Lapkričio 14-20 d. Lietuvos bibliotekose, mokyklose, ikimokyklinio ugdymo ir kitose kultūros ir švietimo įstaigose tradiciškai vyksta Šiaurės šalių literatūros savaitė. Šiemetinė tema - gamta Šiaurėje. Meilė ir pagarba gamtai yra tvirta mūsų kultūros tradicija, užima svarbią vietą Šiaurės šalių literatūros ir pasakojimų papročiuose. Per šią teminę savaitę jauniesiems skaitytojams pristatomi Šiaurės šalių autoriai ir jų kūryba.
Nacionalinės bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros specialistai rekomenduoja knygas, kurios tiks tiek jauniesiems skaitytojams, tiek vyresniems. Šiose Šiaurės šalių autorių knygose vaizduojama gamta, tikros ir išgalvotos būtybės. Šis straipsnis parengtas Šiaurės šalių vaikų literatūros savaitės renginiuose skaityto pranešimo pagrindu. Jame apžvelgiamos naujausios - per pastaruosius dvylika mėnesių Lietuvoje išleistos (o kai kurios dar tik rengiamos) - Šiaurės šalių rašytojų knygos vaikams ir jaunimui. Jas pristatant stengiamasi paisyti seminaro rengėjo - Šiaurės šalių informacijos biuro Vilniuje - pasiūlytos temos, aspekto: vaikas-šeima-visuomenė. Ši tema apskritai viena iš būdingiausių vaikų literatūrai, o Šiaurės šalių vaikų literatūrai ji ypač artima, gal net lemia jos patrauklumą ir prasmingumą.

Pagrindinė Šiaurės šalių literatūros savaitės idėja - tamsiausiu metų laiku uždegti žvakes ir skaityti. Pirmadienis, lapkričio 14 d., yra didžioji skaitymų diena. Kiekvienais metais Šiaurės šalių literatūros savaitė turi naują plakatą. Šių metų plakato iliustracija - Norvegijos dailininko Nikolajaus Astrupo „Revebjeller“ (Rusmenės). Tai yra vienas žinomiausių N. Astrupo darbų, jame vaizduojamas spalvingas Jölsterio kraštovaizdis.
Šiaurės šalių literatūros savaitės projektas iš pradžių buvo skirtas suaugusiųjų auditorijai - iki 1999-ųjų, kai knyga skaitymams buvo pasirinkta Astridos Lindgren ,,Emilis iš Lionebergos“. Taip į projektą buvo įtraukti vaikai ir nuo tada dalyvaujančių vaikų ir paauglių skaičius kasmet didėja. Pepė Ilgakojinė, troliai Mumiai, nykštukas Nilsas - šie herojai kaipmat nukelia į magiškus vaikystės prisiminimus. Ne viena karta užaugo apsupta mylimų personažų, atkeliavusių iš Šiaurės šalių autorių knygų. Bet ar patys jauniausi skaitytojai dar pažįsta klasika tapusius personažus? Kokia yra šiuolaikinė Šiaurės šalių literatūra vaikams?
Šiaurės šalių autoriai ypač vertina gamtos grožį ir joje glūdinčias paslaptis, kurias jautriai atskleidžia savo kūriniuose vaikams. Ši mintis kilo jau seniai, perskaičius XIX a. romantiko suomio Zacharijo Topelijaus knygelę Mažojo Lasios kelionė.
Ulf Stark - autorius, kurio kūryboje gamta tampa scenarijumi nekasdieniams nutikimams. Jo knygoje „Briedis, kuris mano nesąs tinkamas būti miško karaliumi“ ir „Kiaulė, kuri nori būti ne naminė, o laukinė ir laisva kaip šernas“, briedis galvoja, kad tikras karalius visada viską turi žinoti geriausiai. Kiaulė mano, kad gyventi už kiaulidės tvoros yra geriau. Bet kas nutinka, kai svajonės išsipildo?
1994 m. estų rašytojas Edgaras Valteris, būdamas 65 metų, stengėsi kuo daugiau būti gryname ore, toliau nuo miesto šurmulio. Ir čia jam pavyko parašyti pirmą savo knygą „Pokuraamat“ („Puokiai“) ir sukurti jai iliustracijas. Joje pasakojama apie nepaprastus laukų ir miškų gyventojus, labai panašius į žmogiukus, apsigaubusius žemę siekiančiais sausų žolių apsiaustais. Juos rašytojas sugalvojo ilgai stebeilijęs į miško pelkynėse, šalia kurių gyveno paskutiniais gyvenimo metais, kyšančius žolių kuokštus. Vėliau tie patys veikėjai pavaizduoti dar keliose knygose.

