Pramonės revoliucijos lopšys: Didžiosios Britanijos kelias į pasaulio dirbtuves

Pramonės perversmu vadinami ūkinio Europos ir Šiaurės Amerikos gyvenimo pokyčiai, vykę nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. 8 dešimtmečio. Šią epochą žymi pramonės augimas, fabrikinės gamybos atsiradimas ir įsitvirtinimas, mašininės gamybos įsigalėjimas. Pirmą kartą šią sąvoką 1845 m. pavartojo Frydrichas Engelsas savo knygoje „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“. Pramonės perversmas - tai perėjimas nuo rankų darbo prie mašinų, nuo manufaktūrinės gamybos prie fabrikinės. Pramoninis perversmas yra milžiniškų ekonominių ir socialinių pokyčių epocha, prasidėjusi XVIII a. pabaigoje Anglijoje, ir po to žingsnis po žingsnio apėmusi beveik visas Europos žemyno valstybes, Šiaurės Ameriką ir Japoniją. Tai industrializacija ir agrarinių visuomenių virtimas industrinėmis.

Kodėl Pramonės perversmas prasidėjo Didžiojoje Britanijoje?

Pramoninė revoliucija prasidėjo 18 a. antroje pusėje Anglijoje, kuri tuo metu ūkio plėtros tempais pradėjo lenkti Olandiją ir tapo ekonomiškai pažangiausia valstybe. Anglija jau turėjo daug kolonijų, išplėtotą tarptautinę prekybą, iš jos buvo sukaupusi pakankamai finansinių išteklių, būtinų naujoviškai gamybai finansuoti. Stiprus laivynas leido prekiauti su kitomis šalimis. Šalyje buvo gausu akmens anglių, pakankamai darbo jėgos, plati užsienio rinka ir daug laisvo kapitalo. Didžiosios Britanijos gyventojų prieaugis ir žemės ūkio pokyčiai garantavo darbo jėgą.

Dauguma jos gyventojų buvo išauklėti pagal protestantiškas darbo etikos tradicijas. Valstybės politinė sistema buvo liberali, neslopino ekonominio aktyvumo. Anglijoje ypač anksti pradėjo irti luominė visuomenė. Puritonizmas skatino taupyti ir sukauptą kapitalą investuoti į verslą. Pramonės revoliuciją lydėjo ir agrarinė revoliucija, kurios metu įvyko svarbūs buities ir gyvenimo pokyčiai.

Per šias revoliucijas Anglijoje galutinai panaikintos feodalizmo liekanos ir įtvirtinti kapitalistiniai gamybiniai santykiai. Viena svarbiausių prielaidų ta, kad ėmė irti cechų gamyba. Dar XVII a., augant miestams, plečiantis prekybai, susidarė sąlygos Anglijoje panaikinti įvairius luominius apribojimus. Naująjį visuomenės gamybos elementą - mašiną - sudarė trys pagrindinės dalys: variklis, perdavimo mechanizmas ir darbinė mašina.

Technologiniai proveržiai ir nauji išradimai

Tekstilės pramonės revoliucija

Pramonės perversmas visiškai pakeitė pagrindines to meto pramonės šakas - tekstilę, metalurgiją ir energetiką. Pradžia perversmui buvo duota smulkiais išradimais Anglijos Lankašyro grafystėje. Viena svarbesnių aplinkybių - 17 a. viduryje padidėjusi Anglijoje gaminamų vilnonių ir lininių audinių konkurencija su atvežtiniais medvilnės gaminiais. Konkurencinėje kovoje svarbus įvykis buvo 1764 m. J. Hargreaveso mechaninių audimo staklių išradimas, kuris dažnai ir laikomas pramoninės revoliucijos pradžia. Jo staklės buvo varomos žmogaus raumenų jėga. 1767 m. Ričardas Arkraitas išrado verpimo mašiną, kuria vienas darbininkas vienu metu galėjo verpti 20 siūlų. 1769 m. R. Arkwrightas užpatentavo audimo stakles, varomas vandens rato. Audinių gamyba padidėjo kelis kartus, bet jų kokybė dar buvo prasta. 1775 m. S. Cromptono sukonstruotomis patobulintomis audimo staklėmis austi audiniai buvo ploni ir stiprūs.

