Integralinis Auklėjimas: Kaip Augti Kartu su Vaikais ir Ugdyti Harmoningas Asmenybes

Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. Tėvystė kupina iššūkių, kuriuos spręsti padeda gilesnis supratimas apie vaiko raidą ir emocijas. Dažnai tėvai susiduria su situacijomis, kurios atrodo pažįstamos ir kelia daug klausimų.

Štai keletas pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo, iliustruojančių tėvų iššūkius:

• Mama su trimečiu sūnumi Kristupu išsiruošė į prekybos centrą. Jie iš anksto susidarė būtiniausių prekių sąrašą, kuris palengvintų apsipirkimą. Tačiau, vos įpusėjus apsipirkimui, sūnus užsinorėjo naujos mašinėlės. Mama atsakė, kad šio žaislo neplanavo pirkti, ir paprašė padėti mašinėlę į vietą. Sūnui tai nepatiko, bet sutiko. Tada jis užsimanė konstruktoriaus. Mama vėl paaiškino, kad šiuo metu jo nupirkti negali.
• Kol tėtis kalbėjo telefonu, jo penkiamečiai dvyniai Tomas ir Tadas žaidė su kaladėlėmis. Abu statė bendrą bokštą. Vienas iš brolių stodamasis netyčia užkliudė bokštą ir jis nugriuvo.
• Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti.

Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms.

Nuo bausmių prie supratimo: besikeičiantis auklėjimo požiūris

Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę.

Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė Alice Miller po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos visą dėmesį skyrė vaikystėje patirtų traumų tyrimams. Pasak jos, 90 proc. dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje patyrė fizinį ar psichologinį smurtą.

Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.

Vaiko elgesio mįslės: ką atskleidžia smegenų raida?

Nors vaikų auklėjimas priskiriamas prie emociškai sunkiausių gyvenimo darbų, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson įsitikinę, kad apgalvotai elgiantis jis gali tapti lengvesnis, džiugesnis ir malonesnis. Jų teigimu, auklėjimas be dramų įmanomas. Tačiau, kodėl mano vaikas taip elgiasi? Pavyzdžiui, kodėl Kristupas prekybos centre pradėjo demonstratyviai elgtis? Jei nesigilintume ir būtume supykę, galėtume atsakyti, kad yra nedėkingas ar piktybiškai mumis manipuliuoja. O jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų. Jam dar tik treji metai, todėl ilgi apsipirkimai išvargina. Gal jo nervų sistemą trikdė žmonių gausa, ryškus ir nenatūralus apšvietimas, triukšmas, įvairūs kvapai, didelis prekių pasirinkimas? Gal jis jautėsi alkanas, ištroškęs, buvo neišsimiegojęs ar pervargęs? Gal jam buvo karšta ir trūko gryno oro? Gal jam labiau rūpėjo tyrinėti aplinką, nei ramiai ir ilgai sėdėti vežimėlyje? Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas.

Ką šią akimirką noriu jį pamokyti? Jei Kristupo mama pasiduotų savo kylančioms emocijoms, galėtų apšaukti vaiką, kad liautųsi krėtęs nesąmones, jį supurtyti ar griebti ir rėkiantį nusinešti į automobilį, nė nebaigusi apsipirkimo. Kaip geriausiai galiu to išmokyti? Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan. Supykusi Kristupo mama galėtų sūnui skirti bausmę, pavyzdžiui, mėnesį nebesivesti jo į prekybos centrą, bet ar tai geriausia alternatyva? Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį. O gal geriau pakelti supykusį sūnų ir jį apkabinti, parodyti, kad jūs jį girdite ir matote, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, ir esate pasiruošę padėti jam susitvarkyti su kylančiais jausmais? Gal užmegzti su vaiku akių kontaktą, leisti jam atsikvėpti ir nurimti, nusivedus į nuošalesnę vietą? Gal tiesiog pabūti šalia vaiko?

Vaiko smegenų struktūra ir elgesio paaiškinimas

Siekiant padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, D. J. Siegelis ir T. P. Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį.

