Kybartų krašto dailininkų palikimas

Kybartai, nedidelis miestas, gali didžiuotis išugdęs ne vieną talentingą menininką.

Šiame straipsnyje apžvelgsime kelių žymių dailininkų, gimusių Kybartuose, gyvenimą ir kūrybą.

Isakas Levitanas

Vilkaviškio rajone, Kybartuose, stovi paminklas garsiam žydų kilmės dailininkui I. Levitanui.

Iš to­li­mes­nių vie­tų į Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­jų at­vy­kę lan­ky­to­jai di­džiai nu­stem­ba su­ži­no­ję, kad gar­sus dai­li­nin­kas pei­za­žis­tas Isa­kas Le­vi­ta­nas yra gi­męs Ky­bar­tuo­se.

Ieš­ko­da­mas I. Le­vi­ta­no gy­ve­ni­mo Ky­bar­tuo­se duo­me­nų, Kraš­to mu­zie­jus už­mez­gė kon­tak­tus su I. Le­vi­ta­no na­mo-mu­zie­jaus Ple­so mies­te (Iva­no­vo sri­tis) dar­buo­to­jais.

Ne­se­niai su­lau­kė­me šio mu­zie­jaus di­rek­to­rės Ol­gos Vik­to­rov­nos Na­sed­ki­nos laiš­ko, ku­ria­me ji kvie­čia mus at­va­žiuo­ti į Ple­są ir pa­ma­ty­ti ori­gi­na­lius I. Le­vi­ta­no dar­bus.

1888-1890 m. va­sa­ro­mis I. Le­vi­ta­nas su sa­vo su drau­gais dai­li­nin­kais at­va­žiuo­da­vo iš Mask­vos į Ple­są ir čia kur­da­vo.

Ple­so mu­zie­jaus di­rek­to­rė ra­šo, kad dai­li­nin­ko se­sers Te­re­zos pa­li­kuo­nys gy­ve­na Mask­vo­je, Pa­ry­žiu­je, Bor­do, Lon­do­ne.

Pa­ti O. V. Na­sed­ki­na no­rė­tų ap­lan­ky­ti Ky­bar­tus, I. Le­vi­ta­no gim­ti­nę.

Tai bū­tų me­džia­ga kny­gai ar tu­ris­ti­niam va­do­vui, ke­liau­jant gar­sio­jo dai­li­nin­ko gy­ven­to­mis vie­to­mis.

Gal­būt be­si­mez­gan­ti drau­gys­tė tarp dvie­jų mu­zie­jų atei­ty­je duos gra­žių vai­sių.

Geros valios fondas džiaugiasi galėdamas ne tik paremti, bet ir pristatyti II-ąjį tarptautinį tapybos plenerą, skirtą pagerbti žymų žydų kilmės peizažistą Isaaką Levitaną ir jo kūrybą.

Plenero idėja - populiarinti žymaus dailininko, Isaako Levitano kūrybą ir atskleisti žymių žydų tautos menininkų kūrybą ir jų indėlį į Lietuvos kultūrą.

Dailės kūriniai - universali komunikacijos priemonė, ypač paranki tarptautiniams mainams.

Gebant stebėti, išgyventi, suvokti meno kūrinius ir dalyvauti kūrybos procese, tenkinamas žmogaus meninio pažinimo interesas, didinamas sąmoningumas, išplečiamos jo pasaulio suvokimo ribos.

2010 m. įgyvendinus projektą „Dailininko I. Levitano 150-čio pagerbimas Vilkaviškyje ir Kybartuose“ kilo idėja organizuoti tapybos plenerą, skirtą dilininkui I. Levitanui ir jo kūrybai, kuris taptų tradiciniu.

2014 m. įvykęs tarptautinis pleneras buvo skirtas būtent jam.

2015 m. tapybos plenere bus remiamasi I. Levitano kūryba, nes jo kultūrinis palikimas yra svarbus tiek lietuvių, tiek rusų tautybės žmonėms.

Sekant ,,levitaniška“ tradicija - kurti betarpišką kūrėjo ir gamtos santykį, atvaizduoti nuotaikos peizažą - bus tapoma gamtoje.

Kūrybiniams ieškojimams sąmoningai pasirenkama vis kita Vilkaviškio krašto vietovė.

Fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka tapo pagrindiniu menininkų įkvėpimo šaltiniu.

Šiam tikslui pasirinktos vaizdingos Bartninkų aplinkės, kurios atspindi Suvalkų kalvyno kraštovaizdį.

