Žymūs žmonės, kilę iš Rokiškio krašto
Rokiškio kraštas didžiuojasi savo istorija ir žmonėmis, kurie čia gimė, augo ir kūrė. Šis kraštas išugdė daug iškilių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, kultūroje ir mene.
Rokiškis - miestas Lietuvos šiaurės rytuose, Panevėžio apskrityje, 60 km į šiaurę nuo Utenos. Miestas pirmą kartą minimas 1499 m. rugsėjo 21 d. kunigaikščio Aleksandro privilegijoje dėl girios kirtimo, kai čia stovėjęs Rokiškio dvaras (nors esama nuomonių, kad Rokiškis buvęs jau XIII amžiuje). Rašte nustatomos Rokiškio ir Pienionių valsčiaus girios. Apie 1500 m. minima Rokiškio bažnyčia ir parapija. 1516 m. minimas miestas. 1523 m. Rokiškyje apsigyveno kunigaikščiai Krošinskiai, valdę miestą 200 metų. Vėliau Rokiškio dvaro savininkais tapo grafai Tyzenhauzai, pastatę iki šių dienų išlikusį Rokiškio dvaro ansamblį, neogotikos architektūros paminklą - Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią. XVIII a. pabaigoje I. Tyzenhauzas pertvarkė miestelį - suformuota erdvi stačiakampė aikštė, kurią su dvaru jungė 1 km alėja. Tyzenhauzų iniciatyva Rokiškyje pastatyti prekybos namai (prekybos rūmai), viešbutis, alaus darykla, plytų fabrikas, malūnas, ligoninė, mokykla. Perkėlus dvaro sodybą toliau nuo turgaus aikštės pasikeitė miestovaizdis. Centrinė aikštė iš trikampės tapo stačiakampe ir sujungė dvarą rytuose su Rokiškio bažnyčia vakaruose. XIX a. viduryje iš Tyzenhauzų dvarą perėmė Pšezdzieckiai. Rokiškis miestu laikomas nuo XVIII a. (kitais šaltiniais - nuo 1920 ar 1924 metų).
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia ir Rokiškio Šv. Juozapo koplyčia yra svarbūs architektūriniai paminklai.
Politikai ir valstybininkai
Rokiškio kraštas davė Lietuvai ne vieną žymų politiką ir valstybininką. Šiame krašte gimė ir augo žmonės, kurie vėliau vadovavo Vyriausybėms ir ėjo svarbias pareigas ministerijose.
Algirdas Mykolas Brazauskas
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje. Jo tėvai - Kazimieras ir Sofija Brazauskai - čia dirbo notarų pagalbininkais. Per Kalėdas jis buvo pakrikštytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. A. M. Brazauskas, būdamas Krašto garbės piliečiu, 2000-aisiais sakė: „Pirmiausia, turbūt, garbė. Didžiuojuosi gimęs Rokiškyje. Malonu, kad šį vardą suteikė gimtinės žmonės. Rokiškyje stovi namas, kuriame gimiau. Lankydamasis šiame mieste patikrinau jį, net lova stovi toje pačioje vietoje kaip mano laikais“. Namas, kuriame gimė A. M. Brazauskas, yra Laisvės gatvės 7-asis namas. Namo šeimininkai pasakojo, kad didžiuojasi gyvendami ten, kur gimė būsimasis prezidentas. Jie yra sulaukę ir finansinės A. M. Brazausko paramos: už gautus pinigus perdengtas stogas, pakeisti langai. Antrą kartą prezidentas savo gimtuosiuose namuose apsilankė 2008-ųjų rugsėjį, kai Rokiškis šventė gimtadienį. Tuokart jo skirtų pinigų užteko namą apkalti naujomis lentelėmis.
Kun. Vladas Mironas
Kun. Vladas Mironas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, tarpukario Lietuvos dviejų Vyriausybių Ministras Pirmininkas, kariuomenės kapelionas, kraštietis, kuriam šiemet sukanka 145 metai. Birželio 13-ąją iš pradžių gimtinėje Kuodiškio k., vėliau - Pandėlyje ir Panemunyje vyks daug renginių, skirtų šio iškilaus kraštiečio paminėjimui. Renginius organizuoja Pandėlio gimnazijos ir Panemunio bibliotekos bendruomenės.
Minint valstybininkų nuopelnus planuojama sodinti ąžuoliukų alėją, skirtą Rokiškio krašto valstybininkams. Alėja driektųsi šalia dvaro link mažojo kumetyno Juodupės pusėn, o ties kiekvienu ąžuolu būtų lentelė su istoriniais duomenimis apie šias asmenybes ir jų nuopelnais.