Sveno Nordqvisto kūryba priverčia nusišypsoti kiekvieną skaitytoją. Nutrūktgalvis katinas Findusas, užsilipęs ant didelės žalios dešros, nudarda žemyn palėpės laiptais. Tai ne šiaip kokia pasenusi dešra, o tikrų tikriausias medžiaginis namas - PALAPINĖ! Palapinės kvepia NUOTYKIAIS, todėl dėdulė Petsonas ir Findusas išsiruošia stovyklauti. O kam keliauti toli? Savame sode gali būti taip pat smagu kaip ir kalnuose! Ir visai nesvarbu, kad naktį palapinėje truputį baisu, o kaimynai gali pamanyti, kad esi kuoktelėjęs. Svarbiau išbandyti naują žvejybos išradimą. Juk netoliese esančiame ežere knibžda galybė ešerių ir klastingai plaukioja didžiausia pasaulyje lydeka. Naujojoje Sveno Nordkvisto knygoje Nelaimingas Petsonas. Sąmyšis darže (1987 ir 1990, liet. k. 2005, vertė A. Braškytė), katinas Findusas išvilioja Petsoną meškerioti ir taip pataiso šiojo nežinia ko subjurusią nuotaiką. Antroji istorija - „Sąmyšis darže“ - tikrai pataisys nuotaiką kiekvienam skaitytojui.
Istorijas apie Mamulę Mū ir Varną sugalvojo švedų rašytoja Jujja Wieslander su savo vyru Tomu (o kurti juos paskatino jų pačių vaikai). Šioje knygelėje - net dešimt šmaikščių istorijų apie naivią, nuoširdžią ir pašėlusią karvutę, kuri laipioja po medžius, supasi sūpynėmis, važinėja dviračiu, žaidžia karvių zoologijos sodą ir į visus šiuos nuotykius įtraukia geriausią draugę Varną! Knygelę lengva skaityti, o tiems, kurie dar to nemoka, turėtų būti smalsu klausytis ir smagu žiūrėti, nes pasakas iliustravo garsusis Svenas Nordkvistas, lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš knygų apie dėdulę Petsoną. Knyga šmaikšti, linksma, talentingai išversta.
Pietų Švedijoje, neturtingo valstiečio šeimoje, augo sūnus, vardu Nilsas. Jis buvo tinginys, tačiau puikiai mokėjo tris darbus: miegoti, valgyti ir daryti eibes. Padauža pramogaudavo, kamuodamas vienkiemio gyvulius ir paukščius, ir buvo tėvams didžiausias širdies skausmas. Vieną pavasario sekmadienį, tėvams išėjus į bažnyčią, Nilsas kambaryje sugavo nykštuką ir ėmė iš jo tyčiotis. Įširdęs nykštukas pavertė berniuką neūžauga sulig pirštu. Nilsas ne juokais išsigando. Netrukus paaiškėjo, kad atvirsti į žmogų ne taip paprasta... O tikrieji nuotykiai prasideda tada, kai Nilsas netikėtai atsiduria laukinių žąsų pulke, skrendančiame namo į šiaurę. Drauge su žąsimis berniukas iškeliauja į Lapiją. Pakeliui jis sutinka daug įvairių paukščių, žvėrių ir žmonių, patiria baisių, juokingų, gražių, bet visada įdomių nuotykių. O tie nuotykiai stebuklingi: po kiekvieno Nilsas šiek tiek pasikeičia. Keliaudamas per Švediją, beširdis vaikėzas sužino, kas yra draugystė, meilė, pareiga ir pasiaukojimas. Nykštukas sutinka jį atkerėti, bet su sąlyga. Labai baisia.
Tai žymios suomių rašytojos Tuvės Janson apysaka apie šaunią trolių šeimynėlę, išvykusią prisijaukinti salos. Tai knyga vaikams, paaugliams, suaugusiems ir pagyvenusiems. Bet tik tiems, kurie linkę pastebėti keistus dalykus, kurie linkę nujausti.

