Josifo Stalino gimimo data ir gyvenimo kelias
Josifas Stalinas, tikroji pavardė Džiugašvilis (gruz. იოსებ ჯუღაშვილი, rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин), gimė 1879 m. gruodžio 18 d. (kai kurie šaltiniai nurodo gruodžio 21 d.) Gruzijos mieste Goryje. Jis buvo Tarybų Sąjungos politinis veikėjas, komunistų partijos generalinis sekretorius (1922-1952) ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas (1941-1953). Stalinas politinę galią valstybėje galutinai konsolidavo ir vienvaldžiu diktatoriumi tapo XX amžiaus viduryje.
Jo tėvas Visarionas buvo batsiuvys. 1894 m. Josifas Džiugašvilis įstojo į Tifliso dvasinę seminariją, kur susipažino su marksizmu. 1899 m. jis buvo pašalintas iš seminarijos už revoliucinių idėjų propagavimą. Vėliau jis įsitraukė į pogrindinį marksistinį judėjimą ir, partijai suskilus, prisijungė prie bolševikų.
Nuo 1903 m. Stalinas veikė pogrindyje su bolševikais. 1905-1907 m. Rusijos revoliucijos metu jis rašė proklamacijas ir dalyvavo streikuose. Už savo veiklą jis buvo ne kartą suimtas, kalintas ir ištremtas į Vologdos bei Jeniseisko gubernijas, tačiau visus kartus, išskyrus paskutinį (1913-1917), iš tremties pabėgo. Dėl to jam buvo kilę įtarimai, kad jis yra Ochrankos (carinės Rusijos slaptosios policijos) agentas ir provokatorius.
1912 m. RSDDP(b) Prahos konferencijoje jis buvo kooptuotas į Centro komitetą (CK) ir CK Rusijos biurą. Po Vasario revoliucijos 1917 m. kovą grįžo į Petrogradą, kooptuotas į RSDDP(b) CK biurą ir laikraščio „Pravda“ redakcinę kolegiją. Nors iš pradžių laikėsi nuosaikesnio požiūrio į Laikinąją vyriausybę ir bendradarbiavimą su menševikais, RSDDP VII konferencijoje (1917 m. balandžio mėn.) jis parėmė Vladimiro Lenino kursą į socialistinę revoliuciją.
1917 m. spalį Stalinas buvo išrinktas į CK politinį biurą. Po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo 1917 m. lapkritį jis įėjo į pirmąją jų vyriausybę: 1917 m. lapkričio-1922 m. ėjo tautybių reikalų liaudies komisaro pareigas, o 1919 m. kovą-1922 m. balandį taip pat vadovavo Valstybės kontrolės (nuo 1920 m. Darbininkų ir valstiečių inspekcijos) liaudies komisariatui. Per Rusijos pilietinį karą (1917-1922) jis buvo Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Revoliucinės karo tarybos narys.
Kova dėl valdžios ir diktatūros įtvirtinimas
1922 m. balandžio 3 d. Josifas Stalinas buvo išrinktas RKP(b) CK generaliniu sekretoriumi, pareigas ėjo iki pat mirties. Ši pozicija leido jam palaipsniui sustiprinti savo įtaką partijoje. Vladimiras Leninas savo laiške suvažiavimui siūlė pakeisti Staliną, tačiau dėl Lenino ligos ir mirties bei partijos vadų tarpusavio santykių peripetijų šis siūlymas nebuvo įgyvendintas.
1923-1924 m. Stalinas, įveikęs Levo Trockio vadovaujamą „kairiąją opoziciją“, suartėjo su Nikolajumi Bucharinu, Aleksejumi Rykovu ir Michailu Tomskiu. Vėliau, kartu su jais, įveikė Grigorijaus Zinovjevo vadovaujamą „Leningrado opoziciją“, o 1926-1927 m. - vadinamąją jungtinę kairiąją (trockininkų ir zinovjevininkų) opoziciją. Ši kova sutapo su diskusija dėl Stalino remiamos galimybės sukurti socializmą atskiroje šalyje. Įveikęs kairiuosius, Stalinas atsisakė anksčiau remtos Naujosios ekonominės politikos (NEP) ir pradėjo kovą su N. Bucharino šalininkais (vadinamasis „dešinysis nukrypimas“). Politiškai įveikęs ir juos, nuo 1929 m. Stalinas tapo vienvaldžiu SSRS diktatoriumi.
