Remigijus Šimašius: kelias nuo Tauragės iki Vilniaus mero posto
Remigijus Šimašius yra žinomas Lietuvos politikas, teisininkas ir visuomenės veikėjas, kurio karjera apima darbą Lietuvos laisvosios rinkos institute, teisingumo ministro pareigas ir Vilniaus miesto mero postą. Šiame straipsnyje apžvelgiama jo biografija, politinė veikla, šeima ir asmenybės bruožai.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Remigijus Šimašius gimė 1974 m. sausio 12 d. Tauragėje. Jo tėvas dirbo elektriku, o motina - vaistinėje. Šeima negyveno prabangiai, bet ir nepriteklių nejautė. R. Šimašius turi jaunesnį brolį Andrių, kuris dirba vertėju ES struktūrose. Nors tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, namuose buvo gausu knygų, sudarant puikias sąlygas R. Šimašiui šviestis. Baigęs Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Martyno Mažvydo progimnazija), R. Šimašius pasirinko teisės studijas Vilniaus universitete, kur įgijo teisininko kvalifikaciją. Vėliau, Mykolo Romerio universitete (2000-2004 m. Lietuvos teisės universitetas), jis apgynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Disertacijos tema buvo „Teisinis pliuralizmas“, kurią pasirinko siekdamas paneigti mitą, kad teisei atsirasti būtina valstybė. Studijų metais R. Šimašius stažavo Jungtinių Amerikos Valstijų politikos tyrimų ir analizės institute "The Heritage Foundation".
1997 m. baigęs Vilniaus universitetą (teisę), R. Šimašius stažavo Jungtinių Amerikos Valstijų politikos tyrimų ir analizės institute The Heritage Foundation.
Karjeros pradžia ir darbas Lietuvos laisvosios rinkos institute
Išėjęs iš tėvų namų, R. Šimašius iškart ėmė gyventi savarankiškai ir dirbo jau nuo pirmo kurso. Nuo 1995 m. Remigijus Šimašius - Laisvosios rinkos instituto (LLRI) teisės ekspertas, projektų vadovas. Nuo 1995 iki 2008 m. R. Šimašius dirbo Lietuvos laisvosios rinkos institute (LLRI), kur 2004-2006 m. buvo viceprezidentas, o 2006-2008 m. - prezidentas. Taip pat 1996-2005 m. dirbo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centre. 1997-1998 m. buvo visuomeninės organizacijos Lietuvos liberalus jaunimas pirmininkas. 2003-2007 m. R. Šimašius buvo žurnalo „Teisės problemos“ redakcinės kolegijos pirmininkas. Nuo 2005 m. jis yra tarptautinės asociacijos Property and Freedom Society narys, o nuo 2014 m. - Lietuvos šaulių sąjungos narys.
Politinė karjera
R. Šimašius aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, dalyvavo Žaliųjų judėjime ir įsijungė į liberalų gretas. Jis buvo Lietuvos liberalų sąjungos narys 1995-2005 m., o 2005-2018 m. - Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys (2016-2017 m. pirmininkas). Nuo 2019 m. birželio mėn. jis yra Laisvės partijos narys, iki 2024 m. - pirmininkės pavaduotojas. Aukščiausias R. Šimašiaus pasiekimas iki tampant Vilniaus meru buvo teisingumo ministro postas 2008-2012 metais Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje. 2012-2015 m. buvo Seimo narys (Liberalų sąjūdžio frakcija).
2008-2012 m. R. Šimašius ėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareigas Andriaus Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje.
2012-2015 m. buvo Seimo narys (Liberalų sąjūdžio frakcija).