Minėtaisiais Kristupo, Tomo ir Lėjos atvejais suveikė jų apatinis smegenų aukštas - instinktyvi reakcija į nepageidaujamą situaciją. Vaikų tikslas nebuvo nuliūdinti artimą žmogų, išvesti jį iš pusiausvyros ar nuskriausti. Skirtingos apatinės ir viršutinės smegenų dalių funkcijos bei nevienodas jų išsivystymo greitis paaiškina, ką vaikai sugeba, o ko ne. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis.

Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kuri taip pavadinta kanadiečių neuropsichologo Donaldo Hebbo garbei, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja. Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.

Integraliojo auklėjimo filosofija: nuo „aš“ prie „mes“

Kas slypi po ožiukais? Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kaip čia nutiko, kad vaikas taip pasielgė, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių. Tuomet ir mažylio veiksmai nebeatrodo tokie grėsmingi. Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti. Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis, pavyzdžiui, atsisakymas susitvarkyti kambarį, delsimas atlikti namų darbus, priešinimasis sėstis į automobilio kėdutę, reikalavimas dar vienos pasakos ar filmuko prieš miegą, vengimas valgyti vakarienę, brolio ar sesers erzinimas ir nepasidalijimas žaislais, gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba.

Neįprasta dialogo forma trys specialistai fokusuojasi ne į vaiko kaip „aš“ vystymąsi, tačiau į vaiko kaip „mes“, t. y. žmogaus - visuomenės dalies, augimą. Šioje studijoje aptariamas integralaus auklėjimo metodas, kuris yra orientuotas į įvairiapusio mąstymo ir analitinių gebėjimų ugdymą. Trys specialistai kalba, kad vaikus reikia atitolinti nuo egoizmo, kuris verčia žiūrėti tik savęs, ir parodyti jiems, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis: vaikas turi augti tam, kad būtų naudingas visuomenei. Šioje knygoje aptariamas žmogaus vystymasis nuo pat gyvybės užmezgimo (vaisiaus motinos įsčiose) iki sunkiųjų, daugeliui tėvų taip ir neįkandamų, paauglystės problemų. Dialogo dalyviai teigia, kad žmogus, kaip asmuo, jau pradeda augti dar negimęs, todėl auklėjimas turi prasidėti labai anksti - dar besivystant vaisiui. Pagal šią metodiką, nuo gyvybės ženklų įsčiose reikia pasakoti besivystančiam žmogučiui apie jį supsiantį pasaulį ir tai, kad tas pasaulis bus neatsiejama žmogaus dalis.

Žmogus ir visuomenė: pagrindinis integralaus auklėjimo tikslas

O svarbiausias integralaus auklėjimo tikslas - žmogus turi suvokti save pažindamas gamtą kaip neatsiejamą visuomenės dalį. Mūsų tikslas, kad vaikas laikytų save visuomenės dalimi, o ne kažkuo atskiru, ir kad savo laimėjimus vertintų pagal visuomenės laimėjimus. Galiausiai, save ir visuomenę jis ims laikyti viena šeima (p. 168). Tokiame auklėjime šis principas parodo vaikams globalų požiūrį, suteikia naujus metodus tirti gamtą. Tokiu būdu vaikas atsikrato egoizmo ir pamiršta, ką reiškia būti tik „aš“, o prioritetą teikia „mes“ ir „mums“. Integralus auklėjimas ugdo gerą žmogų. Ar tai ne kiekvieno tėvo svajonė?

Integralaus auklėjimo metodai: „teismas“ ir fantazijos vaidmuo

Jei savo kailiu patyrėte, kad riksmai ir bausmės auklėjime neveikia, prisiminkite - neveiks ir toliau. Integralaus auklėjimo puoselėtojai siūlo abipusiškai naudingą metodą, kurį vadina „teismu“, kitaip - aptarimas. Šis metodas - tai lyg galimybė vaikui būti psichologu sau aptariant įvykius. Tai primena teismo procesą. Tai tam tikras būdas vaikams pasižiūrėti į save, savo poelgius iš šalies. Jie patys būna teisėjai. Tokiu atveju konflikte nelieka kaltintojų - vaikas pats supranta, ką ir kaip blogai padarė bei pats save nubaudžia, įsitikindamas, kad tai tikrai nebuvo teisinga. O svarbiausia, kad „teismo“ metodas abiem pusėms suteikia galimybę išklausyti ir kalbėtis.

