Katalikų Bažnyčios nuostatos dėl dirbtinio apvaisinimo ir gyvybės samprata
Kalbant apie temos aktualumą, atkreiptinas dėmesys, kad ši tema yra išties aktuali: vienoms žmonių grupėms dirbtinio apvaisinimo klausimai yra svarbūs siekiant įgyvendinti savo reprodukcines teises, kiti pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą remdamiesi religinėmis ar moralinėmis nuostatomis.
I. Dirbtinio apvaisinimo aktualumas ir visuomenės požiūris
Problemos svarbumą galima būtų pailiustruoti gyventojų apklausos duomenimis: 2000 m. atlikus „Vilmorus“ apklausą, 77 % apklaustųjų pritarė dirbtiniam apvaisinimui Lietuvoje, 65,3% galvoja, kad dirbtinis apvaisinimas reikalingas nevaisingumui gydyti, 52% norėtų pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo procedūra, jei neturėtų vaikų, 61,3% - pritarė dirbtiniam apvaisinimui tik moters organizme, 38,4% - nepritarė dirbtiniam apvaisinimui dėl religinių arba moralinių įsitikinimų. Žmogaus reprodukcinių teisių pripažinimas kelia nemažai moralinių, o kartu ir teisinių problemų. Kalbant apie dirbtinį apvaisinimą priešpriešinami skirtingi interesai: nevaisingo asmens teisės kurti, turėti šeimą; esant nevaisingiems naudotis teise į sveikatos priežiūrą. Iš kitos pusės susiduriame su vaiko interesais - pradedant nuo embriono apsaugos (kadangi ne visi embrionai yra panaudojami šeimos kūrimo tikslams, o nepanaudoti yra užšaldomi ir išmetami), jo teisinio statuso nustatymo bei baigiant vaiko teise žinoti savo kilmę bei tėvystės nustatymo problemomis.
Hipotezė - dirbtinis apvaisinimas kyla iš asmens teisės turėti šeimą, nes tais atvejais kai neįmanoma susilaukti vaiko dėl nevaisingumo, asmenims turi būti prieinami įvairūs gydymo metodai - tame tarpe ir dirbtinis apvaisinimas. Lietuvoje nėra tinkamo teisinio reglamentavimo, be to, Lietuvoje teisės mokslininkų ši tema nebuvo nuosekliai nagrinėta.
II. Šeimos, santuokos ir gyvybės samprata Katalikų Bažnyčios mokyme
Katalikų Bažnyčios katechizmas (KBK) pateikia pamatines nuostatas, formuojančias jos požiūrį į žmogaus gyvybę, šeimą ir prokreaciją. „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė...“ Dievas juos norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų - vyro ir moters - būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu - vyras ir moteris - yra vienodai kilnūs. Savąja „vyro“ ir „moters“ būtimi jie atspindi Kūrėjo išmintį ir gerumą (KBK 369).
Dievas jokiu būdu nėra žmogaus paveikslas, Jis nėra nei vyras, nei moteris. Dievas yra grynoji Dvasia, kurioje nėra vietos lyčių perskyrai. Tačiau vyro ir moters „tobulumai“ - motinos, tėvo ir sužadėtinio bruožai - bent iš dalies atspindi begalinį Dievo tobulumą (KBK 370). Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Dievo žodis leidžia mums tai suprasti įvairiose šventojo teksto vietose. „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Kai Dievas atvedė vyrui moterį, kurią „padarė“ iš jo šonkaulio, vyras sužavėtas sušuko išreikšdamas meilę ir bendrystę: „Kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Vyras įvertina moterį kaip antrąjį „aš“, kaip tokį pat žmogų (KBK 371).
Vyras ir moteris yra sukurti „vienas kitam“ ne todėl, kad Dievas juos būtų sukūręs „pusinius“, „nepilnus“; Jis juos sukūrė asmenų bendrystei, kuriai esant jie vienas kitam galėtų pagelbėti, nes yra lygūs kaip asmenys („kaulas mano kaulų...“) ir papildo vienas kitą kaip vyras ir moteris. „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28). Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris - sutuoktiniai ir tėvai - ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai (KBK 372). Pirmasis žmogus ne tik buvo sukurtas geras, jam taip pat buvo dovanota Kūrėjo bičiulystė ir darna su savimi pačiu ir jį supančia kūrinija; visa tai pranoko tik naujosios kūrinijos Kristuje garbė (KBK 374).