Vilniaus meras: iššūkiai ir pasiekimai
Tapęs Vilniaus meru, R. Šimašius susidūrė su iššūkiu įrodyti, kad gali gerai valdyti miestą. Politologai teigė, kad net už R. Šimašių balsavę rinkėjai nesąmoningai lygins jį su buvusiu meru Artūru Zuoku, kuris buvo labai stipri asmenybė. Tačiau naujajam sostinės vadovui kurį laiką nepavyks išvengti net 11 metų Vilniaus vairą staigiais judesiais sukiojusio Artūro Zuoko šešėlio. Politologai, viešųjų ryšių specialistai sakė, kad net už R.Šimašių balsavę rinkėjai nesąmoningai lygins jį su buvusiuoju meru, labai stipria asmenybe. Tai R.Šimašiui bus rimtas iššūkis - įrodyti, kad Vilnių gali gerai valdyti švelnesnio būdo, kuklesnių užmojų vadovas.
R. Šimašius buvo vertinamas už skaidrų įvaizdį ir atvirumą naujovėms. Tačiau jam reikėjo pasitempti, kad pasivytų ir praaugtų A. Zuoką, kuris turėjo ryškią vilnietišką tapatybę ir įgyvendino nemažai drąsių užmojų. Politologai atkreipė dėmesį, kad R. Šimašiaus kalboms trūko argumentavimo, skaičių ir faktų, tačiau tikėtasi, kad įsigilinus į miesto reikalus, jis galės aiškiau pasisakyti. R. Šimašius pasižymėjo kaip komandos žaidėjas, todėl jo, kaip mero, karjerą ir sėkmę lėmė komandos pasirinkimas. Jam buvo patarta pasimokyti oratorinio meno ir greitos, šmaikščios reakcijos į kritiškas pastabas.
Mano santykis su Vilniumi prasidėjo prieš 40 metų, kai teta pradėjo studijuoti šiame pasakų mieste, o galutinai į Vilnių panėriau prieš 29 metus. Gerai atsimenu tą rugpjūčio 31 dieną 1992 metais, kai atvykau gyventi į Vilnių - tada naiviai stotyje klausinėjau, kaip nukakti į Saulėtekio alėją, ir visi trijomis kalbomis atsakinėjo, kad nežino, o du įsirėžę nešuliai spaudė rankas einant nuo Antakalnio žiedo iki Kamčiatkos (nes nežinojau, kad galima dar kelias stoteles aštuonioliktu arba trisdešimt aštuntu pavažiuoti - troleibuso linijos ten dar nebuvo). Gerai atsimenu visą kelią, kaip Vilnius nuo įsimylėjimo objekto tapo savu iki kaulų smegenų, su ta nuostabia žalia ramybe, istoriniu gyliu, veržlumu ir atvirumu kitiems bei ateičiai. Atsimenu, kaip apsisprendžiau kandidatuoti į Vilniaus mero poziciją, nes per daug skaudu buvo matyti neteisybę ir nepanaudotą Vilniaus potencialą. O nuo tada sekė trys velniškai (šiaip jau tai Dieviškai :) ) įdomūs ir skirtingi darbo Vilniui etapai. Pirmas etapas - nuprausti Vilnių Jei Vilnius būtų traukinys, tai kai pirmą kartą tapau meru, pirmuosius dvejus metus miestas atrodė lyg garvežys, kuriam jau trūksta anglių pajudėti, o šalia vagonų su laimingais žmonėmis, jam prikabinta ir krovinių su toksinėmis atliekomis.
Taip, tokį Vilnių aš radau - neturintį pinigų viešojo transporto kurui, bet leidžiantį sau turėti nuosavą taksi bendrovę. Vakarų šalyse prisistatantį visiems atviru miestu, bet tuo pačiu metu draudžiantį ,,Baltic pride” eitynes mieste. Skendintį skolose, bet leidžiantį sau turėti nuosavas ir nuostolingas oro linijas. Kuriantį utopines vizijas apie pasaulinius muziejus, bet savam lietuviškam meno muziejui, kurį pasiryžo dovanoti mecenatas, nerandantį sklypo mieste. Nevalantį apsnigtų miesto pėsčiųjų bei dviračių takų (kiek jų buvo), bet randantį laiko darbo metu pasivėžinti iki medžioklės plotų (irgi reali istorija).