Ar vaikams reikia pasakų? Žmogus tam tikrame lygyje viską, kas jam yra sakoma, suvokia kaip tikrą realybę. Juk kiekvienas vaikas tam tikru tarpsniu tiki pasakomis ir kitais jau senų senovėje žmonių išgalvotais fantastiniais pasakojimais. Dialogo dalyviai, kalbėdami šia tema susiduria su skirtingomis nuomonėmis: vienas sako, kad fantazija lavina vaizduotę, kitas - kad ji kenkia ir iškraipo realybę. Tačiau ar įsivaizduojate vaiką, augantį aplinkoje, kurioje nėra Pelenės, Kalėdų Senio ar stebuklingojo Hario Poterio pasaulio? Vaikui neužtenka realybės, todėl įdomaus pasitenkinimo jis ieško ir randa fantazijos pasaulyje. Visiškai pamiršti pasakas ir fantazijas? Tikriausiai nelabai įmanoma, nes tai labai didelė ir neatsiejama augančio žmogaus aplinkos dalis: knygos, filmai, teatras...

Ryšio kūrimas ir devynios augimo gairės

Klinikinės psichologijos praktikė ir sąmoningos tėvystės tyrėja Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku. Neįmanoma suklysti, jei orientuojamės į nuoširdų santykį su vaiku - į emocinio ryšio su juo stiprinimą. Perkeldami dėmesį nuo netinkamo ir impulsyvaus vaiko elgesio, kuris yra nemokėjimo susitvarkyti su stipriais jausmais pasekmė, į buvimą šalia, meilės, empatijos ir pagarbos skleidimą, sudarysime galimybę vaikui vėl atgauti savitvardą, nurimti kūno reakcijoms ir emocijoms, o tai padės jam geriau mus išgirsti. Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti?“ Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba. Kartais visai naudinga kurį laiką elgtis kaip Šerlokui Holmsui - smalsiai ir kantriai tirti, kas nutiko, o ne griebtis bausmės. Tai leis įžvelgti tikrąsias - vidines - vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti. Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti. O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, užmezga ryšį, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis, teigia D. J. Siegelis ir T. P. Bryson.

Tėvai savo vaikams nori geriausio. Jie duoda tiek, kiek tuo metu gali ir turi. Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis. Ar kada nors susimąstėte, koks auklėjimo būdas yra geriausias?

Devynios vaikų auginimo gairės

Devynios vaikų auginimo gairės padės jums susigaudyti auginant vaikus. Tai tarsi ta instrukcija, kurios nepridėjo prie vaiko, kai šis gimė. Į jas sudėjome svarbiausius dalykus, į ką turėtų atsižvelgti kiekviena mama ir tėtis. Šias gaires vis pasikartokite, kad kilus sunkumams žinotumėte, ko imtis. Tai nieko ypač sudėtingo, tiesiog priminimas, kas svarbiausia auginant vaikus. Kai tai prisimenam - lengva ir su vaikais sutarti. Kas svarbiausia? Kurti ryšį, kuris įgalins įveikti sunkumus, džiaugtis tėvyste, ramiai priimti atskirus sprendimus. Šypsena, apkabinimas ir geras žodis - veiksmingiausi vaikų auklėjimo metodai, gelbstintys visais amžiaus tarpsniais net ir sunkiausiose situacijose.