Įgyvendinus projektą, sukurtais darbais bus puošiama Geros valios fondo būstinė, Kybartų seniūnija, vaikų ir senelių globos namai, kultūros centras, Barczewo kultūros ir turizmo centras, Gusev istorijos muziejus, meno mokykla ir kitos viešos erdvės.

Visa tai turės ne tik estetinę funkciją, bet ir bus užtikrintas meno prieinamumas įvairioms socialinėms grupėms.

Gimė 1860 m. rugpjūčio 30 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Iki 1870 m. pradžios Kybartuose, netoli stoties, gyveno nedidelė Levitanų šeima.

Šeimos galva Ilja Levitanas, rabino sūnus, smulkus geležinkelio tarnautojas, matyt, vertėsi nelengvai, nes tais metais šeima visam laikui paliko Kybartus ir išvažiavo į Maskvą.

I. I. Le­vi­ta­nas gi­mė 1860 me­tais pran­cū­zų kal­bos mo­ky­to­jo šei­mo­je, lan­kė Ky­bar­tų pra­di­nę mo­kyk­lą.

1870 m. bū­si­mo­jo ta­py­to­jo šei­ma per­si­kė­lė į Mask­vą.

1873 m. Isakas Levitanas įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, kurioje nuo 1871 m. jau mokėsi brolis Avelis Levitanas.

1873-1885 m. mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, nuo 1898 m. dėstė joje.

1875 m. mirus motinai ir sergant tėvui, dailės mokykla, kaip daug pasiekusius mokinius (Avelį ir Isaką), rėmė finansiškai, o 1876 m. nebereikalavo pinigų už mokslą dėl prastos materialinės šeimos padėties.

1877 m. mirė tėvas.

Mokykla toliau rėmė brolius dailininkus.

1885 m. I.

1889-1890 m. I. Levitanas lankėsi Prancūzijoje ir Italijoje.

Vėliau grįžo į Maskvą, bet 1892 m. dėl religinės situacijos turėjo persikelti gyventi į Tverės, vėliau - į Vladimiro guberniją.

Nuo 1891 m. Kilnojamųjų dailės parodų draugijos, nuo 1897 m. grupuotės „Miuncheno secesija“ narys.

1898 m. I. Levitanas pradėjo dėstyti tapybą Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje, jam suteiktas akademiko vardas.

1896 m. perserga šiltine, sušlubuoja širdis.

Dirba intensyviai, kaip ir pirma, bet pagausėja vakaro peizažų („Audrota diena“ 1897, „Sutemos“ 1899, „Mėnesienos naktis“ 1897, „Dargana“ 1899 ir kt.)

1897 m. išrenkamas į Meno akademiją.

Dažnai apsilanko Vilniuje.

1900 m. pavasarį sugrįžta iš Paryžiaus į savo vasarnamį Chimkų priemiestyje prie Maskvos, kur dirba su savo mokiniais.

1900 m. su mokiniais tapydamas etiudus peršalo ir mirė.

Mirties data: 1900 m. rugpjūčio 4 d.

Mirties vieta: Maskva

Veikla: Tapytojas, peizažistas

Pasak menotyrininkų, Isakas Levitanas - vienas žymiausių to metų Rusijos imperijos peizažistų, puikus koloristas.

Sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, vadinamųjų nuotaikos peizažų („Rudens diena. Sokolnikai“1879, „Tiltelis. Savvino slabada“ 1883).

Nutapė peizažų su cerkvėmis, kuriuose šventyklų pastatai darniai įsilieja į gamtą („Vakaro varpas“ 1892), simbolizuoja žemiškąjį mirtingumą („Prie akivaro“, „Vladimirka“, abu 1892, „Ties amžinuoju atilsiu“ 1894).

Brandžiojo laikotarpio kūriniuose paprastas peizažo motyvas paverčiamas archetipiniu Rusijos vaizdu („Beržų giraitė“ 1889 m.), vėlyvojo laikotarpio paveiksluose žymi kolorito kaita („Ežeras. Apie I. „Auksinis ruduo. „Ežeras.

Daugiausia dėmesio I. Levitanas skyrė Rusijos gamtai, jos grožiui ir melancholijai.

Jis - vienas žymiausių to meto Rusijos peizažistų, puikus koloristas, sukūręs daugiau nei 1000 tapybos darbų, akvarelių, pastelių, iliustracijų ir piešinių.

I. Levitanas nesistengė kaip romantikai dailinti praeities, o vaizdavo dabartį tikroviškai, siekdamas atskleisti visą informaciją, kurią gali suteikti aplinka su savomis smulkmenomis, detalėmis, spalvų įvairove.

