Lucijaus Anėjaus Senekos biografija ir filosofinis palikimas

Lucijus Anėjus Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca; 4 m. pr. m. e. Kordoboje - 65 m. balandžio 19 ar 20 d. netoli Romos) - tai romėnų filosofas stoikas, dramaturgas, valstybės veikėjas ir gamtos tyrinėtojas. Seneka taip pat buvo žymiausias romėnų stoikas, kurį sunku apibūdinti vienu žodžiu: jis ir valstybės veikėjas, ir filosofas, ir gamtos tyrėjas, ir poetas, ir dramaturgas.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka, dar geriau žinomas kaip tiesiog Seneka, gimė 4 m. pr. Kr. Kordobos mieste Andalūzijoje. Jis buvo antrasis žymaus retorikos mokytojo Lucijaus Anėjaus Senekos Vyresniojo ir Helvijos sūnus. Gimė Ispanijos Korduboje turtingo ir garsaus Romoje raitelių luomo oratoriaus, retorikos žinovo Senekos Vyresniojo šeimoje.

5 m. Lucijus Seneka persikėlė gyventi į Romą. Ten mokėsi retorikos, stoicizmo filosofijos. Senekos raštuose minimi du mokytojai: pitagorininkas Sotionas ir stoikas Atalas. Sotionas rėmėsi Pitagoro mokslu, todėl teigė, kad po mirties žmogaus siela pereina į kitus daiktus. Ši doktrina draudė valgyti mėsą. Lucijus tapo vegetaru, tačiau, palaikęs savo tėvo nuomonę, atsisakė vegetarizmo. Senekai retorikos pagrindus dėstė pats tėvas. Filosofija jaunuolį sužavėjo, jis visa galva pasinėrė į ją ir skelbė: „Jei nori būti laisvas, vergauk filosofijai“.

Karjerą jis pradėjo Tiberijaus laikais nuo teismo kalbų, tapo advokatu ir vedė. Pirmoji žmona mirė anksti, palikusi jam du sūnus, kurie irgi ilgai negyveno. Sulaukęs dvidešimties Seneka susirgo sunkia plaučių liga. 16 - 31 m. ligotas Seneka gydėsi pas savo įseserę Egipte, kur daug laiko skiria mokslams ir poilsiui. Grįžęs, apie 33-35 m. po Kr., buvo išrinktas kvestoriumi.

Politinė karjera ir tremtis

Grįžęs į Romą 31 m., priėmė magistrato, vėliau kvestoriaus pareigas. Kaligulos valdymo metais, 37-41 m., Romoje prasideda Senekos karjera, lipimas tradiciniais pareigybių laiptais: jis tampa magistru, kvestoriumi, senatoriumi. Tokia sėkmė kėlė nerimą imperatoriui Kaligulai, kuris sumano nužudyti Seneką, bet jį susilaiko mintis, kad ligotas Seneka numirs ir pats. 41 m. imperatoriumi tampa Klaudijus, dėl kurio žmonos Mesalinos intrigų Seneka aštuoneriems metams ištremiamas į tuo metu laukinę Korsikos salą. Ten jis laiką leido mąstydamas apie Dievo ir žmogaus prigimtį.

Štai Senekos gyvenimo svarbiausių datų apžvalga:

Nerono auklėtojas ir valstybės reikalai

49 m. antroji Klaudijaus žmona ir Kaligulos sesuo Agripina (kuri vėliau nunuodija Klaudijų) pareikalauja grąžinti Seneką. Seneka su Agripinos pagalba grįžo į Romą, gavo pretoriaus pareigas ir kartu su pretorionų vadu Sekstu Afranijumi Buru tapo Nerono auklėtoju. Nuo 49 m. buvo vienas iš pagrindinių imperatoriaus Nerono auklėtojų. Valdant Neronui, padarė politinę karjerą, tapo vienu iš imperijos valdovų. Ruošdamas Neroną imperatoriaus sostui, sukūrė veikalą apie tai, kad yra išmintinga valdyti švelniai (de clementia). 55 m. tapo konsulu sufektu.