1. Palaikykite vidinę ramybę. Skirkite laiko ir išmokite palaikyti savo vidinę ramybę net ir sunkiose situacijose. Į šią vidinę ramybę atsiremia jūsų šeimos gerovė, jūsų pačių laimė, jūsų vaiko vidinė būsena ir sveika raida. Kilus sunkumams pirmiausia siekite nusiraminti patys, tuomet raminkite vaiką. Jausmai turi daug galios - neigiami - griaunančios, teigiami - kuriančios. Atraskite, kas jums padeda - ritualai, meditacija, muzika, gamta, bendravimas. Siekite artimųjų palaikymo ir paramos.
2. Būkite kartu su vaikais. Vaikams nuo pat gimimo svarbu, kad tėvai būtų kartu su jais. Iš pradžių - fiziškai kartu, arti - gerai yra daug glausti vaiką prie savęs, nešioti, miegoti greta, dažnai apkabinti. Vaikui paaugus tampa svarbiau būti kartu veikiant, būti šalia taip, kad vaikas matytų. Buvimas šalia suteikia saugumo, kuris nulemia normalią vaiko fizinę, emocinę, protinę raidą, įgalina augti, stiprėti, pažinti pasaulį. Kai tėvai yra šalia, pasiekiami, vaikai jaučiasi mylimi.
3. Stebėkite, klausykite, klauskite. Geriau pažinti ir suprasti savo vaiką paprasta, tereikia stebėti, klausyti, klausti. Palikite vaikui pakankamai erdvės užsiimti pačiam, taip paskatinsite vaiko savarankiškumą. Nėra būtina vaiko linksminti, prigalvoti veiklos, daug svarbiau netrikdyti jau esamos veiklos. Kai pastebite, kad vaikas ieško jūsų - pakalbinkite. Stebėjimas, išklausymas, atidumas, jautrumas padeda suprasti vaiko jausmus, pastebėti poreikius ir juos laiku patenkinti, žinoti norus ir į juos atsižvelgti.
4. Būkite pavyzdžiu. Prisiminkite, kad vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami nuo pat gimimo. Todėl nuo pat pradžios svarbu skirti laiko bendravimui su vaiku. Bendraujant labiausiai lavinamos naujagimių smegenys, formuojasi gebėjimas palaikyti pokalbį, kalbėti, nes vaikas tiesiogiai stebi jus, jūsų veidą, veido judesius. Vėliau vaikai mėgdžios visą jūsų elgesį, todėl siekdami pakeisti jų elgesį, pirmiausiai apgalvokite ir keiskite savąjį. Vaikai nebūtinai girdės, ką sakote, bet tikrai matys, kaip elgiatės, ir elgsis taip pat.
5. Priimkite savo jausmus. Vaiko gimimas ir auginimas sukelia daug jausmų - pasididžiavimo, džiaugsmo, kartu ir liūdesio, pykčio, baimės. Išmokite priimti savo jausmus, jie padeda suprasti, kaip elgtis, padės vėliau priimti vaiko jausmus. Visi jausmai yra reikalingi, tačiau ne visas iš jausmų kilęs elgesys yra tinkamas. Pasižadėkite ir stenkitės auginti vaikus taikiais būdais, be prievartos. Jei suklydot - atleiskit sau ir apgalvokit, kaip kitą kartą pasielgti geriau. Vaikai mokosi atleisti iš mūsų - kaip mes atleidžiame sau ir jiems už klaidas.
6. Daug kalbėkite. Kalbėkite su vaikais daug ir ne tik apie aplinką. Labai įdomu kalbėti apie savo ir vaiko jausmus, mintis, norus, ketinimus, patirtis. Kai daugiau kalbama, vaikai vėliau geriau mokosi mokykloje, patys noriau pasakoja apie save. Jei vaikams mažiau nurodinėsite, ką daryti, o daugiau klausysite, ką jie mąsto, jaučia - vėliau bus lengviau susitarti ir išsiaiškinti, kai nesutaps nuomonės. Jei turite nurodyti, ką vaikui daryti, sakykite pozityviai be „NE” („prisimink” vietoj „nepamiršk”), jie taip geriau supranta.
7. Šypsokitės ir būkite žaismingi. Vaikų šypsenos (jie šypsosi iki 400 kartų per dieną) paskatina mus jais rūpintis. Mūsų šypsenos (mes šypsomės apie 20 kartų per dieną) parodo vaikams, kad jie mums patinka, rūpi, juos mylim. Šypsena, sava ar kito žmogaus, mums sukelia daugiau laimės hormonų nei laimėta loterija. Vaikai ima vengti suaugusiųjų, kurie nesišypso. Šypsena ir žaismingumas - raktas į vaiko širdį. Jei sugebėsite prajuokinti vaiką, būsite geriausias suaugęs vaiko gyvenime - ir jūsų klausys. Paprasta.
8. Ieškokite palaikymo. Kai būna sunku, prisiminkite, kad ir kiti mamos ir tėčiai patiria panašių sunkumų - susisiekite su jais, tarkitės, ieškokite sprendimų kartu. Mamų ir tėčių patirtis, gebėjimai rasti kūrybiškus sprendimus įgalina, palaiko, vienija, sukuria draugystes. Tai didelė jėga. Jei nepavyksta pakeisti situacijos - keiskite požiūrį, galvokite, kaip jūsų vietoje pasielgtų kitas asmuo. Palaikykite save ir kitus - kartu mes galim daugiau. Jei neturite palaikančių artimų žmonių - kreipkitės į specialistus. Kartais reikia tiek nedaug.
9. Džiaukitės akimirkomis. Vaiko augimas yra nuolatinis kitimas. Viskas praeina - ir smagiausi, ir sunkiausi momentai, net ir pati vaikystė, palikdama tik prisiminimus. Kurkite „senus gerus laikus“ vaikams per džiugias, smagias akimirkas, laisvą žaidimą kartu, pasakas, bendras patirtis - vaikai dėl jų bus dėkingi, su džiaugsmu augins savo vaikus ir užaugę mielai su jumis draugaus. Tegul vaikų auginimas būna jums teigiamas iššūkis, paskata augti, mokytis, tobulėti, daryti tai šiek tiek geriau.

