Kaip nustatyti vaiko gyvenamąją vietą
Kilus ginčui tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų. Vaikas gyvena su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta.
Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų - teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Visi klausimai, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus. Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.
Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas.
Teismo sprendimo kriterijai
Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt.
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas
Teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios - pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis. Vienos neesminės aplinkybės pasikeitimas negali būti laikomas ieškinio pagrindo pasikeitimu.
Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas; vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.
Sutarties dėl vaiko gyvenamosios vietos tvirtinimas
Tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes - savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Tėvo (motinos) pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis negalima konstatuoti tais atvejais, kai tėvas (motina), viena vertus, deklaruodami tokį pasirengimą, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina dėl to, kad tai nesuderinama su kitais, tuo metu jam (jai) atrodančiais svarbesniais, siekiais (pvz., išvykstama gyventi į užsienį, paliekant vaiką kitų asmenų priežiūrai). Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Turto klausimai ir jungtinė veikla
Gyvenote kartu, remontavote būstą, pirkote medžiagas, prisidėjote pinigais ir darbu - tačiau turtas registruotas tik kito asmens vardu. Kol santykiai tęsiasi, tai atrodo kaip natūrali kasdienybė, bet jiems nutrūkus iškyla esminis klausimas: ar jūsų indėlis suteikia teisę į kompensaciją, ar jis laikytinas neatlygintina parama? Tipinė situacija - du asmenys, neformalizavę tarpusavio santykių, kelerius metus gyvena kartu ir faktiškai veda bendrą ūkį. Vieno asmens vardu registruotas nekilnojamasis turtas atnaujinamas bendromis pastangomis ir lėšomis: atliekami remonto darbai, įsigyjamos medžiagos ir buities daiktai. Vėliau šis turtas parduodamas, o gautos lėšos panaudojamos kitam nekilnojamajam turtui įsigyti, šis turtas taip pat įregistruojamas tik vieno asmens vardu.
Jeigu tokie asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, laikoma, kad juos sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas konstatuoti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) ir pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tokios veiklos pradžia siejama su faktiniu bendro gyvenimo ir ūkio vedimo pradžios momentu. Vis dėlto bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas, įskaitant buities tvarkymą, būsto įrengimą ar remonto darbus, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad egzistuoja jungtinė veikla, kuria siekiama sukurti bendrą turtą. Teisė į kompensaciją atsiranda tik tada, kai nustatomas aiškus susitarimas dėl tokios veiklos, kurios tikslas - turto įsigijimas ar pagerinimas.
Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), kurio tikslas - bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimas, gali būti įrodinėjamas įvairiais būdais. Vertinant teisę į kompensaciją, esminę reikšmę turi šalių finansinės galimybės ir pajamų šaltinių aiškumas. Jeigu asmens įnašas bendro gyvenimo metu nelaikomas neatlygintine parama ir negali būti laikomas jungtinės veiklos rezultatu, spręstinas klausimas, ar kitas asmuo negavo nepagrįstos naudos kito asmens sąskaita. Tokio pobūdžio reikalavimai iš esmės reiškia siekį kompensuoti patirtas išlaidas, kai nėra galimybės įgyvendinti nuosavybės teisių į sukurtą ar pagerintą turtą. Taigi, indėlis į kito asmens vardu registruotą turtą savaime nesukuria teisės į kompensaciją.
tags: #kaip #prideklaruoti #kudikio #gyvenamaja #vieta
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
