Teismas neturi globos teisės vaiko grąžinimo Hagos konvencijos kontekste
Sprendimas išvykti gyventi su vaiku į kitą šalį gali išprovokuoti išsiskyrusių tėvų ginčus ne tik dėl to su kuo, bet ir kur turi gyventi vaikas. Kiekvienas suaugęs žmogus yra laisvas pasirinkti su kuo ir kaip gyventi, tačiau jo priimtas sprendimas dažnai keičia ir nepilnamečių vaikų padėtį. Būtent todėl, kad vienas iš tėvų, nusprendęs pakeisti savo gyvenamosios vietos valstybę, kartu pasiima ir vaiką (-us), taip apribodamas kito tėvo (motinos) galimybes palaikyti pastovų ryšį su vaiku bei pažeisdamas vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais ir būti jų auklėjamam, ir lėmė 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau - Hagos konvencija) priėmimą.
Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas - 88 valstybių atstovus jungianti organizacija, užtikrinanti tarpvalstybinį teismų bendradarbiavimą įgyvendinant 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir 1996 m. Hagos konvenciją dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje. Tinklas padeda koordinuoti atskirų valstybių teismų veiksmus sprendžiant klausimus, susijusius su neteisėtai į užsienį išvežtų ar iš ten negrąžintų vaikų grąžinimu, keičiantis informacija apie nagrinėjamas bylas, užsienio valstybės teisę ir kt. Darbas tinkle - savotiška diplomatinė misija, nes neretai tenka spręsti klausimus, susijusius su valstybių pasitikėjimu viena kitos teisingumo sistema.
Kas laikoma vaiko grobimu pagal Hagos konvenciją?
Ši sąvoka turi kelias teisines reikšmes. Pirma, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nustato baudžiamąją atsakomybę už svetimo mažamečio vaiko pagrobimą, taip pat už savo ar savo artimųjų mažamečio vaiko pagrobimą iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Tuo tarpu 1980 m. Hagos konvencija apibrėžia tarptautinį vaiko grobimą kitokiu - civiliniu aspektu ir nustato civilines kovos su tokiu grobimu priemones. Pagal konvenciją tarptautiniu vaiko grobimu laikomas neteisėtas vaiko iki 16 metų išvežimas arba laikymas užsienio valstybėje. Išvežimas ar laikymas yra laikomas neteisėtu, kai tai padaroma prieš bet kurio vaiko globos teises turinčio asmens valią. Kokie asmenys laikomi turinčiais vaiko globos teises, sprendžiama pagal tos valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno iki išvežimo, įstatymus.
Lietuvoje vaiko globos teises turinčiais asmenimis laikomi abu tėvai, nepriklausomai nuo jų santuokinės padėties, o tais atvejais, kai abiejų tėvų valdžia yra apribota, - vaiko globėjas (rūpintojas). Pažymėtina, kad nuo 2017 m. įsigaliojusiuose Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimuose aiškiai apibrėžta, kad teisę išvežti vaiką į užsienį nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą, o tuo atveju, jeigu antrasis tėvas atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nepaisant to, su kuriuo iš tėvų teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi kartu spręsti dėl galimo vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo ir kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Tiek minėtų įstatymo pakeitimų, tiek teismų praktikos tikslas - užtikrinti tėvų lygiateisiškumą ir švelninti tėvų ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, išvengiant situacijos „laimėtojas pasiima viską“, kuri dažnai skatina tėvus itin aršiai bylinėtis.
Taip - konvencijos prasme bet kuriam asmeniui, o tai reiškia - ir tėvui arba motinai, neteisėtai išvežus ar laikant vaiką užsienio valstybėje, tai laikoma vaiko grobimu. Kai kam tokia teisinė retorika, ypač kai kalbama apie vaiko tėvo (motinos) veiksmus, iki šiol skamba neįprastai. Visgi, iki šiol nėra atrastas geresnis lietuviškas atitikmuo angliškai sąvokai „abduction“.
Vaiko grąžinimo išimtys pagal Hagos konvenciją
Pagal bendrąją taisyklę, vaikas visada grąžinamas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Tačiau Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose apibrėžtas išimčių sąrašas, kada teismas gali nenurodyti grąžinti vaiką:
- Jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
- Jei „paliktasis“ tėvas (motina) neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas.
- Jei yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.
- Teismas gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
Minėtų išimčių taikymas priklauso nuo konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių ir teismo atlikto jų įvertinimo. Kadangi išimtis taiko kiekvienos valstybės nacionaliniai teismai, jų aiškinimas gali skirtis.
Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos
Teismų praktikoje išaiškinta, kad „prisitaikymas“ apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą - įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą - saugumą ir stabilumą. Žodžių junginys „nauja aplinka“ reiškia vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, gyvenimo sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje.
Vaiko prieštaravimas grąžinimui
Sprendžiant tokio pobūdžio bylas išklausyti vaiką yra būtina. Tačiau vaiko nuomonė turi būti vertinama atsižvelgiant į vaiko amžių ir jo gebėjimą pačiam priimti sprendimus, galimą tėvų įtaką vaiko nuomonei ir pan.
Rizika vaikui
Trečia išimtis - yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Paprastai vaiką išsivežęs tėvas (motina) grėsmę vaikui grindžia galimu likusio tėvo (motinos) smurtu, piktnaudžiavimu alkoholiu, tėvystės įgūdžių nebuvimu ir pan. Nepaisant visų šių aplinkybių, kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar šios aplinkybės yra pagrįstos įrodymais, ar tėvas (motina) gali keisti savo elgesį ir tinkamai pasirūpinti vaiku. Pirmiausia turite gerai įvertinti šeimos situaciją. Tais atvejais, kai kyla grėsmė jums ar vaikui, turite kreiptis į atitinkamas vaiko gyvenamosios vietos valstybės įstaigas, kad surinktumėte įrodymus apie netinkamą tėvo (motinos) elgesį ir galimą grėsmę vaikui.
Teismų praktika ir išimčių taikymas
Siekant suvienodinti atskirų valstybių teismų praktiką, Tarptautinis Hagos teisėjų tinklas rengia gerosios praktikos gaires. Be to, tam tikrus standartus šioje srityje padeda išgryninti Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). Pavyzdžiui, sprendime, priimtame byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, EŽTT vertino, ar Šveicarijos teismų nurodymas grąžinti vaiką Izraelyje gyvenančiam tėvui buvo priimtas pakankamai gerai ištyrus šeimos situaciją ir visus veiksnius: emocinius, psichologinius, materialinius, ir ar grąžinant vaiką nebus pažeista jo ir motinos teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas pažymėjo, kad nors vaiko amžius (7 metai) yra toks, kad adaptuotis kitoje šalyje jam nebūtų sunku, tačiau įvertino ir tai, kad vaikas buvo gerai integravęsis į Šveicarijos visuomenę, taigi tikrai nebūtų suderinama su geriausiais vaiko interesais ištraukti jį iš aplinkos, kurioje jis jau priprato. Be to, EŽTT atkreipė dėmesį, kad pagal Izraelio teisę egzistuojantis vaiko motinos įkalinimo už vaiko grobimą pavojus gali turėti rimtų neigiamų pasekmių vaikui jo grąžinimo atveju.
Kitame sprendime, priimtame byloje X prieš Latviją, EŽTT nusprendė, kad Latvijos teismai, spręsdami iš Australijos į Latviją motinos pagrobto vaiko grąžinimo klausimą, tinkamai neįvertino vaiko motinos pateiktų duomenų dėl rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala.
Paminėtina, kad pirmiau nurodytos Konvencijos 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintos išimtys taikomos siauriau, kai sprendžiama dėl iš vienos ES valstybės narės į kitą neteisėtai išvežto vaiko grąžinimo. Pavyzdžiui, tokiais atvejais teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugai jį sugrąžinus į valstybę, iš kurios buvo neteisėtai išvežtas. Be to, tokiais atvejais „paliktajam“ tėvui (motinai) užtikrinama antrojo šanso galimybė, t. y. net jei valstybės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismas atsisako jį grąžinti motyvuodamas didele žalos vaikui rizika, „paliktasis“ tėvas (motina) gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, kuris turi tėvų ginčą dėl vaiko išspręsti galutinai.
Lietuvos teismuose nagrinėjamų bylų dėl neteisėtai išvežtų ar negrąžintų vaikų skaičius turi potencialą augti. Daugėja atvejų, kai anksčiau iš Lietuvos emigravę ir užsienyje vaikų susilaukę asmenys grįžta į Lietuvą kartu su vaikais, nepaisydami ankstesnėje gyvenamojoje vietoje liekančio tėvo (motinos) valios, neišsprendę vaiko globos klausimų pagal tos užsienio valstybės, kurioje iki tol gyveno, teisę. Tai padarę, Lietuvos teismuose bando inicijuoti bylas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), kartu prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones - laikinai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su jais, kol bus išnagrinėtas ginčas. Toks gudravimas draudžiamas tiek pagal Hagos konvenciją, tiek pagal ES teisę, kurių esmė paprasta: tėvų ginčus dėl vaiko globos turi spręsti teismai tos valstybės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
