Tarybinių laikų vaikų žurnalai ir lektūra: ideologijos, kūrybos ir atsparumo atspindžiai

Tarybinis laikotarpis Lietuvoje ženklino sudėtingą ir prieštaringą etapą šalies kultūros, švietimo ir visuomenės istorijoje. Vaikų literatūra ir periodinė spauda, kaip neatsiejama šio laikmečio dalis, atspindėjo to meto idėjines ir estetines nuostatas, politinius ir propagandinius auklėjimo reikalavimus. Ji tapo ne tik informacijos šaltiniu, bet ir ideologinės kovos arena, formuojant jaunąją kartą pagal socialistinio režimo principus.

Teodoras Šuravinas - vaikų literatūros ir periodikos puoselėtojas sovietmečiu

Tarp XX a. lietuvių vaikų literatūros ir lektūros kūrėjų yra ir pedagogo Teodoro Šuravino (1889-1966) vardas. Nors tarpukario Lietuvoje jis buvo žinomas kaip pažintinės literatūros autorius ir „Vairo“ žurnalo vaikų literatūros bei periodikos apžvalgininkas, vaikų literatūroje T. Šuravinas reiškėsi ir sovietiniu laikotarpiu, jau remdamasis sovietinės literatūros idėjinėmis ir estetinėmis nuostatomis, politiniais, propagandiniais auklėjimo reikalavimais. To meto vaikų lektūrai jis parengė ir išleido pažintinių knygelių, parašydavo apie vaikų literatūrą ir skaitybą. T. Šuravino veikla ir jos raida - prieštaringos, nevienareikšmės, su netikėtais vingiais.

T. Šuravinas spausdintą žodį laikė jėga, kur kas pranokstančia mokytojo, kitų vaiko auklėtojų poveikį. Jis ne sykį rėmėsi autoritetingų autorių mintimis ir savo pedagogo patirtimi teigdamas, kad „knygos įtaka dažnai galingesnė už mokytojo ir net šeimos įtaką“. Pačiam T. Šuravinui artimiausia kūrybos sritis buvo pažintinė, mokslo populiarinimo, vadinamoji pritaikomoji literatūra. Prie šios temos knygų priskirtinos ir jau sovietmečiu išleistosios: „Vienas tarp laukinių“ (1945) - apie Mikluchą Maklajų ir „Paukščiai - mūsų draugai“ (1954). Gamta, ypač paukščiai, buvo kita jo kūrybos tema. Apskritai vaikų periodinė spauda T. Šuravinui buvo labai svarbus specifinis vaikų lektūros šaltinis. Jis taip pat ne kartą rašė apie spręstinas problemas, pavyzdžiui, dėl vaikų periodikos diferencijavimo pagal skaitytojų amžių. T. Šuravino kūryba, kritiko veikla mūsų vaikų literatūros ir skaitybos istorijoje įspaudė ir dabar prisimintiną pėdsaką.

Mokyklinė spauda ir ideologinis auklėjimas: „Tarybinio mokytojo“ pavyzdys

Sovietmečiu mokyklinė spauda atliko svarbų vaidmenį formuojant jaunąją kartą. „Tarybinio mokytojo“ redakcija aktyviai prisidėjo prie šio proceso, pavyzdžiui, skelbdama konkursus. Kai Jonas Laurinavičius dar buvo Vilniaus universiteto trečiakursis studentas, „Tarybinio mokytojo" redakcija paskelbė konkursą sukurti dainų mokykline tematika. Atvertęs „Tarybinio mokytojo" 1962 m. lapkričio 6 d. numerį, jis skaitė publikaciją „Mokyklinės dainos konkurso rezultatai": „Per pusaštunto mėnesio į konkursą buvo atsiųsta 164 dainos įvairiais tekstais [...]. Žiuri komisijos [...] atrinktos vertingos dainos". Tarp jų buvo ir J. Laurinavičiaus tekstais sukurtos dainos.

