Tetraciklino poveikis vaisiui nėštumo metu: išsami analizė

Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, reikalaujantis itin didelio atsargumo vartojant bet kokius vaistus. Medikamentų vartojimas šiuo metu gali turėti rimtų pasekmių besivystančiam vaisiui. Kai kurie vaistai gali paveikti nėštumo eigą, sukelti persileidimą, priešlaikinį gimdymą, pakenkti vaisiaus vystymuisi, todėl gali atsirasti įgimtų anomalijų, cerebrinis paralyžius arba kūdikis gali gimti negyvas. Manoma, kad dėl netinkamų vaistų vartojimo nėštumo metu įvyksta apie 1 proc. įgimtų anomalijų.

Šios atsargumo priemonės atsirado po 1960 metais įvykusios tragedijos, kurią sukėlė preparatas „Talidomidas”. Tuo metu šio preparato vartojo daugelis nėščiųjų kaip raminamąją ir migdomąją priemonę. Po šio skaudaus įvykio farmakologai visame pasaulyje susirūpino, ar saugu nėštumo metu vartoti vaistų. Pradėjus tirti jų poveikį nėščiosioms buvo prieita prie išvados, kad absoliučiai saugių vaistų nėra, yra tik saugesnių ir nesaugių.

Vaistų vartojimo nėštumo metu principai ir rizikos

Deja, būsimosioms mamytėms retai kada pavyksta nesusirgti per devynis nėštumo mėnesius, ką jau kalbėti apie tas, kurios serga lėtinėmis ligomis. Spręsdami, kokius vaistus skirti (o gal visai neskirti) nėščiąjai, specialistai paprastai suskaičiuoja žalos ir naudos santykį, t.y. medikamentai skiriami, jeigu ligos sukelti padariniai yra sunkesni negu vaistų. Svarbu, kad kai kurie medikamentai gali pažeisti tėvų lytines ląsteles dar prieš įvykstant apvaisinimui ir po to sukelti pakitimus vaikelio organizme, todėl jų patariama nevartoti bent 5-6 mėnesius iki planuojamo nėštumo.

Vaistų poveikio vaisiui mechanizmai

Vaistų poveikis vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant nėštumo laikotarpį ir vaisto chemines savybes.

• Embriotoksiniai medikamentai yra tie, kurie žalingai veikia embrioną antrą trečią nėštumo savaitę. Dėl jų poveikio jis gali nustoti vystytis.
• Teratogeniniai medikamentai žalingai veikia vaisių nuo trečios iki 8-10 nėštumo savaitės ir sukelia vystymosi anomalijų. Koks tai bus pažeidimas, priklauso nuo to, kuriuo nėštumo metu buvo vartojami šie vaistai, t.y. kokioje vystymosi stadijoje buvo mažylis. Teratogeniniu požiūriu vaistai pavojingiausi pirmais dviem nėštumo mėnesiais, kai vyksta vaisiaus organogenezė. Taip pat vaisiui šiuo metu pavojingi ir aplinkos faktoriai (virusai, spinduliavimas radioaktyviosiomis medžiagomis). Kai kurie embriogenezės periodai vadinami kritiniais. Toks yra nėštumo periodas nuo 3-11 sav. Teratogeninis medikamento poveikis priklauso nuo vaisto cheminės sudėties, dozės, sugebėjimo patekti per placentą ir išsiskirti iš organizmo. Jeigu vartojami keli preparatai, jų teratogeninis poveikis susideda ir būna stipresnis. Jeigu vienu metu vartojami keli teratogeniniai medikamentai, pavojus, kad vaikas gali gimti apsigimęs, gerokai padidėja.
• Fetotoksiniai vaistai veikia jau subrendusį pilvelyje esantį vaikelį. Šis žalingas poveikis pasireiškia struktūriniais ir funkciniais mažylio vystymosi nukrypimais. Fetotoksiniai vaistai veikia jau subrendusį vaisių.

Svarbu paminėti, kad pasibaigus embriogenezei, vartojamų vaistų teratogeninio poveikio pavojus beveik išnyksta. Pasibaigus ketvirtam nėštumo mėnesiui, vaistus dažnai galima skirti nesibijant apsigimimų.

