Tėvų klaidos auklėjant vaikus: kaip ugdyti sveiką savivertę
Savivertė - tai vaiko suvokimas apie savo vertę, gebėjimus ir vietą pasaulyje. Ji formuojasi per atgalinį ryšį su artimiausia aplinka, ypač tėvais. Vaiko savivertei didžiausią įtaką daro tėvai ir artimiausia aplinka, o tėvų elgesys turi didžiulę įtaką vaiko savivertei, todėl svarbu suprasti, kaip teigiamas ir neigiamas elgesys gali paveikti vaiko raidą.
Savivertės svarba vaiko raidoje
Vaikai su nepagrįstai žema saviverte dažnai nuleidžia rankas susidūrę su sunkumais, vengia išbandyti naujus dalykus, bijodami nesėkmės ir kritikos. Tokie vaikai lengviau pasiduoda neigiamai įtakai, net jei ji prieštarauja jų vidiniams įsitikinimams. Kita vertus, vaikai su nepagrįstai aukšta saviverte gali turėti sunkumų bendraujant, nes laiko save pranašesniais už kitus. Jie nėra pasiruošę sunkumams ir nesėkmėms, nes yra įpratę prie lengvų pergalių ir nuolatinių pagyrimų už smulkmenas. Susidūrę su rimtesniais iššūkiais, jie gali prarasti pasitikėjimą savimi ir pulti į depresiją.
Dažniausios auklėjimo klaidos
Turbūt nėra tokio tėvo, kuris norėtų užauginti nuo savęs priklausomą vaiką, kuris negebėtų pasirūpinti savimi, tačiau neretai norime vieno, o savo elgesiu neleidžiame vaikui būti savarankišku. Štai pagrindinės klaidos, kurios gali neigiamai paveikti vaiko savivertę:
- Vaiko „sumažinimas“: Auginant jauniausią ar vienturtį vaiką, tėvų hipergloba gresia labiausiai. Vaiką vadinant mažybiniais epitetais (pvz., katinukas, zuikelis), stabdomas jo savarankiškumas, nes jis visada jausis mažiuku, kuriam reikia globos.
- Pasidavimas manipuliacijoms: Vaikai puikiai pažįsta tėvų jautriausias vietas. Per manipuliacijas vaikai gauna dėmesio, nors tai trukdo jų savarankiškumo vystymuisi.
- Noras būti „super tėčiu ar mama“: Tėvai griebiasi atsakomybės už vaikų namų darbus ar kitas užduotis, bijodami gėdos dėl netobulo rezultato. Tai pakiša koją vaiko gebėjimui mokytis iš klaidų.
- Pasidavimas baimėms: „Vaikas alkanas - reikia pamaitinti“, „Vaikas sušals - reikia aprengti“. Taip pasiduodami savo baimėms, neleidžiame vaikams vystyti savarankiškumo.
- Gąsdinimas ir emocinis šantažas: Gąsdinimai vaikų namais ar kitais baisumais žeidžia ir gąsdina. Emocinis šantažas, pavyzdžiui, frazė „jei tu mane mylėtum, taip nekalbėtum“, griauna pasitikėjimą ir ryšį tarp tėvų bei vaiko.
"Tėvystės įkvėpimai": Vaiko pyktis – kaip reaguoti tėvams?
Kaip ugdyti teigiamą savivertę?
Yra daug būdų, kaip tėvai gali padėti savo vaikams ugdyti sveiką savivertę:
- Pagirkite vaiką už pastangas: Pabrėžkite ne rezultatą, o įdėtą darbą. Sakykite: „Aš didžiuojuosi tavo pastangomis“, „Man labai patinka tai, ką tu padarei“.
- Patikėkite vaikui užduotis: Būdamas atsakingas už darbus, vaikas jausis reikalingu ir naudingu šeimos nariu.
- Leiskite mokytis iš klaidų: Neskubėkite ištaisyti vaiko klaidų. Nesureikšminkite nesėkmių, sakykite: „Nieko tokio, kitą kartą pavyks“.
- Rinkitės tinkamus žodžius: Vietoj to, kad sakytumėte, jog vaikas yra „negabus matematikai“, verčiau sakykite: „Matematikai reikia skirti daugiau laiko nei anglų kalbai“.
- Diekite tinkamas vertybes: Mokykite vaiką vertinti save ne per išvaizdą ar turimus daiktus, o per asmenines savybes ir pasiekimus.
- Skatinkite bendradarbiauti: Pademonstruokite komandinio darbo privalumus, kuomet išnaudojamos kiekvieno stipriosios savybės.
| Veiksmas | Poveikis savivertei |
|---|---|
| Besąlyginė meilė | Didina saugumo jausmą ir pasitikėjimą |
| Nuolatinė kritika | Mažina motyvaciją ir kelia nerimą |
| Savarankiškumo skatinimas | Ugdyti atsakomybę ir pasitikėjimą jėgomis |
| Hipergloba | Formuoja priklausomybę nuo tėvų |
„Ypatingas laikas“ kartu
Kartais 15 minučių per dieną, praleistų nuoširdžiai pabendraujant ar pažaidžiant su vaiku, yra daug naudingesnės nei valanda būnant šalia, bet užsiimant savais reikalais. Svarbu turėti „ypatingą laiką kartu“, kurio trukmė būtų žinoma abiems pusėms. Vaikams nereikia, kad visas laikas būtų skiriamas tik jiems - jiems reikia laimingų, pailsėjusių tėvų, kurie gebėtų išgirsti savo atžalą.
Svarbiausia prisiminti, kad ribas turime nubrėžti vaiko elgesiui, o ne jo emocijoms. Todėl ramiai ir empatiškai priimdami atsiradusias emocijas, mes padedame savo vaikams susipažinti su jų jausmais ir mokome, kaip juos tinkamai suvaldyti. Vaikai mokosi iš tėvų pavyzdžio, todėl pirmiausia pradėkime nuo to, kaip patys reaguojame į patiriamas klaidas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
