Šv. Juozapo diena: prigimtis, tradicijos ir reikšmė

Kovo 19-oji - Juozapinės, pavasario šventė, pavadinta šv. Juozapo, vieno svarbiausių Bažnyčios šventųjų, garbei. Šiandien Katalikų Bažnyčioje tai - pagrindinė liturginė šventė, skirta šventajam Juozapui. Ji turi iškilmės rangą, kuris teikiamas tik Viešpaties, Mergelės Marijos ir keleto šventųjų minėjimams. Šiame straipsnyje apžvelgsime šv. Juozapo asmenybę, jo reikšmę Evangelijose, kulto raidą, simboliką bei tradicijas, susijusias su jo pagerbimu.

Šv. Juozapas Evangelijose: tylusis Saugotojas

Apie Juozapą žinoma nedaug. Daugiausiai apie jį kalbama apokrifuose, ypač Jokūbo Protoevangelijoje (V-VI a.). Tačiau vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Šiam teisuoliui iš Dovydo giminės teko Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus tėvo vaidmuo. Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, ir kai ji tapo nėščia, viešai jos neišsižadėjo, saugodamas nuo negailestingo žmonių pasmerkimo.

Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18-24)

Pirmiausia apie Juozapą skaitome, kad jis buvo teisus. Juozapo teisumas - tai Senosios Sandoros tautos teisumas, kuris reiškia gyvenimą vienybėje su Jahve, gyvuoju Izraelio Dievu, ištikimai laikantis Jo ir išrinktosios tautos Sandoros. Jis, kaip ir Marija, pakluso Dievo valiai. Marijos ir Juozapo tikėjimas sutapo. Jonas Paulius II enciklikoje Redemptoris custos (8) apie Juozapą rašo: „Dievas pašaukė šv. Juozapą tarnauti Jėzui ir jo pasiuntinystei per savo tėvystę: šitaip jis visada prisideda prie didelės Atpirkimo paslapties ir iš tikrųjų yra Išganymo tarnas”.

Paaukojimo Šventykloje skirsnyje evangelistas Matas aprašo labai svarbų įvykį, dėl kurio Apvaizda dar sykį kreipiasi į Juozapą. „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimynos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą. Jonas Paulius II rašė: „Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę. Savo tėvyste Juozapas tarnavo Marijai ir Jėzui, jiems visiškai atsidavė, skyrė savo darbus ir gyvenimą.“

Grįžus iš Egipto, Juozapas, įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste. Taip išsipildė pranašo žodžiai: „Jį vadins Nazariečiu“ (Mt 2, 19-23). Šventasis Lukas rašo apie slėpiningą Jėzaus gyvenimą Nazarete, kai jis „augo išmintimi, metais ir malone“. Evangelistas po epizodo šventykloje priduria: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Šis Jėzaus paklusnumas, nuolankumas Nazareto namuose suprantamas kaip Jo dalyvavimas Juozapo darbe. „Šventasis Juozapas yra nuolankumo pavyzdys, - 1969 m. savo kalboje sakė Paulius VI. Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Jis kasdien bendravo su Jėzumi.

Popiežius Pranciškus pabrėžia Juozapo tėvystės aspektus, teigdamas: „Tėvu negimstama, tėvu tampama. Tėvu tampama ne tik todėl, kad į pasaulį paleidžiamas vaikas, bet kad atsakingai juo rūpinamasi. Juozapo laimė slypi dovanos, o ne aukos logikoje. Jis galėtų būti nusivylęs, priekaištaujantis dėl visų patiriamų gyvenimo negandų, tačiau jo tylėjimas reiškia pasitikėjimą.“ Jis taip pat pabrėžia ryšį su darbu: „Ryšys su darbu yra vienas iš šventajam Juozapui būdingų aspektų, kuris pabrėžiamas nuo popiežiaus Leono XIII pirmosios socialinės enciklikos Rerum novarum. Šventasis Juozapas buvo dailidė, kuris dorai dirbo, kad išlaikytų savo šeimą.“ Evangelijoje pagal Matą (13, 55) graikiškai sakoma tekton, t. y. „statytojas”: dabar sakytume - statybininkas, dailidė. Juozapas savo triūsu padėdavo Marijai su Jėzumi ir Dievo Sūnų išmokė žmogiškų darbų.