Karališkosios šeimos pavyzdys integraliajame auklėjime

Nors karališkosios šeimos gyvenimas nuolat yra žiniasklaidos dėmesio centre, jų auklėjimo principai atspindi integralaus auklėjimo metodiką, aprašomą knygoje „Šiuolaikiniai vaikai. Kaip augti kartu?“. Štai keletas pavyzdžių:

• Laikas su seneliais. Dauguma senelių labai myli savo anūkus ir mielai padeda juos auginti. Tiesa, auginant vaikus reikia turėti geležinę kantrybę, kurios jauni žmonės ne visada turi, o seneliai - beveik visuomet, jie jau išėjo tą vaikų auklėjimo mokyklą ir savo visą dėmesį bei meilę mielai skiria anūkams. To puikus pavyzdys yra mažylio Džordžo senelis, Velso princas Čarlzas, kuris drauge su anūku laisvu metu mielai užsiima sodininkyste. Tą įrodo ir slaptos paparacų nuotraukos, kuomet jiedu buvo nufotografuoti drauge sodinant medžius dvare.
• Šeimos kelionės - būtina. Karališka šeima sako, jog jiems itin reikšmingas ir svarbus yra laikas pabūti visiems drauge, bendrose šeimos atostogose. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų paprastas slidinėjimas kalnuose, ar tiesiog rami savaitgalio išvyka į kaimą: svarbiausia laisvalaikį leisti visiems drauge.
• Žaislai vaiko gyvenime - svarbu. Kad vaikas galėtų sveikai vystytis, būtina jam turėti lavinamųjų žaislų. Tokių žaislų turi karališkosios šeimos nariai. Ne veltui buvęs Amerikos prezidentas Barakas Obama karališkos šeimos vaikams padovanojo ne ką kitą, bet supamą arkliuką, kuris tapo vienu mylimiausių karališkos šeimos vaikų žaislu.
• Gyvūnai padeda pažinti pasaulį. Anglų koker spanielių veislės šuo tapo tikras karališkos šeimos draugas be kurio vaikai jau sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą. Išties, augintiniai namuose padeda vaikams augti geresniais, jie greičiau išmoksta rūpintis kitais, yra empatiški. Ne veltui ir princas Williamas turėjo savo asmeninį ponį, kurį labai mylėjo ir rūpinosi juo.
• Privatumas ir realus gyvenimas. Karališkosios šeimos narių vaikai aktyviai gyvena realioje, o ne virtualioje aplinkoje. Knygoje „Šiuolaikiniai vaikai, Kaip augti kartu?“ teigiama: „Naujos informacinės technologijos leidžia bendrauti čia ir dabar su bet kuriuo planetos gyventoju, keistis informacija ir idėjomis. Virtualios technologijos turi jaunimui vis stipresnį ugdomąjį poveikį, formuoja pasaulėžiūrą. Virtualioje aplinkoje atstumai bereikšmiai, todėl pasaulis akivaizdžiai virsta „globaliu kaimu". O kaimas, gatvė, socialinė aplinka visada turėjo ir tebeturi labai didelę įtaką jaunuolio saviugdai.“