Premija studentiškai piniginei buvo nemaža paspirtis, nes vos neprilygo mėnesinei stipendijai. Tačiau vos paskelbus šią dainą „Tarybiniame mokytojuje", tekstu susidomėjo kompozitorius Vitolis Baumilas ir jis sukūrė kitą dainos variantą autoriniu pavadinimu „Pirmoji meilė". Pasisekimas buvo staigus ir netikėtas: daina vis skambėjo ir skambėjo per respublikinį radiją. V. Baumilas pasirūpino, kad tekstas būtų išverstas į rusų kalbą, ir vokalinis ansamblis jį padainavo. Įrašas nukeliavo „į šalies sostinę", o ten „tautų draugystės vardan" ir nuskambėdavo per „visą tą šalį". Po to ši daina (lietuvių ir rusų kalbomis) buvo išspausdinta rinkinyje „Pradedam estradinį koncertą IV“ (1965).

Kitas atvejis, kai „Tarybinio mokytojo“ redakcijos žurnalistas Stasys Čižas pasiūlė J. Laurinavičiui parašyti dainą „Brangiesiems mokytojams". Tekstą beregint išspausdino „Tarybinis mokytojas" (1963 02 17). Netrukus Švietimo ministerijos ir Kompozitorių sąjungos sudaryta komisija pripažino sukurtą dainos tekstą geriausiu ir pasiūlė kompozitoriui Viktorui Budrevičiui parašyti jam muziką. Respublikinėje moksleivių dainų šventėje, tuoj po iškilmingos dalies - po himnų ją dainavo moksleivių mišrus choras. Daina buvo išspausdinta žurnale „Meno saviveikla" (1963, nr. 10) ir Švietimo ministerijos užsakymu išleista 20 tūkst. tiražu 1964 metų respublikinei moksleivių dainų šventei skirtame leidinėlyje. Leidinėlis buvo išsiųstas į visų miestų ir rajonų liaudies švietimo skyrius, kad šie išdalintų jį mokykloms, kurių chorai atrinkti respublikinei moksleivių dainų šventei.

Dainų šventėse skambėjo tūkstantinis moksleivių mišrus choras, dainuojantis:Aidėki, daina,Gražiausia daina,Šiandieną po tėviškę plačią!Už džiaugsmą, žinias,Šviesias svajonesJums karštas moksleiviškas ačiū! Ačiū!

Keliatūkstantinis moksleivių mišrus choras dainuodavo šias dainas. Šiandien, žiūrint į šį dainų repertuarą, reikia susimąstyti: o vis dėlto kas yra tos amžinosios vertybės, kas iš tikro turi išliekamąją vertę?! Lietuvos dainų šventės įrašytos į Pasaulio nematerialiųjų vertybių sąrašą.

Ideologinis spaudimas ir vaikų atsparumas: Kronikos liudijimai

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimas yra vienas iš ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai momentų. Kronika pateikdavo faktus apie sovietinės valdžios vykdytus tikinčių katalikų (tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių) persekiojimą ir diskriminaciją. Ši informacija atskleidžia ir ideologinį spaudimą, su kuriuo susidūrė vaikai mokyklose ir viešajame gyvenime.

Pavyzdžiui, Tauragės rajono prokuroras iškviesdavo asmenis, kaltindamas juos, kad moko vaikus katekizmo ar rengia mergaites procesijoms. Vaitimėnų aštuonmetės mokyklos anglų kalbos mokytoja sušaukdavo mokinius į susirinkimą, kuriame, nors ir sakė pasakosianti apie pavasarinius darbus, pradėdavo pasakoti prieš Dievą ir tikėjimą, liepdama pakelti rankas mokiniams, kurie eina į bažnyčią. Tauragės IV-oje mokykloje mokytoja Elena Bakutienė tikrindavo mokinius, ar visi turi pionieriaus kaklaraištį. Mokinys, atsakęs, kad jis ne pionierius, susidurdavo su pasekmėmis.

Ypač ryškiai ideologinis spaudimas pasireiškė religinių apeigų metu. Sartininkų aštuonmetės mokyklos mokytojos išjuokė mokinį Egidijų Stonicką prieš visą klasę ir sumažino jam elgesio pažymį už patarnavimą kunigui laidotuvėse. Vėliau jam buvo grasinama, kad kunigas bus nubaustas pinigine bauda, o mokiniui reikės atsivesti tėvus pasiaiškinimui. Tauragės klebonas kun. Bagdonas netgi prisipažino, kad nenorįs gadinti santykių su valdžia, todėl neleidžia vaikams patarnauti šv. Mišioms ir dalyvauti procesijoje. Mokyklų direktoriai, pavyzdžiui, Jurgis Jankauskas, uždrausdavo mokiniams eiti į bažnyčią, pagrasindami neklusniems sumažinti elgesį iki nepatenkinamo.