Tai buvo keistas ir, neslėpsiu, sunkus laikas, kurį, neabejoju, visi jau primiršote. Bet net ir tada Vilnius buvo mielas, kuriuo norisi didžiuotis. Ir turintis dideles miestiečių svajones, kurioms tik reikėjo padėti realizuotis. Štai nuo tokio laiptelio mes visi kartu pradėjome naują Vilniaus istorijos puslapį.
Pirmiausiai tuo metu reikėjo priversti Vilnių laikytis dietos - jokių pateptųjų, jokių kvailų išlaidų, jokių dvigubų standartų. Teoriškai paprasta ir aišku, bet realybėje sudėtingų rebusų netrūko.
Šis laikotarpis baigėsi ir Vilniaus su bankrutavusiu Detroitu niekas nebelygina. Išsprendėme ne tik finansinę situaciją, bet ir darželių trūkumo problemą (taip, žinau, kad ir šiandien ne visi į labiausiai geidžiamą patenka, bet tada tūkstančiai nepatekdavo į jokį!), pradėjome agresyviai besąlygišką atvirų duomenų politiką (kas nutiesė kelią dalinimosi ekonomikai, kuo Vilnius dabar pirmauja Europoje), sodinome keliskart daugiau medžių, tiesėme daugiau gatvių ir dviračių takų, o architektūroje pradėjome reikalauti bent šiokios tokios kokybės, įsteigėme Go Vilnius. Ir čia tik maža dalis pirmojo etapo darbų.
Antras etapas - ,,Mes irgi galime”. Išsprendus finansus (ekonomika auga, įmonės dirba efektyviai, viešieji pirkimai pasidaro panašūs į tuos, kokie turi būti), miestas pradėjo kvėpuoti. ir daryti dalykus, kurių miestiečiams taip reikėjo.
Pirmaisiais metais, kai tapau meru, labai greitai atėjo klausimas - tai kur tie rezultatai, a? Mano pirmosios kadencijos antrojoje pusėje daugelis pradėjo kalbėti ,,gerai, kad bent dabar meras pradėjo dirbti”. Nes tiesiog pamatė vykstančius žiauriai elementarius dalykus: naujas autobusas, naujas dviračių ar pėsčiųjų takas, nauji medeliai, mokykla, kurioje nebereikia būti su paltu, neliko rinkliavų tualetiniam popieriui mokykloje ar darželyje. Ar tai įkvepia? Dabar - nebelabai. Bet tuomet tai buvo neįtikėtinos naujovės! Pasiekėme rimtų pergalių, tokių kaip Financial Times apdovanojimai už didžiausią patrauklumą investicijoms, o ir pačių investicijų. Atsirado emocinių pergalių ir gerų švenčių - Vilniaus Kalėdų eglė kasmet spindėjo vis ryškiau tarptautiniu mastu, G-spoto kampanija iššovė pasauliniu lygiu, su vienybės jausmu atšventėme Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, o su Vilniaus gimtadieniu ir Šviesų festivaliu įrodėme, kad nėra blogo sezono renginiams Lietuvoje - tik juos reikia švęsti, o ne minėti.
Dar daugiau - padarėme tai, kas vilniečiams jau atrodė kaip amžinai neišsprendžiamos problemos: neliko romų taboro, senamiestis išlaisvintas nuo tranzito, nebelieka metalinių garažynų, Šnipiškės tampa normaliu rajonu, o Paupys - vieta, kur galime parodyti, kaip turi atrodyti naujas miestas.
Būtent šiuo periodu vilniečiai pamatė tuos pokyčius, kurie leido patikėti - ir Vilnius gali būti toks ,,kaip užsienyje”. Atsipalaidavęs, vieningas, pozityvus, šventiškas ir einantis tik į priekį.