Menininkai ir kultūros veikėjai
Rokiškio kraštas garsėja ir savo menininkais bei kultūros veikėjais. Šiame krašte gimė ir kūrė poetai, rašytojai, dailininkai ir muzikantai, kurie savo kūryba praturtino Lietuvos kultūrą.
Paulius Širvys
Paulius Širvys gimė 1920 m. Padustėlyje, Zarasų rajone. Tačiau jis augo Rokiškio rajone, Degučiuose, kur tėvai turėjo ūkį. Šiandien gimtinės vietą žymi paminklinis akmuo. Būsimasis poetas mokėsi Aleksandravėlės pradžios mokykloje, ką mena miestelyje įamžinta jam skirta skulptūra. 1940-aisiais P. Širvys baigė Salų žemės ūkio mokyklą. Po karo, iki 1946-ųjų, dirbo Rokiškio rajono komjaunimo komitete, septynerius pokario metus siejo su rajonine spauda - darbą pradėjo „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje. Pirmaisiais pokario metais, dirbdamas Rokiškyje, P. Širvys kovų įspūdžius bandė pateikti prozos formomis. Jis rašė apybraižas, apsakymus, straipsnius bei korespondencijas, kurias skaitytojai labai mėgo. Laikraštyje „Tarybinis Rokiškis“ pasirodė ir pirmieji jo eilėraščiai.
Irena Jasiūnaitė
Gimtoji kraštas neleis užmiršti savo primadonos, operos solistės Irenos Jasiūnaitės, kuri gimė ir užaugo Rokiškyje, o šiandien gyvena Vilniuje. Rokiškyje ji gyveno Gedimino gatvėje, 5-uoju numeriu pažymėtame name. I. Jasiūnaitė gimė rudenį - 1925 m. spalio 29 d. rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Gyveno Gedimino gatvėje, lankė Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia, Rokiškyje, atsirado „pirmas troškimas eiti muzikės keliu“. I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša - taip pat ryški asmenybė, ne tik dainų autorius, bet ir žmogus, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis jau tada atkreipė dėmesį į būsimą primadoną. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn - buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika - nuostabi“, - yra sakiusi I. Jasiūnaitė.
2000-aisiais Rokiškio krašto muziejuje I. Jasiūnaitei buvo įteiktas Krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas. Prieš keletą metų metų, 2015-aisiais, operos legendos 90-mečio proga pasirodė rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo P. Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“.
Vaiva Mainelytė
Vaiva Mainelytė, Rokiškio krašto garbės pilietė, gimė ir Rokiškyje praleido savo vaikystę. „Vytauto gatvėje, netoli ligoninės, Perekšlių name. Net keturis kambarius turėjom. Paveikslą „Mano kiemas“ man dovanojo dailininkas Algimantas Kliauga. Jo reikėtų klausti tikslaus adreso“, - sakė V. Mainelytė. Dailininkas A. Kliauga patikslino: „Vytauto gatvėje, Socialinės paramos centro priešingoje pusėje, antras namas dešinėje“. Nutapyti V. Mainelytės namą jo paprašė Rokiškio valdžios žmonės tuomet, kai miestas šventė 500 metų gimtadienį, o V. Mainelytė tapo Krašto garbės piliete ir jai tas paveikslas atiteko kaip dovana nuo gimtojo Rokiškio.
Monika Mironaitė
Monika Mironaitė, aktorė, gimė Pandėlio gatvėje. Tačiau dabartiniai jo gyventojai nieko nežino apie tai, kad gyvena įžymybės praeitį menančiame name.
Teisininkai ir mokslininkai
Rokiškio kraštas taip pat garsėja savo teisininkais ir mokslininkais. Šiame krašte gimė ir augo žmonės, kurie vėliau tapo profesoriais ir dirbo svarbius darbus mokslo srityje.
Mykolas Pijus Paskalis Römeris
Mykolas Pijus Paskalis Römeris gimė Bagdoniškyje. 2025 m. liepos 2 d. Kriaunų muziejuje Rokiškio krašto muziejus surengė popietę Kriaunų žmonėms, skirtą iškiliam tėviškėnui teisininkui, profesoriui Mykolui Pijui Paskaliui Römeriui "Römerio kelias: žmogus, idėjos, vertybės". Šiemet sukako 145 m.