Dievas, sukūręs žmogų iš meilės, pašaukė jį meilei, kuri yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas. Juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16). Kadangi Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jų tarpusavio meilė yra absoliučios ir nesibaigiančios Dievo meilės žmogui atvaizdas. Kūrėjo akyse ta meilė gera, labai gera. Dievo laiminama santuokinė meilė yra skirta būti vaisinga ir tarnauti bendram tikslui palaikyti kūriniją: „Dievas juos palaimino tardamas: 'Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!'“ (Pr 1, 28) (KBK 1604).
Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus (KBK 362). Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, jis yra kilnus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai save dovanoti ir bendrauti su kitais asmenimis, malone jis yra kviečiamas į sandorą su savo Kūrėju, kad tikėjimu ir meile Jam atsilieptų, niekam kitam negalint už jį to padaryti (KBK 357).
Glaudi santuokinio gyvenimo ir meilės bendruomenė yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota savais įstatymais. „Pats Dievas yra įkūręs santuoką.“ Pašaukimas santuokai yra įrašytas pačioje iš Kūrėjo rankų išėjusių vyro ir moters prigimtyje. Santuoka nėra grynai žmonių išrasta institucija, nors per daugelį amžių skirtingose kultūrose, visuomeninėse struktūrose ir dvasinėse sanklodose labai įvairavo. Ši įvairovė neturi palikti užmarštyje bendrų ir pastovių santuokos bruožų. Nors šios institucijos kilnumas ne visur vienodai aiškiai matomas, vis dėlto visose kultūrose daugiau ar mažiau suvokiama santuokinio ryšio didybė, nes „asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokinės ir šeimos bendruomenės klestėjimu“ (KBK 1603). Santuokos sąjunga, kuria vyras ir moteris tarpusavyje sukuria viso gyvenimo bendrystę, savo prigimtimi skirtą sutuoktinių gerovei bei palikuonių gimdymui ir auklėjimui, Viešpaties Kristaus tarp pakrikštytųjų buvo iškelta į sakramento garbę (KBK 1601).
Skelbdamas Jėzus nedviprasmiškai mokė vyro ir moters sąjungos pirminės prasmės, kurios nuo pradžių norėjo Kūrėjas: Mozės duotas leidimas atleisti žmoną buvo nuolaida dėl širdies kietumo; vyro ir moters santuokinis ryšys yra neišardomas - jį sudarė pats Dievas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6) (KBK 1614). Santuokinė meilė yra visuotinė ir apima visas asmens dalis: kūno ir instinktų reikmes, jausmų ir emocijų galias, dvasios ir valios troškimus; ji siekia kuo didesnės asmenų vienybės, kuri sujungtų ne tik kūnus, bet ir širdis, ir sielas; abipusiu ir galutiniu atsidavimu ji reikalauja to abipusio dovanojimosi neišardomumo bei didžiausios ištikimybės ir yra atvira vaisingumui (KBK 1643).
Katalikų Bažnyčios APGAULĖ
III. Katalikų Bažnyčios konkretus požiūris į dirbtinį apvaisinimą
Anot Vyskupų konferencijos nutarimo, Katalikų Bažnyčia neremia nei vieno dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto, nes Bažnyčia yra prieš bet kokį dirbtinumą žmogaus gyvenime. Tačiau kai moraliniu požiūriu nepriimtino įstatymo neįmanoma visiškai atmesti, būtina teikti pasiūlymus, kaip sumažinti jo moralinę žalą. Kitaip tariant, kaip mažesnį blogį tenka pasirinkti konservatyvesnį įstatymą, kuris draudžia lytinių ląstelių donorystę bei embrionų šaldymą. Bažnyčios požiūriu, dirbtiniam (arba pagalbiniam, kaip dabar vadinama) apvaisinimui galima pritarti, jei įvykdomos trys sąlygos.