Dabartinis etapas - mes juk galime geriau, nei bet kas kitas. Šiandien miestas praėjo ir būtinos dietos, ir įprastos higienos, ir reikalingos mankštos etapą. Miestas turi komandą, kuri sugeba nuversti kalnus, o svarbiausia - miestiečiai mato ir tiki, kad Vilniuje įmanoma viskas, mes tikrai galime pasiekti žvaigždes. Mums nebetinka, kad miestas geras kaip kiti. Mes norim būti geriausi, ir dirbam, kad taip būtų. Nežinau kaip jums, bet manęs nestebina, kad pas mus atsiranda dalykų ,,kaip Berlyne”, ,,kaip Amsterdame”, ,,kaip užsienyje”. Tai normalu - tiesiog mes turime imti kas geriausia ir būti dar geresni.
Vilnius jau ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui įrodė, kaip kūrybiškai galima kovoti su pandemijos pasekmėmis ir padaryti taip, kad dauguma pasaulio miestų sektų mūsų pavyzdžiu - kaip nutiko su miestu-lauko kavine. Parodėme, kad vakcinavimas gali būti ne nykus ir stringantis, o sustyguotas lyg šveicariškas laikrodis ir keliantis tik teigiamas emocijas. Tai, kad savivaldybės įmonės gali dirbti pelningai ir konkuruoti su didžiausiais verslais - nieko nebestebina. Pati savivaldybė tapo patraukliu darbdaviu - nes įrodė, kad gali būti lanksti, atvira, greita ir kūrybiška. Todėl čia dirba geriausi specialistai - o ne tie, kurie negali rasti darbo kitur.
Ir kai Litexpo pasiskiepiję vilniečiai soc. tinkluose džiaugėsi, kad jausmas toks, lyg būtų užsienyje, man šis palyginimas net nelabai patiko. Mums tai jau yra Vilniaus praeitis. Vilnius jau yra tas užsienis, į kurį kažkada lygiavomės, kurio kažkada siekėme. Ir neretai, kaip ir šiuo atveju, mes, visa mūsų komanda, įskaitant puikius savanorius, padarėme tiesiog gerai. Pripraskime prie minties - mes jau čia, ir ateityje, ir užsienyje. Tik jis yra ne kažkur toli, o čia ir dabar, mūsų kieme. Vilniaus kartelė nuo šiol tokio lygio - viskas turi veikti sklandžiau, greičiau ir geriau nei bet kurioje kitoje Europos sostinėje. Taip, to dar nėra visose srityse, bet kartelė labai aiški - ir ji turi būti pasiekta. Pakalbėkite su užsieniečiais, gyvenančiais Vilniuje - su tais, kurie galėjo gyventi Ženevoje, Londone, Stokholme ar Helsinkyje, bet pasirinko Vilnių - jeigu neįtikinu aš, galbūt įtikins jie. Vilnius jau yra tas užsienis, apie kurį kažkada svajojome.
Vilnius nepasikeitė savaime - mes kartu jį pakeitėme. Visi vilniečiai, aš, mano komanda, kiekvienas savivaldybėje dirbantis - reikėjo visų mūsų pastangų, kad sukurtume tokį miestą. Nuo to stringančio garvežio ir greitojo traukinio praėjo šešeri metai - buvo ir pergalių, buvo ir klaidų, bet šis periodas man tik dar kartą įrodė, kad mero pareigos yra pats įdomiausias darbas iš visų įmanomų.
Darbas su J. Noreikos atminimo lenta
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu. Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Pasak V. Landsbergio, visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Vieni - įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti - grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje - ir galimai angažuotieji visos rezistencijos - nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, - kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini.
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui. Jame - ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi "beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai", ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinomas dokumentas nūnai paskelbtas - vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku.
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, - tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J.