54 m. Agripinai nunuodijus Klaudijų, imperatoriumi tampa šešiolikametis Neronas. Tuoj po Klaudijaus laidotuvių Seneka išplatina politinę satyrą, kurią pavadina „Dieviškojo Klaudijaus sumoliūgėjimu“. 56 m. pradžioje Seneka parašė traktatą „Apie atlaidumą“, skirtą Neronui ir susidedantį iš dviejų nevienodos apimties knygų. Tačiau iki 59 m. Romos reikalus už jį tvarkė asmeninės imperatoriaus gvardijos vadas Sekstas Afranijus Buras drauge su Seneka, kuris, be to, rašė Neronui valstybines kalbas, įvairius veikalus. Senekos dėka buvo suvaržyti skundikai ir kyšininkai. Po Nerono valia įvykdyto Agripinos nužudymo 59 m. baigiasi laikotarpis, istorikų vadinamas „puikiuoju penkmečiu“ (quinquennium Neronis). Senekos pastangos suvaldyti Nerono temperamentą nebuvo sėkmingos.

Pasitraukimas iš politikos ir mirtis

62 m. neaiškiomis aplinkybėmis miršta Senekos sąjungininkas Afranijus Buras. Seneka apkaltinamas nesiliaujančiu turto didinimu, Nerono iškalbos pasisavinimu ir imperatoriaus gabumų juodinimu. Sulaukęs 58 m., Seneka pasitraukia nuo valstybės reikalų, užsidaro namie ir pereina į tylią opoziciją Neronui. Jis pasitraukė iš valstybės valdymo ir atsidėjo rašymui.

Galiausiai po šešerių metų 65 m. Seneka įskundžiamas kaip sąmokslininkas prieš imperatorių ir susilaukia filosofo Sokrato lemties. Netikėtai įsivėlęs į rūmų intrigas, apkaltintas suokalbio rengimu, jis gavo įsakymą nusižudyti. Tacito liudijimu, Seneka kartu su žmona Paulina persipjauna rankų venas. Matydamas, jog nesilpsta, o kraujas iš senyvo kūno teka lėtai, paprašo jau seniau paruoštų cikūtos (nuodingosios nuokanos) nuodų. Tačiau Paulina lieka gyva, nes imperatorius įsako sustabdyti kraujavimą ir aptvarstyti žaizdas - ji juk nebuvo pasmerkta ir verta mirties. Tacitas priduria, kad draugams Seneka paliko vienintelį ir brangiausią palikimą - „savo gyvenimo būdą“.

Senekos filosofija ir jos principai

Anėjui Senekai filosofija buvo ne tik pasaulėžiūros formavimo pagrindas, bet ir savotiškas savęs tobulinimo būdas. Jo moralės filosofija teigė, kad dorovingo gyvenimo pradžią lemia griežtumas sau, ištikimybė principams ir artimo meilė. Taip pat Lucijus pripažindavo sielos nemirtingumą, visapusę visos žmonijos lygybę. Politikoje Seneka ieškojo pozityvių laisvos valios raiškos formų. Pabrėždamas saviauklos, tobulinimosi svarbą, svarbiausiu veiksniu Seneka laiko valią: atsikratyti ydų ir tapti doru gali kiekvienas, tam tereikia atkaklaus noro. Valios akcentavimas yra originalus Senekos filosofijos bruožas, skiriantis jį nuo graikų stoicizmo.

Filosofas manė, kad žmogus yra be galo silpnas, tad jam be paliovos reikia priminti, kas dora, o kas ne, kas teisinga, o kas ne. Įsakmiais teiginiais besibelsdamas į žmonių sielas, Seneka vylėsi padedąs šveisti vis atsigaunančių ydų purvą. Šią stojišką etiką, išskyrus leidimą įvykdyti savižudybę, beveik nepakeistą perėmė ankstyvoji krikščionybė. Daugelis Senekos teiginių tapo krikščionybės maksimomis, jų praktinės moralės postulatais.

Seneka iš esmės stojiškas, nors kartais nukrypstama į epikūrizmą, pasitelkiama paskatų iš peripatetikų mokyklų, Platono Akademijos. Jis ragina atsikratyti ydų, siekti aukščiausio gėrio - dorybės: „Ko reikia, kad būtum doras? - Noro“ (80, 4). Daugelyje veikalų laisvuosius ragina savo namuose panaikinti moralinį kito žmogaus pavergimą, vergus laikyti tokiais pat žmonėmis, nebijoti mirties, nesiekti turto, tobulinti sielą, atsikratyti ydų, nesitikėti iš draugystės naudos, džiaugtis galimybe teikti naudą kitam. Visi žmonės suvokiami kaip giminės, su kuriais reikia elgtis švelniai, mat jie turi protą. Reikia siekti žmogaus nepriklausomybės nuo likimo, nusigręžti nuo kasdieninių dalykų ir krypti etinių ir dorovinių apmąstymų link.