• Kalėdinės tradicijos. Kiekviena šeima turi savo kalėdinės tradicijas, ir jei vieniems Kalėdos asocijuojasi vien tik su dovanų išpakavimu po eglute, tai kitiems Kalėdos - kur kas daugiau. Tai - šeimos šventė, kurioje yra įprasta lankyti gimines ir draugus, dovanoti vieni kitiems meilę, šilumą, rūpesti ir dovanas.
• Tinkama mokykla. Nemažą dalį dienos vaikas praleidžia mokykloje, tad labai svarbu, kad ji būtų pagal jo sugebėjimus. Jei vaikas eis į stipresnių, gabesnių mokinių klasę, tuomet jis greičiau tobulės, bet jei bus priešingai - klasė bus silpna, tuomet vaiko intelektiniai gabumai nebus pilnai lavinami. Be to, reikia nepamiršti ir žaidimų namuose, kur vaikai galėtų įsijausti į įvairius vaidmenis ir tokia forma išsikalbėti su savo tėvais. Knygoje teigiama: „Toks „gyvenimo teatras" reikalingas, kad išmokytume vaikus suprasti vieni kitus. Tai pirmasis žingsnis gailestingumo link, kito žmogaus esmės supratimo link, tai galimybė užmegzti dialogą net su savo priešininkais, su tavęs nekenčiančiais žmonėmis.“
• Šeimos pietūs ar vakarienė. Labai svarbi tradicija turėtų būti bendri šeimos pietūs. Ir jei neišeina to padaryti darbo dienomis, tuomet pasistenkite, jog tai būtų galima padaryti bent jau savaitgaliais. Skirkite laiko maisto gaminimui drauge su savo visa šeima, valgykite ne prie televizoriaus, bet prie stalo, raskite laiko pokalbiams vieni su kitais.
• Besąlygiška meilė. Mylėkite savo vaikus, nes visko, ko jiems reikia - tai tik jūsų meilė ir dėmesys. Atsiminkite, jog vaikai - tėvų atspindžiai: „Iki 3-4 metų vaikas nejaučia ryšio su aplinka, draugais, jis ugdo įgimtus ir gautus iš tėvų polinkius. Tai sudaro jo vidinį pasaulį. Bet nuo 3-4 metų aplinka ima jį veikti. Ir jeigu teisingai organizuojame vaiką supančią aplinką, tai ši ištaisys pačius įvairiausius auklėjimo trūkumus ir išmokys vaiką teisingai naudotis visomis savo savybėmis. Vadinasi, pirmiausia turime auklėti būsimas mamas.“ Taigi, būkime pavyzdys savo vaikams, nes jie visko mokosi iš juos supančios aplinkos, pačių artimiausių žmonių - tėvų. Turėtume mokyti vaikus, kaip dera žiūrėti į pasaulį: savo aplinką, artimus žmones, gamtą. Turėtume jiems atverti gyvenimą, papasakoti apie teisingus santykius šeimoje ir visuomenėje, apie pasaulį, žvaigždes, pinigus, istoriją ir geografiją. Taip pat paaiškinti, jog visa tai sudaro vieną mechanizmą, darniai susijusią visumą, kurią privalu saugoti.