Grafai Tyzenhauzai
Rokiškio grafams Tyzenhauzams šiais metais sukanka jubiliejinės datos: Ignotui - 265, Aleksandrai - 245, Konstantinui - 240, Sofijai - 235, Konstantino žmonai Valerijai Vankavičiūtei-Tyzenhauzienei - 220, o jų sūnui Reinoldui - 195 m.
Ignotas Tyzenhauzas (1760-1822) - Rokiškio dvaro statytojas, vedęs Mariją Pšezdzieckytę, susilaukė keturių vaikų. Didžiausias I. Tyzenhauzo pasiekimas - Rokiškio senamiesčio performavimas įkuriant keturkampę aikštę.
Konstantinas Tyzenhauzas - Rokiškio grafystės paveldėtojas - istorikų yra laikomas vienu garsiausių Tyzenhauzų giminės atstovų, palikusių pėdsaką daugelio Europos šalių istorijoje. Grafas, Livonijos vokiečių kilmės Lietuvos zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje, parengė ir išleido keliolika ornitologijos veikalų, sukaupė didelę paukščių iškamšų ir kitų eksponatų kolekciją.
Sofija Tyzenhauzaitė, Rokiškio grafo Ignoto dukra tuokėsi Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Yra žinoma, kad S. Tyzenhauzaitė parašė dešimt romanų. Tyrinėtojai pastebi, kad jie išsiskiria lengva kalba ir tikrais faktais.
Reinoldas Tyzenhauzas - vienas žymiausių giminės atstovų - Rokiškiui visų pirmą svarbus kaip Šv. Reinoldo įkurtą mokyklą dėstyti atvyko čekas vargonininkas Rudolfas Lymanas, kuriam sausio 8 dieną sukaktų 170 metų.
Rokiškio dvaras (2023)
Grafų Pšezdzieckių giminė
Paskutinieji Rokiškio dvaro savininkai - grafų Pšezdzieckių giminės atstovai. Pasak Krašto muziejaus direktorės Nijolės Šniokienės, tai sena lenkų kilmės giminė, minima dar Jogailos laikais. Pšezdzieckių giminė laikyta įdomia ir ryškia, o jos atstovai buvo šviesios asmenybės, užėmusios aukštus valstybės postus, mokslininkai, tyrinėją istoriją. Šaltinių duomenimis, nuo pat šios žymios dinastijos pradžios karta iš kartos jos atstovai pasižymėjo ypatingais gabumais: 1582 m. pasižymėta mūšyje prie Pskovo, užsitarnauti aukšti senatorių postai ir pelnyti autoritetai. Asmeninės savybės padėjo tapti puikiais diplomatais, didžiaisiais Lietuvos metraštininkais ir kanclerio padėjėjais. Mykolo Pšezdzieckio (1747-1812 m.), šeštosios kartos atstovo sūnus Konstantinas (1782-1856 m.) gavo grafo titulą, kurį patvirtino pats Rusijos caras Mikalojus I. Grafo vyriausiasis sūnus Aleksandras (1814-1871 m.) vedė Rokiškio grafystės paveldėtoją grafaitę Mariją Tyzenhauzaitę. Nuo šių vedybų iki Antrojo pasaulinio karo Rokiškio dvaras priklausė grafų Pšezdzieckių giminei. Grafas Aleksandras buvo žymus mokslininkas, kurio darbus tęsė sūnus Konstantinas (1846-1897 m.). Pastarasis domėjosi archeologija, tvarkė tėvo rankraštinį palikimą, buvo svarbus ir gerbiamas, todėl dalyvavo ir ceremonijose karūnuojant Rusijos carus Aleksandrą II ir Mikalojų II.
Ketvirtasis iš septynių Konstantino Pšezdzieckio vaikų, sūnus Jonas Aleksandras (1877-1944 m.), buvo paskutinis Rokiškio dvaro savininkas. Jis paveldėjo visus dinastijos titulus, o pagal dėdės Reinoldo Tyzenhauzo testamentą - jo turtus, tarp kurių ir Rokiškio dvarą bei visą grafystę. 1903 m. vedęs Hermanciją Sapiegaitę, jis atvyko gyventi į Rokiškį. Tačiau sudėtingai klostėsi ne tik šios šeimos gyvenimas, sudėtingos buvo ir istorinės aplinkybės. 1940 m. prasidėjus sovietinei nacionalizacijai, Rokiškio dvaras ir daug jame buvusių vertybių taip pat buvo nacionalizuotos. Grafams teko paslapčia išvykti į Lenkiją palikus visus turtus. Tuomet tikriausiai jie nė nemanė, kad Rokiškio dvarą palieka amžiams. Antrojo pasaulinio karo metais Rokiškio dvaro rūmai smarkiai nukentėjo. Juose įsikūrė raudonarmiečiai, vėliau atkelti latvių tautybės kareiviai rūmus plėšė ir niokojo.
