Vaikų auginimas visuomet buvo laikomas atsakingu darbu, reikalaujančiu daug pastangų, pakantumo ir žinių. Laikas bėga, o su juo keičiasi kultūra, pasaulėžiūra, maistas, apranga ir įvairūs daiktai. Šiandien vežimėlių, lovyčių, gultukų ir nešyklių įvairovė yra didelė, o šis straipsnis skirtas panagrinėti, kaip keitėsi vaikiški vežimėliai ir lopšiai bėgant metams, ypač koncentruojantis į senovinius modelius ir sovietinį laikotarpį.
Vaikiški lopšiai ir vežimėliai, kaip ir kiti žmogaus išrasti daiktai, turi savo istoriją ir evoliucijos kelią. 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje lietuvių valstiečiai naudojo 3 tipų pakabinamuosius lopšius: iš drobės gabalo, aptraukto ant ovalaus lanko; pintus iš skalų, šaknelių ar plėšų; sukaltus iš lentelių. Juos 4 virvėmis kabindavo ant medinės lingės, užkištos už lubų sijos. Lentomis užkalus lubų sijas ir kambariuose pradėjus kloti lentines grindis, paplito 2 tipų pastatomieji lopšiai: medinės staklelės su įkabinta medine dėže arba lentinė dėžė su pavažomis. Kartais lentiniai lopšiai buvo puošiami įvairiais pjaustiniais, gražinami polichromine tapyba. Kaime lopšiai naudoti iki 20 a.
Vaikiški vežimėliai taip pat turi savo evoliucijos kelią: pradedant nuo paprastos medinės dėžės su ratukais ir baigiant itin šiuolaikiškomis vaikų vežiojimo priemonėmis su daugybe funkcijų. Keičiantis laikams keitėsi ir transporto priemonės, skirtos gabenti patiems mažiausiems - nuo tampomų karučių, karietaičių iki elegantiškų vežimaičių. Ilgainiui mamoms tapo svarbu ne tik funkcionalumas, tačiau ir vežimėlio išvaizda, kuri tekant laikui keitėsi, bet bendras vežimėlio vaizdas liko labai panašus. Šiais laikais vežimėlių gausa tikrai džiugina: spalvų ir formų pasirinkimas įtiks net patiems išrankiausiems.

Šiandien šiuolaikiniams tėvams, turintiems daugybę pagalbinių priemonių, tikriausiai sunku įsivaizduoti, kaip vaikus augindavo senovėje. Praėjusio amžiaus pirmosios pusės žmonės šiuolaikinio asortimento greičiausiai nesuprastų. Prieš šimtmetį naudotos praustuvės dabar gali tapti skėtinėmis, o senoviniai vaikiški vežimėliai - vieta, kur galima įkomponuoti gėlių puokštę ar sudėti rudenį sode nuskintus obuolius ir moliūgus.
Daugelis žmonių, gimusių Sovietų Sąjungoje, iki šiol prisimena savo žaisliukus, rogutes ir knygas. Tačiau su vežimėliais yra sudėtingiau: savo pirmąsias transporto priemones jie galėjo pamatyti tik fotografijose arba gatvėje, kur kitos mamos vežiodavo mažylius panašiuose vežimėliuose. Nors, galbūt, kai kuriose šeimose pirmosios „karietos“ buvo saugomos dar ilgai: tais laikais tokie daiktai nebūdavo išmetami - juos atiduodavo giminaičiams ar draugams.
Vargu ar šiandien rastume žmogų, kuris savo akimis būtų matęs tų laikų vaikišką vežimėlį. Tačiau egzistuoja toks dalykas kaip fotografijos. Štai amerikiečių fotografas Bransonas DeCou 1931 metais lankėsi Rusijoje ir užfiksavo unikalius kadrus, bylojančius apie tuometinę Sovietų Sąjungos gyventojų kasdienybę. Tais laikais kūdikiai taip pat būdavo vežiojami vežimėliuose. Tiesa, jie būdavo savadarbiai ir pagaminti iš medžio. Jie šiek tiek priminė karutį, naudojamą sodo darbams, ir rogutes. Tie vežimėliai taip pat turėjo panašumų su maitinimo kėdutėmis, kurios buvo naudojamos 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau svarbiausia, kad jie atlikdavo savo funkciją - juose būdavo galima vežioti ir supti mažylį. Su laiku atsirado patobulintų variantų - vasarinių vežimėlių. Juos taip pat rankomis gamindavo meistrai. Pastarieji modeliai būdavo pinti (vėlgi iš medžio) ir turėdavo didžiulius ratus. Netrukus prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, nusinešęs daugybę žmonių gyvybių. Jis gerokai pristabdė vaikiškų vežimėlių evoliuciją - karo metais jų gamyba mažai kam rūpėjo. Pasibaigus karui, Sovietų Sąjungos valdžia pasiryžo didinti gyventojų skaičių.

