada buvome vaikais, vėliau išaugome iš to amžiaus, bet vaikystės pasaulis veikia visą tolesnį mūsų gyvenimą. Todėl tie, kurie nuo pat pirmų savo gyvenimo metų turėjo supratingus tėvus, skatinančius juos augti savarankiškus, anksti susiformuoja kai asmenybės ir jiems yra lengviau artimai bendrauti su kitos lyties atstovais. Tačiau jeigu sūnūs į gyvenimą žengia lydimi ne tėvo, bet motinos, atsiranda keblumų. Esant motinos kultui, besiskiriančiose šeimose vaikai, tarp jų ir berniukai, paliekami su motinomis. Todėl nemaža dalis visuomenės vyrų - moteriški, nes moteris ir užaugina moterį. Augdamas su tėvu sūnus įgytų daugiau vyriškų savybių, taptų valingesnis, fiziškai stipresnis, išmoktų vyriškų darbų, priimtų jo pasaulėžiūrą, o tai jam padėtų tolesnėje ateityje. Tik bendromis moterų ir dar likusių ar „importinių“ vyrų pastangomis galima grąžinti tradiciškomis vyriškomis savybėmis pasižyminčius vyrus mūsų visuomenei.“

Laimės ugdymas ir asmeninis pavyzdys

Bet grįžkime prie pagrindinio klausimo: „kokį vaiką užauginti, kad jis pritaptų visuomenėje?“ Jeigu ta visuomenė - rojus, tai geriau tiktų „Dievui žvakė“, jei pragaras, žinoma „velniui kačerga“. Jeigu visuomenėje klesti tie, kurie vieni kitiems teikia paslaugas, vadinasi ir vaikas turi būti sąžiningas, darbštus, jautrus, paslaugus. Ilgą laiką gyvenome socializme ir manėme pasiekę brandaus socializmo fazę, dabar siekiame brandžios demokratijos arba, kitaip tariant, kuriame humanistinę, t. y. žmogišką, visuomenę. Sakykime, koks nors žmogelis sugalvojo pavogti elektros įrenginius. Pamąstykime, kiek Dievas nubaudė mirtimi elektros transformatorių vagių, girtuoklių, kurie išgėrę sėdo prie mašinos vairo, narkomanų, kurie perdozavo kvaišalų. Nepasigailėjo. Nesakome, kad Dievas žiaurus, nebandome perauklėti Dievo. Kai turime tokį gerą ir sektiną pavyzdį, kodėl juo nesivadovaujame?

Sočiam ir saugiam Vakarų pasaulyje ateinančiais dešimtmečiais bus svarbios žmogaus dvasinės problemos. Todėl bus labai populiarios dvasininkų, socialinių pedagogų (darbuotojų), psichologų, ekstrasensų, astrologų, būrėjų ir kitokių dvasios specialistų paslaugos. Ir dabar lietuviai žudosi ne todėl, kad bijo sušalti ar numirti iš bado, o todėl, kad negali susitvarkyti su savo dvasine būsena. Jeigu mes paklausime laimingo žmogaus, kaip tokiu tapti, jis pasakytų, kad tam nereikia jokių pastangų. Jo nuomone, laimės formulė paprasta. Jei nori būti laimingas -būk. Ir dar pridurs, kad laimingam būti žymiai geriau nei nelaimingam. Tai kodėl tiek nelaimingų ir nelaimingų taip, kad jie linkę pasitraukti iš savo ašarų pakalnės. Štai čia ir yra mūsų auklėjimo spragos. Mes nesugebame jaunimui parodyti, kas sudaro gyvenimo džiaugsmą. Viskas logiška. Nelaimingas žmogus negali išmokyti vaiko būti laimingu. Jeigu tėvas arba motina patys nesugeba būti laimingi, kaip to gali išmokyti savo atžalą. Jeigu tėvai bus laimingi, vaikui ir aiškinti nieko nereikės, jis tą matys ir žinos, kaip būti laimingam. Ir žinoma, nereikia vaidinti laimingo, reikia paprasčiausiai tokiu būti. Jei toks nesi, reikia eiti pas psichologą, gal jis įtikins, kad laimė ne piniguose, daiktuose, bet mumyse, t. y. neveltui sakoma, kad vaikai mus auklėja.