„Mes Varnų saloje“ - linksma, romantiška, kartais iki ašarų juokinga švedų Astridos Lindgren knyga apie tai, kaip gausi Melkersonų šeima išplaukia į Varnų salą praleisti vasaros atostogų, bet, pakerėta jūros pakrančių grožio, gamtos, saloje sutiktų draugų, nusprendžia čia praleisti daugiau laiko.
Andri Snær Magnason savo kūryboje nagrinėja tiek laisvės, tiek globalių iššūkių temas. Jo Mėlynoji planeta buvo labai ypatinga: joje gyveno tik vaikai. Kadangi planetoje nebuvo nė vieno suaugusiojo, vaikai buvo visiškai laisvi. Niekas jiems nenurodinėjo, ką jie turi daryti. Knygos „Laiko skrynia“ veikėjai gyvena neįsivaizduojamai sunkiais laikais. Knygos „Laiko skrynia“ siunčiama žinia paprasta ir aktuali: jei nespręsite problemų, neprisiimsite atsakomybės už savo veiksmus, gyvensite nuolat pasislėpę nuo tikrojo pasaulio - geresni laikai gali ir neateiti. „Laiko skrynia“ - nuostabi alegorinė pasaka apie globalinius iššūkius, su kuriais mes susiduriame, čia taip pat labai įdomi ir ryški gamtos linija.
Knyga „Mergaitė ir kuosų medis“ jautriai vaizduoja kritinį vaiko gyvenimo momentą, neišvengiamus pokyčius po tėčio mirties. Mažos mergaitės jausmai ir mintys, pateikiamos per vidinį monologą, sukuria subtilų pasakojimą: stovėdama po dideliais geležinkelio stoties medžiais ir laukdama, kol mama nupirks traukinio bilietus į naują gyvenamąją vietą, mergaitė mąsto apie savo gyvenimo įvykius. Kai kuosos staiga pakyla į orą ir dingsta iš akiračio, mergaitė suvokia, kaip jaučiasi medžiai.
„Jei sutiktum lokį“ - puikus bendradarbiavimo kuriant paveikslėlių knygą pavyzdys. Martin Glaz Serup iš Danijos ir Malin Kivelä iš Suomijos yra knygos teksto autoriai, o iliustracijas kūrė Linda Bondestam iš Suomijos. Šilto humoro pilna knygelė nagrinėja klausimą, ką reikėtų daryti sutikus lokį. Žmogaus ir lokio susitikimas yra aprašomas žaismingai rimtai, visas pasakojimas balansuoja tarp faktų ir išmonės.
Nuostabios latvių rašytojos ir žurnalistės Annos Saksės literatūrinės „Pasakos apie gėles“ lietuviškai buvo publikuotos net tris kartus. Gėlių gyvenimo istorijos panašios į žmonių - linksmos ir liūdnos, laimingos ir tragiškos.
„Lakštingala“ - tai puikus danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakojimas apie niekuo neišsiskiriantį paukštelį, gyvenantį kinų imperatoriaus sode. Kinijos imperatorius, gyvenantis netoli Mėlynosios jūros, niekada negirdėjo lakštingalos giesmės.
Šiaurės šalių vaikų literatūroje ypač ryškiai atsispindi vaiko, šeimos ir visuomenės santykių tema, nagrinėjamos socializacijos, darnios ir suirusios šeimos, tolerancijos problemos, kurios daro šią literatūrą ypač patrauklią ir prasmingą jauniesiems skaitytojams.
Nežinau nieko nuostabesnio, kas prisidėtų prie visai mažo vaiko socializacijos, kaip dano Jenso Sigsgordo Palė vienas pasaulyje (1957, liet. k. 1977 ir 2006, vertė Z. Marienė). Įtaigiai, paprastai, patraukliai vaikui diegiama globali idėja, kad žmogus yra visuomenės - didelio ir neišvengiamo mechanizmo - dalis.
Šiemet baigtas leisti norvegų rašytojos AnnosCatharinos Vestli septynių knygų ciklas (visas iš originalo kalbos vertė L. Petravičius), prasidedantis knyga Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis. Knygos atstovauja vadinamojo kasdienybės realizmo poetikai, susiformavusiai pirmajame pokario dešimtmetyje (pats A.-C. Vestli ciklas sukurtas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai žavi draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiais, perša mintį, kad net materialiai skurdus gyvenimas gali būti įdomus ir turiningas. Paskutinėje knygoje ta mintis nuskamba iš tėčio lūpų: „(…) gal mes per daug užsidarę savo namuose ir pamirštame, kaip sočiai ir nuobodžiai gyvena kiti“. Šiai rašytojai apskritai nelabai būdingas socialinis kriticizmas, jos kūrinių problemos visad išsprendžiamos pozityviai ir draugiškai.
