Teisės abortams Lietuvoje: reglamentavimas, prieinamumas ir iššūkiai

Nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra sudėtinga ir daugialypė tema, apimanti ne tik medicininius, bet ir teisinius, etinius bei socialinius aspektus. Nors Lietuvoje nėštumo nutraukimas nėra draudžiamas, jo reglamentavimas ir paslaugų prieinamumas kelia daug diskusijų.

Teisinis reglamentavimas ir istorinė perspektyva

Lietuvoje nėštumo nutraukimas yra legalus ir gali būti atliekamas iki dvyliktos nėštumo savaitės. Esant medicininių indikacijų, kai yra pavojus moters ir vaisiaus gyvybei bei sveikatai, abortas gali būti atliekamas ir vėliau - iki 22-os nėštumo savaitės. Tai yra atliekama remiantis dar 1994 m. įsakymu.

Seimas pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuriuo siekiama aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą. Tarptautinės teisės ekspertė dr. Laima Vaigė pabrėžė, kad Lietuvoje „teisėtas abortas nesureguliuotas įstatymu, tik ministro įsakymu“. Anot jos, vienintelis įstatymu įtvirtintas aspektas - Baudžiamojo kodekso straipsnis apie „neteisėtą abortą“, kuriame minimos tik „operacijos“, tad net nėra aišku, ar jis apima ir medikamentinį abortą.

Istoriškai abortai žinomi nuo seniausių laikų. Senovės graikai ir romėnai, o dar anksčiau - asirai ir babiloniečiai ne tik žinojo apie abortus, bet ir mėgino juos reglamentuoti. Įsigalėjus krikščionybei, abortai imti smerkti, visgi, formalių draudimų nebuvo. Kriminalizuoti abortus imta XIX amžiaus pradžioje. Didžiojoje Britanijoje 1803 metais išleistas pirmasis įstatymas formaliai draudžiantis abortus. JAV abortai imti kriminalizuoti 1821 metais. 1910 visoje JAV teritorijoje abortai buvo uždrausti. Tuo pat metu Prancūzijoje abortai buvo vertinami kitaip - ten buvo manoma, kad abortas - priemonė gimstamumui reguliuoti, todėl tai - priimtina procedūra. XX amžiaus pirmojoje pusėje vis garsiau girdimi moterų balsai, didesnis įsitraukimas į politiką ėmė keisti ir abortų kriminalizavimo situaciją. 1929 metais Didžiojoje Britanijoje abortai imti leisti tuomet, kai moters gyvybei gresia pavojus. Pirmoji valstybė, leidusi abortus atlikti laisvai ir nemokamai buvo Sovietų Rusija.

Nors nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra legalus, apie tai kalbėti vis dar yra tabu. Konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą.

Nėštumo nutraukimo metodai

Nėštumo nutraukimas gali būti atliekamas dviem pagrindiniais būdais: medikamentiniu ir chirurginiu.

Medikamentinis nėštumo nutraukimas

Moteris, esant nėštumui iki 9 savaičių, gali būti skiriami vaistai, kurių išgėrus nėštumas nutrūksta savaime, moteris jį tiesiog iškraujuoja. Jei nėštumas yra trumpesnis nei devynios nėštumo savaitės ir nenorima atlikti operacijos, medikamentinis abortas yra tinkamas pasirinkimas. Nuo 2023 m. sausio 1 d. moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tai padaryti gali be chirurginės intervencijos, suvartodamos gydytojo paskirtų specialiai tam skirtų vaistų. Medikamentinis nėštumo nutraukimas - saugus ir efektyvus (efektyvumas 95,0-97,0 proc.) neplanuoto ir nepageidaujamo nėštumo nutraukimo būdas, kuomet skiriami specialūs vaistai sukelti abortą. Vaistiniu būdu moters noru leidžiama nutraukti ne didesnį kaip 9 sav. (8 sav. + 6 d.) nėštumą. Medikamentinis abortas iš esmės apima konsultaciją ir recepto išrašymą, todėl dauguma viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų šios paslaugos neturi įtrauktos į savo mokamų paslaugų kainyną.