Aukso vidurio paieškos: tarp „viskas galima“ ir „viskas draudžiama“

Yra vaikų, kuriems viskas galima - ne sykį stebėjau, kaip toks tėvelių numylėtinis įsiveržia į kavinės žaidimų aikštelę, ima spardyti ten esančius žaislus, stumdo kitus vaikus, garsiai šūkauja, o gimdytojai nė galvos nepasuka - tegu, vaikelis, linksminasi. Būna ir kitų tragikomiškų situacijų - pavyzdžiui, kai grupelė suaugusiųjų, ištrūkusių į kurortą, šoka pagal vieno pyplio dūdelę - kur šis nori, ten eina, kur nenori - nekelia kojos. Jau nusprendę, kad pakaks degintis, visi stovomis alksta pliaže, laukdami kol mažulis į valias atsižarstys smėliuko ir teiksis pajudėti pietų link. Žodis „ne“, kaip ir kiti draudžiamieji žodeliai, tokiose šeimose vartojami itin retai. Yra ir kitokių vaikų - jiems kone viskas draudžiama. Jie nebėga į smėlio dėžę, nes tėvai jiems draudžia ištepti drabužėlius, o ir žaisti nehigieniškoje smėliadėžėje - negalima. Imti kito vaiko duodamų žaislų irgi negalima, kaip ir karstytis- „dar nukrisi, ką aš tada darysiu!“, bėgioti, sušilti, rinkti akmenėlių. Jiems negalima pavargus atsisėsti ant grindinio, draudžiama per daug klausinėti (trukdo kalbėti tėvams mobiliuoju), taškytis vandeniu, važinėti dviračiu, glostyti šuns ir apskritai - būti vaiku. Taigi, „viskas galima“ prieš daug daug „ne“.

