Santykių transformacija po vaiko gimimo: kaip išlaikyti artumą ir įveikti iššūkius

Vaiko gimimas - didžiausias stebuklas ir džiaugsmas kiekvienai porai. Tai ne tik įprasmintos meilės simbolis, tačiau ir naujas gyvenimo etapas tiek vyrui, tiek moteriai. Nors daugelis kūdikio atėjimą į šį pasaulį sieja tik su labai švelniais, romantiškais ir pakiliais jausmais, tačiau visuomenėje vis dažniau girdime ir kitas sąvokas: depresija po gimdymo ar šeimos krizė.

Santykių iššūkiai gimus vaikui yra įveikiami, jei tik pasiryžtame juos spręsti ir sąmoningai puoselėti tarpusavio ryšį. Lektorė Gintarė Jurkevičienė ir psichologė Sigita Valevičienė, ruošiančios šeimas gimdymui bei tėvystei, pasakoja, kaip pora gali spręsti santykių problemas ir kartu įveikti po vaiko gimimo atsiradusį išbandymą.

Kodėl santykiai keičiasi po vaiko gimimo?

Kai šeimoje gimsta vaikas, ypatingai pirmagimis, kiekviena šeima išgyvena krizę. Ir krizė šeimą ištinka nepriklausomai nuo to ar vaikas buvo planuotas ar netyčiukas. Tuo metu šeimoje vyksta kokybiniai pokyčiai. Iš žmonos, draugės, mylimosios, meilužės, gražuolės, darbuotojos, dukros moterys pirmiausia tampa MAMOMIS, o vyrai iš meilužių, draugų, partnerių pirmiausia tampa TĖVAIS. Reikia persidėlioti prioritetus, dienotvarkę, darbų pasidalinimus ir pan. Pokyčiai sukelia didžiulį stresą.

Gimus vaikui dažniausiai poros santykiai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras. Santykiai po vaiko gimimo keičiasi, nes pasikeičiame mes. Kai kažkas keičiasi, sena turi sugriūti, kad pasistatytų nauja. Reikia suprasti, kad nebebus taip, kaip buvo anksčiau.

Tiek moteriai, tiek vyrui gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad ne be jis/ji yra dėmesio centre, kad pasaulis pradeda suktis aplink vaiką. Atsiranda nerimo dėl vaiko, savo ir antros pusės naujo vaidmens atlikimo. Galvoje gali suktis tokios mintys: „Ar aš gera mama?“, „Ar mano vaikui viskas gerai?“, „Ar jis kada nors nustos verkti?“, „Ar aš kada nors išsimiegosiu?“, „Ar jis bus geras tėvas?“, „Ar aš vis dar graži jam?“, „Ar jis ištvers sunkumus?“, „Ar jis vis dar mane myli?“, „Ar aš nepastosiu?“, „Ar gyvenimas kada nors vėl bus toks pat, koks buvo?“.

Svarbu suvokti, kad santykiai nebebus tokie, kokie buvo iki gimus vaikeliui, tačiau tai nereiškia, kad jie bus blogesni. Tiesiog į santykius reikės daug daugiau investuoti, juos puoselėti ir auginti bei augti patiems.

Konfliktai po vaiko gimimo: giliau nei kasdienybė

Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl „smulkmenų“, kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.

Schemų terapija: mūsų praeitis gyvena dabartyje

Pasak J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“, giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą. Pavyzdžiui, jei partneris neprisijungia padėti ar neparodo dėmesio, senoji schema gali suveikti tarsi aliarmas: „Štai, aš ir vėl viena (-as), manęs niekas nemato.“ Tada kyla stiprus emocinis atsakas - ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.

Prieraišumo stiliai: kaip kuriame ryšį

Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius. Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui - nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe.

• Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje.
• Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija.
• Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos.
• Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).

Moters vidinis pasaulis: lūkesčių nutylėjimas ir emocinis perdegimas

Moteris labai keičiasi fiziologiškai, vyksta pokyčiai jos smegenyse. Po vaiko gimimo mes labai sunkiai toleruojame stresą, negebame suvaldyti konfliktų, nes turime labai daug emocijų. Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako.

Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Jei vaikystėje jų emociniai poreikiai buvo ignoruojami ar menkinami, dabar jos gali sunkiai identifikuoti ir įvardyti savo jausmus. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.

Atsiradus vaikui, kažkas santykiuose gali pakisti, atsirasti liūdesio ir nežinomybės. „Visa meilė atrodo perėjo mažylei, mylėtis išvis nenoriu, tai darau vos ne prievartą... Nežinau. Bijau prarasti vyrą“, - dalijasi viena mama. Kitos patirtis irgi rodo, kad po pirmo gimdymo turėjo depresiją, vyras viską darė apart bendravimo ir buvimo su ja. O jai to labai reikėjo. Daugelis moterų būna pavargusios nuo namų ruošos ir rūpinimosi kūdikiu, todėl apie jokius išėjimus ar pasimatymus su vyru net galvoti nenori. Jeigu vienintelė jūsų svajonė šiuo metu yra išsimiegoti - būtent tai ir pasakykite savo vyrui. Mylinčiam vyrui visų pirma bus svarbu, kaip jaučiasi jo moteris, o kai ji jausis pailsėjusi ir linksma - santykiai gerės savaime.

Vyro vidinis pasaulis: tylus spaudimas būti „stipriam“

Visi vyrai jaučiasi nustumti į antrą planą, o ir jiem reikia priprasti prie naujovių, mamos, mano nuomone greičiau pripranta prie mamos pareigų nei vyrai prie tėčio. Žinoma, yra ir išimčių. Tėčiai irgi išgyvena pokytį, bet jis daugiau susijęs su nauja tapatybe. Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta.

Kodėl? Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.

Toliau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinti dažniausi iššūkiai, su kuriais susiduria vyrai ir moterys po vaiko gimimo, ir kaip jie gali pasireikšti:

Kaip atkurti ir puoselėti ryšį po vaiko gimimo?

Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė - keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą. Vyro ir moters santykiams tai nemenkas išbandymas, kurį lengviau įveikti padės keli dalykai. Svarbu nepamiršti maloniai leisti laiką kartu, nes taip gimsta ir vystosi meilė.

Sąmoningas savęs pažinimas - pirmas žingsnis

Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.

Gebėjimas atsisakyti savo individualių poreikių taip pat labai svarbus. Tyrimo autoriai pastebėjo, kad toms poroms, kurių santykiai pagerėjo gimus vaikeliui, būdingas gebėjimas paaukoti savo norus ir poreikius dėl bendros šeimos gerovės. Šeima tampa aukščiausia vertybe. Taip pat svarbu matyti ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Sugebėti pamatyti pasaulį kito akimis - labai svarbi užduotis kiekvienai šeimai.

Atvira komunikacija - ne apie kaltę, o apie artumą

Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos. Gebėjimas dalintis savo jausmais, mintimis ir girdėjimas vienas kito. Nekaltinkite ir nekritikuokite vienas kito. Čia labai padeda „aš“ kalba, pavyzdžiui, „kai tu išeini kiekvieną penktadienį, aš jaučiuosi vieniša ir palikta. Norėčiau, kad mes turėtume kelis penktadienio vakarus per mėnesį kartu. Ką tu apie tai manai?“.

Vietoj: „Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti: „Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“ Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį. Gebėjimas kūrybingai ieškoti sprendimų, kurie iš tiesų tenkina abi puses, reiškia, kad pokalbiai ir susitarimai turi būti nuoširdūs, šeimoje negali būti jokių nutylėjimų, kurie kaupiasi į kažkada sprogsiantį pykčio burbulą.

Maži intymumo gestai - didelė vertė santykiuose

Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiau yra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje, klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“ arba priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“ Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.

Leiskite savo intymiam gyvenimui būti lėtam, švelniam, jautriam. Pažinkite vienas kitą. Moterys labai dažnai nerimauja, ar jos traukia vyrą, su savo pasikeitusiu kūnu. Dėl to labai svarbu, kad vyras parodytų savo meilę ir susižavėjimą.