Šv. Juozapo kulto raida Bažnyčios istorijoje

Nuo ankstyvosios krikščionybės iki viduramžių

Ilgai Bažnyčios istorijoje šv. Juozapui buvo skiriama labai mažai dėmesio. Nenuginčijamas istorinis faktas yra tas, kad šv. Juozapo garbinimo tradicija patyrė įvairiausių suvokimo pokyčių, transformacijų tol, kol galutinai įsitvirtino, arba labiau norėtusį sakyti, kol tikintieji, Bažnyčios nariai suvokė šio asmens reikšmę išganymo istorijai. Iki tol, turime pripažinti, šv. Juozapo asmuo, kurį biblistai vadina paskutiniuoju Senojo Testamento Patriarchu, nebuvo tiek vertinamas, kiek priderėjo.

Nuo II amžiaus populiarėja apokrifiniai raštai, kuriuose bandoma giliau pažinti šv. Juozapo asmenį, tačiau šie tekstai neatlaiko kritikos, kadangi juose aprašomi šv. Juozapo gyvenimo įvykiai, romantizuotos kasdienio gyvenimo detalės ir smulkmenos kai kur neatitinka pasakojimų užrašytų evangelijose bei kai kurių tradicijų. Kaip ten bebūtų, negalime nuneigti apokrifinių raštų svarbos, kadangi jie maitino pirmųjų amžių krikščionių bendruomenių vaizduotę ir pamaldumo raidą prašant šv. Juozapo užtarimo (pvz. „Jokūbo protoevangelija“).

Kai prasideda bažnyčios tėvų epocha - jų raštuose matome pastangas apvalyti nuo įvairių klaidingų įsitikinimų ir kultų tiek patį šv. Juozapo asmenį, tiek besiformuojančias pamaldumo tradicijas. Siekiama sugrąžinti tikinčiųjų mąstymą nuo iškreiptų tezių pagal apokrifinius raštus prie suvokimo perteikiamo autentiškame šaltinyje - Šventajame Rašte.

• III amžius: Origenas norėjo paaiškinti apie šv. Juozapo teisumą ir kad jis norėjo apleisti Švč. M. Mariją ne dėl to, jog sužinojo, kad šioji paliesta didelės paslapties - paties Dievo veikimo. Jis jautėsi nevertas prisiartinti prie šio slėpinio.
• IV amžius: Kirilas Jeruzalietis, šv. Kromancijus, šv. Ambroziejus mąstė apie Švč. M. Marijos mergystę, santuoką su šv. Juozapu. Išliko 18 Kromancijaus pamokslų, kurie aiškiai įvardija šv. Juozapo ir Švč. M. Marijos, kaip tėvų autentiškumą ir karališkąją kilmę - jie Abraomo palikuonys. Šv. Ambroziejus kalba tą patį teigdamas, jog šv. Juozapas buvo teisus žmogus ir tikrai nebūtų gebėjęs į Švč. M. Mariją žvelgti kitaip, kaip tik į tą, kuri buvo tapusi Dievo šventove.
• V amžius: Šv. Augustinas savo laiške apie Jėzaus kilmę (genealogiją) kalba ne tik apie kilnų šv. Juozapo elgesį, tačiau ir perteikia aiškų suvokimą to, kad tiek šv. Juozapas žinojo apie dangiškojo Tėvo veikimą, tiek pats Jėzus augdamas žinojo apie savo prasidėjimo momentą. Jis pabrėžia, kad Jėzus neišsižada šv. Juozapo kaip tėvo, o lieka jam ir Švč. M. Marijai klusnus. Šv. Augustinas pabrėžė genealogiją pagal šv. Juozapo liniją, pabrėždamas santykį su Izraelio tautos protėviais.
• IV amžius (apie 383 m.): Šv. Jeronimas veikale prieš Helvidijų paklojo pamatus gilesniam šv. Juozapo asmens pažinimui ir pamaldumo į jį praktikavimui, pristatydamas šv. Juozapą kaip skaistume gyvenantį asmenį.