1934 m. gruodžio mėn. nužudžius Sergejų Kirovas (kai kurie istorikai teigia, kad tai įvyko Stalino nurodymu), prasidėjo represijos prieš buvusius opozicionierius. Šios represijos 1936-1938 m. peraugo į masinį terorą, nukreiptą ne tik prieš buvusius, galimus ar tariamus opozicionierius, bet ir prieš inteligentiją, dvasininkiją, valstietiją bei vadinamuosius „nacionalistus“. Vyko plataus masto partijos, valstybės aparato ir kariuomenės „valymai“ (Didysis teroras). Buvusių opozicijų veikėjų, buvusių ir esamų komunistų partijos narių bei kariškių vyko parodomieji teismai (politiniai procesai SSRS), daugybė žmonių atsidūrė lageriuose. Vien 1937-1938 m. buvo suimta apie 1,5 mln. žmonių, iš kurių 681 692 buvo sušaudyti (kitais duomenimis, apie 750 000 žmonių).
Stalinas buvo vienas iš 1917 m. bolševikų revoliucijos organizatorių. Po Spalio revoliucijos jis užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.). Ilgainiui Stalinas TSRS įvedė totalitarinę diktatūrą ir tapo vienvaldžiu valstybės vadovu, kuris 1936-1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai.
Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyta daugiau kaip 10 milijonų žmonių.
Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis, tarnaudamas ne partijos, o savo interesams.
Modernizacija ir jos kaina
Stalinas kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti Antrajame pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius.
Istorikas Robertas Konkuestas ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų.
Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4-ojo dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD troikos (rus. тройка - „trijulė“) - trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos.
Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir iškart po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę masinių trėmimų, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis ir sunaikinta opozicija jo režimui. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas. Ypač daug buvo deportuota rusų, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų.
1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams.
Stephenas Kotkinas — Kaip Stalinas tapo galingiausiu diktatoriumi istorijoje
Asmeninis gyvenimas ir palikimas
Josifas Stalinas buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą vedė Jekateriną (Kato) Svanidzę, antrą kartą - Nadeždą Alilujevą. Su J. Svanidze jis turėjo sūnų Jakovą, kuris žuvo vokiečių nelaisvėje, Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje 1943 m., Stalinui nesutikus derėtis su naciais. Su N. Alilujeva jis turėjo 2 vaikus - karo lakūną generolą leitenantą Vasilijų ir rašytoją Svetlaną.
Po Stalino mirties 1953 m. Vasilijus tvirtino, kad jo tėvas buvo nunuodytas. Vėliau jis buvo priverstas atsistatydinti, suimtas ir įkalintas iki 1960 m., kuomet jam buvo suteikta malonė. Dukra Svetlana 1967 m. pabėgo į Jungtines Valstijas.
Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS Komunistų partijos vadovybėje iškilo „Stalino asmenybės kulto“ samprata. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinis Lavrentijus Berija. Nikita Chruščiovas, šios Komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius, tapo neoficialiu antisovietinės propagandos pradininku.
Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu. Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus.
Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“, būdavo persekiojami, kankinami, ištremti, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi.
Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“ buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, tarp jų 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių.
Josifas Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje. Jo valdymo laikotarpis paliko gilų ir prieštaringą pėdsaką istorijoje.
Tradicinius J. Stalino, kurį galima pavadinti prieštaringiausia XX amžiaus Rusijos istorijos figūra, politikos traktavimus galima gana aiškiai padalyti į du tipus: griežtą kritiką ir atsargius pagyrimus. J. Stalino asmenybė kažin ar kada nors netolimoje ateityje bus vienodai vertinama. Istorikai, politologai, teisių gynėjai laužo ietis - kas gi buvo šis žmogus? Nacionalinis lyderis? Žiaurus tironas? Įžvalgus strategas? Ar kruvinas despotas?
Politologas Michailas Globačiovas mano, kad visa tai drauge ir dar daugiau - pats šio istorinio veikėjo pasirodymas buvo nulemtas istoriškai. „Jis, be abejo, atliko modernizaciją. Rusija negalėjo likti istoriškai tokia pati, kokia buvo iki to, - sako M. Globačiovas. - Ne todėl, kad jai grasino grobikai. Jie po to iš tikrųjų ėmė jai grasinti, bet šis pavojus buvo daug kur sukurtas Stalino rankomis. Aš turiu omenyje hitlerinę Vokietiją“. Beje, Vokietijos problema atsirado kur kas vėliau nei J. Stalinas atėjo į valdžią.
Iš pradžių, trečiojo dešimtmečio viduryje, po Vladimiro Lenino mirties, iškilo visiškai konkretūs ir milžiniški uždaviniai - įvykdyti savo pačių revoliuciją, ne tik paimti valdžią, bet ir ją išlaikyti, pažymi nepriklausomas politologas Aleksejus Vorobjovas. „Ką daryti su tokia nualinta per Pilietinį karą teritorija, nualinta visuomene, kurią reikėjo kurti nuo nulio? Ir natūralu, esant tokioms situacijoms bet kuris politikas pasirenka paprasčiausią, jam labiausiai suprantamą kelią. O suprantamiausias kelias buvo veržlių priveržimas“, - sako A. Vorobjovas.