Placentos vaidmuo ir vaistų skvarba

Kad vaistas paveiktų ir vaikelio organizmą, jis turi iš motinos kraujotakos per placentą patekti į vaisiaus kraujotaką. Nėštumo metu kūdikiai deguonimi, krauju ir maisto medžiagomis aprūpinami per placentą. Placenta - tai tam tikras barjeras, apsaugantis vaikelį nuo žalingo poveikio. Todėl ar vaistai pakenks, didele dalimi priklauso nuo placentos būklės, t.y. kaip ji vykdo apsaugines funkcijas. Apsauga sumažėja, kai yra placentos nepakankamumas, kuris išsivysto po įvairių ligų ir akušerinių komplikacijų. Todėl vaistai ir jų skilimo produktai vaikelio organizme gali kauptis ilgesnį laiką. Šis organas veikia kaip filtras ir apsaugo vaisių, tačiau kai kurie vaistai taip pat gali prasiskverbti pro placentą ir paveikti kūdikio augimą ar sukelti kitų sveikatos problemų.

Kaip vaistai patenka per placentą, priklauso ir nuo vaistų fizinių bei cheminių savybių. Per ląstelių membranas geriau prasiskverbia riebaluose tirpios medžiagos, blogiau - tirpios vandenyje. Be to, per placentą kur kas geriau prasiskverbia iš mažų molekulių sudaryti medikamentai, blogiau - tie, kurių molekulės didelės. Pavyzdžiui, kraujo krešėjimą mažinantis preparatas heparinas sudarytas iš didelių molekulių ir todėl per placentą nepatenka ir vaikelio kraujo krešėjimo nepaveikia. Tuo tarpu lengvai per placentą patenkantys vaistai, kaupiasi vaisiaus organizme ir gali sukelti nepageidaujamą poveikį, netgi sunkias komplikacijas.

Vaistų klasifikacija pagal saugumą nėštumo metu

Pavojai vartojant vaistus nėštumo metu susiję su keliais veiksniais: koks preparatas parenkamas, kokia vaisto dozė ir kaip vaistas patenka į moters organizmą. Parinkdamas vaistus gydytojas turi atsižvelgti į nėštumo periodą, nes svarbi vaikelio vystymosi stadija ir jo jautrumas vaistams. Amerikos Maisto ir vaistų administracija (FDA) vaistus pagal jų saugumą nėštumo metu skirsto į kategorijas:

Tetraciklinas: bendroji informacija ir veikimas

Tetraciklinas yra antibiotikas, priklausantis tetraciklinų grupei, ir buvo pirmasis antibiotikas, aptiktas iš natūralių šaltinių. Jis yra vienas iš seniausių ir plačiausiai naudojamų antibiotikų, priklausančių plataus spektro vaistų grupei. Nors šis vaistas naudojamas jau kelis dešimtmečius, jis vis dar išlieka svarbia priemone tam tikroms bakterinėms infekcijoms gydyti.

Tetraciklinas yra bakteriostatinis antibiotikas, tai reiškia, kad jis neužmuša bakterijų tiesiogiai, bet sustabdo jų dauginimąsi. Baltymų sintezės slopinimas: Tetraciklinas jungiasi prie bakterinės ribosomos 30S subvieneto, tokiu būdu sutrikdydamas baltymų sintezę. Šis mechanizmas suteikia organizmo imuninei sistemai galimybę efektyviau kovoti su infekcija. Tetraciklinas pasižymi plataus veikimo spektru, todėl jis veiksmingas gydant daugybę bakterinių infekcijų. Tačiau verta pabrėžti, kad tetraciklino vartojimas ne visada yra pirmasis pasirinkimas. Tetraciklinas yra tinkamas pasirinkimas tik tada, kai infekcijos sukėlėjas yra jautrus šiam antibiotikui. Tetraciklinas išlieka viena iš patikrintų priemonių kovojant su įvairiomis bakterinėmis infekcijomis.

Tetraciklino vartojimas nėštumo metu ir galimas poveikis vaisiui

Labai svarbu žinoti, kad tetraciklinas gali sukelti neigiamą poveikį besivystančiam vaisiui ar kūdikiui. Jis paprastai nerekomenduojamas vaikams iki 8 metų, kadangi jis gali turėti neigiamą poveikį dantų emaliui ir kaulų vystymuisi. Taip pat šio vaisto dažniausiai ven­giama nėštumo ir žindymo laikotarpiu. Nėštumo metu būsimosioms mamoms gali būti skiriama antibiotikų, nes tai efektyviausia priemonė kovoje su tiek moteriai, tiek vaisiui pavojingomis bakterinėmis infekcijomis. Tačiau šių antibiotikų pasirinkimas reikalauja ypatingo atsargumo ir gydytojo konsultacijos. Nėštumo metu kinta ne tik moters organizmo fiziologija, bet ir gyvenimo būdas.