- Pirma, apvaisinimui turi būti naudojamos sutuoktinių poros, tai yra vyro ir žmonos, lytinės ląstelės.
- Antra, apvaisinimas turi įvykti moters organizme.
- Trečias - moralinis aspektas: gyvybės užmezgimas neturėtų būti atsietas nuo santuokinio akto, nuo meilės perdavimo.
Šios procedūros, kurios padeda santuokinio akto tikslui pasiekti, tačiau jo nepakeičia, yra moralios. Pagalba nevaisingiems sutuoktiniams (pabrėžiu - sutuoktiniams) yra suprantama ir reikalinga. Tačiau pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų. Žmogiškasis orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu šeimoje per santuokinį aktą. Todėl krikščioniškoji etika niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro).
Komunikate teigiama: „Įvertindami nevaisingumo problemą, norime pareikšti savo solidarumą su nevaisingais sutuoktiniais.“ Krikščioniška pozicija tikrai niekas nesako, kad mėgintuvėlyje pradėtas vaikas yra bent kiek prastesnis už bet kurį kitą, taip pat puikiai supranta, koks didis džiaugsmas yra susilaukti kūdikio. Moralinis įstatymas teigia, kad gyvybė prasideda apvaisinimo momentu ir turi būti ginama nuo pat pradžios. Embrionas yra tas pats asmuo nuo pat prasidėjimo iki mirties. Jei manome, kad žmogaus embrionas jau yra žmogiška būtybė, turinti savo orumą, ją reikia gerbti ir saugoti. Negalima embriono naudoti vien kaip instrumentą, kaip „žaliavą“. Gyvybė yra šventa nuo pat jos prasidėjimo iki natūralios mirties, ir ji nusipelno besąlygiškos pagarbos.
Nevaisingumo gydymas ir lytinių ląstelių donorystė
Nevaisingumas yra tam tikrų ligų ar būklių padarinys. Taigi, norint gydyti nevaisingumą, reikėtų šalinti priežastis, sukeliančias nevaisingumą. Tačiau dirbtinis apvaisinimas nėra nevaisingumo gydymas. Sutikite, jei vyras yra nevaisingas ir moteris apvaisinama donoro sperma, tai nėra vyro nevaisingumo gydymas. Dirbtinis apvaisinimas yra moralinis blogis, nes dirbtinis apvaisinimas nepašalina nevaisingumo priežasčių. Naudojimasis donorinėmis lytinėmis ląstelėmis dirbtiniam apvaisinimui paneigia sutuoktinių vienybę. Viena iš pagrindinių žmogaus teisių yra ta, kad niekas neturi teisės į kitą asmenį.
Biologinis vaikas yra viena, o iš vadinamųjų donorų gimęs yra kita. Jei tai yra jų lytinės ląstelės, tai jie ir yra biologiniai tėvai. O vaikas turi prigimtinę teisę žinoti savo tėvus. Be to, yra buvę kuriozinių situacijų, kai vyriškomis lytinėmis ląstelėmis taupymo sumetimais apvaisinimo kliniką aprūpindavo vienos gydytojos vyras. Toks atvejis buvo Anglijoje. Kita problema gali kilti tolesnėje perspektyvoje. Kai taip - iš vadinamųjų donorų - gimę vaikai užauga, atsiranda kraujomaišos galimybė. Donorinių ląstelių naudojimas iš esmės pažeidžia santuoką kaip instituciją. Įteisinti embrionų donorystę - tai įteisinti žmonių pardavimą.
Embrionų šaldymas ir sunaikinimas
„Primename, kad gyvybė prasideda nuo apvaisinimo. Dalis žmonių gali būti kurti tikėjimui, tačiau kodėl esame akli mokslui, kuris įrodė unikalų gyvybės vystymąsi nuo lytinių ląstelių susijungimo? Norime išreikšti solidarumą šeimoms, bet matome atsakomybę apginti jas nuo ateities padarinių. Vaikai gali jausti kaltę, kad gimė nužudytų brolių ir seserų sąskaita. Pagaliau jei bus leista sukurti neribotą skaičių embrionų ir iš jų atrinkti geriausius, ar tai nėra žinia neįgaliesiems, kad jie yra našta visuomenei?“ - tokia Bažnyčios nuostata nuskambėjo klausymuose.