Šv. Juozapo kultas Rytų Bažnyčios tradicijoje jau pastebimas nuo IV amžiaus, Koptų Bažnyčioje nuo VII amžiaus, kuri liepos 20 d. švęsdavo šv. Juozapo mirties dieną.

Ankstyvaisiais viduramžiais, kada augo mariologinis pamaldumas, po truputį vis labiau pradėjo skleistis ir pamaldumas į šv. Juozapą. Dvyliktajame amžiuje, kada pastebimai išaugo pamaldumas į Dievo Motiną Švč. M. Mariją, Benediktinų vienuoliai įtraukia šv. Juozapo vardo atminimo dieną į savo liturginį kalendorių ir į savąjį martyrologiumą. Garsių benediktinų mistikų raštuose, tokių kaip šv. Ruperto (+1130) ir šv. Bernardo iš Clairvaux (+1153), aptinkami svarbūs tekstai, kalbantys apie šv. Juozapo vaidmenį išganymo istorijoje. Šv. Bernardas bandė nupasakoti, koks nuolankus ir paslaptingas asmuo buvo šv. Juozapas. Teologinės minties sklaidoje šv. Bonaventūras buvo pirmasis, kuris kalbėjo apie šv. Juozapą, kaip Švč. M. Marijos ir Jėzaus saugotoją. Šv. Tomas Akvinietis įvardina šv. Juozapo dalyvavimo šiame išganymo plano dalies išsipildyme būtinumą, matydamas būtinybę Jėzui turėti žemiškąjį šeimos tėvą, kuris jį gintų, auklėtų, augintų.

Kulto įsitvirtinimas ir papalinis pripažinimas

Nuo XII-XIII a. juo po truputį susidomima, o lemiamas lūžis įvyksta 1870 m., kai popiežius Pijus IX jį paskelbia visuotinės Bažnyčios globėju ir įveda jo iškilmę, švenčiamą kovo 19 d.

• VIII a.: Anksčiausios užuominos apie atskirą Juozapo šventę randamos VIII a. martirologijose Germanų Bažnyčioje, čia Juozapas pagerbiamas kovo 19 d., o kitur - kovo 20 d.
• 1129 m.: Bolonijoje šv. Juozapo garbei dedikuota pirmoji bažnyčia krikščioniškame Vakarų pasaulyje, ir ji tapo Juozapo kulto sklaidos centru.
• XIII a.: Atsiranda liturginiai tekstai šv. Juozapo garbei: Mišiose, liturginėse valandose. Servitų ordinas 1324 m. pirmasis visoje savo vienuolijoje įvedė Juozapo šventę. 1399 m. pranciškonų ordinas taip pat oficialiai įvedė Juozapo šventę.
• XV a.: Liturginis Juozapo pagerbimas ima sparčiau plisti Vakarų Europoje, pirmiausia dėl Jono Gersono ir pranciškonų ordino. 1471 m. buvęs pranciškonų ordino generolas tampa popiežiumi Sikstu IV, kuris 1480 m. leidžia Italijos Pranciškonų observantų provincijai švęsti Šv. Juozapo šventę aukščiausiu liturginiu rangų.
• XVI a.: Juozapo šventė plinta po įvairias vienuolijas, kongregacijas, įtraukiama į mišiolus ir brevijorius. Popiežius Pijus V, atlikdamas Romos mišiolo reformą ir suvienodinimą, kovo 19 d. šventę įtraukė į Visuotinį kalendorių pavadinimu „Šv. Juozapo, Marijos Sužadėtinio, Išpažintojo šventė“.
• 1859 m. sausio 30 d.: Pijus IX įteisino nuolatinį jo kultą.
• 1870 m. gruodžio 8 d.: Pijus IX savo dekretu Quemadmodum Deus paskelbė jį Visuotinės Bažnyčios globėju. Kovo 19 d. šventei buvo suteiktas aukščiausias liturginis rangas.
• 1889 m. rugpjūčio 15 d.: Popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką Quamquam pluries, kurioje atkreipė dėmesį į keletą svarbių šv. Juozapo asmens savybių ir paskatino gilesnes juozapologijos studijas. Leonas XIII pristatė šv. Juozapą kaip gyvenimo modelį su modernizmo iššūkiais besidorojančiai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui.
• 1911 m.: Pijus X, kuris buvo ypatingas šventojo Juozapo gerbėjas, perkėlė šventę į sekmadienį po kovo 18 d. ir suteikė jai oktavą, bet dėl liturginės sumaišties sprendimą atšaukė. Popiežius šventei suteikė naują pavadinimą: „Iškilmingas šv. Juozapo, Viešpaties Jėzaus Kristaus surogatinio tėvo ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, Išpažintojo šventė“.
• 1955 m. gegužės 1 d.: Pijus XII paskelbė Juozapo Darbininko šventę, taip siekdamas sukrikščioninti socialistų ir komunistų minimą tarptautinę darbo šventę. Nuo 1956 m. Juozapas minimas dar ir gegužės 1 d. kaip amatininkas.
• 1963 m. sausio 18 d.: Jonas XXIII paskelbė jį Kanados globėju.
• 1969 m.: Po Vatikano II susirinkimo pradėtos liturginės reformos, Pauliaus VI mišiole kovo 19 d. šventei suteiktas aukščiausias liturginis rangas - iškilmė - ir ji nuo tada iki šiol ji vadinama „Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos Sužadėtinio Iškilmė“.