Asmenybė ir pomėgiai
R. Šimašius apibūdinamas kaip praktiškas, viską gerai apskaičiuojantis žmogus, kuris pasižymi šachmatininko protu. Jis nėra linkęs į avantiūras ir kiekvieną projektą pasveria. Taip pat jis taupiai tvarko ir asmeninį biudžetą. Nepaisant nerūpestingos išvaizdos, R. Šimašius yra jautrus žmogus, siekiantis tobulo rezultato. Jis labai išgyvena, jei nepavyksta ko nors atlikti tobulai. Jis taip pat pasižymi atviru, demokratišku būdu ir nesuteikia reikšmės žmogaus socialinei padėčiai. Vienas didžiausių R. Šimašiaus pomėgių yra ruošti valgį. Savaitgaliais jis dažnai ruošia vaišes šeimos svečiams.
Šeima
Naujojo Vilniaus mero R. Šimašiaus ir buvusio sostinės vadovo A. Zuoko žmonas sieja toks pat vardas - Agnė. Dabartinio ir buvusiojo merų šeimose auga po tris vaikus: po dvi dukras ir po vieną sūnų. Liepos 31-ąją Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius socialiniuose tinkluose pasidalijo daugeliui netikėta žinute, kuria pranešė apie santuoką su architekte Gilma Teodora Gylyte. Moteris savo socialinių tinklų paskyroje duris į jųdviejų su R.Šimašiumi asmeninį gyvenimą pravėrė kiek plačiau. Liepos 3 dieną mirė psichologės Agnės Matulaitės dukra Una Beatričė Savona Horwood. Jai buvo vos 21-eri. Kol kas tiksli mirties priežastis nėra žinoma.
1974 m. sausio 12 d. Remigijus Šimašius (g. 1974 m. sausio 12 d. Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakultete įgijo teisininko kvalifikaciją, studijavo Centrinės Europos universitete (CEU) Budapešte, Mises institute Alabamoje, stažavosi Heritage fonde Vašingtone (JAV). LTU Teisės fakulteto Teisės filosofijos katedros doktorantas, asistentas, LTU teisės teorijos dėstytojas (2002-2005 m.). 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos teisės universitete apgynė disertaciją „Teisinis pliuralizmas“ (doktorantūros komiteto pirmininkas ir darbo vadovas - prof. Remigijus Šimašius buvo Teisės instituto mokslinio - praktinio žurnalo „Teisės problemos“ redakcinės kolegijos pirmininkas ir straipsnių teisės teorijos tema autorius (2003-2007 m.). Remigijus Šimašius yra vedęs triskart.[1] Antroji žmona psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė.[2] Šeima augino 2 dukras - Uną iš Agnės pirmosios santuokos, ir bendrus vaikus Mortą bei sūnų Anuprą.
Kas po 2023-ųjų?
Mėgstu bėgioti. Ir kaip gerame bėgime, viską susidėliojau taip, kad ateinantys dveji metai, būtų patys geriausi ir dinamiškiausi. Pagrindas tam - puiki komanda. Taip pat mūsų įtvirtintas Vilniaus metodas - kūrybingi miestiečiai, neknisanti proto, kiekvieną įgalinanti miesto valdžia, sinergija ir bendradarbiavimas. Ir mano paties nusiteikimas - girdžiu bei į talką kviečiu kiekvieną vilnietį, o stabdančių ir atsikalbinėjančių ne tik į komandą, bet ir įkaitais neimu.
Nėra ir nebus jokio pataikavimo tiems, kas yra apsileidę, ar įsikandę laikosi praeities žaizdų - vėluojančių su laiku laukti neturime teisės. O visi kiti, kurie jau pamatė, koks gali būti Vilnius - prisijunkite, kurkite, keiskite.
