Tėvų skyrybų poveikis vaikams ir ilgalaikės pasekmės

Tėvų skyrybos šiais laikais yra gana dažnas reiškinys, dėl to tai viena iš dažniau pasitaikančių krizinių situacijų vaikams. Dauguma tyrimų rodo, jog tėvų skyrybos nepraeina be pasekmių vaikams. Tai yra stiprus stresinis išgyvenimas vaikui, kuris vėliau gali pasireikšti vystymosi, emociniais ir elgesio sutrikimais. Vaikai skyrybas išgyvena giliai ir jautriai, o neigiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių tikimybė yra daug didesnė vaikams, kurių tėvai išsiskyrę, nei vaikams iš neišsiskyrusių šeimų.

Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė. Pilna šeima sudaro sveikos vaiko psichinės raidos pagrindą tik tuo atveju, jei tėvai geba atlikti tėvystės funkcijas, išlaikydami savo, kaip sutuoktinių, artumą, ir siekia apsaugoti vaiką nuo baimės prarasti vieno iš tėvų meilę.

Bendrosios skyrybų pasekmės vaikams

Nesantaika ir konfliktai šeimoje, prasidedantys jau prieš skyrybas, sumažėjęs arba perdėtas tėvų dėmesys vaikui, atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį gerbūvį. Išsiskyrusių šeimų vaikams yra didesnė psichologinių problemų rizika, nes jie dažnai pyktį naudoja kaip savisaugą prieš nerimą prarasti meilę.

Vaikui gali pasireikšti įvairūs sutrikimai, tokie kaip:

• Tikų atsiradimas;
• Enurezė (naktinis šlapinimasis);
• Depresija ir nerimastingumo požymiai;
• Regresas (elgesys, būdingas jaunesniam amžiui);
• Prieraišumo sutrikimai (nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas);
• Priešiškumas, agresyvumas;
• Somatinės ligos (galvos, pilvo skausmai, odos ligos);
• Mokymosi sunkumai, suprastėję mokymosi rezultatai;
• Sumažėjusi savivertė, menkavertiškumas.

Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą ir gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą. Nukenčia vaikų savivertė, nes aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, todėl vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.

Gėda labiausiai kamuoja pirmaisiais mėnesiais tik sužinojus, kad tėvai skiriasi - tai jausmas, kad vaikas nebėra „normalus“, jo šeima nėra „ideali“, o jis pats „niekam nereikalingas ir nieko nevertas“. Pyktis kyla dėl tėvų elgesio - jų konfliktų, nebendravimo ar mėginimų nureikšminti situaciją. Vaikai pyksta paprastai ant abiejų tėvų, nes abu jie vienodai svarbūs. Gilus skausmas ir liūdesys dažniausiai pasireiškia kūno simptomais.

Skyrybų poveikis pagal vaiko amžių

Tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas ir kokias pasekmes tėvų skyrybos gali atnešti, labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu. Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraudami su vaikais turėtume atsižvelgti į jo amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamu lygmeniu.

Kūdikiai (0-2 metai)

Vaikai iki dvejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Tokio amžiaus vaikai yra labiau centruoti į save ir savo vystymąsi. Nors jie negali išreikšti susirūpinimo žodžiais, jie jaučia tėvų sielvartą ir įtampą namuose. Kūdikis, jausdamas tėvų nerimą, dirglumą ir nervingumą, gali tapti neramus, irzlus, kibus, ypač šalia naujų žmonių. Gali pasireikšti emocijų protrūkiai, regresija ar vystymosi vėlavimo požymiai. Dėl to jų nerimas gali būti nustumtas giliai į pasąmonę ir pasireikšti vėlesnėse vystymosi stadijose.

Ikimokyklinukai (2-6 metai)

Šiame amžiaus tarpsnyje, apimančiame vaikus nuo 18 mėnesių iki 6 metų, skyrybos išgyvenamos ypač sunkiai. Maži vaikai yra susitelkę į save ir dažnai mano, kad dėl jų tėvai išsiskyrė. Pradėjus vystytis moralei, jie yra linkę dėl aplinkos įvykių kaltinti save. Tokie vaikai dažnai verkia, nori daugiau dėmesio nei įprastai, grįžta prie nykščio čiulpimo ar šlapinimosi į lovą. Gali pasireikšti miego sutrikimai, atsiskyrimo nerimo sutrikimas, agresyvios fantazijos ir sumažėti savivertė. Jie gali jaustis apleisti, nesaugūs, atsiranda baimė būti paliktiems.