Norėdami kažką gero įdiegti vaikams, patys turime tokie būti, rodyti asmeninį pavyzdį. Turėti daugiau žinių apie žmogaus dvasinį ugdymąsi, o tam reikia daugiau paskaityti literatūros, pasidomėti kitų žmonių patirtimi. Pastarosios kartos, užaugintos ir išauklėtos Makarenkos auklėjimo dvasioje, sunkiai derinosi prie Vakarų pasaulio šalių visuomenės. Vakaruose ir šiandien didesnė auklėjimo teorijų įvairovė. Pvz., Anglijoje šiuo metu egzistuoja valstybinės mokyklos, kur fizinės bausmės uždraustos, ir privačios, kuriose jos taikomos. Tėvai gali rinktis. Mūsų mokykla ir šeima, gyvendamos laisvos rinkos sąlygomis, atsakomybę už vaiko mokymąsi ir elgesį turi ugdyti minėtomis kryptimis. ,,Pedagogika kaip mokslas, visos jos sudėtingos ir detalizuotos taisyklės gali būti prasmingos tik tada, kai auklėjamąjį darbą lydės meilės ir sutarimo šeimoje dvasia‘‘ (Gruce R. Šeima ir vaikų auklėjimas).

Galbūt tėvams reikėtų iš to padaryti išvadas ir savo atžalų nedaryti laimingais, o leisti jiems tokiais būti. Kaip tai pasiekti? Pasigilinkime, kaip auklėja vaikus tautos, kurių laimės pojūčio rodiklis aukštesnis negu mūsų. Pvz., Japonų auklėjimo formulė tokia: iki 5-7 metų vaiką auklėja kaip karalių; 7-12 kaip tarną, o vėliau kaip draugą.

Praktiniai patarimai efektyviam vaikų auklėjimui

Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias? Štai keletas patarimų, kaip užtikrinti darnų ir veiksmingą vaikų ugdymą:

• Nustatykite dienotvarkę. Nustačius dienos tvarką savo namuose, išvengti chaoso ir konfliktų bus paprasčiau.
• Nubrėžkite aiškias ribas. Ribų nustatymas - svarbi auklėjimo proceso dalis. Jūsų nubrėžtos ribos turi atitikti jūsų šeimos vertybes bei būti realios ir racionalios, tokios, kurių vaikas iš tiesų galėtų laikytis.
• Taisyklės yra būtinos. Nustačius taisykles, laikytis jų reikia nuosekliai. Jeigu įvesite taisyklę, o kitą dieną ją atšauksite, vaikas jausis nesaugiai, pasimetęs.
• Atidžiai klausykitės, ką sako jūsų vaikas. Pokalbiai apie tai, kaip sekėsi darželyje ar mokykloje, žinoma, yra gerai, tačiau vien to nepakanka. Domėkitės vaiko jausmais. Daugelis tėvų domisi vaiko veikla ir jos rezultatais, pavyzdžiui, nori išgirsti išmoktą eilėraštį ar pamatyti į vartus įspiriamą kamuolį, tačiau tarpusavio ryšį sutvirtinsite ir pasitikėjimą auginsite kalbėdami apie jausmus.
• Nebijokite pasakyti „atsiprašau“. Jei pasielgėte netinkamai ir sąžinė dėl to neduoda jums ramybės, pripažinkite savo klaidas, pasakykite, kad gailitės.
• Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu.
• Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio.
• Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.
• Pažvelkite į pasaulį vaiko akimis. Tai - raktas, leisiantis geriau pažinti savo sūnelį ar dukrytę bei suprasti vaiko elgesį. Prisiminkite, kaip jautėtės, kai buvote maži.
• Suderinkite auklėjimo principus - nekonkuruokite ir prie vaiko neabejokite vienas kito sprendimais. Vaikams reikia aiškumo ir saugumo, todėl svarbu, kad abu tėvai laikytųsi vieningos linijos ir gerbtų vienas kito autoritetą.
• Nepamirškite savęs ir savo asmeninių poreikių! Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.

tags: #tevu #svietimas #vaiku #auklejimo #klausimais

• Priestato statyba Mažeikių rajone
• ištraukiamos dvigulės lovos vaikams
• kaip siūti vaikiškas kelnes
• Ikimokyklinio ugdymo programos „Spiredu“ aprobavimas
• Švietimo aktualijos Kėdainių rajone