Neoficialiais duomenimis, 1949 metais Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė sprendimą pradėti masinę vaikiškų vežimėlių gamybą. Būtent tuomet valdžios nurodymu iš Vokietijos buvo atgabentas vaikiško vežimėlio pavyzdys. Jis buvo kruopščiai išanalizuotas ir Sovietų Sąjunga ėmėsi savojo varianto gamybos. Pirmieji gamykliniai vežimėliai pasirodė XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Jie buvo gaminami tik vienoje įmonėje - Dubnos mašinų konstravimo gamykloje (rus. DMZ). Nuo 1953 iki 1990 metų DMZ pagamino daugiau kaip 4 mln. vaikiškų vežimėlių. Šalyje buvo atidaryta maždaug 50 cechų, kur buvo surenkamos šios „transporto priemonės“. Šių vežimėlių karkasas būdavo metalinis. Iš karto po kūdikio lopšiu būdavo ratukai. Kūdikis tokiuose vežimėliuose gulėdavo ar sėdėdavo labai žemai, o ratukai būdavo labai maži, todėl šie vežimėliai nebuvo patogūs. Tačiau tuometinių tėvų tokios bėdos netrikdydavo.
Pačioje 7-ojo dešimtmečio pradžioje pasirodė patogesnių vežimėlių modeliai. Jie turėjo didesnius ratus, o kūdikio lopšys nuo žemės buvo pakilęs gerokai aukščiau. Tačiau šiuose vežimėliuose kūdikiai negalėdavo gulėti - jie tik sėdėdavo, šiek tiek atsilošę atgal į nugarėlę. Tik 1963 metais Votkinsko mašinų konstravimo gamykla išleido patobulintą modelį VM-210. Šie vežimėliai turėjo beveik viską, ko reikėjo mamų ir vaikų patogumui - pakankamai didelius ratus ir aukštą sėdėseną. Įsigyti tokį vežimėlį galėjo ne kiekvienas tarybinis žmogus, ir kurį laiką jie buvo tapę tikrais gero gyvenimo simboliais.

Šiuo laikmečiu vaikiški vežimėliai tapo masinio vartojimo daiktu. Jie jau nebuvo deficitinė prekė ir nebuvo siejami su prabanga. Be sovietų gamybos vežimėlių, prekyboje pasirodė ir importuotų - vokiškų, pagamintų įmonėje „Zekiwa“. Žinoma, kainuodavo jie brangiau, be to, kaip ir kitas importines prekes, jų įsigyti būdavo sunkiau. Rusų gamybos vežimėlių parduotuvėse netrūko, tačiau jie būdavo tokie vienodi ir tokie panašūs, jog tų laikų mamos prisigalvodavo įvairiausių būdų, kaip juos pažymėti ir atskirti vienus nuo kitų. Pagrindinė vežimėlių gamintoja vis dar buvo DMZ.
Vaikiški vežimėliai toliau modernėjo. Juose atsirado specialūs skyreliai - kišenės, į kurias tėvai galėdavo įdėti vystyklą ar buteliuką su mišinuku, vandeniu ar pienu. Apačioje vežimėliai turėdavo „bagažo skyrių“ - tinklelį, kuriame mamos paprastai susidėdavo savo pirkinius. Šie vežimėliai jau turėdavo ir stabdžius. Dar vėlesniuose modeliuose pasirodė nedideli langeliai, pro kuriuos mažyliai galėdavo stebėti, kas vyksta aplinkui. Žmonės mėgsta eksperimentuoti, ir vežimėlių atveju eksperimentų taip pat buvo. Jų rezultatas - kur kas lengvesni plastikiniai vežimėliai - transformeriai, gavę „Drugelio“ (rus. „Motyliok“) pavadinimą. Tačiau šie vežimėliai neturėjo daug gerbėjų, nes buvo nesaugūs. Be to, kad „Drugeliai“ dažnai lūždavo, jie galėdavo bet kuriuo momentu apsiversti - kartu su jame sėdinčiu vaiku. Tuo pat metu Latvijoje, metalo gaminių gamykloje „Liepaja“, pradėtas gaminti mažylių „transportas“, pažymėtas kokybės ženklu. Ši gamykla gamino įvairių variacijų vežimėlius, skirtus dvynukams, trynukams ir net žaislinius vežimėlius, skirtus lėlėms. DMZ taip pat toliau gamino vežimėlius, bet kartu su tuometine Vokietijos Demokratine Respublika išleido ir naujų, patobulintų modelių. Itin populiarūs buvo lengvi vežimėliai, kurie greitai susilankstydavo. Su jais būdavo patogu keliauti viešuoju transportu, o esant reikalui, tėvai juos lengvai persinešdavo. Butuose jie taip pat neužimdavo daug vietos. Šie vežimėliai būdavo skirti jau ūgtelėjusiems mažyliams, nes juose vaikas galėdavo tik sėdėti. Tais laikais miestų gatvėse jau buvo galima išvysti pačių įvairiausių vežimėlių modelių ir ne tik pagamintų Sovietų Sąjungoje. Kaip bebūtų, kiekviena mama vis tiek svajodavo apie vokiečių firmos „Zekiwa“ vežimėlį, kurie turėdavo puikius stabdžius, geras linges ir - būtinai - tinklelį krepšiams. Mačiu madingiausiu modeliu būdavo laikomi vežimėliai su aksominiu viršumi.