Embrionų šaldymas yra smerktinas, nes jie niekuo nesiskiria, išskyrus savo buvimo vietą. Tuo pat metu didelis skaičius embrionų sunaikinami. Pagal dabartinę tvarką, užšaldyti embrionai turi būti saugomi neterminuotai, jų negalima sunaikinti. Aš ne kartą susidūriau su poromis, sprendžiančiomis moralinį klausimą: ką daryti su užšaldytais embrionais? Kai užšaldomos kiaušialąstės, ši problema nekyla. Beje, atšildant embrionus daugiau kaip pusė jų neišgyvena. Vaizdžiai tariant, procedūra, kuri baigiasi vieno arba dviejų vaikelių gimimu, yra susijusi su didelio skaičiaus embrionų sunaikinimu. Be to, tose pačiose įstaigose, kiek aš žinau, atliekamos ne tik pagalbinio apvaisinimo procedūros, bet ir abortai. Sukurtų embrionų sunaikinimas ir tuo pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami.
IV. Medicininė perspektyva ir kritika Bažnyčios pozicijai
Tuo tarpu medikai teigia, kad natūraliai sėkmingi tik 15 proc. apvaisinimų, tačiau tokiu būdu žuvusių embrionų niekas negedi. Tuo tarpu dirbtinio vaisingumo srityje dirbantys atstovai priminė, kad natūrali gamta 75 proc. embrionų atmeta ir jie žūva, todėl teigė nesuprantantis, kodėl dirbtinio apvaisinimo metu dalies embrionų atmetimas vadinamas žudymu.
„Kalbant mediciniškai, moters organizmas prieš dirbtinį apvaisinimą skatinamas vaistais, kurie turi šalutinį poveikį - nuo nuotaikos svyravimų, pykinimo iki labai sunkių komplikacijų. Jei mes neleisime šaldyti embrionų, kad juos išsaugotume kitam bandymui, jei pirmasis nepavyks, šią procedūrą teks kartoti. Taigi tai labai kenkia moters sveikatai“, - teigė medikė. Jai antrinantis Santariškių klinikų Moters fiziologijos ir patologijos centro ginekologas Vytautas Klimas pabrėžė, kad niekas nesiginčija, jog embrionas yra gyvybė, bet aštuonių ląstelių gyvybės interesus negalima prilyginti suaugusios moters ar vyro interesams. Su embrionų apsauga susijęs draudimas šaldyti embrionus, anot mediko, remiasi ideologinėmis vertybinėmis nuostatomis, o ne medicina. Be to, tokį siūlymą palaiko ne visa visuomenė. Žmonės, kuriems tai nepriimtina, to nedarytų bet kuriuo atveju, tačiau kodėl toks požiūris turi būti primestas visiems kitiems?
Embrionų atranka ir sėkmės rodikliai
Embriologei Živilei Čerkienei užkliuvo Bažnyčios remiamo įstatymo draudimas sukurti daugiau nei tris embrionus bei nurodymas juos visus įsodinti į moters gimdą. „Numatyti būsimų embrionų skaičiaus neįmanoma. Tarkime, nusprendžiame, kad reikia perkelti į gimdą tris embrionus. Tam reikėtų matematiškai trijų kiaušialąsčių, tačiau galimi visi apsivaisinimo variantai - kitaip tariant, gali apsivaisinti trys, dvi, viena kiaušialąstė arba nė vienos. Jei nebus galimybės atrinkti embrionus, apvaisinimo tikimybė prastės. Tikrai jie ne visi vienodi. Nustatyta, kad nėštumo sėkmės tikimybė didesnė, kai perkeliami kokybiški embrionai. Jei teks perkelti vienintelį embrioną, rezultatus galima numatyti. Mūsų praktika rodo, kad kai perkeliamas vienintelis embrionas, nėštumų dažnis siekia tik 12 proc., du embrionus - apie 20, o atrenkant embrionus iš 8-10 nėštumų dažnis padidėja iki 38,5-40 proc.“ - teigė medikė.