Rūpinkitės vaikeliu drauge ir dalinkitės atsakomybe

Mielos mamos, neokupuokite vaiko sau, dalinkitės rūpesčiais ir džiaugsmais su partneriu. Jeigu didžiąją dienos dalį vaikas praleidžia su jumis, negalvokite, kad vakare negalės, nenorės ar dar blogiau - nemokės, su mažyliu pabūti ir tėtis. Jūs, tikriausiai, geriau mokate tvarkytis su kūdikiu ir visais jo reikalais, tačiau jūs jau turite patirties! Jeigu tėtis su mažyliu būtų daugiau, jam neabejotinai viskas pavyktų greičiau, tačiau juk čia nėra svarbus greitis. Lėčiau pakeis sauskelnes, ilgiau maudys ar ilgiau dainuos lopšinę - niekas dėl to tikrai nenukentės. Net jei mažylis ir paverks ilgiau - jie susitvarkys. Nei vienam iš tėvų nereikėtų apsiimti rūpinimosi vaiku vienam - tai nenaudinga nei tėvams, nei vaikui. Mažylis turi augti apsuptas abiejų tėvų dėmesiu ir meile, o nuo mažumės būdamas tiek su vienu, tiek su kitu, ateity patirs mažiau nerimo kai mamai reikės nors trumpam išbėgti iš namų.

Tėčiams labai svarbu būti lygiaverčiams. Moterys dažnai labai nori, kad vyras ne lauktų paliepimų, o pats imtųsi iniciatyvos pažaisti su vaiku, jį numaudyti, pasiūlytų mamai išeiti pasivaikščioti vienai ar susitikti su draugėmis.

Susikurkite ritualus, skirtus tik jums dviem

Kai vaikelis paauga ir jį galima kuriam laikui palikti su močiute, seneliu, krikšto mama, aukle, skirkite laiko sau. Tai neturi būti kažkas ypatingo (vakarienė drauge, pasivaikščiojimas, filmo pažiūrėjimas). Tačiau labai gerai, kai tai tampa tradicija. Nes buityje lengva „užsisukti“. Atrasti vienas kitą iš naujo, naujai pamilti ir pažinti - tai meilė, kuri gali surišti visam gyvenimui. Planuokite romantišką laiką pabuvimui dviese, nes progų spontaniškumui gali ir nepasitaikyti. Kurkite naujus ritualus, pvz.: jei iki vaiko gimimo turėjote tradiciją kiekvieną penktadienį eiti į kiną, tai dabar penktadienio vakarą skirkite kino peržiūrai namuose, kai vaikas miega. Dažniau pastebėkite, įvertinkite, pagirkite vienas kitą. Paprastas „ačiū“, „tu esi nuostabi mama“, „tau puikiai sekasi!“ turi stebuklingą galią.

Skirkite kokybiško laiko ir vienas kitam. Santykiai kaip ugnis - tik vis kūrenama ryškiai dega, o paliekama rusenti, galiausiai užgęsta. Nebijokite palikti mažylio seneliams ar kitiems patikimiems žmonėms ir leiskite sau bent kartais pabūti tik dviese ir kitoje, ne namų aplinkoje. Kad ir kaip labai norėtųsi visą laiką būti netoliese mažylio, pasistenkite bent kartais atsiriboti nuo rūpesčių apie kūdikį ir pailsėti. Susiruošti, pasipuošti ir nepertraukiamai žiūrėti vienas kitam į akis, gimus kūdikiui dažnai tampa retenybė, bet esant dideliam norui tikrai gali tapti realybe.

Kol kūdikis yra toks mažas ir gležnas, sunku įsivaizduoti jį suaugusį, tačiau taip neišvengiamai nutiks. Dviese pradėjote gyvenimą su savo vyru, dviese ir liksite, kai užaugs jūsų mažylis. Santykius gerinti reikia kasdien - lepinti ne tik mažylį savo dėmesiu, bet kartu ir lepintis vienas kitu. Nuolatinis pavargęs veidas bus daug labiau suprastas ir užjaustas, jei jis turės aiškų paaiškinimą (net jei jums atrodo, kad priežastis savaime suprantama). Nepalikite vietos neaiškioms ir netikslioms vyro interpretacijoms - būkite suprastos teisingai, išreikškite savo jausmus ir norus pirma netikslių spėjimų. Išgirsti būna tie, kurie kalba.