Jei kažką skauda ar maudžia, iškart griebtis antibiotikų tikrai nebūtina, tačiau jei infekciją sukėlė bakterijos, veikiausiai nebus kitos išeities, kaip tik vartoti antibiotikus. Nėštumo metu imunitetas funkcionuoja visiškai kitaip, todėl net ir menkiausia infekcija gali nulemti sunkią ir ilgai besitęsiančią ligą. Tokiais atvejais gydytojas turi parinkti saugiausią ir efektyviausią gydymo būdą.

Bendrosios rekomendacijos vartojant antibiotikus nėštumo metu

Kiti antibiotikai ir jų saugumo kategorijos

Nėštumo metu reikia atidžiai rinktis ir kitus antibiotikus. Pavyzdžiui, sulfonamidai gali didinti širdies ligų, geltos ir apsigimimų riziką. Nėščiosioms negalima gerti chloramfenikolio, kuris toksiškai veikia kūdikio kraujodarą. Tuo tarpu gydomosios natūraliųjų penicilinų dozės nepasižymi nei teratogeniniu, nei embriotoksiniu, nei fetotoksiniu poveikiu. Plataus veikimo spektro pusiau sintetinis penicilinas ampicilinas gerai prasiskverbia pro placentą, ir vaisiaus kraujyje susidaro gydomoji koncentracija. Nenustatyta, kad vidutinės gydomosios ampicilino dozės pasižymėtų teratogeniniu, embriotoksiniu ar fetotoksiniu poveikiu. Cefalosporinai lengvai prasiskverbia pro placentą ir vaisiaus kraujyje susidaro didelė jų koncentracija. Aminoglikozidai, gentamicinas ir amikacinas priskiriami C vaistų kategorijai, tobramicinas - D. Metronidazolis gerai prasiskverbia pro placentos barjerą. Jis priklauso B vaistų kategorijai. Šie antibiotikai gali pakenkti jūsų vaisiui ir sukelti šalutinį poveikį. Net ir nėštumo metu saugūs antibiotikai gali sukelti įvairių šalutinių poveikių.

Svarbios gairės vartojant vaistus

Visuomet vartojant antibiotikus būtina laikytis gydytojo nurodymų. Būtinai atlikite tyrimus, patvirtinančius, kokio tipo infekcija (t.y. bakterinė ar virusinė) sukėlė ligą, nes tetraciklinas veikia tik bakterijas, virusinių ligų, tokių kaip gripas ar peršalimas, jis neišgydo. Dozavimas priklauso nuo infekcijos tipo, sunkumo, paciento amžiaus ir svorio. Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaistų vartojimo būdą: Maistas ir pieno produktai: Tetraciklino absorbcija gali sumažėti, jei jis vartojamas kartu su maistu, ypač pieno produktais. Nevartoti kartu su pieno produktais. Gerti užsigeriant pilna stikline vandens. Saugotis saulės poveikio. Vartoti visą nustatytą kursą. Kaip ir kiti antibiotikai, tetraciklinas gali sukelti įvairius šalutinius reiškinius. Šalutinis poveikis nebūtinai pasireiškia visiems, tačiau pasireiškus net ir lengviems simptomams būtina informuoti gydytoją.

Geriamieji vaistai nėštumo metu iš virškinimo sistemos lėčiau patenka į kraujotakos sistemą dėl pablogėjusios kraujotakos ir sulėtėjusių žarnyno judesių. Dauguma vaistų nėščiosios skrandyje dėl rūgščių ir fermentų poveikio suyra ir veikia silpnai. Jeigu nėščioji tabletę padeda po liežuviu, jos neveikia virškinimo sistemos fermentai, todėl vaistai pradeda veikti net 2-3 kartus greičiau negu geriamieji. Vartojant vaistų rektalinių žvakučių pavidalu, veikliųjų medžiagų nesuardo virškinimo fermentai, jie patenka tiesiai į kraujotaką. Nėštumo metu vartojant įvairius tepalus, kremus biologiškai aktyvios medžiagos gali kauptis poodiniame sluoksnyje, nes riebalų sluoksnis šiuo metu padidėja 3-4 kg. Dėl to vaistai pasižymi ne tik aktyvesniu vietiniu poveikiu, bet ir prasiskverbia į kraujotaką ir veikia visą organizmą. Tiek į raumenis, tiek į veną leidžiami vaistai veikia itin greitai, nes veikliosios medžiagos patenka tiesiai į kraujotaką. Todėl vaisto dozės turi būti itin tikslios ir mažesnės negu geriamųjų vaistų. Svarbu, kokia moters šalinimo organų - kepenų ir inkstų - būklė, nes per juos išskiriami vaistai.