Gyvenimas dvare ir jo apylinkėse
Grafams išvykus, niekas nestovėjo vietoje - dvaro rūmuose ir jam priklausančiuose pastatuose virte virė gyvenimas, ne grafų, o paprastų žmonių, vadinančių save „dvariokais“ - dvaro žmonėmis. Pokario metais dvaro ansamblis atiteko Rokiškio tarybiniam ūkiui, o vėliau centriniuose rūmuose įsikūrė rajono kultūrinės įstaigos. Šiose vietose gimė ir, kaip pats teigia, basakoję, bet linksmą vaikystę praleido rokiškėnas Ričardas Mieliauskas. „Dvare ir jį supančiuose pastatuose gyveno tikrieji senieji „dvariokai“, kurie pasiliko čia dar nuo grafų laikų, kiti po karo ieškodami darbo, o treti buvo karo pabėgėliai iš Rusijos. Didžiulėje teritorijoje knibždėte knibždėjo žmonių - dvaro pagalbiniuose pastatuose gyvendavo net po 12 ir daugiau šeimų, tad vaikų juoko tikrai netrūkdavo. Buvo gyvenama net ir palėpėse. Mes, vaikai, žinodavome ir iššniukštinėdavome slapčiausias dvaro kerteles. Galėjome patekti visur, kur tik norėjome, tad net susilažindavome tarpusavyje, kuris pateks į dvaro vidų. Nė vienos durys ar langai, net ir su grotomis, nebūdavo kliūtis patekti į dvaro vidų. Buvo laikas, kai dvaro rūmai labai prastai prižiūrėti, grafų valgomajame stovėjo teniso stalas. Kartais net ir mokyklos suolą iškeisdavome į tenisą“, - įdomų pasakojimą apie tuometinį gyvenimą dvare pradėjo R. Mieliauskas.
Anot pašnekovo, dar yra likusių žmonių, kurie galėtų pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimą dvare. „Kiekvienas samdytas dvaro darbininkas - kumetis ir jo šeima turėjo skirtingus likimus. Įdomu tai, kad bene visų kumečių vaikai studijavo humanitarius mokslus, istoriją, geografiją ir buvo šviesūs, išsilavinę žmonės. Pavyzdžiui, daržininko vaikas Antanas Gradeckas daug prisidėjo prie Lietuvos vaikų muzikos mokyklų tinklo plėtros ir metodinio bei pedagoginio muzikos mokytojų darbo gerinimo, respublikinių moksleivių dainų švenčių ir „Dainų dainelės“ konkursų organizavimo. 1964 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas. Žymus muzikas, choro ir orkestro dirigentas apdovanotas keliais Liaudies švietimo pirmūno ženkleliais“, - apie paprastus žmones, kurie sugebėjo įgyti išsilavinimą ir pasiekti profesinių aukštumų pasakojo vyras.
Dvaras buvo vienintelė vieta, kurioje vykdavo šokiai. R. Mieliausko prisiminimuose išlikę iš medinių lentų padarytos šokių aikštelės ir estrados muzikantams vaizdiniai. Į šokius susirinkdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat virė ne tik aktyvus teatro gyvenimas, bet buvo rodomi ir filmai. Vakarop baltos marškos būdavo ištempiamos tarp medžių, o žiūrovai tiesiog susėsdavo ant žemės. „Dvare buvo įsikūrę ne tik kultūros namai, bet ir suaugusiųjų bei vaikų biblioteka. Vakarais vaikščioti buvo saugu, todl net ir po darbų, apie septintą valandą vakaro, žmonės eidavo į biblioteką, skaityklą. Čia niekuomet netrūkdavo veiksmo. Mus, vaikus, į kultūrinį gyvenimą įtraukė vaikų bibliotekos darbuotoja Alfina Tauterienė, kuri nepaprastai mokėjo mus užimti, sudominti. Vaikų biblioteka ir skaitykla buvo įsikūrusi centriniuose rūmuose, už dabartinės bilietų kasos, kur šiuo metu dažnai vyksta įvairios parodos. Biblioteka turėjo tokį aparatėlį, kuris rodė filmukus. Tačiau procesas buvo kitoks, nei mes dabar įpratę žiūrėti filmus per televizorių. Filmukai buvo rodomi atskirais kadrais, o bibliotekos darbuotoja apie kiekvieną kadrą mums papasakodavo. Dabar sunku išsirinkti, kokį filmą, o tuomet jų nebuvo daug. Sekmadienį sugužėję į bibliotekėlę, išsirinkdavome filmuką. Kadangi daugiau didelių pramogų nebuvo, kultūrinį gyvenimą labai sekdavome - laukdavome sekmadienių bibliotekėlėje, žinodavome, kada atvyks teatrai“, - pasakojo R. Mieliauskas.