Pasak VDA profesorės, I. Levitanas kitų tapytojų buvo vadinamas auksiniu berželiu.

Nepaisant tokio niūroko kolorito, vaizdas užburia.

Jis tiesiog užburia begaline erdve ir ramybe.

Paveikslas taip ir vadinasi - „Ties amžina ramybe“.

Jis vadinamas rusiškiausiu visų laikų peizažu.

Dailės istorikė primena, kad Levitano vardas tarp Rusijos dailininkų buvo sutinkamas nevienareikšmiškai jau vien dėl dailininko tautybės.

Anaiptol ne visi amžininkai norėjo sutikti, kad Levitanas gautų rusų ir Rusijos tapybos meistro vardą.

Jis buvo žydas.

Jo jaunystės ir brandos metais žydams caro imperijoje anaiptol nebuvo lengva gyventi.

Nors buvo stiprus antisemitizmas, amžininkai anksti pastebėjo ir pamėgo I. Levitaną.

Tarp jo gerbėjų buvo tiek besiformuojančio Rusijoje buržuazijos sluoksnio atstovų, tiek dvarininkų, tiek intelektualų.

Jį globojo turtingas mecenatas Sergejus Morozovas.

Įdomu tai, kad taip pat Morozovo globojamas dailininkas Valentinas Serovas nutapė labai plačiai žinomą Levitano portretą.

Iš šito atvaizdo matome, kad Levitanas buvo įspūdingo grožio vyras.

Natūralu, kad jis patyrė nemažai audringų meilės istorijų, ir tos istorijos yra papasakotos, aprašytos ne vien memuarinėje literatūroje, bet tapo ir grožinės literatūros kūrinių pagrindu, įkvėpė ir Antoną Čechovą.

Dėl to ten net tam tikrų konfliktų tarp jo ir Levitano yra kilę.

VDA profesorė apgailestauja, kad I. Levitano gyvenimas buvo trumpas.

Dailininkas, savo esybe sujungęs tris tautas, mirė 1900 m. ir palaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse.

1977 m. sausio 25 d. Kybartuose atidengtas paminklinis I. Levitano biustas.

2015 m. pažymint iš Kybartų kilusio garsaus dailininko peizažisto Isaako Levitano kūrybinę sėkmę rugsėjo 4 d. vyko dailininko 155-ųjų gimimo metinių paminėjimas Kybartų miesto parke.

Faktai apie Isaką Levitaną

Gimimo data: 1860 m. rugpjūčio 30 d.

Gimimo vieta: Kybartai, Vilkaviškio apskritis

Avelis Levitanas

Avelis Levitanas (rus. А́вель (Адо́льф) Ильи́ч Левита́н, Авель-Лейб Левитан) (1859 m. Kybartuose, Rusijos imperijoje - 1933 m. Kryme, Tarybų Sąjunga) - lietuvių ir rusų dailininkas, vyresnysis Isako Levitano brolis.

Gimė 1859 m. Kybartuose, išsilavinusių, tačiau neturtingų žydų šeimoje.

Tėvas dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas Kaune, o vėliau dirbo vertėju statant geležinkelio tiltą Kybartuose.

Apie 1870 m. šeima persikėlė gyventi į Maskvą.

1871 m. įstojo į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą.

Studijavo pas žymius to meto dailininkus Vasilijų Perovą, Aleksejų Savrasovą, Vasilijų Polenovą.

1878 m. Levitanas daug kūrinių nutapė su akvarele, tapė portretus, peizažus.

1882-1886 m. dirbo kelių didžiausių Rusijos imperijos žurnalų iliustratoriumi.

1902 m. sukūrė ir pastatė paminklą ant savo brolio Isako kapo.

Mirė 1933 m. Kryme.

Adolfas Valeška

Adolfas Valeška gimė 1905 m. kovo 11 d. Kybartuose.

Tapytojas, vitražistas, dekoratorius, scenografas, meno bei kultūros tyrinėtojas, dailės kritikas, bažnytinio meno saugotojas, moderniosios bažnytinės dailės pradininkas.

Priklausė jaunajai lietuvių modernistų dailininkų kartai, savo kūryboje modernizmo atradimus jungusiai su lietuvių liaudies meno, tautiškumo idėjomis.

1928 m. baigė tapybos studijas pas Justiną Vienožinskį Kauno meno mokykloje.

Tobulinosi Romoje, Paryžiuje, Berlyne.

To meto kūriniai ekspresyvūs, apibendrintų formų, spalva pasitelkiama nuotaikai išreikšti.

