Visapusis psichinę negalią turinčių socialinės globos namų gyventojų poreikių tenkinimas: nuo bazinių poreikių iki socialinės integracijos

Socialinės globos namuose gyvenančių asmenų, turinčių psichinę negalią, poreikių tenkinimas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis individualaus ir holistinio požiūrio. Svarbu užtikrinti ne tik bazinius poreikius, bet ir psichologinę gerovę bei socialinę integraciją. Kiekvienas žmogus yra vertingas, kad ir kas jis yra, kad ir koks jis yra, kad ir ką jis sugeba. Pats žmogaus gyvenimas jau savaime yra vertingas ir prasmingas. Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą. Visuomenė privalo sudaryti tokias pat sąlygas visiems savo nariams. Žmogus turi teisę gyventi, neatsižvelgiant į amžių, negalę, visuomeninę padėtį.

Pastaruoju metu visuomenės humanistinių nuostatų ir demokratinių vertybių plėtra verčia išsamiau domėtis stacionariose globos įstaigose gyvenančių neįgalių žmonių poreikiais ir užimtumo galimybėmis tenkinant tuos poreikius.

Protinės ir psichinės negalios samprata

Protinė negalia - tai žmogaus būklė, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis (L. Mikulėnaitė, 2007). L. Mikulėnaitė (2007) protinį atsilikimą apibūdina, kaip žmogaus būklę, kuriai būdingas visų raidos sričių sutrikimas (atsilikimas nuo amžiaus normos), bet labiausiai - pažintinės funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis intelekto problemomis. Autorė pabrėžia, kad protinį atsilikimą reikia suprasti kaip raidos sutrikimą, pasireiškianti intelekto gebėjimų stoka. Protiškai atsilikusio žmogaus psichikos funkcijų branda atsilieka nuo vadinamųjų sveikų žmonių.

Pasak J. N. V. Daulenskienės (2003), protinis atsilikimas yra silpnaprotystės forma, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Autorė akcentuoja, jog protinį atsilikimą reikėtų suprasti kaip tam tikrą būklę, kuri gali kilti dėl įvairių priežasčių, tačiau turi nemažai bendrų bruožų, kuriuos lemia šios būklės esmė - raidos anomalija. J. Kairys (2001) teigia, kad protinis atsilikimas yra toks sutrikimas, kuris pasireiškia tuo, kad negrįžtamai pakenkta žmogaus pažintinė veikla (ypač mąstymo procesas), yra neišsivysčiusi valia, emocijos, kamuoja dažnos fizinės negalios.

Anot A. Germanavičiaus (2008), proto negalė susijusi su sutrikimais, prasidėjusiais vaikystėje. Kartais asmenims su proto negale gali atsirasti psichikos ir elgesio sutrikimų. Jei pastarieji yra sunkūs, gali susiformuoti „mišri negalė“, tačiau paprastai vartojamas terminas, atitinkantis vyraujančią negalės priežastį. Protinio atsilikimo sampratoje (Specialiojo ugdymo pagrindai, 2003) akcentuojami trys požymiai: organinis ar funkcinis centrinės nervų sistemos pažeidimas; pažintinės veiklos sutrikimas; negrįžtamas (pastovus) pažintinės veiklos sutrikimo pobūdis. Tik esant visiems trims išvardytiems požymiams galima konstatuoti protinį atsilikimą.

Apibendrinant galima teigti, kad protinė negalia yra tokia kompetentingų institucijų nustatyta asmens būklė, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių bei psichinių sutrikimų visai arba iš dalies negali pasirūpinti asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. O protinį atsilikimą galima laikyti tokiu raidos sutrikimu, kuris pasireiškia intelekto gebėjimų stoka.

Istorinis požiūris į proto negalę

„Protiškai neįgalūs visuomenės nariai - tai socialinė grupė, kuri egzistuoja nuo pat žmonijos atsiradimo. Senovės Lietuvoje tokie žmonės buvo laikomi velnio apsėstaisiais ir buvo stengiamasi įvairiom maldom ir užkeikimais, net fizinėmis bausmėmis išvaryti iš jų piktąją dvasią. Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, neįgalieji buvo ignoruojami kaip nepageidautina valstybės gyventojų grupė ir patalpinami į internatus ar psichiatrijos ligonines“ (Sutrikusio intelekto žmogaus teisės, 2003).