Kitos šv. Juozapo šventės liturginiame kalendoriuje

Greta pagrindinės kovo 19 d. Juozapo iškilmės, egzistavo ir kitų Juozapą pagerbiančių liturginių minėjimų:

• Šventosios Šeimos šventė: Nuo viduramžių plito Šventosios Šeimos, kaip žemiškosios Trejybės, kultas. Po Vatikano II susirinkimo liturginės reformos ši šventė minima pirmą sekmadienį po Kalėdų arba gruodžio 30 d.
• Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvių šventė: Liturginis šio įvykio pagerbimas siekia XV amžiaus pradžią. Ilgainiui ši šventė paplito visame katalikiškame pasaulyje, bet niekada nebuvo įrašyta į Visuotinį kalendorių.
• Šv. Juozapo globos šventė: Ši gimė karmelitiškoje tradicijoje. 1847 m. rugsėjo 10 d. popiežius Pijus IX ją įvedė Visuotinėje Bažnyčioje. Vėliau, 1956 m. Pijus XII, įvedęs naują Šv. Juozapo Darbininko šventę (gegužės 1 d.), Šv. Juozapo globos šventę panaikino, o titulą „Bažnyčios globėjas“ priskyrė kovo 19 d.
• Šv. Juozapo pabėgimo į Egiptą šventė: Ši liturginė šventė pamini evangelisto Mato pateikiamą pasakojimą apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą.
• Šv. Juozapo, Šventosios Šeimos galvos, šventė: Ši liturginė šventė pamini evangelisto Luko aprašytą pasakojimą, kaip dvylikametis Jėzus atsiskyrė nuo Marijos bei Juozapo ir pasiliko šventykloje, kur buvo atrastas po trijų dienų.

Šv. Juozapas: Globėjas ir simbolis

Bažnyčia ypač gerbia Juozapą kaip globėją, nes pats Dievas paskyrė jį savo šeimos sergėtoju. 1870 m. popiežius Pijus IX pavedė Bažnyčią šventajam Juozapui. Šv. Juozapo kultas paplitęs visame pasaulyje.