Paskatintas dėstytojų, pradėjo rinkti senienas, meno dirbinius, tautodailės darbus, domėtis bažnytinio meno dirbiniais ir kt.

Surinktus eksponatus dovanojo Kauno M. K. Čiurlionio galerijai.

1928 m. Kaune įsteigęs nuosavą bažnytinio meno studiją, pradėjo dirbti bažnyčių dekoratoriumi.

1930-1933 m. vadovavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijai, siekusiai atsisakyti akademizmo, ieškojusiai modernios dailės išraiškos.

Rašė dailės kritikos straipsnius į „Naująją Romuvą“, „Ateitį“, „Lietuvos aidą“, „Draugą”, „Vilniaus balsą”.

1935 m. tapo Bažnytinio meno muziejaus Kaune direktoriumi, parengė leidinį „Bažnytinio meno muziejus“.

1939-1944 m. vadovavo Vilniaus dailės muziejui.

To meto A. Valeškos kūryba eksponuota ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: tarptautinėse dekoratyviojo meno parodose Paryžiuje 1935 m., Berlyne 1937 m., pastarojoje dailininkas įvertintas medaliu už Lietuvos paviljono įrengimą.

Savitą kūrybos braižą formavo impresionizmo, postimpresionizmo ir ekspresionizmo stilistikos.

Tapė portretus, peizažus ir natiurmortus, kuriems būdinga lyriška nuotaika, subalansuota kompozicija, sodrus koloritas.

1944 m. dailininkas pasitraukė į Vokietiją, Freiburgą, čia 1946 metais buvo pakviestas vadovauti Tapybos katedrai Freiburgo dailės ir amatų mokykloje, kurią įkūrė kitas iškilus XX amžiaus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

1949 metais Adolfas Valeška emigravo į JAV, kur 1951 m. įsteigė dekoratyviojo meno studiją Čikagoje.

Kūrė vitražus, mozaikas, keramikos darbus įvairių konfesijų maldoms namams, dekoravo visuomeninės paskirties pastatus.

1954-1956 m. Čikagos dailės institute dėstė vitražą.

Nuo 1984 m. gyveno Indianoje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. dailininkas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune.

Mirė 1994 m. gegužės 11 d.

Už meninius nuopelnus visuomenei dailininkas įrašytas garbingų asmenų sąraše Čikagoje 1972 m. išleistoje knygoje „Personalities of the West and Midwest”.

Už nuopelnus Lietuvai jo pavardė įrašyta Kybartų žymiausių žmonių sąraše.

Zenonas Šteinys

Zenonas Šteinys gimė 1946-ųjų liepą Kybartuose.

Tik artimiausi žmonės šiandien turbūt prisimena, jog Kybartuose gimė, užaugo ir jaunystę praleido Lietuvos animacijos novatorius, režisierius, dailininkas, karikatūristas Zenonas Šteinys.

1971 m. jis Kaune baigė S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1984 m. - Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje.

Pasak draugų ir net kritikų, Zenonas buvo puikus karikatūristas ir piešėjas.

Pirmasis Z. Šteinio filmukas - jo diplominis darbas „Buvo buvo, kaip nebuvo“, sukurtas prieš 24 metus.

Žaismingas, novatoriškas ir nepaklūstantis iki tol gyvavusiems animacijos dėsniams filmukas, pasak kritikų, nubrėžė kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę.

Paskutiniojo savo filmo „Batas“ Z. Šteinys taip ir nebaigė.

Pirminis filmuko pavadinimas buvo „Kaip batas savo kojos ieškojo“.

Zenonas dirbdavo net ir naktimis, visiškai nesirūpino savo sveikata, kaip ir dauguma menininkų.

Vilniuje Z. Šteinys praleido visą savo produktyvųjį gyvenimą.

Čia jis susituokė su jauna vilkaviškiete, su kuria susipažino Kybartų šokių vakarėlyje, susilaukė dukters.

Po Z. Šteinio mirties Lietuvos kino studija išleido jo karikatūrų knygelę „Toks gyvenimas“.

Alius Berdenkovas

Alius Berdenkovas gimė 1965 m. gegužės 4 d. Kybartuose.

Tėvas - gydytojas, mama - mokytoja.

1965-1969 m. mokėsi Vilkaviškio pradinėje mokykloje.

1969 m. su tėvais persikėlė į Vilnių.

1976-1981 m. Valstybiniame dailės institute (VDA) studijavo architektūrą.

Nuo 1985 m. dalyvauja parodose.