Protinio atsilikimo laipsniai

D. G. Myers (2001) išskiria keturis protinio atsilikimo laipsnius: lengvas, vidutinis, sunkus ir gilus. J. Kairys (2001) pabrėžia, kad tarp šių keturių protinio atsilikimo laisnių yra labai ryškūs skirtumai.

• Lengvas protinis atsilikimas (IQ 50-70): Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. Apskritai lengvo protinio atsilikimo žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygoti poreikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus protinio atsilikimo asmenims.
• Vidutinis protinis atsilikimas (IQ 35-49): Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu protiniu atsilikimu paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio protinio atsilikimo žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą. Daugumai asmenų su vidutiniu protiniu atsilikimu nustatoma organinė etiologija.
• Sunkus protinis atsilikimas (IQ 20-34): Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
• Gilus protinis atsilikimas (IQ mažesnis kaip 20): Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus protinio atsilikimo asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti.

Socialinės globos namų paskirtis ir teikiamos paslaugos

Socialinė globa yra svarbi socialinių paslaugų sistemos dalis, dažniausiai teikiama socialinės globos namuose. Ši globa apima įvairias paslaugas, skirtas spręsti gyventojų socialines problemas, organizuoti reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinti nuolatinę priežiūrą bei saugią aplinką.

Socialinės globos namai - tai įstaiga prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios paskirtis - užtikrinti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė specialistų priežiūra. Globos namuose apgyvendinami asmenys, kuriems dėl proto negalios ar psichinių sutrikimų nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis, specialusis nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis arba nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Socialinės globos namų nuostatai, 2010). Pagrindinis socialinės globos namų tikslas - sukurti palankias gyvenimo sąlygas asmenims, turintiems psichinę negalią, integruoti juos į visuomenę, atstovauti jų teises, ugdyti socialinius įgūdžius.

Holistinis gyventojų poreikių tenkinimas

Socialinės globos namuose gyvenančių asmenų, turinčių psichinę negalią, poreikių tenkinimas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis individualaus ir holistinio požiūrio.

Pagrindiniai poreikiai

Pirmiausia, būtina užtikrinti pagrindinius poreikius, tokius kaip:

• Apgyvendinimas
• Mityba
• Apranga
• Sveikatos priežiūra

Šie poreikiai turi būti patenkinami kokybiškai ir atsižvelgiant į individualius asmens poreikius.

Psichologinė gerovė

Psichologinė gerovė yra itin svarbi asmenims, turintiems psichinę negalią. Tai apima:

• Emocinę paramą
• Saugumo jausmą
• Pagalbą valdant emocijas
• Galimybę išreikšti save

Svarbu sukurti aplinką, kurioje asmenys jaustųsi saugūs, gerbiami ir suprasti.

Socialinė integracija

Socialinė integracija padeda asmenims, turintiems psichinę negalią, jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais. Tai apima:

• Galimybę dalyvauti socialinėje veikloje
• Bendrauti su kitais žmonėmis
• Užsiimti mėgstama veikla
• Turėti draugų

Svarbu skatinti socialinius ryšius ir padėti asmenims integruotis į bendruomenę.

Kiekvienas asmuo, turintis psichinę negalią, yra unikalus, todėl svarbu taikyti individualų požiūrį.

Užimtumo ir laisvalaikio organizavimo reikšmė

Visiems žmonėms, tame tarpe ir žmonėms su negalia, svarbi yra nuolatinė ir reguliari veikla. Veikla žmogui reikalinga kaip duona, nes ji suteikia gyvenimui turinį ir prasmę. Užimtumą galima apibūdinti kaip įdomų ir ilgalaikį užsiėmimą. Tai gali būti tiek darbinė, tiek nedarbinė veikla. Svarbu išsiaiškinti, kokios galimybės yra organizuoti kuo įvairesnę užimtumo veiklą, kad proto negalės asmenys galėtų pasirinkti priimtiniausią.

I. Leliūgienė (2002) teigia, kad užimtumas globos įstaigoje organizuojamas ir yra skirtas prarastų darbo ir bendravimo sugebėjimų atnaujinimui arba jų formavimui, bei aktyvaus gyvenimo palaikymui ir formavimui. Sociokultūrinis ugdymas - tai paslauga, kuri teikiama individams, grupėms bei organizacijoms ir kuria siekiama jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo (M. Spierts, 2003). Meno terapija - tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais (R. Mockienė, 2011).