Greitaeigės šaudyklės su šovos įtaisu išradimas 1733 m. (John Kay) paspartino darbą audėjams, bet perversmas audimo srityje prasidėjo tik XVIII a. pabaigoje, kai Edmundas Cartwrightas 1785 m. sukonstravo pirmąsias mechanines audimo stakles, kurias 1792 m. dar patobulino. Anglijos audimo pramonei nebegalėjo prilygti niekas, jos audiniais praktiškai be konkurencijos pradėta prekiauti visose pasaulio išsivysčiusiose šalyse.

Garo mašinos era

Tuo metu įvyko svarbių pokyčių ir energijos išteklių srityje: kurui plačiai pradėta naudoti anglis. Iš anglių pradėjus išgauti koksą atpigo geležies gamyba. Daugėjo anglių kasyklų, iš kurių reikėjo išpumpuoti vandenį. Šį poreikį geriausiai tenkino Glazgo universiteto laboranto Džeimso Vato 1769 m. sukonstruotas garu varomas stūmoklinis variklis. Jis palengvino anglių išgavimą iš gilių šachtų. Variklio išradimas ne tik paspartino senųjų verslų plėtrą. Visas audimo operacijas atlikdavo garo mašinos, kurias Džeimsas Vatas 1769 m. labai patobulino ir užpatentavo.

Transporto revoliucija

Prasidėjo perversmas transporte. Susisiekimo ir transporto galimybes kiek pagerino dar XVIII a. pab. Anglijoje pradėti sparčiai kasti vandens kanalai, kuriais plaukiojo laivai, tempiami arklių. 1802 m. Paryžiuje amerikietis Robertas Fultonas pastatė bandomąjį laivelį su garo varikliu. Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas jis pastatė laivą (varomą J. Watto gamykloje pagaminto variklio), kuris 1807 m. išplaukė į pirmą reisą Hudsono upe. 1817 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje garlaivių jau buvo šimtai, 1830 m. pradėjo veikti pirmoji reguliari transatlantinė laivybos linija.

19 a. pradžioje pradėti bandymai sukurti garu varomą vežimą. 1815 m. anglų inžinierius Džordžas Stefensonas sukūrė pirmąjį garvežį. Tais metais jis sukonstravo pirmąjį garo varomą garvežį, o 1825 m. pagal jo projektą buvo nutiesta pirmoji geležinkelio linija. 1829 m. nuo Mančesterio iki Liverpulio buvo nutiestas geležinkelis. Anglijoje bei kitose šalyse netrukus prasidėjo karštligiškas geležinkelių tiesimas. Geležinkelis, pirmiausia, pasitarnavo kasybai. Geležinkelis pagyvino pramonės plėtrą, sumažino transporto išlaidas, panaikino regionų izoliaciją, padėjo susidaryti nacionalinėms rinkoms. Ypač svarbu buvo tai, kad geležinkelis labiausiai pakeitė tradicines žmogaus gyvenimo formas, jis sudarė galimybes žmonėms masiškai persikelti iš vienos vietos į kitą.

Svarbiausi mokslo ir technikos išradimai Pramonės perversmo metais

Antrosios ir trečiosios bangos inovacijos

Ieškant vis grynesnės ir tvirtesnės geležies, buvo vystoma ketaus ir plieno gamyba. 1856 m. seras Henry Bessemeras užpatentavo konverterinį plieno gamybos būdą. Po to aukštos kokybės plienas galėjo būti lydomas daug pigiau ir gausiau. Plienas ne taip rūdijo kaip geležis, buvo patvaresnis ir lengviau apdorojamas, todėl jis buvo labai plačiai pritaikytas geležinkelio bėgiams tiesti, laivams, tiltams, dangoraižiams, traukiniams statyti, mašinoms gaminti. Nuo XIX a. vid. kaip energijos šaltiniai pradėtos naudoti nafta ir elektra. XIX a. 8 dešimtmetyje išradus elektrolitinį būdą, iš kriolito bei aliuminio oksido lydalo pradėtas gaminti aliuminis. Vystėsi susisiekimo, komunikacijų technika. XIX a. II pusėje pradėta naudoti elektra bei ją naudojantys prietaisai.

Visuomenės ir ekonomikos transformacija

Demografiniai pokyčiai ir urbanizacija

Pramonės perversmo, neatpažįstamai pakeitusio žmonijos gyvenimą, prielaidų reikia ieškoti XVIII a. pr. Europos žemyno valstybėse cechų apribojimai galutinai buvo panaikinti per Napoleono karus, įvedus prancūzų civilinį kodeksą. Toks spartus gausėjimas nebūtų buvęs įmanomas, jei tų žmonių nebūtų buvę galima išmaitinti. Žmonės, išsekę nuo menko maisto, gyveno nešvariai, nežinojo priežasčių, kodėl plito įvairios ligos. Žmonės nebesilaikė nustatytų draudimų ir tuokėsi nepaisydami apribojimų. Be to, ir darbą jie galėjo susirasti ne tik ūkyje ar amatininko dirbtuvėje, bet ir manufaktūroje, besikuriančiuose fabrikuose.