Specialiai seminarui išversta MarjosLeenos Tiainen apysaka Antis ir vilkai (2004, liet. k. 2006, vertė R. Černiauskas) - tai tradicinė epinė proza gamtos, vaiko ir gyvūno tema. Į Vahvero kaimą iš Espo miesto atsikelia keistoka šeima - gyvūnų globotojai, mylėtojai, trys jų vaikai papildys nedidelę mokyklą, kurią jau ketinama uždaryti. Pagrindinis veikėjas Antis, vienuolikmetis (vaizduojamuoju laiku sulaukiantis dvylikos), kiek artimiau ima bendrauti su atvykėle Ele. Apylinkėse pasirodo vilkai, kuriuos įstatymas draudžia šaudyti. Vilkai puldinėja ir naikina avis, drasko šunis. Žvelgiant į knygą mums rūpimu aspektu, pastebime, kad toji tradicinė trečiojo asmens pasakojimo proza pačiu gražiausiu požiūriu pateikia tradicinį pasaulį. Vaikai gyvena normaliose šeimose, natūraliai parodomas Ančio prisirišimas prie tėvo, didžiavimasis juo. Pagaliau tiek Antis, tiek kiti jo bendraamžiai yra visaverčiai, lygiateisiai bendruomenės, sociumo nariai.
Švedo Pero Olovo Enquisto apysaka Trijų urvų kalnas (2003) pradedama kaip žavi šeimos idilė. Perskaičius būrio vaikaičių nakvynės senelio namuose aprašymą, iškyla analogiškos Astridos Lindgren Padaužų kaimo vaikų scenos, kurias žaviai iliustravo Ilona Wikland. Senelis, kuris svečiuodamasis mėgsta prie stalo pasakyti kokią nors nešvankybę ir kurį tėvai bausdami vis uždaro tualete (kaip kad Emilį - malkinėje…), yra toks pat supratingas, „vaikiškas“ kaip ir dažnas A. Lindgren knygų suaugėlis. Ir štai tas supratingasis senelis su vaikaičiais - pradinukais ir darželinukais - išsirengia į rizikingą kelionę, į netoliese stūksantį kalną, kurio urvuose ketina įsikurti ir pernakvoti. Knygoje labai svarbus gamtosaugos motyvas, keliautojai išgelbėja vilkiukę, grąžina ją motinai, paskui susiduria su ta pačia vilke ir vilkiuke antrajame urve, žavusis Markas impulsyviai pasipriešina nelegaliems medžiotojams (juos išgąsdina), paskui akis į akį susiduria su lokiu. Žodžiu, tai meniškai talpi knyga pradinukams - ją lengva ir įdomu skaityti, o kartu ji provokuoja taurius jausmus ir kilnias mintis.
Suomijos rašytojų Sinikos ir Tinos Nopolų knygos Šiaudinukė ir Veltinukė (1989) bei Šiaudinukė, Veltinukė ir Lituvėnų padauža (1999, liet. k. abi 2006, vertė V. Urbaitė) priskirtinos prie darnios šeimos pasaulį atspindinčių kūrinių. Nors formaliai tai labai konfliktiškos knygos, jų konfliktas yra komiškas, o išoriniai nesutarimai slepia meilę ir prisirišimą.

Betėvio vaiko padėtį vaizduoja jaunos švedų autorės Johannos Thydell knyga Žvaigždėtos lubos (2003, liet. k. 2005, vertė M. Karvelis). Nors Maria Nikolajeva teigia, kad nepagydoma liga sergančios motinos linija šiame romane yra tik šalutinė, vaizduojamoji šeimos situacija esanti tik prielaida nevaržomam trylikametės herojės gyvenimui, norisi abejoti šia išvada, pabrėžiant gilesnius ryšius.