Laisvalaikio organizavimas socialinės globos namuose turėtų būti grindžiamas individualiu požiūriu į kiekvieną gyventoją. Svarbu atsižvelgti į jų pomėgius, interesus, fizines ir psichines galimybes. Socialinės globos namų darbuotojai turėtų bendradarbiauti su gyventojais, jų šeimos nariais ir savanoriais, kad sukurtų įdomią ir turiningą laisvalaikio programą. Laisvalaikis socialinės globos namuose yra neatsiejama gyvenimo kokybės dalis. Tinkamai organizuotas laisvalaikis padeda gyventojams išlaikyti fizinę ir psichinę sveikatą, skatina socialinę integraciją ir suteikia galimybę patirti teigiamų emocijų.

Tyrimai rodo, kad tinkamai organizuotas laisvalaikis teigiamai veikia socialinės globos namų gyventojų gyvenimo kokybę. Apklausos atskleidžia, kad gyventojai, aktyviai dalyvaujantys laisvalaikio veiklose, jaučiasi geriau, yra labiau patenkinti gyvenimu ir rečiau serga.

Gyvenimo kokybę lemiantys veiksniai

Žmogaus gyvenimo pilnatvę lemia daug veiksnių. Pagrindiniai - sveikata, materialinė gerovė, santykis su aplinka, nepriklausomumas. Psichinę negalią turintiems asmenims, kurie gyvena socialinės globos namuose, labai svarbu užtikrinti ne tik tai, kad jie kuo ilgiau gyventų, bet, kad jų gyvenimo kokybė ir ją lemiantys veiksniai nedarytų įtakos jų ilgaamžiškumui. Šių asmenų gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su nuotaikų kaita ar ligos progresavimu. Psichinę negalią turintys asmenys pasižymi blogesniais vertinimais kiekvienoje gyvenimo kokybės srityje.

Gyvenimo kokybės vertinimas priklauso nuo asmens kultūrinės aplinkos ir vertybių sistemos, kuriai jis priklauso. Didžiausią įtaką gyvenimo kokybei turi išorinė aplinka. Iš tikrųjų asmenys, turintys psichinę negalią, dažnai turi reikšmingus socialinio dalyvavimo ir aplinkos apribojimus, o tai gali neigiamai atsispindėti jų pačių gyvenimo kokybę. Ne visada palaikomi psichinę negalią turintys asmenys, kad jie aktyviai dalyvautų visuomenės gyvenime.

Psichinę negalią turintys asmenys susiduria su socialiniu visuomenės nepakantumu. Socialinis nepakantumas - viena iš funkcionavimo problemų, kuri apibūdinama, kaip socialinės sveikatos sutrikimų pasekmė, sąlygojanti veiklos apribojimus ir socialinės apsaugos taikymo būtinumą. Kiekvieno visuomenės nario gyvenimo kokybės svarbiausias įvertinimo veiksnys yra gyvenamoji aplinka, kurioje jis praleidžia savo gyvenimo akimirkas. Labai svarbu, kad socialinės globos namuose gyvenantiems asmenims su psichine negalia gyvenamoji aplinka, poilsio zona būtų kuo artimesnė namų aplinkai, nes kiekviena smulkmena daro įtakos jų gyvenimo kokybei. Teigiamai veikiantys gyvenimo kokybę veiksniai: tarpusavio bendravimas, ekonominė padėtis, socialinė parama ir dvasingumas, o neigiami veiksniai - socialinė izoliacija, užimtumo trūkumas, visuomenės atstūmimas ir stigmatizacija.

Socialinių paslaugų įtaka ir socialinio darbuotojo vaidmuo

Seniai nusistovėjusi nuomonė, kad socialinės globos namuose pagalba psichinę negalią turintiems asmenims teikiama specializuotoje aplinkoje, o socialinėje terpėje neįgalieji suvokiami kaip „kitokie“, be perspektyvos, nepilnaverčiai visuomenės nariai. Socialinių paslaugų tikslas - sudaryti asmeniui ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį.

Siekiant užtikrinti psichinę negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę, turi būti teikiamos kokybiškos socialinės paslaugos, nes gaunamų paslaugų kokybė turi didelę įtaką jų gyvenimo kokybei. Paslaugų kokybę lemia jų teikimo principai: bendradarbiavimo, dalyvavimo, prieinamumo, kompleksiškumo, socialinio teisingumo, tinkamumo, veiksmingumo, visapusiškumo.