Pasaulyje stebimas „Demografinis sprogimas“ - žmonių skaičiaus staigus augimas. Nuo 1800 iki 1850 m. gyventojų padidėjo nuo 188 mln. iki 267 mln., t.y. 40%. Pažanga žemės ūkyje sudarė sąlygas geriau maitintis. Sparčiai gausėjant žemės ūkio produkcijai, buvo galima išmaitinti daugiau žmonių. Stambūs žemės savininkai, norėdami gauti kuo didesnį pelną, išauginti kuo gausesnį derlių, įdiegė naujus darbo metodus, ėmė auginti naujas technines kultūras: cukrinius runkelius, rapsą, bulves. Buvo tobulinama žemės ūkio technika, nors kuliamoji mašina išrasta tik 1830 m., o dar po ketverių metų - pjaunamoji.

Atsiradus fabrikams, centruose išaugo darbo jėgos paklausa, į juos ėmė keltis gyventojai iš aplinkinių kaimų. Teritorijos sparčiai miestėjo, miestai plėtėsi, didėjo jų įtaka. Mažėjo kaimo ir daugėjo miesto gyventojų. Didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime - tai vadinama urbanizacija. Urbanizacija vertė keisti miestų gyvenimo, buities, higienos įpročius, plėtoti ir finansuoti medicinos mokslą. Pramoninė gamyba leido sparčiai pritaikyti mokslo išradimus buities reikmenų gamybai.

Naujos socialinės klasės ir kapitalizmas

Mašinų masinis naudojimas pakeitė darbo organizavimo principus, ilgainiui - ir visuomenės socialinę struktūrą. Gamyba iš labiau individualios tapo labiau kolektyvinė. Iš samdomo darbininko buvo reikalaujama ne tiek meistriškumo, kiek standartinių operacijų atlikimo. Toks žmogus negalėjo tapti savarankišku gamintoju, jis buvo pririštas prie kapitalo savininko.

Pramonės perversmo metu susidarė dvi naujos visuomenės klasės: buržuazija ir samdomieji darbininkai. Buržuazija - tai turtingi miestiečiai, naudojantys samdomąjį darbą (kapitalistai, verslininkai), kurie valdė pramonę, bankus, finansus. Turtėjo fabrikų savininkai - kapitalistai (buržuazija). Didėjo jų vaidmuo visuomenės gyvenime. Daugėjo samdomųjų darbininkų (proletariato).

Kapitalizmas - socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Formavosi kapitalistinė sistema. Taip pat atsirado vidurinė klasė (tarnautojai, gydytojai, smulkūs verslininkai, teisininkai, menininkai, valdininkai).

Darbininkų judėjimas ir socialinės kovos

Darbininkų judėjimo iškovojimai sudarė prielaidas masinei kultūrai susiformuoti. Masinė kultūra - populiarioji kultūra, prieinama ir suprantama plačiam vartotojų ratui. Pramonės perversmu vadinami ūkinio Europos ir Šiaurės Amerikos gyvenimo pokyčiai, sukūrę moderniąją visuomenę.

Kai mašinų diegimas ir samdomasis darbas tapo visuotiniu, darbininkai į tai reagavo skausmingai. Jau 1779 m. 8 tūkst. darbininkų Anglijoje atakavo fabriką ir sudegino jį iki pamatų, sukildami prieš gerokai efektyvesnes mašinas. Į gamybos procesą buvo įtraukti ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai, kurių darbas buvo daug mažiau mokamas. Dėl to sparčiai didėjo vaikų mirtingumas. Profsąjunga - organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius. Profsąjungos siekė daugiau teisių. Streikas - darbininkų ar tarnautojų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai nepatenkins reikalavimų. Prasideda įvairūs moterų judėjimai. XIX a. vid. sustiprėjo moterų kova už politines teises, stebimos moterų emancipacijos užuomazgos. Pasikeitė požiūris į moterį.

