Paskutinioji Egipto valdovė: Kleopatros VII gyvenimas, meilės istorijos ir Egipto žlugimas
Egipto žlugimas neatsiejamai siejamas su faraonės Kleopatros VII vardu. Ji buvo paskutinioji Egipto valdovė iš makedoniečių kilmės Ptolemėjų dinastijos, kuri Egiptą valdė 300 metų po Aleksandro Makedoniečio mirties. Kleopatra gimė 69 m. pr. m. e. Aleksandrijoje ir per savo keturiasdešimties metų gyvenimą patyrė tiek didingų karinių pergalių, tiek skaudžių pralaimėjimų, o jos asmenybė tapo ne tik politine galia, bet ir moteriško grožio bei paslaptingumo simboliu.
Kelias į valdžią ir išsilavinimas
Kleopatra buvo garsiame meno ir mokslo centre - Aleksandrijoje - užaugusi intelektualė. Ji gavo puikų išsilavinimą, studijavo filosofiją, literatūrą, grojo muzikos instrumentais ir, skirtingai nei kiti Ptolemėjų dinastijos atstovai, vienintelė išmoko egiptiečių kalbą. Valdyti Egiptą ji pradėjo būdama septyniolikos, 51 m. pr. m. e., ištekėjusi už savo brolio Ptolemėjo XIII. Tačiau tarp brolio ir sesers tvyrojo nuolatinė įtampa, peraugusi į kovą dėl sosto.
Kilus vidaus neramumams ir Romos imperijos įtakai, Kleopatra suprato, kad vienintelis būdas išlaikyti sostą - rasti galingą sąjungininką. Taip jos gyvenime atsirado Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris, atvykęs į Egiptą spręsti vietos politinių konfliktų.
Romanas su Julijumi Cezariu
Garsioji pirmoji Kleopatros ir Cezario pažintis yra tapusi legenda: norėdama patekti pas Romos karvedį, ji susivyniojo į prabangų kilimą, kuris buvo atneštas į Cezario rezidenciją. Šis netikėtas pasirodymas sužavėjo imperatorių. Cezaris tapo jos sąjungininku ir mylimuoju. Nors jų santykiai nebuvo įteisinti santuoka (tai prieštaravo romėnų teisei), pora susilaukė sūnaus, kurį pavadino Cezarionu.
Kleopatra kartu su sūnumi kurį laiką gyveno Romoje, kur Cezaris ją pristatė kaip Veneros inkarnaciją. Tačiau 44 m. pr. m. e. įvykęs Cezario nužudymas nutraukė šį politinį idilės laikotarpį, ir Kleopatra buvo priversta grįžti į Egiptą, kur jos laukė nauji politiniai iššūkiai.
Lemtinga sąjunga su Marku Antonijumi
Po Cezario mirties valdžią Romoje dalijosi Oktavianas ir Markas Antonijus. 41-aisiais prieš Kristų Markas Antonijus pasikvietė karalienę susitikti Tarse. Kleopatra, suprasdama šio susitikimo svarbą, atvyko prabangiu laivu, apsirengusi Veneros kostiumu. Ji neklystamai pastebėjo Marko Antonijaus silpnybes ir sumaniai juo manipuliavo. Politinė sąjunga netrukus peraugo į aistringą romaną.
Dokumentinis filmas „Markas Antonijus – Kleopatros meilužis“
Jų ryšys tapo ne tik asmenine drama, bet ir grėsme Romos stabilumui. Markas Antonijus, užuot rūpinęsis Romos reikalais, visą žiemą praleisdavo Aleksandrijoje, pasinėręs į pramogas su Kleopatra. Ši sąjunga dar labiau pakurstė įtampą tarp Antonijaus ir Oktaviano, galiausiai privedusią prie karo.
Svarbiausi Kleopatros gyvenimo faktai
| Metai (pr. m. e.) | Įvykis |
|---|---|
| 69 | Kleopatros gimimas Aleksandrijoje |
| 51 | Valdymo pradžia kartu su Ptolemėjumi XIII |
| 48-47 | Pažintis su Cezariu ir Egipto sosto susigrąžinimas |
| 41 | Susitikimas su Marku Antonijumi Tarse |
| 31 | Pralaimėtas Akcijaus jūrų mūšis prieš Oktavianą |
| 30 | Kleopatros ir Marko Antonijaus mirtis |
Egipto žlugimas ir Kleopatros mirtis
Egipto ir Romos karas pasiekė kulminaciją 31 m. pr. m. e. Akcijaus jūrų mūšyje. Pralaimėjus mūšį, Oktavianas įsiveržė į Egiptą. Markas Antonijus, išgirdęs klaidingas žinias apie Kleopatros mirtį, nusižudė krisdamas ant savo kardo. Netrukus po jo, 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d., nusižudė ir pati Kleopatra, pasirinkusi mirtį nuo gyvatės įkandimo, kad išvengtų viešo pažeminimo Romos triumfo eisenoje.
Po Kleopatros mirties jos sūnus Cezarionas buvo nužudytas, o Egiptas tapo Romos provincija, taip užbaigiant ilgą Ptolemėjų dinastijos valdymo epochą. Nors Kleopatra pralaimėjo kovą dėl sosto, ji išliko nemirtinga kultūros istorijoje, tapusi įkvėpimo šaltiniu daugybei dailininkų, rašytojų ir kino kūrėjų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