Chirurginis nėštumo nutraukimas

Chirurginis nėštumo nutraukimas yra saugus ir patikimas būdas nutraukti nėštumą pirmame trimestre. Chirurginis abortas yra viena saugiausių operacijų, tačiau kaip ir visos operacijos yra susijęs su tam tikra rizika. Komplikacijos gali atsirasti maždaug 3 % atvejų, tačiau reikšmingų komplikacijų pasitaiko retai. Procedūra dažniausiai atliekama taikant sedaciją ar bendrinį intraveninį nuskausminimą, yra galimybė naudoti ir vietinį nuskausminimą. Operacija trunka apie 10 minučių.

Nors Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus teisėtai galima atlikti medikamentinį nėštumo nutraukimą, daugelyje įstaigų vis dar dominuoja chirurginė intervencija. Net 17 gydymo įstaigų nurodė, kad teikia tik chirurginį nėštumo nutraukimą pagal pacienčių pageidavimą.

Galimos komplikacijos ir rizikos

Net ir profesionaliai atliktas nėštumo nutraukimas, nors ir retai, bet gali sąlygoti moters sveikatai neigiamas pasekmes. Kiekviena moteris turėtų suprasti, kad abortas yra kraštutinė priemonė ir paskutinė išeitis nepageidaujamo ar neplanuoto nėštumo atveju. Atliekant nėštumo nutraukimą tinkamai įrengtose gydymo įstaigose, komplikacijų tikimybė yra maža.

• Nepilnas abortas: Tai dažniausia komplikacija (iki 2 proc.), kuri atsiranda, kai gimdoje lieka nedidelis nėštumo ar gleivinės gabalėlis. Nepilnai įvykęs nėštumo nutraukimas yra dažniausia komplikacija (1-4 proc.), kylanti, kai nėštumas visiškai nepašalinamas iš gimdos, sukelia skausmingus gimdos susitraukimus ar gausų kraujavimą.
• Infekcija: Infekcija yra nedažna (mažiau nei 1 %).
• Tebesitęsiantis nėštumas: Tebesitęsiantis nėštumas pasireiškia mažiau nei 1 % atvejų.

Nėštumo nutraukimo priežastys

Priežastys dėl nėštumo nutraukimo gali būti skirtingos. Galite nenorėti tam tikru laiku tapti tėvais arba turėti vaiką su tam tikru asmeniu. Galimos nėštumo nutraukimo priežastys gali būti neigiamos medicininės indikacijos jums, vaisiaus sveikatai arba nėštumas, atsiradęs dėl išžaginimo. Krizinis nėštumas yra neplanuotas arba planuotas nėštumas, kuris tapo rimtas ir sunkus nėščios moters išgyvenimas dėl artimosios aplinkos paramos trūkumo, finansinių rūpesčių, sveikatos problemų, persileidimo ir pan. Sprendimas nutraukti nėštumą gali kilti dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti netinkama finansinė padėtis, netinkamas laikas gyvenime, smurtas namuose, ar tiesiog nenoras turėti vaikų.

Moters teisės ir nėštumo nutraukimas

Jūs turite teisę laisvai nuspręsti ar tęsti, ar nutraukti nėštumą. Jūsų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą apima teisę laisvai pasirinkti ar tapti tėvais. Galimybė nutraukti nėštumą yra ribota laiko atžvilgiu, todėl laiko faktorius yra labai svarbus. Būtini medicininiai tyrimai turėtų būti atliekami laiku, kad nedelsiant galėtumėte nuspręsti ar nutraukti nėštumą.

Nors jūs turite teisę laisvai spręsti dėl nėštumo išsaugojimo ar nutraukimo, šiame apsisprendime taip pat dalyvauja jūsų tėvų ar globėjo interesai.

Kaip pažymi Oksfordo universiteto filosofas dr. Alberto Giubilini, „jei valstybė legalizuoja abortą, kyla klausimas, ar tai tik teisė nebūti baudžiamam (negatyvi teisė), ar pareiga valstybei užtikrinti šią paslaugą (pozityvi teisė)“. Ši įtampa tarp teisinio leidimo ir praktinio pasiekiamumo ryškiai matoma ir Lietuvoje.

Nėštumo nutraukimo prieinamumas Lietuvoje

Seimas pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, kuriuo siekiama aiškiau reglamentuoti teisę į nėštumo nutraukimą. Vis dėlto tyrimai rodo, kad teisinės nuostatos nebūtinai lemia geresnį paslaugų prieinamumą. Šiais metais paskelbta Lygių galimybių kontrolieriaus apklausa parodė, kad net aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų palaiko žmogaus teisę nutraukti nepageidaujamą nėštumą.