Globėjas

Juozapas yra daugybės kompanijų, brolijų, kongregacijų bei lombardų globėjas. Jis yra šeimos tėvų globėjas, o kadangi dėl ypatingų savo vedybų turėjo susilaikyti, tai globoja ir viengungius. Jo prašoma lengvos mirties ir nuginti mirties baimę, benamiai jo meldžia stogo virš galvos, o tremtiniai - padėti grįžti į tėvynę. Šv. Juozapas - šeimos globėjas, ginantis socialinį teisingumą, todėl jam meldėsi vargšai, neturtėliai. Nuo 1624 m. jis yra Kanados globėjas. Taip pat jis globoja Bohemiją nuo 1665 m. ir Austriją nuo 1675 m. 1678 m. rugpjūčio 17 d. Inocentas XI paskelbė jį misijų Kinijoje globėju.

Simbolika

Pagrindinis Juozapo atributas yra migdolo žiedais pražydusi lazda. Šis iš Senojo Testamento paimtas simbolis primena, kad Mozės laikais Dievas skyrė vyriausiuoju kunigu Aaroną - tai jo lazda pražydo migdolo žiedais ir vedė migdolo vaisius; pražydusi lazda rodo Dievo „pasirinkimą“. Apokrifuose yra aprašyta stebuklų, dėl kurių būtent Juozapas tapo Marijos vyru; tų pasakojimų yra kelios versijos; tačiau visiems bendra tai, kad kunigai kvietę visus ateiti į Šventyklą su savo lazdomis - tas, kurio lazda pražysianti, būsiąs išrinktas. Hebrajiškas žodis saked, t. y. „migdolas”, labai panašus į žodį šakad - „saugoti”, o Juozapas kaip tik ir saugojo Mariją ir Jėzų. Lazda primena skeptrą, o skeptras savo ruožtu kelia minčių apie galią ir jėgą, karaliaus valdžią (Juozapas buvo iš karaliaus Dovydo giminės), gamtos jėgų valdymą ir stebuklingąją burtininkų lazdelę; taigi ji - valdžios ir jėgos simbolis.

Ikonografijoje yra ir lelija, reiškianti tyrumą, skaistybę ir, prisimenant lauko lelijas iš palyginimo (Mt 6,28), - visišką atsidavimą Dievo valiai. Kadangi Juozapas buvo Jėzaus globėjas, jis vaizduojamas su Kūdikėliu Jėzumi.

Vilkijos herbas

Vilkija laisvojo miesto teises ir herbą - „šv. Juozapą“ - gavo iš Stanislovo Augusto 1792 m. kovo 20 d. Iš literatūros žinoma dar viena klaidinga Vilkijos herbo versija, kurią 1935 m. pateikė Marijanas Gumowskis. Jis pavaizdavo šv. Juozapą (maždaug iki kelių), ant rankų laikantį kūdikėlį Jėzų, taip pat lelijos šakelę. Atkuriant Vilkijos herbą, panaudotas vienintelis išlikęs originalus 1792 m. piešinys, tačiau, atsižvelgiant į heraldikos reikalavimus bei hagiografiją, pakeista šv. Juozapo drabužių spalva. Vilkijos herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1998 m. lapkričio 16 d.

Juozapinės: pavasario šventė ir liaudiškos tradicijos

Juozapinės arba Šv. Juozapo diena - kiekvieną kovo 19 d. vykstanti pavasario sveikinimo šventė. Kovo 19 d. kaip Šv. Juozapo diena įtraukta į Vakarų kalendorius X amžiuje. Juozapinės šliejasi prie pavasario lygiadienio datos, kada prasideda astronominis pavasaris. Lygiadieniai buvo religiškai įprasminti daugelyje kultūrų.

Šv. Juozapo vardas iki šiol yra labai populiarus, ir jo vardu krikštijami vaikai. Šios vardo dienos proga perkamos gėlės nešamos Juozams ir Juzefoms pasveikinti, bažnyčiose vyksta atlaidai, šventinės mugės. Dar švenčiama kaip Tėvo diena (Ispanijoje, Portugalijoje ir Italijoje). Italijoje yra paprotys kviesti pietų Juozapą, Mariją ir Jėzų vaizduojančius tris vargšus, ir jiems patarnauja namų šeimininkas; toks paprotys yra ir Filipinuose. Lietuvoje šią dieną švenčiama Pempės diena. Vilnijoje ši data laikyta paukščių vestuvių diena. Spėjama, kad dėl šios priežasties vidury Gavėnios (pasninko laikotarpiu) buvo leidžiama jaunuoliams daryti nedideles vestuves dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, t. y., nuotakos buvimo „padėtyje“. Kiekvienoje kaimo troboje kabėjusius šio šventojo paveikslus per Juozapines papuošdavo gėlėmis. Buvo priimta dalyti labdarą.