Kūrybinis palikimas: filosofiniai traktatai ir tragedijos

Mūsų dienas pasiekė nemažai Senekos tekstų. Rašytojo ir filosofo Senekos veikalai darė didelę įtaką Romos kultūrai.

Filosofiniai darbai ir traktatai

Žymiausi filosofiniai darbai: „Laiškai Lucilijui“, „Apie geradarybes“, „Apie pyktį“, „Apie laimę“, „Apie atlaidumą“. Kiti svarbūs veikalai:

• (63 m.) „Gamtos klausimai“ (Naturales quaestiones) - septynios knygos apie gamtos reiškinius ir Nilo upę (I - meteorai, II - žaibas ir griaustinis, III - vanduo, IVA - Nilas, IVB - debesys, V - vėjas, VI - žemės drebėjimai, VII - kometos).
• (64 m.) „Laiškai Lucilijui“ (Epistulae morales ad Lucilium) - 124 laiškų rinkinys draugui, Sicilijos prokuratoriui Lucilijui, išleisti po autoriaus mirties. Mūsų laikus pasiekė 20 knygų su 124 laiškais, tačiau Aulas Gelijus mini, jog knygų būta ne mažiau 22.
• Filosofinių veikalų - diatribių: „Apie pyktį“, „Apie atlaidumą“, „Apie išminčiaus tvirtybę“, „Apie laimingą gyvenimą“, „Apie apvaizdą“, „Apie poilsį“, „Apie geradarybes“, „Apie sielos ramybę“, „Gamtos tyrinėjimai“, trys Consoliacijos, traktatai apie užuojautą.

Tragedijos

Išliko 10 Senekos tragedijų. Devynios parašytos senovės graikų mitų siužetais: „Medėja“, „Edipas“, „Tiestas“, „Fedra“, „Pamišęs Herkulis“, „Agamemnonas“, „Trojietės“, „Fenikės“, „Etos Herkulis“. Viena tragedija, sukurta Romos istorijos motyvais („Oktavija“), nepriskiriama Senekai. Kai kurie tyrėjai abejoja ir dėl Etos Herkulio autorystės. Tragedijų liko dešimt: „Pamišęs Herkulis“, „Trojietės“, „Medėja“, „Faidra“, „Tiestas“, „Finikietės“, „Oidipas“, „Agamemnonas“, „Etos Herkulis“, „Oktavija“.

Senekos tragedijos parašytos stoicizmo dvasia: jose kritikuojama tironija, pražūtingos aistros, turto ir aukštos padėties siekimas - menki ir nepastovūs dalykai, kalbama apie likimo valdžią, išminčiaus didybę. Būdinga puiki eilėdara, aiški ir skaidri kalbėsena. Joms būdinga retorika: veikėjų monologai yra panašūs į oratorių kalbas, argumentų dėstymas, ginčai ir kalbėjimas jose svarbesni už veiksmus. Svarbiausi herojai apimti kokios nors aistros ir dėl jos žūsta. Seneka detaliai atskleidžia aistras, analizuoja jas, parodo visą jų bjaurastį. Pražūtingiausios aistros: meilė, neapykanta ir mėgavimasis valdžia bei galybe.

Senekos tragedijos turėjo didelės reikšmės Europos dramos pradžiai. Iš Senekos mokėsi dramaturgai É. Jodelle’is, R. Garnier, Chr. Marlowe, T. Kydas, W. Shakespeare’as, P. Corneille’is, J.‑B. Racine’as ir kiti. Jo filosofija nuo Renesanso darė įtaką krikščioniškiems dorybių vaizdiniams, XVI ir XVII a. Seneka buvo vienas skaitomiausių autorių.

Senekos portreto autentiškumas

Istorikas Falio Ursinas 1598 m. atrado paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas keistas biustas. Momentaliai palyginęs jį su Senekos biustais, pradėjo teigti, kad paveiksle Lucijus. Tik 1764 m. Johanas Joachimas Vinkelmanas įrodė, kad portrete „Keturi filosofai“ yra parodytas ne Lucijaus Senekos biustas, o poeto Hesiodo. Šiuo metu nesutarimai tarp mokslininkų nurimo.

tags: #senekos #gimimo #metai

• vaiko burnos kvapo priežastys ir sprendimo būdai
• nuo vaikystės prisiminimų iki šiuolaikinių saldainių popierėlių tradicijų
• Kelias į kūrybiškumą ir emocijas
• Išsamus vadovas apie puodelius kūdikiams mokantis gerti
• Munsono vaidmuo „Anarchijos sūnuose“