Pastaraisiais dešimtmečiais bakterijų atsparumas tetraciklinui tapo reikšminga visuomenės sveikatos problema. Siekiant išvengti atsparumo plitimo, gydytojai rekomenduoja atsakingą antibiotikų vartojimą: niekada nesigydyti patiems, nepirkti antibiotikų be recepto ir visada laikytis gydymo režimo. Jei pamiršote išgerti vaisto, padarykite tai kuo greičiau. Tačiau jei jau artėja laikas kitai dozei, praleiskite pamirštą ir tęskite vartojimą kaip nurodyta. Jei dėl alergijų, atsparumo ar kitų priežasčių tetraciklino vartoti negalima, gydytojai gali skirti kitus antibiotikus: makrolidus (pvz., azitromiciną), fluorokvinolonus arba penicilino grupės preparatus. Tinkamai vartojant tetracikliną galima pasiekti itin gerų rezultatų gydant daugumą bakterinių infekcijų.

Infekcijos nėštumo metu ir diagnostikos svarba

Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Todėl itin svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir atkreipti dėmesį į tokius tyrimus:

• Toxoplasma gondii IgG ir IgM. Pagrindiniai toksoplazmozės infekcijos šaltiniai yra užteršta toksoplazmų oocistomis aplinka ir infekuota toksoplazmų cistomis žalia ar nepakankamai termiškai apdorota mėsa. Dažniausiai infekcija pasireiškia švelnia forma, nejaučiant jokių ryškesnių simptomų. Taksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto. Didžiausias infekcijos pavojus vaisiui yra nėštumo pradžioje - galimas savaiminis persileidimas, o gimusiam kūdikiui - smegenų vandenė, aklumas bei kurtumas. Norint nustatyti, ar naujagimis užsikrėtė toksoplazmoze, svarbu atlikti IgM antikūnų tyrimą, nes ūmi toksoplazmozė rodo, kad vaisius taip pat buvo infekuotas. Siekiant nustatyti, kaip seniai įvyko užsikrėtimas T. gondii, rekomenduojama atlikti IgG avidiškumo tyrimą, kurio metu nustatomas jungties tarp T.gondii antigeno ir IgG antikūno stiprumas.
• Raudonukės viruso IgG. Raudonukė - infekcinė virusinė liga, pasireiškianti odos bėrimu, padidėjusiais pakaušio bei kaklo limfmazgiais. Raudonukės viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš raudonukę įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę: smegenų pažeidimus, širdies defektus, aklumą bei kurtumą. Raudonukės infekcija pirmosiomis 20 nėštumo savaičių gali padidinti persileidimo riziką.
• CMV IgG ir IgM (Citomegalovirusas). Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui, ypač jei užsikrėtimas įvyksta pirmosiomis nėštumo savaitėmis. Naujagimių CMV infekcija pasireiškia per kelias dienas nuo gimimo. Citomegaloviruso infekcijai būdingas kūno pageltimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, bėrimas bei centrinės nervų sistemos pažeidimai. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui. Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui. Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos.
• Chlamydia trachomatis. Chlamydia trachomatis infekcija - lytiniu keliu plintanti liga, dažnai diagnozuojama nėštumo metu. Chlamydia trachomatis infekcija daugeliu atvejų yra besimptomė, tačiau gali sukelti įvairių komplikacijų, tokių kaip priešlaikinis gimdymas ar vaisiaus dangalų ankstyvasis plyšimas. Literatūros duomenimis 30-50 % naujagimių, kurių motinos turi aktyvią, negydytą C. trachomatis infekciją, išsivysto konjugtyvitas (akies junginės uždegimas), o 5-10 % atvejų gali išsivystyti aspiracinė pneumonija. Plaučių uždegimas dažniausiai pasireiškia kūdikiams nuo 6 savaičių iki 6 mėnesių amžiaus.