Socialinis darbuotojas - specialistas, kurio darbas pasireiškia siekiamybės sustiprinti kliento prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, padėti jam atstatyti arba sukurti iš naujo ryšius su jo artimiausios aplinkos bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertišką gyvenimą. Socialinis darbas, dirbant su psichikos negalią turinčiais asmenimis, yra itin svarbus, galintis reikšmingai pagerinti psichikos negalią turinčio asmens gebėjimą aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Siekiant šio tikslo, socialiniai darbuotojai taiko įvairius metodus bei priemones. Taip pat socialinis darbuotojas turi pripažinti visus asmenis, kuriems reikalinga jo pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tautybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų, rasės, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių. Svarbu ginti visus klientus, santykius su jais grindžiant nuoširdumu bei atsidavimu jiems. A. Diržytė ir kt. (2010) teigia, kad darbas su psichinę negalią turinčiais asmenimis dažnai reikalauja ypatingų psichologinių resursų, o pagrindiniai neįgalaus žmogaus psichologiniai poreikiai, analizuojant sąveikas su darbuotojais, yra saugumas, pagarba, emocinė šiluma.

Komandinis darbas socialinėje globoje

Siekiant sudaryti palankias sąlygas socialinės globos namų gyventojams vien tik socialinio darbuotojo veiklos nepakanka, būtina, kad dirbtų visa komanda. Komandinis darbas, kaip metodas, suteikia galimybę tikslingiau ir efektyviau įgyvendinti socialinės globos namų tikslus, o psichinę negalią turinčių asmenų gaunamos paslaugos atspindi jų gyvenimo kokybę bei poreikius. Komandinis darbas, reikšminga priemonė, efektyviai prisidedanti prie gaunamų/teikiamų paslaugų pilnavertiškumo bei psichinę negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybės gerinimo.

Statistiniai duomenys apie asmenis su negalia Lietuvoje

Neįgaliųjų skaičius mūsų šalyje atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos duomenis, kad pasaulyje žmonės su negalia sudaro apie 10 procentų visų gyventojų.

Psichiatrijos pagalbos raida ir bendruomenės modeliai

Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amžiuje Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų.

Institucinė globa ir deinstitucionalizacija

Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totaline globa“ - patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis. Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant.

Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos. Kartu visuomenėje plito idėjos, kad eugenika (teorija, teigianti, kad genetikos principais atliekant sveikų ir tobulesnių individų dirbtinę atranką, skatinant juos toliau dauginti, ir sustabdant nesveikųjų dauginimąsi, galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį. Termino autorius britų antropologas Franciskas Galtonas) gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse.

Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis. Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai. Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje.

Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo. Pvz., saugaus darbo vietų skaičius Lietuvoje psichikos ir proto negalės asmenims nuo 1990 iki 2004 m. sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai. Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). Daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės.

Dienos stacionaro paslaugos

Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų. Daugumą autorių pabrėžia, jog dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. Tik apie 3,3% iš hospitalizuojamų pacientų yra gydomi dienos stacionaruose, tačiau tokio tipo įstaigose galėtų gydytis 15-60% viso stacionaruose gydomo kontingento. DS tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti. DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą. Dalinis hospitalizavimas (DH) - ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis.

Ankstyvosios pagalbos tarnybos ir krizės intervencija

Ankstyvosios pagalbos tarnybos, pagalbos krizėje ekipos ir pagalba namuose: darbo principai, tikslinės pacientų (ir kitų asmenų) grupės ir teikiamos jiems paslaugos. Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims. Psichiatrijos krizių intervencija - tai psichiatrinės paslaugos, esantiems krizinėje situacijoje (ūmios būklės dėl psichikos ligos; suicidinis elgesys, emocinis stresas, sutrikdantis adaptaciją ir kt. situacijos) pacientams. Šios paslaugos tikslas yra krizinės situacijos simptomų įvertinimas ir jos stabilizavimas.

Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Kiti specialistai konsultuoja pagal poreikį. Gydymo tikslai yra įgyvendinami darbą organizuojant komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos. Komandos darbui vadovauja gydytojas psichiatras. Psichologas konsultuoja individualiai ir grupes, atlieka psichodiagnostinį tyrimą. Psichoterapeutas teikia individualią/grupinę psichoterapiją. Socialinis darbuotojas ištiria bei sprendžia socialines problemas, turėjusias įtakos psichikos būsenos pablogėjimui. Psichikos sveikatos slaugytojas užtikrina paciento stebėjimą ir slaugą. Į gydymo procesą pagal galimybes yra aktyviai įtraukiami paciento šeima ir artimieji.

Aktyvus gydymas bendruomenėje (AGB)

Aktyvus gydymas bendruomenėje - šis metodas yra priešingybė vadinamajai „kabinetinei psichiatrijai“, profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. AGB taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines. Europoje ši paslauga neseniai pradėta diegti bendruomenės psichiatrijoje. Tokios komandos dirba D. Britanijoje, Danijoje, Olandijoje. Aktyviai gydoma paciento namuose (jei pacientas benamis - jo gyvenamoje aplinkoje). Kontaktą su profesionalais pacientas gali palaikyti visą parą, visus metus be poilsio dienų.

AGB teikia tarpdisciplininė 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kurie teikia visas medicinines, socialines, psichologines, psichoedukacines, ergoterapijos, psichosocialines reabilitacijos ir kt. reikalingas paslaugas. Priešingai nei atvejų vadyba, AGB netarpininkauja tarp paciento ir skirtingų paslaugų teikėjų, o visas paslaugas teikia tiesiogiai. Suformuota AGB komanda aptarnauja iki 80-120 tikslinės grupės pacientų (iki 80 kaime, iki 120 mieste). AGB yra veiksmingas metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizacijos poreikis, racionaliai skiriami ir vartojami vaistai, užtikrinama geresnė psichikos ir somatinės sveikatos priežiūra, pasiekiama geresnio sunkiai sergančių asmenų socialinės integracijos lygio, nedidinant naštos šeimai ir artimiesiems. Ši paslauga netaikoma proto negalės asmenims. Lietuvoje AGB pilotinis modelis buvo išbandytas 2002 m., tačiau iki šiol taip ir neprigijo bendruomenės psichiatrijoje.

Psichosocialinė reabilitacija (PSR) ir sveikimo koncepcija

Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė. Siekiant bendro reabilitacijos tikslo klientas yra mokomas konkrečių įgūdžių, kurie yra būtini įgyvendinant individualius kliento tikslus bei vystoma kliento aplinkos parama, kuri yra ne mažiau svarbi individualių kliento tikslų įgyvendinimui.

PSR apibrėžimai priklauso nuo vadinamosios „mokyklos“, t.y., požiūrio į pagalbos tikslus ir būdus bei šalyje buvusių pagalbos tradicijų. Duglas Benetas (Didž. Br., 1978) psichiatrinės reabilitacijos proceso tikslą apibrėžia kaip pagalbą psichiškai neįgaliam asmeniui maksimaliai pritaikyti išlikusius įgūdžius, kad jis galėtų optimaliai funkcionuoti normalioje aplinkoje, kiek tik įmanoma. Į aplinką orientuotas modelis akcentuoja saugią ir terapinę aplinką klientui (pvz.: saugus būstas, darbui ar užimtumui pritaikyta aplinka). Profesionalų dėmesys skiriamas kliento fizinei aplinkai, santykiui su aplinkiniais ir aplinkos pritaikymui. Į raidą orientuotas modelis pabrėžia kliento norą pakeisti savo gyvenimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Šis požiūris akcentuoja individualų reabilitacijos kelią, paremtą asmeninės psichologinės raidos. Robertas Paulius Libermanas (JAV, 2002) modelis: pagrįstas mokymo ir kognityvinių procesų tyrimų pasiekimais bei jų pritaikymu mokant ir palaikant sunkios psichiatrinės negalės asmenis. Olandai (Žanas Pjeras Vilkenas, 2005) derina įvairius modelius, ir siekia sukurti visapusišką požiūrį. Jo esmė - asmens orumo ir funkcijų atkūrimas.

SVEIKIMAS, ATSISTATYMAS (angl. RECOVERY) - tai terminas nusakantis ne psichikos ligos simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis. Paprastai jį naudoja psichosocialinės reabilitacijos profesionalai.