Pacientų sprendimu atliekamo aborto atveju, jo pasiekiamumas yra sudėtingesnis ir turi mažiau saugiklių. Nėštumo nutraukimas „moters sprendimu“ yra mokama paslauga, o dėl sveikatos problemų nutrauktas nėštumas dengiamas iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų. Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia.

Nuo 2023 m. sausio 1 d. moterys, nusprendusios nutraukti nėštumą, tai padaryti gali be chirurginės intervencijos, suvartodamos gydytojo paskirtų specialiai tam skirtų vaistų. Kadangi procedūra neturi savo kodo, jo atskirai neseka ir Higienos institutas. Be to, kadangi paslaugos nedengia ligonių kasa, nėra centralizuotos sistemos, kuri žymėtų paslaugos pasiskirstymą šalyje.

Higienos institutas turi duomenų apie gydymo įstaigas, kurios techniškai atitinka reikalavimus teikti nėštumo nutraukimo paslaugas - tiek dėl medicininių indikacijų, tiek pacientės pageidavimu. Tačiau nėra centralizuoto informacijos rinkinio, kuris tiksliai identifikuotų, kurios įstaigos realiai šias paslaugas teikia. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovė Ugnė Gadžijeva paaiškina: „Abortų, atliktų dėl medicininių indikacijų, atskirai neskaičiuojame.“

SAM Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus patarėja Aimė Dumšienė BENDRA.lt sakė, kad SAM pati statistinių duomenų nerenka, tai nėra jos funkcija. Vis dėlto Higienos institutas yra pavaldus šiai ministerijai. A. Dumšienė patikslino, kad „diagnozės koduojamos pagal tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos problemų kvalifikaciją TLK-10-AM. Paklausta apie regioninį nėštumo nutraukimo paslaugų prieinamumą, SAM atstovė A. Dumšienė pažymėjo, kad „yra daugiau nei 500 gydymo įstaigų (su filialais), kurios turi licenciją teikti ambulatorines akušerio-ginekologo paslaugas“, tačiau „ne visos įstaigos turi sutartį su ligonių kasa - kai kurios turi, kai kurios neturi“. Kaip nurodė A. Dumšienė, „nėštumo nutraukimo paslauga yra nustatoma įstaigos vadovo nustatyta tvarka“, o duomenys renkami tik apie tas įstaigas, kurios faktiškai suteikė šią paslaugą.

Tyrimo metu kelios savivaldybės nurodė, kad jų teritorijoje esančiose viešosiose gydymo įstaigose nėra teikiamos nėštumo nutraukimo paslaugos pacienčių pageidavimu - nei medikamentiniu, nei chirurginiu būdu. Tai apima Ignalinos, Molėtų, Plungės, Rietavo, Šilalės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kupiškio, Pasvalio, Varėnos, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Neringos, Palangos, Skuodo, Birštono, Jonavos ir Trakų savivaldybes.

Gydytojo teisė atsisakyti

Teisės aktuose yra reglamentuota gydytojo teisė atsisakyti suteikti šią paslaugą, tačiau niekur nematyti mokamai aborto procedūrai pritaikytos nukreimų tvarkos. Tai reiškia, kad jeigu gydytojas atsisako teikti nėštumo nutraukimo paslaugą pacienčių pageidavimu (kai ši yra mokama), formalaus mechanizmo, užtikrinančio, kad pacientė bus nukreipta į kitą įstaigą, nėra. Analizuodamas gydytojų teisę atsisakyti atlikti tam tikras procedūras, A. Giubilini siūlo ją vertinti profesinio pasirinkimo kontekste: „Sąžinės išimtis kilo iš karo tarnybos, kur žmonės buvo įpareigoti dalyvauti. Medicinoje gi niekas neverčia rinktis profesijos - todėl čia tokia teisė yra silpnesnė.“

Statistika

Remiantis pateiktais duomenimis, apskaičiuota, kad 2023 metais Lietuvoje iš 4 960 atliktų abortų maždaug 2 431 buvo atliktas pacienčių pageidavimu.

Nors pastaraisiais metais abortų skaičius mažėja, specialistai šią tendenciją sieja su kontracepcijos populiarėjimu tarp porų.