Imperializmas ir pasaulinė įtampa

Pramonės revoliucijos metais išaugo žaliavų poreikis. Tai viena imperialistinės politikos priežasčių. Imperializmas - politika; pažiūros, pateisinančios svetimų teritorijų grobimą, valdymą ar bent kontroliavimą savanaudiškais tikslais. Kolonializmas - politika, kurios pagrindinis bruožas - kolonijų grobimas, steigimas. XIX a. pabaigoje pramoninės Europos valstybės, JAV, Japonijos, Rusijos valstybės virto kolonijinėmis imperijomis. Kova dėl kolonijų didino įtampą, skatino ginklavimosi varžybas. Svarbūs mokslo ir technikos pasiekimai brandino militaristines nuotaikas.

Pramonės perversmo plitimas ir tolesnė industrializacija

Pramoninė revoliucija įvairiose šalyse vyko skirtingai. Pirmiausiai pramonės revoliucija plinta Anglijoje, iš čia ji plito į Vakarų Europą, paskui pasiekė JAV, Japoniją, Rusiją. Pramonės perversmas, arba industrinė revoliucija - pokyčiai gamybos technologijoje bei organizacijoje, kurių metu buvo pereita nuo manufaktūrinės prie stambiosios mašininės gamybos.

Didžiojoje Britanijoje perversmas įvyko XVIII a. 7 dešimtmetyje - XIX a. 3 dešimtmetyje, Prancūzijoje - XVIII a. pabaigoje - XIX a. 6 dešimtmetyje, Vokietijoje - XIX a. pr. - XIX a. 7-8 dešimtmečiuose, Italijoje - XIX a. 5 dešimtmetyje - XIX a. pabaigoje, didžiojoje dalyje Rytų Europos šalių - XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Antroji industrializacijos banga iškėlė Vokietiją ir JAV. Trečioji industrializacijos banga palietė Italiją, Rusiją, Skandinavijos ir kitas Europos ir Azijos valstybes. Labiau atsilikusiose šalyse pramonės revoliucijos priežastys buvo ne tiek vidinės, kiek išorinės (būtinybė įveikti ekonominį ir karinį atsilikimą), dėl to čia procesai buvo greičiau vyriausybių suplanuoti, nei spontaniški.

Pramonės revoliucija XIX a. vid. pasiekė ir JAV. Kilusi aukso karštinė vertė naikinti vergovę pietinėse valstijose. Tai sukėlė JAV Pilietinį karą (1861-1865 m.). Po jo vergovė buvo panaikinta. Vėliau pramonės revoliucija pasiekė Rusiją: tik XIX a. vid. šioje šalyje pravestos reformos, 1861 m. panaikinta baudžiava. Tai atvėrė šalį pramonės revoliucijai. Paskui ją sekė pramonės revoliucijos įtakoti pokyčiai: tautiniai sąjūdžiai, darbininkų judėjimas. 1905 m. Rusijoje kilo revoliucija. Jos pradžia - Kruvinasis sekmadienis. Rezultatas - Spalio manifestas, kuriuo caras pasižadėjo šaukti Dūmą.

1830 m. prieš reakciją ir absoliutizmą Europoje kilo politinių revoliucijų banga. Jos rezultatas - daug kur pradėjo formuotis parlamentarizmas. Europoje stebimas partijų atsiradimas. 1848-1849 m. nauja revoliucijų banga Europoje kėlė ne tik ekonominius, politinius reikalavimus vyriausybėms, bet buvo iškelta ir tautų apsisprendimo teisė. XIX a. antra pusė vadinama Tautų pavasariu - šiuo laikotarpiu vyko nepriklausomų valstybių kūrimasis Balkanuose; Italijos vienijimo procesas; Vatikano įkūrimas; Prūsijos karai vienijant Vokietiją; Austrijos tautų nacionaliniai sąjūdžiai ir Austrijos-Vengrijos paskelbimas; Vokietijos suvienijimas (1871 m.); sionizmo judėjimas.

Ketvirtoji Pramonės revoliucija: dabartis ir ateitis

Pirmoji pramonės revoliucija, kuri prasidėjo XVIII a. pabaigoje ir kurios pagrindiniai varikliai buvo garo mašina bei mechaninis verpstas, reikšmingai padidino išsivysčiusių pasaulio ekonomikų augimą. Iki pirmosios pramonės revoliucijos ekonominio augimo, kaip mes jį suprantame šiandien, apskritai nebuvo. Antroji pramonės revoliucija, prasidėjusi XX a. pradžioje atsiradus konvejerinei gamybai, augimo tempą padidino dar labiau. Išsivysčiusios ekonomikos didžiausią augimo pagreitį įgavo praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje, prasidėjus trečiajai pramonės revoliucijai. Tačiau ekonomikos augimo tempas išsivysčiusiose valstybėse jau kelis dešimtmečius yra išsikvėpęs.