Socialinė partnerystė ir dienos socialinė globa namuose

Dirbant socialiniu darbuotoju globos namuose, socialinė partnerystė tampa vienu iš esminių veiksnių, leidžiančių užtikrinti visapusišką globos namų gyventojų gerovę, jų socialinę integraciją ir orų gyvenimą. Pirmiausia, socialinė partnerystė padeda plėsti globos namų teikiamų paslaugų spektrą. Bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldybėmis, švietimo ir kultūros institucijomis, globos namų gyventojai gali gauti daugiau ir įvairesnių paslaugų, nei galėtų pasiūlyti vien tik pati įstaiga. Tai apima ne tik medicininę priežiūrą ar socialines paslaugas, bet ir psichologinę pagalbą, dvasinį palaikymą, užimtumo veiklas, kultūrinius renginius bei edukacines programas.

Socialinė partnerystė skatina globos namų gyventojų socialinę integraciją ir mažina socialinę atskirtį. Globos namų gyventojai dažnai susiduria su izoliacija, vienišumo jausmu, nutrūkusiais ryšiais su artimaisiais ar bendruomene. Partnerystė su vietos bendruomene, mokyklomis, jaunimo organizacijomis ar savanoriais sudaro galimybes kurti ir palaikyti socialinius ryšius, dalyvauti bendruomenės gyvenime, jaustis reikalingiems ir matomiems. Socialinė partnerystė prisideda prie globos namų gyventojų savarankiškumo ir gebėjimų stiprinimo bei įgalinimo. Bendradarbiavimas gerina paslaugų kokybę ir inovacijų diegimą globos namuose. Partneriai dalijasi gerąja patirtimi, žiniomis ir resursais, todėl socialiniai darbuotojai gali taikyti naujus darbo metodus, efektyvesnes intervencijas ir individualizuotus pagalbos būdus. Tai leidžia geriau reaguoti į kintančius gyventojų poreikius ir spręsti sudėtingas socialines problemas. Galiausiai, socialinė partnerystė stiprina gyventojų bendrystę visuomenėje.

Socialinės partnerystės nauda:

• Paslaugų įvairovės ir kokybės užtikrinimas
• Socialinės integracijos skatinimas
• Savarankiškumo stiprinimas
• Socialinės atskirties mažinimas
• Bendros gyvenimo kokybės gerinimas

Pavyzdžiui, audio biblioteka Elvis aktyviai bendradarbiauja, aprūpina gyventojus audio literatūra. Globos namų gyventojai labai džiaugiasi, kad gali naudotis šia paslauga ir aktyviai klausosi knygų.

Dienos socialinė globa asmens namuose

Dienos socialinės globos asmens namuose paslaugos yra viena svarbiausių pagalbos formų senjorams, asmenims su negalia ir tiems, kuriems reikalinga nuolatinė socialinė parama. Dienos socialinė globa asmens namuose - asmeniui dienos metu teikiama nuolatinė specialistų pagalba, apimanti gyvybiškai svarbių funkcijų palaikymą ir (ar) savarankiškumo ugdymą. Atvykęs darbuotojas teikia kasdienio gyvenimo įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, asmens priežiūrą dienos metu, maitinimo organizavimą, pagalbą buityje ir namų ruošoje, asmens higienos paslaugas.

Iššūkiai ir perspektyvos

Laisvalaikio organizavimas socialinės globos namuose susiduria su įvairiais iššūkiais ir problemomis. Didelis dėmesys skiriamas paslaugų organizavimo ir teikimo tobulinimui, siekiant užtikrinti sklandų, efektyvų ir individualius gyventojų poreikius atliepiantį paslaugų modelį. NBFC - Lietuvos Respublikos finansų ministerijai pavaldi įstaiga, centralizuojanti socialinių įstaigų buhalterinę apskaitą. N. N. Genytės socialinės globos namai turi išskirtinę misiją. Jie teikia kompleksines socialinės globos paslaugas vaikams ir suaugusiems asmenims, turintiems proto ir/ar kompleksinę negalią.

tags: #socialines #globos #namu #gyventoju #turinciu #psichine

• Vaikų raida nuo gimimo iki ankstyvosios vaikystės
• Apie „Meškučio“ darželį
• Ką reiškia temperatūros kilimas ir neigiamas nėštumo testas?
• Įkvepiantys Aleksandro meno kūriniai vaikams
• Svarbiausi žingsniai atliekant darželio stogo remonto darbus