„Gimiau ir augau vienoje iš dvaro oficinų, kur šiuo metu yra Liongino Šepkos darbų ekspozicija. Mūsų šeimos butas buvo antrame pastato aukšte. Mama Stanislava Mieliauskienė dirbo parduotuvėje, veikusioje po mūsų butu, tėvas buvo kalvis. Seneliai - kumečiai, kurie gyveno viename iš dvaro pastatų. Nors iš buto išsikėlėme 1958 m., iki pat 1968 m. mama dar tebedirbo pardavėja. Tame pačiame pastate buvo prekių sandėlis. Prie įėjimo į parduotuvę buvo priestatėlis, kurio šiuo metu nebėra. Pastatus juosė tvoros. Anot R. Mieliausko, visa dvaro teritorija priminė rokiškietišką Šanchajų. „Čia gyveno daugybė žmonių, virė aktyvus gyvenimas. Kiekvienas turėjo malkinėlį, sandėliukų, priestatėlių, tvartelių, kur perindavo kalakutus, vištas. Vyravo baisi netvarka. Dabar mes įpratę tvarkyti, puoselėti savo kiemą, o tuo metu būta tikro „bardako“. Sandėliukai ir kitos pašiūrės stovėjo viena šalia kitos, tiesiog patvoriuose arba pristatytos prie dvaro pastatų. Vištos ir kalakutai vaikštinėdavo dabartinėje parko teritorijoje, kuri buvo aptverta tvoromis. Čia neleisdavo ganytis tik didesniems gyvuliams. Kaip dabar pamenu, vieninteliai Pranas ir Ona Ramanauskai augino kalakutus“, - prisiminė „dvariokas“ ir pridūrė, kad viskas tuomet buvo apgriuvę, apleista ir pamažu nyko… „Už dvaro nuo grafų laikų buvo likęs šildomas šiltnamis. Ten augintos daržovės. Į akis toje vietoje krinta dvaro siena mėlynais, nublukusiais dažais. Prie jos buvo auginamos vynuogės“, - dėstė vyras. „Dvariokai“ taip pat turėjo daržus. Iki pat 9-ojo dešimtmečio keli žmonės dar tebegyvo pagalbiniuose dvaro pastatuose ir dvaro teritorijoje, už rūmų buvo žmonių daržai.
„Dabartiniame Krašto muziejaus administraciniame pastate, kaip ir visuose kituose (sargo namelyje, pačiame dvare, oficinose, klojimėliuose ir t. t.), gyvendavo žmonės. Muziejaus administracinio pastato dalyje buvo įsikūrusi ir tarybinio ūkio kontora. Ši buvo nedidelė, o žmonės gyveno tiek pirmame, tiek antrame pastato aukštuose. Kontorą iškėlus į Bajorus, administracija trumpam tapo pionierių namais. Kaip jau žinome, vėliau čia įsikūrė muzikos mokykla. „Dvariokus“ imta iškeldinti dar 1979 m.“, - kalbėjo R. Mieliauskas. Tais pačiai metais iš centrinių rūmų iškelta ir biblioteka, ir kultūros namai, pastatas atiteko vienam šeimininkui - Krašto muziejui. Pirmiausia, anot muziejininkės Linos Daščiorienės, buvo atstatytas valgomasis, 1997 m. restauravimo darbai baigti didžiojoje menėje. Abiejuose kambariuose įrengtos ekspozicijos byloja apie Rokiškio dvaro interjerą ir buitį. 1986 m. buvo pradėta tiesti šiluminė trasa. Iki tol muziejus buvo šildomas iš katilinės, esančios dvaro rūmų rytinio fasado pusrūsyje.
Šiame straipsnyje paminėti tik keletas žymių žmonių, gimusių Rokiškio krašte. Rokiškio dvaras minimas ir kaip meno Meka. Tokį dvarą matome dabar, o kadaise čia gyveno grafų šeimos, tarnai, net ir pokario metais dvaro rūmuose, ūkiniuose ir pagalbiniuose jo pastatuose virė įdomus gyvenimas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