Mums pažįstamo švedų autoriaus Ulfo Starko Sikstenas (1987, liet. k. 2007 m. išleis „Nieko rimto“, vertė R. Jonkutė) dar aiškiau atstovauja paauglių literatūroje apie XX a. aštuntąjį dešimtmetį įsigalėjusiai nedarnios, suirusios šeimos temai. Kaip ir to paties autoriaus knygoje Tegul baltieji lokiai šoka, vyrauja savitas tėvo ir sūnaus santykių motyvas. Siksteno tėvui trisdešimt devyneri, jis - buvęs boksininkas, o dabar autobuso vairuotojas, jis nepaprastai rūpinasi sūnumi. Siksteno mama ištekėjusi ir gyvena Danijoje. Šiek tiek utriruotas tėvo rūpinimasis sūnumi, kaip galime suprasti, kyla iš vienatvės. „Mums labai gera kartu“, - bene kelis sykius nuskamba saviguodos frazė. Siksteną toji tėvo globa truputį slegia, ir tada draugas Jontė pataria, kad tėvui reikėtų dar kartą vesti. Knyga labai tauri, joje žavi lyrizmo, gal netgi graudulio, ir komizmo derinys.
Anos-Karin Eurelius Madona Svenson (1995, liet. k. 2006, vertė R. Černiauskas) - savotiškai atvirkštinė Siksteno analogija. Ten gyvena tėvas ir sūnus, o čia - mama su dukra. Tėvas turi kitą šeimą. Mama atvirai ilgisi buvusio vyro. Pagaliau ji ima draugauti su Tomu. Dukra Jasmina, kuri mokytojos siūlymu pasirenka kitą - Madonos - vardą, tam labai prieštarauja. Mergaitė labai ilgisi savo tėvo, iš to kyla neapykanta kitam vyrui (Tomui) namuose. Knygoje labai svarbi mokyklos tema, žaviõs naujosios mokytojos paveikslas. Vis dėlto svarbiausia šioje knygoje tėvo ilgesio idėja. Įtaigiai ryškinamas vaikiškas egoizmas.
Kristín Steinsdóttir knygoje Angelas Vakarų rajone (2002, liet. k. 2006, vertė J. Abraitytė) suirusios šeimos motyvą pristato kitaip. Mažasis pasakotojas gyvena su motina, jiems nuolat stinga pinigų. Su tėvu santykiai nenutrūkę: berniukas nuolat aplanko tėvą, gyvenantį kitame miesto rajone, tėvas per gimtadienius lanko sūnų. Pasakotojas vaikas jautriai, priešiškai reaguoja į žinią apie naują tėvo draugę, apie būsimą broliuką. Tačiau pabaigoje jis kilniai prisiima vyresniojo brolio vaidmenį, padovanoja mažajam broliui angelą. Autorei svarbu išreikšti ir ugdyti tolerantišką laikyseną net ir tokiomis vaikui dramatiškomis aplinkybėmis. Kita K. Steinsdottir knyga Spurgos ir karis (1999, liet. k. 2006, vertė R. Baranauskienė) tolerancijos temą gvildena dar atviriau. Apysakos pasakotojas ir veikėjas Bjosis - dešimtmetis ketvirtokas. Nėra abejonių, kad autorei viena iš svarbiausių šioje knygoje ir yra kitokio tema bei su ja susijusi tolerancijos idėja. Į Bjosio namus kaip nuomininkai įsikelia indų šeima. Bjosis susidraugauja su bendraamžiu Akašu. Kūrinys daugiabriaunis, savo vaizduojamu pasauliu (svetimtaučio tema) kol kas dar neįprastas, netikėtas.
Tolerancijos temai priskirtina ir dar viena šių metų pradžioje „Gimtojo žodžio“ išleista švedų rašytojų Petterio Lindbeko ir Lisen Adbåge paveikslėlių knyga Viena princesės Viktorijos diena (2004, liet. k. 2006, vertė M. Karvelis), kuri iš esmės yra paprastutė, bet jaudina iki graudulio. Mat jos pasakotoja - Dauno sindromu serganti mergaitė Viktorija. Pasakojimas labai įtaigus. Ypač svarbus subtiliai atskleidžiamas kitų žmonių - mokytojos, o ypač namiškių, Viktorijos šeimos narių - elgesys su Viktorija, dvelkiantis tolerancija, supratingumu: „Taigi, - tarė mama, - kai susilaukiau tavęs ir supratau, kad esi ypatinga… (…), tada pagalvojau: aš nesusitvarkysiu, aš nesugebėsiu. Kai po to susirgai ir ėmei karščiuoti, supratau, kad mes ...“
Švedų rašytojos Marijos Gripės knygoje - nepaprasta Anikos, Juno ir Davido istorija. Vieną vakarą išsiruošę pasivaikščioti jie užklysta į seniausią kaimo sodybą - Selanderių namus. Nuo pat pirmųjų akimirkų aišku, kad šių namų istorija ir viskas, kas su jais susiję, apipinta paslapčių ir mistikos. Šiurpą kelia ir tai, kad Davidas praėjusią naktį sapnavo einąs per šią sodybą... Kokia istorija nutiko šiame name XVIII amžiuje?