Šiais laikais vežimėlių gausa tikrai džiugina: spalvų ir formų pasirinkimas įtiks net patiems išrankiausiems. Tačiau perkant vežimėlį, svarbu atsižvelgti ne tik į estetinę išvaizdą, bet ir į keletą esminių savybių: kelio dangą, kuria dažniausiai važinėsite (asfaltas, žvyras), namo aukštą, kuriame gyvenate (jei vežimą reikės nešioti), lifto dydį, automobilio bagažinės dydį, gyvenimo būdą (ar keliaujate, ar su vaiku dažnai ketinate lankytis parduotuvėse, restoranuose ir pan.). Jei gyvenate daugiabutyje be lifto, atkreipkite dėmesį į vežimėlio svorį, kad būtų nesunku susitvarkyti net ir esant su vaiku vienam.
Šilumos ir jaukumo namams labiausiai suteikia paties šeimininko išsirinkti daiktai. Patys įvairiausi niekučiai ir įdomybės šiuo metu parduodamos ne tik antikvariatuose, bet ir sendaikčių parduotuvėse ar net turguje. Kiekvienas, kad ir pats smulkiausias niekutis, galintis papuošti namus, perėjęs iš vienų į kitas rankas, turi savo istoriją ir savo energiją. „Jie yra šilti, malonūs ir labai jaukūs. Kai kuriems nepatinka, kad daiktas jau yra naudotas. Bet to blogo daikto aš ir neparsinešiu namo, nes jis paprasčiausiai manęs netrauks. Prieš šimtmetį naudotos praustuvės dabar gali tapti skėtinėmis, o senoviniai vaikiški lopšiai ar vežimėliai - vieta, kur galima įkomponuoti gėlių puokštę ar sudėti rudenį sode nuskintus obuolius ir moliūgus. Antikvariniais laikomi daiktai, kurių amžius perkopia penkiasdešimt metų. Tačiau man antikvarinė prekė yra ta, kurios amžius yra šimtas, galbūt ir daugiau metų, kuri yra su dokumentais, su istorija. Ne paslaptis, kad tokie daiktai kainuoja labai brangiai. „Įdomybių krautuvės“ savininkės teigimu, būtent dėl to, namus papuošti gali ne tik baldai, bet ir pigesni niekučiai ir įdomybės. „Žalvario, vario, kitokio metalo indai ar įrankiai sužavi ne tik savo išoriniu grožiu, bet ir netradicine paskirtimi, kurią sugalvoja pats daikto šeimininkas. Jei tai yra paprastas vazonėlis - indas gėlei, tai ne vienas klausia, kam jis naudojamas. Indelis yra tam tikros formos, todėl žmogaus fantazija leidžia išgalvoti pačius įvairiausius būdus, kur daiktą panaudoti - galbūt laikyti maisto produktus. Kiekvienas daiktą gali panaudoti pagal savo poreikius. Daugelis ketinantys savo namus papuošti vientisu stiliumi mano, kad būtina pirkti antikvarinius baldus - staliukus, kėdes, spinteles. „Vieni žmonės renkasi vientisą stilių, kiti nori stiliaus eklektikos. Tuomet į „moderną“ įkišama sena detalė. Aišku, vienas pats daiktas iškrenta iš konteksto, tačiau, jei daiktai keli, jie dera vienas prie kito ir suteikia specifiškumo. „Krištolas, aišku, brangesnis negu stiklas ar keramika, tačiau antikvariatuose ne tik medžiaga daro įtaką kainai“, - teigia Čianita. Didelė reikšmė skiriama daikto amžiui ir serijai, pvz., kiek tokio tipo daiktų yra pasaulyje. „Bet nereikia pamiršti, kad perkant bet kokią dovaną, reikia pažinoti tą žmogų, kuriam ji bus įteikta. Kitas gavęs dovaną iš sendaikčių parduotuvės ar antikvariato gali įsižeisti ar net pasipiktinti, neva dovanojamas jau panaudotas, senas daiktas. Žmogus turi suvokti antikvarinio daikto vertę“, - sako parduotuvės savininkė.
Šiandien gultukas kūdikiui - patogi priemonė, be kurios neapsieina daugelis tėvų. Senovės žaislai, kaip ir daugelis kitų daiktų, buvo ruošiami pačių rankomis. Populiarūs buvo žaislai iš paukščio stemplės ar kiaulės šlapimo pūslės, kurie išdžiovinti ir pripildyti kruopų ar sėklų atlikdavo barškučio funkciją. Šiuolaikinius kūdikius džiugina virš lovytės kabinamos grojančios karuselės su minkštais ar plastikiniais žaisliukais. Žiloje senovėje jau paūgėję vaikai džiaugdavosi turėdami iš medžio išdrožtus žaislus ar medžiagines lėles. Beje, šiandien mediniai žaislai ir vėl tampa ypač madingi ir mėgstami. Spalvingos sauskelnių pakuotės su skirtingais paveikslėliais, dydžiais ir kiekiais. Tai matome šiandien bet kuriame prekybos centre.