Nuo 1989 m. - laisvas dailininkas (skulptorius).

Nuo 2003 m. LDS narys.

Nuo 2004 m. VDA Interjero dizaino katedros dėstytojas.

Surengė per 10 personalinių parodų, dalyvavo grupinėse dailininkų parodose Olandijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje.

2016 m. eksponavo naujausius savo darbus VDA galerijoje „Akademija“ ir kt.

Yra išleistas jo darbų meno albumas „Alius Berdenkovas“.

Algirdas Kučinskas

Algirdas Kučinskas gimė 1949 m. balandžio 4 d. Kybartuose, kybartiečių vadinamoje „Gulbėje“.

Baigė Kybartų miesto vidurinę mokyklą ir Alytaus politechnikumą.

Įgijo metalo apdirbimo inžinieriaus-technologo specialybę.

Nuo pat vaikystės piešė ir norėjo stoti į Kauno Stepo Žuko meno mokyklą, bet gyvenimas taip susiklostė, kad pradėjo dirbti, o dirbdamas mokėsi.

Nuo 1995 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Vilkaviškio rajono skyriaus narys, 1999 m. LSDP statuto komisijos narys, nuo 2001 m. LSDP Kybartų grupės pirmininkas.

2000-2001 m.

Pirmiausiai dirbo meninius darbus iš metalo, tačiau kartą Jūros šventėje Klaipėdoje išvydo iš beržo pagamintus medinius rutulius.

Jį pakerėjo medžio tekstūros grožis.

Nuo to ir prasidėjo.

Jau dešimt metų autorius vadina save laisvu menininku ir medžio mylėtoju.

Jo darbų specifika - meninis medžio tekinimas.

Kiekvienas darbas - skirtingas, nėra nei vieno tokio paties.

Darbo atliekami rankiniu būdu, gaminama iš įvairių medžio rūšių.

Kad medis atsiskleistų, naudoja laką, aliejų ir kitas priemones.

Jo darbai - tai žvakidės, vazos, įvairūs indai, kiaušiniai, taurės, dubenėliai.

Lietuvos 1000-mečio proga dalyvavo Zyplių dvare, atstovaudamas Kauno regioną.

2013 metais buvo surengęs personalinę parodą Vilkaviškio kultūros centre.

Kiekvienais metais dalyvauja Kybartų kultūros namuose minint Motinos dieną, vyksta Kalėdinės parodos Kybartų miesto bibliotekoje, Kybartų reabilitaciniame menų centre „Gyvybės jėga“.

Jo darbai pasiekę daugelį Lietuvos miestų, o taip pat ir kitas šalis - JAV, Kanadą, Angliją, Olandiją, Vokietiją, Rusiją, Daniją ir kt.

A.Kučinsko tekintomis taurėmis džiaugiasi Lietuvos Respublikos premjeras A.Butkevičius, Vilkaviškio rajono meras, savivaldybės darbuotojai bei įvairūs garsūs politikai ir partijų nariai.

Asmeniškai Briuselyje įteikė europarlamentarui Zigmantui Balčyčiui medinę dovaną.

Aronas Aprilis

Garsaus žydų tautybės dailininkas tapytojas ir skulptorius Aronas Aprilis (Aharon April) gimė ir užaugo Šiaudiniškių dvare Vilkaviškio rajone.

Vilkaviškio krašto laikraščio „Santaka“ Kristinos Žalnierukynaitės publikacijoje („SANTAKA“, 2016 08 17 ) teigiama, kad A. Aprilis turėjo laimingą ir spalvotą vaikystę.

Kai šeimą ištrėmė į Sibirą, jam buvo devyneri.

1941 m. birželio 18 d. būsimo dailininko šeima buvo nublokšta į Altajaus kraštą.

18-metis Aronas Jakutske baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos dailės institutą, bet po metų patyrė naują tremtį.

Tačiau troškimas tapyti, užsispyrimas ir didelis talentas leido įstoti ir 1960 m.

Greitai A. Aprilis išgarsėjo.

Naujas kūrybos ir gyvenimo etapas prasidėjo 1972 m., kai garsus menininkas išvyko į Izraelį.

Jeruzalėje A. Aprilis dėstė dailę ir tapybą, dirbo Paryžiuje.

tags: #rusu #dailininkas #gimes #kybartuose

• Jono Semaškos gyvenimas
• Piniginė parama gimus vaikui Anglijoje
• Darželio žaislų tvarkymo pamokos
• Paslaugos lopšelyje-darželyje "Linelis"
• Kodėl verta rinktis lipdukus vaikiškiems drabužiams