Pasireiškia vystymosi regresas daugelyje sričių: prarandami jau įgyti įgūdžiai, atsiranda tikų. Ikimokyklinukai nesupranta skyrybų sąvokos ir nenori, kad jų tėvai išsiskirtų. 3-6 metų vaikams labai svarbus ryšys su abiem tėvais. Neteisinga tėvų reakcija gali sutrikdyti normalų vaiko seksualumo vystymąsi.

Pradinukai (6-11 metų)

Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikai skyrybas išgyvena ypač sunkiai. Jie jau yra pakankamai suaugę, kad suprastų, kas vyksta, bet jiems trūksta pakankamai žinių, kaip šią situaciją įveikti. Anot Eriksono, pagrindinė užduotis yra vystyti kompetencijas išoriniame pasaulyje, tačiau nesklandumai šeimoje gali sutrikdyti šiuos procesus. Tai stipriai atsiliepia mokymuisi: atsiranda mokymosi sunkumai, suprastėja atmintis, dėmesys išblaškytas, užmirštama atlikti namų darbus.

Šio amžiaus vaikai gali nerimauti praradę vieną iš savo tėvų ir dažnai tiki, kad gali „išgelbėti“ savo tėvų santuoką. Vaikai nuo 8 iki 11 metų gali kaltinti vieną iš tėvų dėl išsiskyrimo ir lygiuotis į „gerus“ tėvus prieš „bloguosius“. Jie gali apkaltinti savo tėvus niekšiškumu ar savanaudiškumu, įvairiais būdais reikšti savo pyktį: muštis su klasės draugais, pykti ant viso pasaulio, tapti nerimastingi, uždari ar prislėgti. Gali atsirasti nesutarimai su bendraamžiais (šie vaikai gali tapti „aukomis“ arba „chuliganais“). Kai kuriems skyrybų pasekmės pasireiškia fiziškai - skrandžio sutrikimai ar galvos skausmai dėl streso, taip pat netikri simptomai, kuriais siekiama likti namuose ir neiti į mokyklą.

6-11 metų vaikams jų lytinės identifikacijos formavimuisi ypač svarbus yra ryšys su tos pačios lyties tėvu. Kai vaikas savo vidinius konfliktus iškelia į išorę, gali išsivystyti somatinės ligos dėl pastovaus nerimo namuose.

Paaugliai (12-17 metų)

Paauglystės laikotarpiu, kuomet vaikams prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija, nors tuo laikotarpiu tėvų autoritetas jiems mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas kaip saugumo garantas šiuo kritiniu laikotarpiu. Šio amžiaus vaikams skyrybų neigiamas poveikis gali pasireikšti dviem būdais:

1. Gali padidėti emocinių problemų ir su tuo susijusių pasekmių rizika: gali pasireikšti save naikinančiu elgesiu, narkotinių medžiagų vartojimu, polinkiu į savižudybę, valgymo sutrikimais.
2. Vaikai perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo ar mamos vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Tokiu būdu, jie gali būti izoliuojami nuo savo bendraamžių, kas gali trukdyti jiems sėkmingai atlikti savo amžiaus užduotis.

Paaugliai gali parodyti savo sielvartą netinkamai elgdamiesi arba užsisklęsdami savyje, jiems gali būti sunku susikaupti mokykloje. Praradę svarbią namų paramą, paaugliai jaučiasi nesaugūs, vieniši, depresiški, o tai pasireiškia nesėkmėmis mokykloje, kriminaliniu elgesiu, seksualiniu palaidumu. Dažnai 12-14 metų paaugliai pradeda bėgti iš namų, pasidaro šiurkštūs; 14-17 metų - palinksta į nusikalstamus poelgius; 17-18 metų jaunuoliams išryškėja pasaulėžiūros skurdumas, egocentriškumas, polinkis į alkoholizmą.

Tačiau paauglystėje yra ir didesnė galimybė suprasti savo tėvus, vadinasi, įveikti skyrybų sukeltus sunkumus. Paaugliai geriau supranta atsakomybę, geriau įveikia stresą ir ekonominius pasikeitimus, naujus vaidmenis šeimoje. Jie gali „greičiau bręsti“, kai supranta didesnę atsakomybę, nors dauguma nusišalina nuo šeimos. Jei jie įsitraukia į socialiai palankią aplinką, tai padeda adaptuotis.

Ilgalaikės skyrybų pasekmės suaugusiųjų gyvenime

Tyrimai atskleidžia, jog tėvų skyrybos turi ilgalaikes negatyvias pasekmes vaikams, kurios juntamos netgi vaikui suaugus. Ypač jos juntamos gebėjimo kurti ilgalaikius romantinius santykius srityje. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę, yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse. Tėvų skyrybos žalingai įtakoja gebėjimą mylėti ir būti mylimam.

Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Kai jie užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio - ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje. Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai, o santuokos - nesėkmingos.

Vaikai, gyvenantys tik su vienu iš tėvų, dažniau bijo įsipareigoti, per daug renkasi partnerius, sunkiai sukuria tvirtą santuoką, turi nesantuokinių vaikų, linkę kurti šeimas būdami nepilnamečiais, o jų santuokos baigiasi skyrybomis. Dažniausiai vaikai iš išsiskyrusių šeimų patys tampa skyrybų iniciatoriais. Išsiskyrusių tėvų vaikai taip pat dažniau suserga psichinėmis ligomis.

Skirtingas skyrybų poveikis mergaitėms ir berniukams

Tyrimų duomenimis, berniukams yra sunkiau psichologiškai prisitaikyti prie skyrybų. Dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu bendrauja tik savaitgaliais arba dar rečiau. Tai sutrikdo lytinės identifikacijos eigą, jiems trūksta nuolatinio vyriškos lyties pavyzdžio, kurį galėtų imituoti. Berniukai sulaukia mažiau paramos iš aplinkos, galbūt todėl, kad jie dažnai į skyrybas reaguoja impulsyviu, priešišku elgesiu, savikontrolės stoka, mokymosi problemomis. Berniukai dažniau susiduria su prieštaringu auklėjimu, ne visada adekvačiomis bausmėmis ir tėvų nesutarimu auklėjimo klausimais. Vyriausias šeimoje sūnus gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti. Po tėvų skyrybų susilpnėja berniukų savikontrolė, padidėja impulsyvumas, ir gali atsirasti blogesnis intelektinis funkcionavimas bei mokymosi sunkumai.

Jei berniukams po tėvų skyrybų būdingesni elgesio sutrikimai, tai mergaitėms - internalizuotos problemos, depresija, nerimas. Mergaičių, gyvenančių su motinomis, socialinio prisitaikymo sunkumai gali išnykti praėjus 2-3 metams po skyrybų, tačiau gali pasireikšti paauglystėje heteroseksualinių santykių problemomis, nes tėvas svarbus ir dukrai. Ji auga, neturėdama objektyvaus supratimo, kas yra vyrai, be aiškaus vaizdo, kaip priešingos lytys gali bendrauti namie ar apskritai gyvenime. Tokia dukra nesusivokia, kaip apsieiti su vyrais, todėl jų bijo ar būna su jais labai patikli.

Svarbiausi veiksniai ir lojalumo konfliktai

Visuotinai sutariama, kad vaikai, įpainioti į motinos ir tėvo tarpusavio konfliktus, patiria stiprų lojalumo konfliktą, kuris kenkia vaiko psichinei sveikatai. Lojalumo konfliktas yra „skyrybų vaikų“ distreso šaltinis, kylantis, kai vaikas myli abu tėvus, bet bijo pasekmių, jei bus ištikimas abiems. Vaikas gali jausti nerimą, kaltę, išsiblaškymą, užsidarymą savyje ir gyvenimą praeitimi - tai bendri depresijos požymiai, būdingi vaikams, kurių tėvai jau nebegyvena kartu. Taip pat gali kilti pyktis ir agresija. Vaikas gali nepagarbiai elgtis namuose ar įsivelti į muštynes mokykloje, savo pyktį išreikšdamas veiksmais.

Vadinasi, svarbiausias sveikos vaiko raidos veiksnys yra tėvų gerovė ir gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį - nesvarbu, ar tėvai gyventų santuokoje, ar yra išsituokę. Vaikus, kurie išgyvena tėvų skyrybas, gali apsaugoti ekonominis stabilumas ir tėvų gerovė bei gebėjimas veiksmingai atlikti savo tėvystės vaidmenį.

Kaip tėvai gali padėti vaikams išgyventi skyrybas?

Besiskiriantys tėvai, norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams. Nereikia tikėtis, kad santykiai tarp tėvų po skyrybų bus be konfliktų. Bendrauti su buvusiu sutuoktiniu gali būti nelengva ir gali kilti konfliktų. Tačiau daug naudingiau sutelkti dėmesį į tai, ką galite padaryti ar išmokti, pavyzdžiui, pakeisti situaciją, išlaikyti tinkamas ribas, sukurti konkretų el. pašto adresą, kuris naudojamas bendraujant su kitu iš tėvų rūpinimosi vaikų klausimais, planuoti dienos rutiną, konstruktyviai spręsti nesutarimus, o ne į konfliktus, kurių negalite išvengti.

Štai pagrindiniai patarimai tėvams:

1. Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją. Svarbu vaikui pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo.

2. Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius. Tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai, kuriuos aptarti su vaiku:

   • Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens?
   • Kur gyvens tėvelis (mamytė)?
   • Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys?
   • Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis?
   • Kaip atostogaus?

   Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo. Vaikų paruošimas pokyčiams, suteikiant jiems tikslią, amžių atitinkančią informaciją, padeda vaikams jaustis saugiems, nes atsako į labai svarbų klausimą: „Kas man nutiks?“

3. Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje. Nereikėtų viso skyrybų proceso metu ir po to kaltinti antrąją pusę dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų, vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui, tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena, priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia, kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais. Jungtinės Karalystės Karališkojo Psichiatrijos koledžo mokslininkai pataria tėvams: saugokite savo vaikus nuo suaugusiųjų rūpesčių ir pareigų; aiškiai parodykite, kad atsakomybė už tai, kas vyksta, tenka tėvams, o ne vaikams. Svarbu neįtraukti vaiko į konfliktą. Venkite klausti „su kuo norėtum gyventi, brangioji?“, klausti savo vaiko, ką veikia buvęs partneris, naudoti savo vaiką „kaip ginklą“, kad susigrąžintumėte buvusį partnerį, kritikuoti savo buvusį partnerį.

4. Nepaverskite vaiko konfliktų įrankiu. Vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus. Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausia turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų, yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų - pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, vienišumą ir savitvardos praradimą. Šie jausmai nuolat maišosi, ir tai yra normalu bei natūralu. Norint padėti savo vaikui, su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.

5. Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Nepaisant to, kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku, turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Nelaikykite vaiko „svečiu“ savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus. Svarbu įtikinti juos, kad jie vis tiek bus mylimi ir jais rūpinsis abu tėvai, skirti laiko praleisti su vaiku, nemeluoti vaikui, ištesėti pažadą susitikti, parodyti, kad jus domina jūsų vaiko nuomonė, tačiau aiškiai nurodyti, kad tėvai yra atsakingi už sprendimus, tęsti įprastą veiklą ir rutiną, atlikti kuo mažiau pakeitimų. Tai padės vaikui pajusti, kad, nepaisant sunkumų, artimieji vis dar jais rūpinasi ir kad gyvenimas gali būti pakankamai normalus.

Kviečiame peržiūrėti video apie tėvystės planavimą po skyrybų:

Kitos rekomendacijos tėvams

• Kai vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant „viskas bus gerai“ ar „tėtis greitai grįš“. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai.
• Leiskite vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau neleiskite manipuliuoti susidariusia situacija. Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas.
• Tėvams tarpusavyje bendrauti dažnai trukdo seni konfliktai, kaltės jausmas ir baimė prarasti ryšį su vaiku arba vaiko meilę. Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų.
• Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus, ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems bei nepalikti vienų vaikų.

Mokyklos vaidmuo padedant vaikams

Dažnai vaikas, kurio šeima patiria tėvų skyrybas, pasikeičia ir mokykloje. Tokie vaikai dažniau konfliktuoja su bendraamžiais, siekia bet kokio dėmesio iš mokytojų ir kitų vaikų, dažniausiai neigiamo, kadangi jo sulaukti pavyksta greičiau. Mokyklos gali atlikti svarbų vaidmenį padedant vaikams pozityviai prisitaikyti prie tėvų skyrybų.

Svarbiausias būdas - bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų. Tai reiškia, kad tėvai nuolat informuoja mokytojus apie svarbius vaiko gyvenimo įvykius, o mokytojai - apie vaiko veiklą mokykloje. Iškilus problemai, mokytojas ir tėvai dirba kartu, kad išspręstų problemą. Tiek mokytojas, tiek tėvai pateikia savo požiūrį į problemą ir kartu randa sprendimus.

Labai svarbu, kad mokytojas bendrautų su abiem tėvais, neignoruotų vieno iš tėvų. Pavyzdžiui, teiktų rekomendacijas, vaiko pažangos aprašymus, pakvietimus į mokyklos renginius abiems tėvams. Pedagogai gali paskatinti tėvus užsiimti kokia nors veikla kartu su vaiku namuose, dalintis veiklų idėjomis, pastebėtais vaiko talentais ar pomėgiais. Mokykla gali kurti bendruomenę, kurios nariai gali padėti vieni kitiems per įvairius projektus, iniciatyvas, renginius.