Veržlės buvo priveržiamos visose visuomenės gyvenimo srityse. Šios permainos neaplenkė nei ekonomikos, nei visuomeninio gyvenimo. Vadinamoji Naujoji ekonominė politika (NEP) buvo nutraukta būtent todėl, kad gyventojų ūkinis savarankiškumas niekaip neatitiko uždavinio stiprinti valdžios režimą, mano Rusijos valstybinio archyvo vyriausiasis specialistas, istorijos mokslų daktaras Olegas Chlevniukas. „Stalinas vadovavo tai partijos daliai, kuri nieko ieškoti toliau nenorėjo, o siekė sugrįžti prie tų karinio komunizmo metodų, kurių buvo atsisakyta įvedant NEP, - primena O. Chlevniukas. - NEP buvo jiems svetima. Ir antroji priežastis - Stalinas, kaip ir bet kuris politikas, o jis ypač, turėjo gana didelių politinių ambicijų. Tai yra - jis visiškai akivaizdžiai norėjo būti pirmasis“. Jo teigimu, liberalizmas sovietinės valstybės vadovui pasirodė svetimas, o štai imperinė idėja - artima.
XX amžiaus antrojo ketvirčio Sovietų Sąjungą M. Globačiovas lygina su senovės imperijomis. „Stalino imperija su savo didybe gyvavo po jo mirties mažiau nei keturiasdešimt metų, - mano M. Globačiovas. - Stalinas padarė vieną didelę klaidą, bet, matyt, jis negalėjo jos nepadaryti - tai buvo neatsiejama nuo jo psichologijos ir principų. Jis kūrė imitacinę imperiją pagal senovės pavyzdžius tuo metu, kai visas pasaulis jau persikėlė ant kitų bėgių“.
Savo ruožtu draugijos „Memorial“ valdybos pirmininkas Arsenijus Roginskis pažymi, kad J. Stalino valdymas Rusijoje asocijuojasi tuo pačiu metu ir su represijomis, ir su pergale Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau, anot jo, vidutinio statistinio šalies piliečio sąmonėje šie du veiksniai sunkiai susiejami. Protas mieliau priima tik vieną iš dviejų: arba režimas nusikalstamas, arba jo dėka pasiekta pergalė svarbiausiame šalies istorijoje kare. Problemos esmė ta, A. Roginskio nuomone, kad nėra valstybės istorinės atminties - Rusijoje nebuvo nė vieno J. Stalino teroro organizatorių proceso, valstybės lygiu nebuvo priimta nė vieno dokumento, pateikiančio aiškų J. Stalino laikotarpio įvertinimą.
„Ta kaina, kuri buvo sumokėta už modernizavimą trečiajame dešimtmetyje, kolektyvizacijos ir industrializacijos kaina - tai siaubinga kaina, joks modernizavimas ja negali būti pateisinamas“, - sako A. Roginskis. Tačiau vienintelė, politologo A. Vorobjovo nuomone, pasirinkto kelio alternatyva - nei stilistiškai, nei pagal prasmę netiko sovietinei Rusijai. J. Stalino meduolio ir rimbo metodo negalima pateisinti, bet galima logiškai paaiškinti, sako politologas. „Jeigu jis būtų bloškęs šalį į liberalizmą, o NEP ir buvo šis liberalizmas, tai, žinoma, kad nepasirengusi visuomenė, nepasirengę piliečiai, gavę laisvę, bet nesuvokę atsakomybės sau ir visuomenei, būtų pasileidę į laisvę ties nusikalstamumo riba. NEP smarkiai paskatino banditizmo plitimą“, - tikina A. Vorobjovas.
Su šiuo požiūriu sutinka ir Rusijos mokslų akademijos visuotinės istorijos instituto direktorius Aleksandras Čubarjanas, kuris sako, kad J. Stalino pasirinktoji politika buvo vienas veiksmingų būdų ne tik išlaikyti valdžią, bet ir išsaugoti valstybingumą pačia plačiąja prasme. „Aš nesu šalininkas tų, kurie mano, kad Stalinas neturėjo tikslų apsaugoti ir ginti šalies nacionalinius interesus, - sako A. Čubarjanas. - Jį, žinoma, valstybės saugumo problemos domino. Ir šia prasme jis, žinoma, politikas, šalies lyderis - kaip ir daugelis kitų. Antra - buvo Rusijos specifika - didžiulė Rusijos teritorija, daug tautybių žmonių, gyvenančių joje“. A. Čubarjanas, be kita ko, pabrėžia, kad stalinizmas - tai nepaprastoji totalitarinės formos valdymo apraiška, kuriai pirmiausia būdingas vartotojiškas požiūris į savo liaudį, kad ir kokia ji būtų gausi bei daugiatautė.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