Naudokitės pagalba ir supaprastinkite buitį

Naudotis pagalba - močiučių, auklių, draugų. Supaprastinti savo buitį, sumažinti tvarkos ir švaros reikalavimus. Nuovargis yra tai, kas tikrai apsunkina visą šeimos gyvenimą. Darbus dirbkite kartu su vyru ir smagiai laiką leiskite kartu, t.y. valgyti gaminkite kartu, namus tvarkykite kartu, o paskui visi eikite į lauką pasivaikščioti, nes taktika vyrą su vežimėlių į lauką, o mama eina kuopti namų, nepasiteisina.

Ieškokite profesionalios pagalbos - brandos ženklas

Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.

Arnas Markevičius veda saviugdos mokymus, asmenines konsultacijas ir naudoja patikrintas tarptautinių santykių ekspertų praktikas. Lektorius yra padėjęs šimtams porų įveikti santykių iššūkius, atkurti tarpusavio ryšį ir puoselėti santykį, kuris būtų įkvepiantis pavyzdys.

Santykių transformacija: nuo įtampos - link artumo

Gimus vaikui, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis „kraštovaizdis“. Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai ir ankstyvo prieraišumo pėdsakai ir neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis.

Intymus ryšys nėra statiškas, jis gyvas. Ir kaip kūdikiui reikia nuolatinio rūpesčio, taip ir santykiui reikia atidaus, švelnaus dėmesio. Kartais mažais žingsniais. Kartais su pagalba iš išorės. Kartais tiesiog išdrįstant pasakyti: „Man sunku. Man tavęs trūksta.“ Porų terapijos praktika rodo, kad santykiai atsitiesia tada, kai partneriai ima jausti emocinį saugumą, kai žino, kad net ir konfliktuose yra girdimi, matomi ir svarbūs. Ir net jei pradžioje būna daug chaoso ar skausmo, tas saugumas gali būti atkurtas: kalbėjimu, buvimu kartu, mažais intymumo momentais.

Savistabos klausimynas poroms: kai gimsta ne tik vaikas, bet ir nauji santykiai

Skirkite sau laiko. Galite atsakyti kiekvienas (-a) atskirai, o vėliau - pasidalinti mintimis be kaltinimų ar vertinimo. Tai nėra „testas“, o kvietimas pažvelgti į save ir vienas kitą su švelnumu.

1. Kaip šiuo metu jaučiuosi mūsų santykiuose? (Pabandyk įvardyti ne tik mintis, bet ir jausmus: artumą, vienatvę, nerimą, saugumą...)
2. Ar jaučiu, kad turiu erdvės būti savimi? Kada paskutinį kartą jaučiausi priimamas (-a) toks (-ia), koks (-ia) esu?
3. Kokio palaikymo man šiuo metu labiausiai trūksta? Ar esu apie tai kalbėjęs (-usi) su partneriu (-e)?
4. Kaip reaguoju, kai jaučiuosi atstumtas (-a) ar nesuprastas (-a)? Ar linkęs (-usi) atsitraukti, supykti, užsisklęsti, pasitraukti į tylą? Iš kur tai man pažįstama?
5. Ką darau, kai matau, kad partneris (-ė) išgyvena sunkumą? Ar sugebu išbūti šalia jo/jos jausmų, ar bandau „taisyt“, kontroliuoti ar atsitraukti?
6. Ką reiškia „būti gera mama / tėčiu“ man asmeniškai? Gal kartais šie vaidmenys nustelbia mano žmogiškus poreikius: poilsio, artumo, švelnumo?
7. Kada paskutinį kartą buvome tiesiog mes dviese, be planų, be pareigų, be vaikų? Kaip jautėmės tada?

tags: #santykiai #su #vyru #po #vaiko #gimimo

• Pripučiamų ratų nauda „Bugaboo“ vežimėliuose
• Išsami informacija apie vaikų globos namų vietų skaičių ir paslaugas
• paauglys nuskendo naktinėje užduotyje
• Produktyvumas ir savijauta dirbant nuotoliu su vaikais
• Konkursai ikimokyklinukams: kūrybiškumo ugdymas