Štai keletas svarbesnių šventųjų dienų, į kurias įeina ir Juozapinės:

1. Kazimierinės (03.04)
2. Juozapinės (03.19)
3. Šv. Stanislovas (04.11)
4. Jurginės (04.23)
5. Joninės (06.24)
6. Petrinės ir Povilinės (06.29)
7. Šv. Rokas (08.16)
8. Šv. Baltramiejus (08.24)
9. Šv. Mykolinės (09.29)
10. Visi šventieji (11.01)

Vandžiogalos apylinkėse Juozapinės buvo ypatinga diena. Gimė jis anais neramiais pokario metais mūsų parapijoje, Skrynių kaime, lenkų Povilo ir Marcijonos Želvių šeimoje. Į šį pasaulį atėjęs patrono Šv. Juozapo dienos išvakarėse, ir buvo pakrikštytas Juozapo vardu Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje.

Šv. Juozapo metai ir pamaldumo praktikos

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Šv. Juozapo metų tikslas - kad kiekvienas tikintysis, sekdamas šio šventojo pavyzdžiu, galėtų kasdien stiprinti savo tikėjimą, idant pilnai įvykdytų Dievo valią. Visi tikintieji kviečiami įsipareigoti maldai bei geriems darbams, kad šv. Juozapo užtarimu Bažnyčia gautų reikalingų malonių ir paguodos dėl ją slegiančių nūdienos sunkumų.

Metų tikslui pasiekti padės Šv. Juozapo metais Bažnyčios teikiami visuotiniai atlaidai, kuriuos galima gauti tam tikromis sąlygomis:

1. Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio iškilmės (kovo 19 d.) ir Šv. Juozapo Darbininko šventės (gegužės 1 d.) dienomis sukalbėti šv. Juozapo litaniją ar bet kurią kitą maldą į šv. Juozapą.
2. Dalyvauti bent vieną dieną rekolekcijose, kuriose yra numatytas mąstymas apie šv. Juozapą.
3. Pagal šv. Juozapo pavyzdį atlikti gailestingumo darbus.
4. Melstis Rožinį šeimose, siekiant, kad visos krikščioniškos šeimos Šv. Juozapo užtarimu uoliai atnaujintų savo gyvenimą Kristaus Evangelijos dvasia.
5. Melstis patikint kasdienę savo veiklą šv. Juozapui.
6. Melstis už persekiojamus krikščionis, kad Šv. Juozapo užtarimu jie sulauktų Dievo malonės ir paramos.
7. Sukalbėti šv. Juozapo litaniją, visą ar bent dalį Akatisto šv. Juozapui arba kurią nors kitą maldą į šv. Juozapą už kenčiančius persekiojimus.
8. Melstis „Į tave, palaimintasis Juozapai“ per šv. Juozapo iškilmę.

Nuo XVI amžiaus daug katalikų šventųjų meldžiasi prašydami šv. Juozapo užtarimo, jį patiria ir kitus skatina kreiptis į jį. Šv. Pranciškus Salezas ragino apmąstyti Šventosios Šeimos gyvenimą ir kreiptis į Šventąją Šeimą prašant užtarimo kasdien darant sąžinės sąskaitą. Šv. Teresė Avilietė patiria stebuklingą pagijimą ir nuopelnus priskiria šv. Juozapui. Ji vadina šv. Juozapą galingu užtarėju. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė kasdien prašo šv. Juozapo užtarimo ir vadina jį visų mergelių ir skaisčiai gyvenančiųjų Tėvu ir gynėju.