Iš tiesų, pasak psichologų, abu šie auklėjimo būdai - ydingi. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė pasakoja, kad sveikiausias auklėjimo būdas - aukso viduriukas, kai atsižvelgiama į vaiko poreikius, jam leidžiama eksperimentuoti ir bandyti, tačiau draudimais suformuojamos aiškios ribos, o vaiko veiksmai nekliudo aplinkiniams. Tiems, kas žavisi siūlymu bent iki trejų metų leisti viską, psichologė meta netikėtą argumentą - pasirodo, kad nesulaukdamas jokių draudimų, vaikas ima jaustis nesaugiai. Logika tokia: jei man viskas galima, vadinasi, aš niekam nerūpiu. Tad vaikas ima elgtis agresyviai, tarsi prašydamas, kad jį kas sustabdytų. Jei ribų per daug - vaikas tam tikra prasme žlugdomas. Nes tokiu atveju tėvai jį bando apsaugoti nuo visko, kitaip tariant - nuo paties gyvenimo. Galima tik spėlioti, kokios tokių tėvų baimės ir kodėl jie atima iš vaikų galimybę išbandyti savo jėgas, atrasti, išsiaiškinti, kas ir kaip. Per daug „ne“ girdėjęs vaikas gali ir užaugęs likti labai priklausomas nuo aplinkinių, nuolat bijoti, kas ką pasakys. Tai kodėl gi pastaraisiais metais Lietuvoje klesti „viskas galima“ auklėjimo kultas? Pasak V. Čioraitienės, itin laisvamaniškas auklėjimas atsirado kaip atsvara labai griežtam, kur vaikas neturėjo balso teisės. Itin puritoniškai auginti vaikai užaugę protestavo rinkdamiesi priešingą auklėjimo formą - visišką laisvę. Deja, tokia „laisvė“ smarkiai žaloja patį vaiką, be to, - labai erzina ir kliudo kitiems žmonėms. Prie visų vaiko norų prisitaikantys tėvai, pasak specialistų, iš tiesų savo atžalai daro meškos paslaugą. Kai visi gyvena taip, kaip norisi vaikui, mažylis lieka tarsi anapus realybės. Dėl vaikystėje patirtų emocijų, tėvų dėmesio stygiaus aukos vaidmenį prisiimantys tokio pyplio tėveliai (jų credo - dėl vaiko padarysiu viską, ko aš neturėjau, savo vaikui duosiu trigubai) sukuria iliuziją, kad visas pasaulis pasirengęs derintis prie jo norų. Tačiau tikrovė priešinga, tad galima numanyti, kokį šoką vaikas patirs, kai paaugs ir turės žengti į pasaulį? Jis manys, kad visi privalo prie jo prisitaikyti. Aplinkiniai taip tikrai negalvos. Toks vaikas rizikuoja būti nepriimtas pasaulio, jaustis nesuprastas, gali atsirasti jausmas, kad tik tėvai jį suprato. Tad „viskas galima“ auklėjimas, nors ir malonus vaikui, ateityje jam tik kenks. Toks auklėjimas pavojingas ir tuo, kad be ribų išaugę vaikai sukelia chaosą. Kareivinių režimą primenančio auklėjimo aukas nesunku atpažinti iš drebančios povyzos, įpročio stovėti atokiai, suspaudus rankas, žiūrėti žemyn ar į šoną, sėdėti ant kėdės ar sofos kraštelio ir t.t. Tačiau geroji naujiena yra ta, kad tikrai egzistuoja riba. Tarp leidžiu per daug, ir draudžiu per daug. Tokia riba iš dalies galėtų tapti formulė - kol kitiems vaiko elgesys nekliudo (tarp tų „kitų“ - ir tėvai bei pats vaikas), viskas gerai. Svarbu suprasti, kad ribos - labai individualus dalykas. Jos nėra tokios, kad nustatei, ir iki 16 metų jos nesikeičia. Ribos turi priklausyti nuo vaiko amžiaus, situacijos, tėvų būklės ir t.t. Idealu, jei draudimai formuojami derantis su vaiku, atsižvelgiant į jo interesus. Pabandykite pasaulį pamatyti mažylio akimis - ar jis nori pažiūrėti, kiek jam leisite, ar žaisdamas patiria didžiulį malonumą, ir todėl nepaisant vakarėjančio dangaus, galima leisti pažaisti ilgiau?

Harmoningi santykiai ir tėvystės esmė

Ar įmanoma ugdyti vaikus be barnių, ginčų ir nesutarimų? Harmoningi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - tai šeima, kur tėvai ir vaikai jaučiasi ramūs, atsipalaidavę, gali laisvai išsakyti savo jausmus ir norus, yra laimingi bendraudami kartu, dažniau išgyvena džiaugsmingas emocijas, užuot patyrę apmaudą, baimę ir nusivylimą. Harmoningi tarpusavio santykiai padeda kiekvienam šeimos nariui būti savimi ir išreikšti save. Tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys - tai pirmieji ir patys svarbiausi santykiai vaiko gyvenime. Vaikystėje neišspręstos tėvų ir vaikų bendravimo problemos ir sunkumai vėliau atsiliepia jų gyvenime. Jeigu norite, kad vaikas priimtų Jūsų vertybes paauglystėje, sukurkite harmoningą ir pagarbią šeimos atmosferą, kol jis dar yra mažas.

tags: #siuolaikiniai #vaikai #kaip #augti #kartu #integralaus

• Atlyginimų apžvalga Vilniaus globos namuose
• Lietuvos globos įstaigų iššūkiai ir nuteistųjų reintegracijos galimybės
• Priežastys, kodėl naujagimio veidukas pleiskanoja
• Nijolės Genytės socialinės globos namų patirtis su EQUASS
• Apie socialinio darbuotojo funkcijas globa