Diskusijos ir kontroversijos

Nors nėštumo nutraukimas Lietuvoje yra legalus, apie tai kalbėti vis dar yra tabu. Konservatyvių pažiūrų atstovų nuomonės bei neigiamos moterų patirtys stigmatizuoja moteris, pasirinkusias atlikti nėštumo nutraukimą. Joms sunku kalbėti apie savo patirtis, o minėti veiksniai skatina emocinės būklės blogėjimą.

Dalis asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurios teisiškai galėtų teikti mokamą nėštumo nutraukimo paslaugą, tokios paslaugos visgi neteikia. Tai, kad pacientas už šią paslaugą moka savo lėšomis, sukuria ne tik finansinių iššūkių. Nefinansuojama procedūra neturi tokio pat reglamentavimo ir nesulaukia tokio paties institucijų dėmesio stebėsenos lygmeniu kaip privalomojo sveikatos draudimo lėšomis apmokamos paslaugos.

Anot Seimo narės, „Manau, kad nėštumo nutraukimų sumažės, kai bus didesnis prieinamumas prie kontraceptinių priemonių“. Ji atkreipė dėmesį, kad įstatymo projekte, be kita ko, numatyta valstybės prievolė užtikrinti, kad kontraceptinės priemonės būtų prieinamos nemokamai.

Skirtingos moterys nėštumo nutraukimą išgyvena skirtingai. Kai kada yra jaučiamas palengvėjimas, tačiau moterys gali išgyventi daugybę neigiamų emocijų susijusių su patirtu abortu. Šios būsenos yra normalus reiškinys, tačiau svarbu, kad šias būsenas išgyventumėte ne viena. Praeitą mėnesį Airijos referendume dėl abortų net 66,4 proc. balsavusiųjų pasisakė už tai, kad ši procedūra šalyje būtų nebedraudžiama. Airijos premjeras L.Varadkaras referendumo rezultatą įvertino taip: „Žmonės išsakė savo valią. Europos Sąjungoje tik trys valstybės - Airija, Lenkija ir Malta - draudė abortus nepriklausomai nuo nėštumo stadijos. Lietuvoje šiuo metu abortas leidžiamas iki 12 savaičių, vėliau - tik jei gresia pavojus moters sveikatai ar gyvybei. Airijos referendumas parodė, kad nepaisant to, kad didelė dalis šios šalies gyventojų išpažįsta katalikiškas vertybes, jų požiūris į abortą, paliudytas referendume, yra panašus kaip Lietuvoje: remiantis 2015 metais atlikta „Spinter“ visuomenės nuomonės apklausa, apie 60 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria abortų reguliavimo griežtinimui. Nepaisant šių tendencijų, Lietuvos Seime kelią skinasi Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymas kartu su Baudžiamojo kodekso ir Civilinio kodekso pataisomis, kuriomis ketinama įtvirtinti abortų draudimą ir kriminalizavimą, išskyrus atvejus, kai nėštumas kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai, arba moteris pastojo po išžaginimo. Artimiausiu metu įstatymų projektų paketas turėtų būti svarstomas Seimo Žmogaus teisių komitete, ir, gavus žalią šviesą, keliauti į Seimo posėdį. Neformaliai kalbama, kad tai turėtų būti dovana rudenį į Lietuvą atvyksiančiam popiežiui Pranciškui. Ar tikrai tokia „dovana“ ir uolumas apsaugotų nuo rizikų, kurias sukeltų nepageidaujamas nėštumas ir „abortų turizmas“? Pastarosiose savo kalbose net ir popiežius pabrėžė, kad pernelyg didelis dėmesys skiriamas abortų klausimams - ne mažiau svarbios socialinės gerovės, visuomenės skurdo, migracijos, prekybos žmonėmis, užslėptosios eutanazijos ir panašios problemos. Aktualus taptų ir plačiai nuskambėjęs Savitos Halappanavar mirties atvejis Airijoje, kai gydytojai atsisakė atlikti šiai moteriai abortą dėl to, jog nebuvo tikri, ar grėsmė gyvybei yra išties reali (kas iki šiol buvo būtina sąlyga teisėtam aborto atlikimui). Abortų reguliavimas yra lakmuso popierėlis vertinant valstybės požiūrį į savo gyventojus. Tikinčios moterys, tikėtina, ir taip laikosi bažnyčios mokymo. Tuo tarpu visuotinis valstybės kišimasis į šeimos planavimą draudimais yra totalitarinės valstybės bruožas, kada valstybė nepasitiki savo gyventojais ir už juos prisiima sprendimus visais, net ir intymiausiais klausimais. Atrodytų, kad Lietuva yra pakankamai aukštą demokratijos lygį pasiekusi valstybė ir tokie sprendimai neatrodytų racionaliai priimtini. Daugumos Lietuvos gyventojų nuomone valstybė neturėtų kištis į asmeninius žmonių sprendimus dėl nėštumo nutraukimo. Minėto 2015 m. „Spinter“ tyrimo duomenimis, tik 1 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų, kad valstybė galėtų kištis sprendžiant, ar turėtų būti atliekamas abortas, ar ne. Be to, visuomenė išaugo iš požiūrio, kad tik abortas yra šeimos planavimo priemonė. Statistika rodo, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo abortų skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik devynis kartus. Valstybė vietoje draudimų, turėtų žymiai labiau pasirūpinti visuomenės, ypač jaunimo, sveika gyvensena, lytiniu ugdymu bei rengimu šeimai. Lietuvos Statistikos departamento ir Higienos instituto duomenimis Lietuvoje kasmet 260-300 paauglių (15-17 metų) pagimdo (2 proc. visų gimdymų), o apie 70 pasidaro abortą (6 proc. visų abortų). Abortų draudimai tik pablogins nepilnamečių situaciją, o nelegalūs abortai sukels riziką jų gyvybėms ir ateičiai. Netrukus minėsime Pasaulinę gyvybės dieną. Ta proga norisi prisiminti ir momentą, kuris visai neprisideda prie žmogaus gyvybės apsaugos Lietuvoje, o priešingai ją naikina. Nuo 2023 m. sausio Lietuvoje įteisintas cheminis abortas, kai nėštumas nutraukiamas moteriai išgėrus tam tikras tabletes. Lietuvoje įteisintas cheminis abortas. Esate teisininkas, viešojoje erdvėje esate teigęs, kad iš teisinės pusės jums tai atrodo problematiškas sprendimas. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už neteisėtą abortą, o Lietuvoje neva teisėti nėštumo nutraukimai yra reguliuojami tik sveikatos apsaugos ministro įsakymu. Taigi teisė į abortą Lietuvoje apskritai nėra tinkamai įstatymiškai įtvirtinta - nei kaip sveikatos paslauga, nei kaip asmens teisė.

