Šatrijos Raganos „Sename dvare“: gyvenimo, mirties ir dvasios atspindžiai

Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ yra vienas subtiliausių lietuvių literatūros kūrinių, kuriame per mažosios Irutės pasaulėjautą atsiveria sudėtinga, meilės ir ilgesio kupina tikrovė. „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas. Ne aukštas, bet ilgas ir platus, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstin priėmėjas“, - taip rašytoja pristato erdvę, tapusią dvasiniu prieglobsčiu.

Mamatė: tarp pareigos ir sielos ilgesio

Kūrinio ašis - Mamatės paveikslas. Ji yra jausminga, meniškos sielos, geraširdė, paprastos ir šviesios dvasios moteris. „Mamatė jį suvokia ir mato tokį, koks jis iš tikrųjų yra: negailestingas, žiaurus, pilnas mirties, bet ji jame ieško grožio, poetiškai sugeba jį pamatyti ir bando apie jį pasakyti sau ir vaikams.“

Nors Mamatė jaučia pareigą rūpintis šeima, jos vidinis pasaulis priklauso muzikai ir svajonėms. „Jos sielą tai nukelia į ypatingą euforijos, dvasinio pasitenkinimo būseną. Mamatė taip norėtų praleisti visą gyvenimą - kurdama, muzikuodama.“ Vis dėlto, ji pasirenka tarnystę, nes „nėra vergovė, o tarnystė - mano gyvenimo principas“.

Irusės branda: mirties suvokimas ir gyvenimo laikinumas

Irutė, pagrindinė apysakos veikėja, pasaulį suvokia per neįtikėtinai gilią ir jautrią prizmę. Nors ji tėra aštuonerių metų mergaitė, jos mintys apie būtį atspindi rašytojos autobiografinę patirtį. „Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje“, - svarsto mažoji veikėja.

Mirtis apysakoje nėra tik pabaiga - tai natūralus virsmas. „Iš lėlučių ritos drugiai. Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė - tai žmogaus kūnas, o drugys - siela.“ Irutė mokosi priimti šį ciklą, nors iš pradžių tai kelia baimę. „Kiekvienas žmogus turi mirti. <...> Taip, visi miršta. Tėvelio tėvų jau nebėra, mamatės mamos nebėra - ir mano tėvelių nebebus, o aš pasiliksiu.“

Sodo simbolika: rožės kaip kalba

Sodas „Sename dvare“ tampa vieta, kurioje susipina kasdienybė ir grožis. „Žinai, Irute, tas meilus kvapas - tai rožių kalba.“ Mamatės sodeliai, kuriuose ji augina rožes, simbolizuoja jos pastangas sukurti grožio oazę negailestingame pasaulyje. „Kur bebūtum, į kokią visuomenės dykvietę nepatektum, turi susikurti kad ir mažą, bet žydinčią oazę.“

Bobutė ir pasakų pasaulis

Svarbi dvaro dalis yra bobutė, kuri gyvena tarsi pasakų šalyje. „Įėjus tenai ir tai keistai atmosferai mane apipūtus, rodos man visados, kad jau pasakos neklausau, bet pati 'pasaką darau'.“ Jos kambarys, kvepiantis ajerais ir žolelėmis, su dirbtiniais kiaušinių paukšteliais, yra priešprieša niūriai tikrovei. Bobutės figūra įkūnija senatvės išmintį ir susitaikymą su Dievo valia, kurią ji perduoda vaikams per stebuklingas pasakas apie kaukus, laumes ir dvasias.

Šatrijos Raganos kūryba kviečia ne tik stebėti dvaro gyvenimą, bet ir klausti savęs: kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Atsakymą autorė palieka tarp eilučių - amžinas tikslas turi būti mūsų sielos tobulinimas, nepaisant visų gyvenimo negandų ir nykstančių šešėlių.

tags: #satrijos #ragana #sename #dvarecitatosietuve #esu #gimusi

• Dvejų metų vaikas nekalba: kada ieškoti pagalbos?
• ugdymo, kūrybos ir bendrystės erdvė
• Ar galima vartoti Olynth besilaukiančioms moterims?
• Apie Andriaus Užkalnio šeimą ir tėvystę
• Nėštumo testas: kada daryti