Klasėje mokytojas gali ugdyti toleranciją visokioms šeimoms, drąsinti vaikus kalbėti apie savo šeimą, taip ugdant vaiko savivertę. Taip pat labai svarbu mokyti vaikus tinkamai išreikšti emocijas. Reikia stabdyti netinkamą vaiko elgesį, jei jis kelia pavojų kitiems, tačiau neakcentuoti prasto vaiko elgesio nei jam pačiam, nei jo tėvams. Apie netinkamas vaiko elgesio raiškas reiktų aptarti jam negirdint ir pasiruošus tam tikras rekomendacijas jo tėvams. Svarbu pasidžiaugti vaiko pasiekimais ar pastangomis.

Praktiniai pavyzdžiai ir sprendimai

Skyrybos sukelia unikalius iššūkius, kuriuos tėvams padeda spręsti specialistai.

Situacija Nr. 1: Bendravimo su tėvu draudimas

Mama dvylikametei Saulei neleidžia bendrauti su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai. Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu tėvu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Saulė šioje situacijoje galimai išgyvena daug nemalonių jausmų tiek mamai, kuri neleidžia susitikti su tėčiu, tiek tėčiui, kuris galbūt išėjo iš namų dėl kitos šeimos. Atrodo, kad Saulė dėl savo amžiaus galėtų pati išsakyti norą ar nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau šioje vietoje jau matome lojalumo konfliktą. Nereikia atmesti, jog Saulė, norėdama mamai įtikti, griežtai neišsako savo noro susitikti su tėčiu. Reikia suprasti, kad ši situacija žeidžia vaiką.

Situacija Nr. 2: Tėvo partnerio nepriėmimas

Po tėvų skyrybų dešimtmetis Tomas gyvena su mama. Tomo tėtis turi kitą žmoną, kuri Tomo nepriima, nepalankiai į jį žiūri. Tokiu atveju tėtis galėtų susitikimus organizuoti ne namuose, kad neigiamos tėčio sutuoktinės emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Susitikti galima viešose erdvėse, pas senelius ir panašiai.

Situacija Nr. 3: Skirtingi tėvystės stiliai

Po tėvų skyrybų devynmetis Benas gyvena su mama. Kas antrą savaitgalį jis vyksta pas tėtį ir ten prabūna dvi dienas. Tėčio namuose Benas turi daugiau laisvės, nei mamos - pas tėtį jis gali sėdėti prie kompiuterio, kiek tik nori, valgyti saldainius, kiek telpa. Kai grįžta pas mamą, situacija pasikeičia ir Benas tada būna labai nepatenkintas. Tai dažnai pasitaikanti situacija, kai nesutampa tėvų auklėjimo stiliai, kai pasireiškia noras vienam būti geresniu nei kitas. Tačiau tėvai nesuvokia, kad tuomet labiausiai kenčia vaikas. Tokiu atveju vaikas išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia.

Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų ir taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles vaikui, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Tėvams taip pat rekomenduočiau lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus. Juose būtų išaiškinta taisyklių, ribų nubrėžimo ir vienodos disciplinos svarba vaikui, jo gerovei. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio sutarimu.

Statistika ir bendras kontekstas

Lietuvoje skyrybų skaičius išlieka stabiliai aukštas: kasmet išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. Lietuvoje susituokė 16 906, o išsituokė 10 882 šeimos, kuriose augo 11 151 vaikas. 2001 m. susituokė 15 764, išsituokė - 11 024. Su vienu iš tėvų liko gyventi per 10 tūkst. vaikų. Statistikos prognozės rodo, kad pusė vaikų gali augti be vieno iš tėvų. Šis liūdnas faktas verčia susimąstyti ir nerimauti: ar vaikai nenukenčia dėl skyrybų? Kokias pasekmes vaikams sukelia skyrybos?

Kasmet vis daugiau Lietuvos vaikų patiria tėvų skyrybas, ir kiekvienas jas išgyvena kaip stresą. Skirdamiesi tėvai sprendžia tarpusavio santykių problemas, tačiau kovos lauke atsiduria ir vaikai, beveik visi jie, nori nenori, įpainiojami į suaugusiųjų gyvenimo peripetijas. Kitais sunkiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, mirus vienam iš tėvų, vaikas sulaukia aplinkinių paramos bei palaikymo, tėvams skiriantis - labai retai. Beveik niekas nepalengvina vaiko naštos - nepadeda gedėti prarastos šeimos, o juk jam taip to reikia, jis nori jaustis saugus ir nepaliktas vienas.

tags: #skyrybu #pasekmes #vaikams

• Velykinių kiaušinių lipdukų klijavimo vadovas
• Tvarumas „Du gaideliai“
• sužinokite apie valproinės rūgšties riziką nėštumo metu
• Sužinokite apie duomenų tvarkymą globos namuose
• Nauda kūdikiams nuo gerųjų bakterijų