Šv. Juozapas kaip pavyzdys šiuolaikiniam žmogui

Šv. Juozapas šiomis dienomis tikriausiai nebūtų žinomas ir garsus influenceris. Jis nesirodytų TV ekranuose, vengtų pliurpalų prie vyno taurės ir nenorėtų atsidurti dėmesio centre. Bet jis tyliai austų iš tiesų vertingas ir ilgai išliekančias gyvenimo siūles. Popiežius Pranciškus, minint 150-ąsias metines nuo šventojo Juozapo paskelbimo visuotinės Bažnyčios Globėju, savo Apaštališkuoju laišku PATRIS CORDE (liet. Tėvo širdimi) pabrėžia šv. Juozapo asmenybės aktualumą šiuolaikiniam žmogui.

Šv. Juozapas pasirodo kaip jautrus ir rūpestingas vyras, kai priėmė Mariją nekeldamas išankstinių sąlygų. Tačiau ne mažiau svarbu jo meilė Jėzui. Lenkų rašytojas Janʼas Dobraczyńskiʼs savo knygoje „Tėvo šešėlis“ pasakoja apie šv. Juozapo gyvenimą, apibūdindamas jį kaip Jėzui esantį dangiškojo Tėvo šešėlį žemėje, Jį saugojantį ir globojantį. Šventasis Juozapas dar prieš atsirandant Dievo tautai globojo tikrąjį Jėzaus Kūną ir Sielą Jo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais ir visą Šventosios Dvasios pripildytą slėpinį.

Krikščionis yra kaip šventasis Juozapas, jo pašaukimas - saugoti. Būti krikščioniu - tai ne tik priimti ir išpažinti tikėjimą, bet ir saugoti gyvenimą, savo gyvenimą, kitų gyvenimą, Bažnyčios gyvenimą. „Todėl kiekvienas alkanas ir ištroškęs žmogus, kiekvienas svetimšalis, kiekvienas žmogus, kuris neturi kuo apsirengti, kiekvienas ligonis, kiekvienas kalinys yra tas kūdikis, kuriuo rūpinasi Juozapas. Štai kodėl jo, kaip ypatingo globėjo, šaukiasi vargstantieji, ištremtieji, kenčiantieji ir mirštantieji.“

Popiežius primena, kad kai atrodo, jog Dievas mums nepadeda, tai nereiškia, kad Jis mus apleido. Jis įkvepia ir mums, kaip dailidei iš Nazareto, kūrybinės drąsos. Juozapas problemą paverčia galimybe visada pirmiausia pasitikėdamas Apvaizda. „Tikro vidinio išgydymo pirmasis etapas yra savo istorijos priėmimas, suteikiant vietos taip pat tam, ko gyvenime nepasirinkome; vis dėlto tam reikia dar vieno svarbaus bruožo - kūrybingos drąsos.“ Tai itin aktualu šių dienų žmogui.

Vienas iš galingų šv. Juozapo užtarimo liudijimų: „Tiberiados kūrimosi pradžioje, vieną penktadienį gavau paskutinį priminimą apmokėti sąskaitą ir grasinimą antstoliais. Buvau įvarytas į kampą: reikėjo surasti 2 000 eurų. Susiradau molio ir pradėjau lipdyti Juozapą. Jam meldžiausi jau seniai, giliai tikiu šventųjų bendravimu. Lipdant kaklą gavau 500 eurų… Skubėjau lipdyti skulptūrą. Pirmadienį, lipdydamas galvą, gavau visą sumą! Juozapą nulipdžiau plačiai besišypsantį, kaip laimingą šventąjį.“ Tai parodo šv. Juozapo, kaip užtarėjo ir pagalbininko sunkiose situacijose, reikšmę.

tags: #sv #juozapas #gimimo #diena

• nėštumo patirtis ir savijauta
• Elonas Penikas: nuo muzikos iki asmeninės transformacijos
• Emocinio intelekto lavinimas
• apie darželį "Ąžuoliukas"
• Sveikinimai Laurynui: svarbiausi faktai apie šią dieną