• B grupės beta hemolizinis streptokokas. Infekcija pasireiškia sepsiu, pneumonija ar meningitu. Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiantį bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali sukelti inkstų uždegimus.
• Vėjaraupių viruso IgG. Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje. Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo.
• Ureaplasma urealyiticum/Ureaplasma parvum. Ureaplasma urealyticum ir Ureaplasma parvum - tai bakterijos, kurios gali būti aptinkamos sveiko žmogaus urogenitalinėje sistemoje, ir nors dažnai jos yra besimptomės, nėštumo metu gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui. Nustatyta, kad U. urealyticum ir U. parvum infekcijų perdavimo dažnis nėštumo metu vaisiui svyruoja nuo 18% iki 88%. Nėštumo metu infekcija gali sukelti priešlaikinį gimdymą: užsikrėtimo atveju skatinama citokinų ir prostaglandinų gamyba sukelia priešlaikinį vaisiaus vandenų plyšimą.
• HBsAg (Virusinis hepatitas B). Virusinis hepatitas B - hepatito B viruso sukeltas ūminis arba lėtinis kepenų uždegimas. HBV perdavimo iš motinos vaikui rizika iš HBsAg (+) motinų jų kūdikiams, nenaudojant aktyviosios ir pasyviosios imunizacijos, siekia 90%. Perdavimas gali įvykti gimdoje, gimdymo metu arba po gimimo. Jei ūminis HBV yra simptominis, dėl geltos ir intoksikacijos gali prasidėti priešlaikinis gimdymas. Antroje nėštumo pusėje HBV gali komplikuotis: pasireiškia ūminis kepenų nepakankamumas, didelė kepenų nekrozė.
• Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai). ŽIV yra retrovirusas, pažeidžiantis T limfocitus ir sukeliantis imuninės sistemos nepakankamumą. Perinatalinis ŽIV perdavimas iš motinos vaisiui priklauso nuo daugelio veiksnių. ŽIV užsikrėtusi nėščioji infekciją gali perduoti vaikui: 1) nėštumo metu (vaisiui esant gimdoje, prieš gimdymą); 2) gimdant 3) žindant kūdikį. Nustatyta, kad ŽIV perdavimo rizika iš motinos vaikui yra 25-30 proc. nemaitinant krūtimi ir 40 proc. žindant naujagimį. Didesnė ŽIV perdavimo rizika vaisiui yra kai moteris užsikrėtė ŽIV nėštumo metu. Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) tyrimu nustatomi specifiniai antikūnai motinos kraujo serume ir plazmoje.
• RPR (kiekybinis tyrimas sifilio diagnostikai) ir TPHA (tyrimas sifilio diagnostikai). Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukelia bakterija Treponona pallidum. Nėščiosios, sergančios ankstyvuoju sifiliu ir negydomos, 70-100 % pagimdo sifiliu užkrėstą naujagimį. Sifiliu serganti nėščioji vaisių užkrečia per placentą nuo 12 nėštumo savaitės. Užkrėstas sifiliu naujagimis būna hipotrofiškas, gali turėti kvėpavimo sutrikimų, smegenų edemą, ascitą, padidėjusią blužnį. Naujagimiui įgimto sifilio požymiai atsiranda per pirmuosius 4-5 mėnesius - tai karščiavimas, makopapulinis bėrimas (dažnai ant delnų ir padų), limfadenopatija, gydymui atsparus enteritas, laringitas, hemolizinė anemija ir kt. RPR - pirminis tyrimas, kurį reikėtų atlikti įtarus sifilį ar tikrinantis profilaktiškai. RPR (angl. Rapid plasma reagin) tyrimo metu, kraujyje ieškoma specifinių antigenų, kurie pradeda gamintis žmogui užsikrėtus sifiliu. TPHA - tyrimas, naudojamas patikslinti diagnozę po to, kai RPR tyrimo metu gaunamas teigiamas rezultatas.

tags: #tetraciklinas #nestumo #metu

• Kada nėštumo testai meluoja
• idėjos rudeniškam langų dekoravimui
• Būsto užufruktas tėvų skyrybų atveju
• Atraskite auklėjimo paslaptis
• Pasakojimai apie obuolius vaikams