Galbūt plačiau galėtumėte paaiškinti, kodėl vienus dalykus galima reguliuoti tik įstatymasis, bet kitus ministras gali sureguliuoti savo įsakymais. Čia susiduriame su valdžių padalijimu ir teisės aktų hierarchija. Bendriausia prasme, teisės aktų hierarchija reikalinga tam, kad būtų užtikrintas valdžių padalijimas ir įtvirtintas valdžios galių ribojimas. Kad būtų išpildyta tautos valia, kurią tauta išreiškė priimdama Konstituciją, ir tautos atstovų valia, kai jie įgyvendina Konstitucijos jiems patikėtą funkciją. Tauta nusprendė, kad tautos atstovai yra renkami tam, kad leistų įstatymus - teisės aktus, pagal kuriuos gyvename mes visi. Bet tarp valstybės pareigūnų yra ir kitų asmenų, kurie nebūtinai yra politiškai tiesiogiai atskaitingi tautai. Įstatymų vykdomosios valdžios sprendimų priėmėjai - ministrai - gali būti iš šono pakviesti profesionalai, kurie galbūt net nedalyvavo rinkimuose. Kai vienas ministras ar net visa Vyriausybė imasi spręsti tai, kam teisėtą galią turi tik Seimas, pažeidžiamas valdžių padalijimo principas. Vakarų civilizacijos istorija parodė, kad valdžios sutelkimas vienose rankose dažnai turi blogų pasekmių visuomenei, į kurią ta valdžia nukreipiama. Apie šią problematiką galėtume mąstyti ir plačiau - būna, kad teisėkūra užsiima ir teismai. Visgi šioje situacijoje akivaizdu, kad pirmiausiai patys valdžios atstovai turėtų rūpintis neperžengti valdžių padalijimo principo. Kitaip galėtume išvysti situaciją, kai ministras savavališkai priima, pavyzdžiui, eutanazijos paslaugos teikimo tvarką ir tam tikri žmonės sveikatos priežiūros įstaigose neva teisėtai numarinami vien pagal jo patvirtintas indikacijas.