Apžvelgus įvairius Šiaurės šalių vaikų literatūros kūrinius, galima išskirti keletą pagrindinių autorių ir jų knygų, apimančių tiek gamtos, tiek socialines temas:
| Autorius | Knyga | Pagrindinės temos |
|---|---|---|
| Ulf Stark | Briedis, kuris mano nesąs tinkamas būti miško karaliumi | Savęs pažinimas, svajonių išsipildymas, gamta |
| Edgar Valter | Pokuraamat (Puokiai) | Išgalvotos būtybės, miško pasaulis, vaizduotė |
| Selma Lagerlöf | Nilsas su laukinėmis žąsimis | Nuotykiai, draugystė, pasiaukojimas, gamtos pažinimas |
| Tuvė Janson | Troliai Mumiai | Šeimos nuotykių dvasia, fantazija, keistų dalykų pastebėjimas |
| Astrid Lindgren | Mes Varnų saloje | Šeimos atostogos, gamtos grožis, draugystė, bendruomenė |
| AnnaCatharina Vestli | Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis | Kasdienybės realizmas, šeimos santarvė, draugiškumas, buities nuotykiai |
| Kristín Steinsdóttir | Spurgos ir karis | Tolerancija, šeimos santykiai, kitoniškumas, vaiko fantazijos |
| Petter Lindbäck ir Lisen Adbåge | Viena princesės Viktorijos diena | Tolerancija, supratimas, specialiųjų poreikių vaikai, šeimos palaikymas |
„Šiaurės šalių vaikų knygų potvynis“ - tai nuotykių pilna pažinimo kelionė simboliniu laivu, kurį potvynis atnešė į biblioteką. Apsilankę parodoje, vaikai keliaus kartu su žymiausiais Šiaurės šalių literatūros personažais, ras begalę įtraukiančių žaidimų ir užduočių: galės žvejoti butelius ir juose rasti įdomių faktų apie vikingus arba patys parašyti žinutę-linkėjimą kitiems mažiesiems žvejams. Piešimo siena kvies trumpam įsijausti į iliustratorių vaidmenį ir sukurti savo knygos iliustraciją. Mėgstantiems kurti eiles patiks poezijos siena, kurioje vaikai galės parašyti trūkstamas posmų eilutes. Pepės erdvė supažindins parodos lankytojus su žymiomis ir veikliomis Šiaurės šalių moterimis. Prie kiekvienos erdvės bus paruošti žaismingi antspaudai, kad vaikai savo parodos lankymo knygelėse galėtų pasižymėti, kurias vietas jau aplankė.
Pirmą kartą paroda „Šiaurės šalių vaikų knygų potvynis“ vyko 2018 m. Islandijoje, minint Šiaurės šalių namų 50-metį. Kitais metais interaktyvi ekspozicija keliavo į Latviją, o šįmet ji pirmą ir vienintelį kartą rengiama Lietuvoje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Paroda veiks birželio 1 d. Savarankiškas parodos lankymas - bibliotekos darbo metu, išankstinės registracijos nereikia. Parodos lankymas su gidu organizuojamas darbo dienomis pagal išankstinę registraciją. Parodos erdvėje vienu metu gali būti ne daugiau 20 lankytojų.
Virtualus turas kartu yra ir vaizdinis parodos pristatymas švietimo specialistams, edukatoriams, ir smagus edukacinis užsiėmimas nutolusiems vartotojams, norintiems parodą lankyti virtualiai. Kartu su gide Toma leisitės į kelionę laivu po parodą, kiekvienoje stotelėje išgirsite istoriją ir gausite užduotį. Apie herojus galite ne tik skaityti, bet ir patys jais tapti! Parodoje lankytojai susipažins su Šiaurės šalių literatūros herojais ir išgirs jų istorijas. Specialiai parodai sukurto „Knygiuko“ parsisiuntimas ir instrukcija, kaip jį naudoti. Jeigu neturite spausdintuvo, pabandykite atspėti, kokių herojų ar jų atributų trūksta paveikslėliuose.