Spaudimas stoti į pionierių organizaciją buvo kasdienybė. Tauragės V-oje vidurinėje mokykloje auklėtoja A. Krikštaponienė įkalbinėjo mokinės motiną, kad jos dukra stotų į pionierių organizaciją, teigdama, kad būdama pionierė mergaitė galėsianti eiti ir į bažnyčią. Tačiau mokiniai kartais demonstravo ir atsparumo pavyzdžius: Aurelija Saveikytė atsisakė raštu atsakinėti į religijos klausimus, pareiškusi, kad Konstitucija skelbia tikėjimo laisvę.

Saugumo darbuotojai ne tik verbavo, bet ir gąsdino moksleivius. Pavyzdžiui, Tauragės 5-oje vidurinėje mokykloje mokytoja Eidikytė liepė pakelti rankas III kl. mokiniams, kurie tiki į Dievą, ir grasino, jog tikintieji, kaip nusikaltėliai, bus baudžiami kalėjimu. Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo surengti ateistiniai renginiai, kuriuose prievarta versti dalyvauti aukštesniųjų klasių tikintys vaikai, o IXb klasės mokytoja netgi surežisavo spektaklį, išjuokiantį šv. Mišias. Šie faktai rodo, kokia intensyvi buvo ideologinė kova už vaikų ir jaunimo protus sovietmečiu.

Vaikų literatūros autoriai sovietmečiu: Emilija Liegutė

Nepaisant ideologinio spaudimo, daugelis rašytojų tęsė kūrybą vaikams, siūlydami jiems nuotykių, fantazijos ir dorovinių vertybių kupinus kūrinius. Viena tokių rašytojų - Emilija Liegutė (1930-2022). Ji parašė daugiau kaip 20 knygų įvairaus amžiaus skaitytojams.

Jos prozos knygose vaikams, tokiose kaip „Mano kiemo vaikai“ (1977), „Marios groja“ (1978), „Generolo laiškas“ (1982), „Kelionė pas mamą“ (1986), „Gerumo diena“ (1987) ir „Krenta klevo lapai“ (1990), gausu nuotykių ir fantastinės literatūros elementų; būdinga taurių poelgių aukštinimas. Emilija Liegutė taip pat parašė pasakų knygelių, pavyzdžiui, „Užmigęs miestas“ (1972), „Popieriniai drugeliai“ (1973), ir pjesių, tokių kaip „Pelėda ir žibintai“ (pastatyta 1969), „Žaliabarzdis“ (pastatyta 1971) bei „Peliukas Cypliukas“ (pastatyta 1982). Šie kūriniai formavo ne vienos kartos vaikų vaizduotę ir vertybes sovietmečiu.

Vaikų literatūros ir periodikos palikimas

Nors dalis sovietmečiu sukurtos vaikų literatūros ir dainų buvo apipinta ideologija, kai kurie kūriniai išlaikė savo vertę, kiti tapo kūrybine pragaištimi. Laikas iš savo registrų išbraukė beveik viską - netgi TSRS ir LTSR himnus, nes nebeliko tokių santvarkų, valstybių. Kūrybine pragaištimi tapo viena gražiausių vaikų dainų „Tau, mano mamyte“, kuri tikriausiai su pasisekimu būtų skambėjusi ir šiandien, tačiau, deja, prie jos teksto autoriaus vardo ir pavardės - Kostas Kubilinskas - atsirado ir saugumo agento slapyvardis „Varnas“.

Repertuare buvo ir kita to paties autoriaus dainelė „Skambėk, pionierių dainele“, taip pat dabar jau abejotinos politinės reputacijos Valerijos Valsiūnienės „Dainos diena“, dar skambėjo A. Balčiūno sukurta daina „Pionierių stovyklos daina“. Šiandien, žiūrint į šį dainų repertuarą, tenka susimąstyti, kas iš tikro turi išliekamąją vertę, o kas buvo tik laikmečio atspindys.

Žymesni sovietmečio vaikų literatūros ir periodikos konteksto kūriniai

tags: #tarybinis #vaikiskas #zurnalas

• Baba Dosos Ramas: Dvasinis Vadovas
• Kaip patekti į darželį
• Sąlygos ir tvarka gauti pašalpas už antrus vaiko priežiūros metus
• Kaip papuosti vaikiska suknele
• Patarimai ruošiant vaišes vaikų šventei