Jei konkrečiai - kai kurios svarbesnės detalės apie strategines sritis dabar ir per ateinančius dvejus metus: Noriu, kad mūsų vaikai augtų laisvos, kūrybingos ir ateičiai pasiruošusios asmenybės - tam naujos geresnės mokyklos ir darželiai, daugiau atvirumo bei daugiau kūrybiškumo mokymesi. Noriu, kad judėti po Vilnių būtų dar jaukiau ir patogiau - tam iki galo į tinklą sujungti dviračių takai, daugiau A juostų ir dar naujesnis viešasis transportas, iš esmės pagerėjusi pėsčiųjų infrastruktūra, bent 20 gatvių pagal naują žalią ir humanišką gatvių standartą, užbaigtas Žirnių - Liepkalnio viadukas, pradėta Šiaurinė gatvė, išjudėta su Nemenčinės plentu bei Varšuvos plentu (vadinamu Galvės gatve kol kas). Noriu, kad gyvenamieji rajonai būtų jaukus ir patrauklus miesto žavesio atspindys - tam Miestas+ programa ir pagaliau pradėta išsivaduoti iš sovietinės kolektyvistinės gigantomanijos - gatvės tampa gatvėmis, kiemai tampa kiemais, ir vidurinės klasės šeimos vis mieliau renkasi savo veidą įgaunančius ir humaniškesnius senuosius naujuosius rajonus. Siekiu, kad miestas abipus geležinkelio būtų pilnavertis aukščiausios kokybė rajonas - tam pradėtas realizuoti visas stočių ir jų aikštės pertvarkymas pagal vykstančio tarptautinio konkurso rezultatus (bus jau rugpjūtį!), ir daugybė kitų projektų.
Taip pat per šiuos dvejus metus gresia ir kiti geri dalykai. Atidarytas Nacionalinis baseinas Lazdynuose, įsibėgėta su Nacionalinio stadiono statyba (Vyriausybės pozicija jau tuoj), pradėta Nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno statyba. Ir, aišku, daug daug daugiau.
Kas dar svarbiau - kaip tik štai šiandien iš statybų inspekcijos turėtume gauti žinią, kad Bendrasis planas nebeturi kliūčių - reiškia jis bus patvirtintas per mėnesį. Mieste bus daugiau aiškumo, daugiau apsaugotos žalumos, daugiau darnos. Galėsime dar sklandžiau realizuoti ir savo ambicingas architektūros taisykles, ir dalias gatves, ir žalumos iniciatyvas, ir diegti universalaus dizaino principus.
Grįžtu prie klausimo - ar po dviejų metų sieksiu trečiosios mero kadencijos? Mano atsakymas - laikas pokyčiams. Įvairiems. Liko dveji metai iki miesto 700 jubiliejaus, ir mes ne tik kad nestabdysime, bet judėsime dar didesniu tempu. O kol kas - prisiseikite ir mėgaukitės. Arba dar geriau - dalyvaukite kartu.
O į Vilniaus merus aš 2023-iaisiais nekandidatuosiu. Manau, kad dvi kadencijos - optimalus laikas įrodyti savo galimybes, pasiekti didelių rezultatų, sukurti ilgalaikius pokyčius. Ir kartu nesusitapatinti su postu, nesusilieti su juo, neprarasti savęs - miestai sparčiai keičiasi, turi keistis ir juos vairuojantys asmenys.
Todėl sakau - ruoškitės. Ruoškitės, kad ateinantys dveji metai Vilniuje bus labai didelių ir gerų pokyčių metai - nes turime stipresnę komandą, daugiau žinių, daugiau pasitikėjimo, daugiau pagreičio.
Ruoškitės, kad po dviejų metų Vilniuje reikės kito mero ar merės, kuris užtikrins, kad Vilnius būtų nebloškiamas atgal, ir netgi nesitenkins tuo, kas pasiekta, o ves miestą į priekį, ir dar labiau įgalins vilniečius kurti darnų ir veržlų miestą. Dėl to ir apie savo sprendimą paskelbiu jau dabar, ne paskutinę akimirką - kad užtektų laiko atsirasti stipriems kandidatams, kad jie galėtų pasiruošti šiam darbui, kad vilniečiai turėtų iš ko rinktis. O kad bus iš ko rinktis - neabejoju. Žinau tokių žmonių ne vieną savo komandoje ir aplink. Ką veiksiu aš po dviejų metų? Bus matyti.
Remigijus Šimašius pristatė 12 ambicijų, kuriomis sieks apžavėti rinkėjus
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