Ketvirtoji pramonės revoliucija pamažu tampa burtažodžiu ir vis labiau kaitina didžiųjų pasaulio pramonės bendrovių vaizduotę. Ji iš esmės reiškia vertės ir tiekimo grandinių skaitmeninimą, o šio proceso centre atsiduria išmanioji gamykla. Išmaniojoje gamykloje visi gamybos procese naudojami daiktai (komponentai, įrenginiai) sujungiami į vieną tinklą (daiktų internetą), kurį valdo autonomiškai veikiančios sistemos (robotai, algoritmai).

Nors Lietuvoje investicijos į robotus, turinčius dirbtinio intelekto ypatybių, dar nėra populiarios, pasaulyje tokių investicijų sėkmingų pavyzdžių yra ne vienas. Neatskiriama 4-osios pramonės revoliucijos dalis yra didžiųjų duomenų naudojimas analizuojant, optimizuojant ir planuojant įmonės veiklą. Didieji duomenys jau šiandien plačiai naudojami mažmeninės prekybos, finansų sektoriuose, tačiau ne gamybos srityje. Ketvirtosios pramonės revoliucijos sprendimai leidžia gerokai efektyviau valdyti defektus ar įrangos gedimus. Pasitelkus integruotus jutiklius ir didžiuosius duomenis, operacinė sistema pati gali prognozuoti, kada kuris įrenginys suges, ir iškart užsakyti naują detalę ar įrenginį, taip pat autonomiškai šalinti defektų turinčius gaminius.

Ketvirtoji pramonės revoliucija kyla ne tik iš būtinybės sutaupyti, bet ir dėl vis didesnio vartotojų spaudimo kurti suasmenintus produktus. 4-oji pramonės revoliucija suteikia galimybių suasmenintus produktus gaminti su itin mažomis papildomomis sąnaudomis. Kaip parodė „McKinsey“ tyrimas, praėjusiais metais JAV įmonės 17 proc. savo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės veiklos biudžeto investavo į 4-osios pramonės revoliucijos sprendimus. Ši dalis Vokietijoje ir Japonijoje buvo atitinkamai 13 ir 10 procentų.

Minėti tyrimai parodė ir tai, kad 4-oji pramonės revoliucija aktualesnė komponentų tiekėjams nei galutinių produktų gamintojams. Kaip ne kartą yra užsiminę tokių bendrovių kaip „Siemens“ ar „ThyssenKrupp“ atstovai, skaitmeninis susikalbėjimas su tiekėjais ilgainiui bus būtina bendradarbiavimo sąlyga, o tie tiekėjai, kurie nebus pakankamai skaitmeninęsi, paprasčiausiai bus išmesti iš tiekimo grandinės. Anot „PwC“, iki 2020 m. Europos gamybos įmonės į 4-osios pramonės revoliucijos sprendimus kasmet investuos maždaug 3 proc. savo apyvartos, arba po 140 mlrd. eurų. Vokietijoje investicijos bus dar didesnės ir sieks 5 proc. apyvartos, arba 90 mlrd. eurų.

Jei Lietuvos gamybos įmonės nori neatsilikti nuo 4-osios pramonės revoliucijos ir būti bent jau vidutiniokės, jos kasmet turėtų investuoti 380 mln. eurų. Kaip parodė Europos Komisijos parengtas Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksas, Lietuva lenkia ES vidurkį pagal informacinių technologijų (IT) potencialą. Turime ne tik gerą IT infrastruktūrą, bet ir gerų IT specialistų. Tiesa, pagal IT srityje darbinamų žmonių skaičių vis dar esame paskutiniai ES, nors šių specialistų paklausa šiandien bent keliais tūkstančiais viršija pasiūlą. Todėl, tinkamai sutvarkius švietimo sistemą ir išnaudojus esamą IT infrastruktūrą, atsirastų visos galimybės nepražiopsoti vis labiau įsibėgėjančio 4-osios pramonės revoliucijos traukinio.

tags: #salis #pramones #revoliucijos #lopsys

• Kaip apskaičiuojama motinystės išmoka Lietuvoje
• Kaip sudaryti dienotvarkę 2-mečiui
• Partnerystė su LTvaikas
• Atsirūgimas ir atpylinėjimas kūdikio pirmajame mėnesyje
• Iššūkiai ir sprendimai darželyje