Akušeriams ginekologams, kurie dėl įsitikinimų prieštarauja abortams, Lietuvoje leidžiama nedalyvauti šiose procedūrose. Tačiau įteisintas cheminis abortas sukūrė naują problemą - dalyvauti aborte dabar turi ir vaistininkas, kuris parduoda medikamentus. Galima sakyti, kad nepakankamai. Problema galbūt ta, kad kalbame apie farmaciją, apie vaistines, apie vaistų pardavimus - apie verslą. Ir be abejonės verslo savininkas nori parduoti kuo daugiau produkcijos. Sunkiai įsivaizduojama, kad darbdavys toleruotų tokį savo darbuotojo sąžinės laisvės pasireiškimą, ko gero kiltų konfliktas. Tačiau ne kiekvienas žmogus, suprasdamas, kad jam greičiausiai reikės teisme ginti savo teises ir įrodinėti, kad jis yra teisus prieš darbdavį, pasirinks eiti tokiu keliu. Aišku, žmonių, kurie turi noro ir drąsos apginti savo teises ir sąžinės laisvę gali atsirasti ir visada atsiranda. Bet apginti ją užtruks ir kainuos. Cheminis abortas sukuria ir kitokių problemų. Dar iki naujosios tvarkos patvirtinimo internete buvo prekiaujama Lietuvoje neregistruotais medikamentais skirtais persileidimui sukelti. Negi niekas nesuprato, kad tai neteisėta ir pavojinga? Deja ir supratę nesiėmė veiksmingų priemonių tam užkardyti. Šiuo metu abortuojančių medikamentų paplitimas dar labiau išaugo. Įvairių forumų komentaruose anonimiškai klausinėjama ar pas ką nors nėra likę tablečių ir ar kas nors negalėtų pasidalinti. Kalbu apie tai, kad medikamento, kuris gali nutraukti nėštumą, prieinamumas ir jo vartojimas pagal nustatytą tvarką yra beveik nebekontroliuojamas. Moteris, kuriai toks preparatas buvo išrašytas, gali juo ir nepasinaudoti arba pasinaudoti netinkamai. Poįstatyminis aktas sako, kad nėštumas medikamentais gali būti nutrauktas iki devintos nėštumo savaitės. Bet vaistinėje nusipirkusi išrašytą preparatų rinkinį moteris gali atidėti procedūrą ir tą padaryti praktiškai bet kada vėliau. Todėl pasekmės gali būti dar kraupesnės. Nekalbant apie tai, kad kas nors, pavyzdžiui, atsakomybės nenorintis prisiimti vyras, gali gauti tablečių ir įdėti jų į gėrimą besilaukiančiai moteriai apie tai nieko nežinant. Aš manau, kad visoje šioje situacijoje labiausiai nukentėję yra ne farmacininkai, ne medikai, net ne moterys, kurios įstumiamos į sudėtingas ir gyvybei pavojingas situacijas, bet tie, kurie niekada neišvys šio pasaulio - vaikai. Ir kodėl neišvys: nes valstybė beveik neskatina ir nevysto krizinio nėštumo paslaugų, didelėje šalies dalyje nėra efektyvios pagalbos ir pakankamos teisinės ir socialinės apsaugos vaiko besilaukiančiai moteriai bei jos šeimai, o ir bendrai motinystės ir tėvystės kilnumas bei reikšmė visuomenėje dar yra nepakankamai įsisąmoninta. Mus apėmęs širdies kietumas, veidmainiškumas, manymas, kad čia vienos moters „problema“ ir kad išlaisviname ją leisdami „susitvarkyti“, bet praktiškai nesikišdami - tai labai atsilikęs, sovietinis požiūris. Deja jis ženkliai prisideda prie ydingos teisėkūros.

tags: #teisetas #abortas #eteismai

• Kaip nuginčyti tėvystę: teisinė analizė ir vaiko interesai
• Trečiųjų šalių piliečiai, keliaujantys su vaikais: ko reikia žinoti
• Lavinamasis kilimėlis vaikams
• Ką daryti, jei vaikas nelaiko šlapimo?
• Spalvinimo nauda vaiko raidai ir psichologijai