Anot šioje srityje dirbančių medikų, šiuo metu pasaulyje linkstama prie nuostatos, kad į gimdą būtų perkeltas tik vienas kokybiškas, atrinktas embrionas. Pasaulis linksta prie nuostatos atrinkti geriausią embrioną. Matydami, kas darosi, kaip šeimos naudojasi paslaugomis kitose šalyse, žinodami, kad embrionų šaldymas turi patirties, mes pasisakome už jį. Tačiau kiaušialąsčių šaldymo nepalaikome, kadangi tai dar eksperimentinis metodas. Taigi esame už viduriuką tarp šių dviejų svarstomų projektų“, - teigė ministerijos atstovė.
Katalikų Bažnyčios APGAULĖ
Kiaušialąsčių šaldymas
Šiandien kai kurios klinikos šaldo ne embrionus, bet kiaušialąstes. Tarkim, paima vieną dvi, maksimum - tris kiaušialąstes, apvaisina, ir užsimezgusius embrionus įkelia į gimdą. O likusias kiaušialąstes užšaldo. Tai eliminuoja didžiausią blogybę iš viso pagalbinio apvaisinimo rato. Kai užšaldomos kiaušialąstės, jei įsodinti embrionai gimdoje neįsitvirtino, nebereikia moteriai skirti hormonų. Užtenka atšildyti kiaušialąsčių ir vėl taikyti apvaisinimą. Taip išsprendžiamos dvi didelės problemos. Šios problemos galima išvengti šaldant kiaušialąstes.
Vaiko teisė žinoti savo tėvus
Atmesdama lytinių ląstelių donorystės priešininkų teiginį, kad vaikai turi teisę žinoti savo biologinius tėvus, gydytoja Gražina Bogdanskienė pacitavo pasaulinę statistiką, anot kurios 20 proc. vaikų šeimoje gimsta ne nuo tų tėvų, kurie juos augina, ir be dirbtinio apvaisinimo pagalbos. Vaiko tapatybė yra skirtinga nuo tėvo ir motinos.
V. Teisinis reglamentavimas ir diskusijos Lietuvoje
LR Konstitucijos 38 straipsnio 1-2 d. nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Visuomenės santykių sistemoje šeimai tenka svarbi vieta. Šeima - natūrali visų jos narių gyvenimo bei gerovės aplinka, atliekanti labai svarbias giminės pratęsimo, jaunosios kartos auklėjimo ir šeimos narių materialinės bei moralinės savitarpio paramos funkcijas. Motinystė yra moters sugebėjimas atlikti išskirtinę biologinę ir socialinę funkciją - gimdyti vaikus, pratęsti žmonijos egzistenciją. Motinystės sauga ir globa turėtų būti vienas prioritetinių valstybės uždavinių. Konstitucijos 38 str. 1-2 dalyse įtvirtintos nuostatos yra pagrindas, į kurį atsižvelgiant turėtų būti reguliuojami kiti šeimos teisinių santykių turinį konkretizuojantys klausimai. Įstatymai reglamentuojantys šeimos teisinius santykius neturi prieštarauti Konstitucijai, kurios 7 straipsnis nustato, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. 2000-06-13 LR Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos. Teisė turėti šeimą bei įgyvendinti savo šeimos teises, kaip ir bet kuri kita teisė nėra absoliuti. Valstybei šeima pirmiausiai yra tam tikras narių kolektyvas, ir jai svarbu, kad jame klostytųsi santykiai taip, kad tas kolektyvas darniai ir tinkamai veiktų. Konstitucinis teismas 2009 m. konstatavo, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių.
Valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas
2000 metų birželio 13 dieną Konstitucinis Teismas, svarstydamas religijos ir pasaulietinės švietimo sistemos santykį Lietuvoje, išskleidė pasaulietinės valstybės principus. Šio Teismo nutarime teigiama: Lietuvos valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo pamatas yra konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Šis atskirumas reiškia, jog jokia religinė organizacija neturi privilegijos dalyvauti valstybės valdyme, o valstybė įsipareigoja nesikišti į bažnyčių bei religinių organizacijų vidaus reikalus. Jokios religinės idėjos ar materialistiniai įsitikinimai negali būti primetami žmogui prieš jo norą ir valią. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus: nevaržytų jo prigimtinės laisvės pasirinkti jam priimtiną religiją ar nepasirinkti jokios, pakeisti pasirinktą religiją ar jos atsisakyti. Taigi, Katalikų Bažnyčia ar kita religinė bendruomenė neturi teisės reikalauti, kad jos išpažįstamos nuostatos būtų perkeltos į teisinę sistemą vien dėl to, jog tai - Bažnyčios mokymas.
Panašu, jog netrūksta norinčiųjų, kad Bažnyčia būtų nebyli aktualiausiais valstybei klausimais. Pavyzdžiui, nereaguotų į tautos nugirdymą, žmogaus orumui ar gyvybės puoselėjimui pavojų keliančius įstatymus. Tiesa, kaip spaudos konferencijoje taikliai pasakė Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tai nereiškia, kad išsisklaidytų priešininkų kaltinimai Bažnyčiai. Iš tiesų turime sutikti, kad teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje tikrai trūksta, nes ir dabar yra privačių klinikų, kur teikiamos tokio pobūdžio paslaugos. Kitas dalykas - nepamirškime, kad po pačia sąvoka „dirbtinis apvaisinimas“ slypi skirtingi dalykai, nes ir šio apvaisinimo būdų gali būti labai įvairių. Netiesa tai, kad Katalikų, Ortodoksų ar Evangelikų liuteronų Bažnyčios griežtai neigia dirbtinio apvaisinimo galimybę.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai
DELFI primena, kad liberaliajame, Algio Čapliko pateiktame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte įteisinama ne tik sutuoktinio, bet ir donoro lytinių ląstelių donorystė. Vienos procedūros metu nepanaudotus embrionus leidžiama užšaldyti ir panaudoti vėliau, jei procedūra nepavyksta. Šias procedūras siūloma kompensuoti iš valstybės biudžeto. Dangutės Mikutienės pateiktas įstatymo projektas draudžia lytinių ląstelių donorystę bei galimą sukurtų embrionų skaičių riboja iki trijų, pabrėždamas, kad jie visi turi būti įsodinti į gimdą, kadangi embrionų šaldymas draudžiamas. Kompensuoti siūloma tik už tas paslaugas, kurios pavyko.
Jau netrukus parlamentarai turės pasirinkti tarp buvusio sveikatos apsaugos ministro A. Čapliko projekto, kuriame siūloma leisti lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą. Kitą projektą parengė darbiečiai D. Mikutienienė ir V. Gapšys. Skirtingai nuo A. Čapliko projekto, D. Mikutienienės ir V. Gapšio projekte sukurtų embrionų skaičius vienam apvaisinimui neribojamas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad abiejuose projektuose įteisinama apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybė ir didžiausias projektų skirtumas - kiek kruopščiai turi būti reglamentuota, kaip toks apvaisinimas turi vykti. Griežtai vertinant, bet koks įstatymas, kuris įteisina dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje galimybę, yra ydingas. Tačiau neturime pamiršti ir kito svarbaus - „mažesniojo blogio” - principo politikoje. Deja, labai dažnai politikoje tenka rinktis ne tarp idealaus ir blogo, bet tarp mažiau ir daugiau blogų dalykų. Tai, kad krikščionys politikai yra raginami palaikyti D. Mikutienienės ir V. Gapšio, o ne A. Čapliko parengtą projektą, nereiškia, kad, jei bus priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, apvaisinimas mėgintuvėlyje taps doroviškai priimtinas krikščionims. Tačiau nėra pagrindo tai drausti tiems, kurie nepripažįsta krikščioniškos gyvybės sampratos.
tags: #dirbtinis #apvaisinimas #kataliku
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
