Rizikingo nėštumo metodikos ir diagnostika

Nėštumas yra ypatingas moters gyvenimo periodas, tačiau kartais jis gali kelti papildomų iššūkių. Rizikingas nėštumas apibrėžiamas kaip toks, kurį komplikuoja veiksniai, neigiamai veikiantys nėštumo baigtį ir saugų gimdymo procesą. Tokie veiksniai gali būti susiję su motinos sveikatos būkle, amžiumi, gyvenimo būdu ar jau esamomis ligomis. Apie 20-30% moterų nėštumas gali būti laikomas didelės rizikos, todėl svarbu šią grupę laiku nustatyti ir skirti specialų dėmesį.

Rizikingo nėštumo rizikos veiksniai ir priežastys

Moters gyvenimo būdas, sveikatos problemos ir pokyčiai gali lemti, kad nėštumas bus laikomas pavojingu. Kai kurie dažni rizikos veiksniai, didinantys didelės rizikos nėštumo tikimybę, apima:

• Aukštas kraujo spaudimas, epilepsija, anemija, trombocitų sutrikimai, diabetas, inkstų ar kepenų ligos, širdies sutrikimai.
• Genetiniai sutrikimai, neurologiniai sutrikimai.
• Gerybiniai navikai (fibromos), vėžys, plaučių būklės, astma, vilkligė.
• Šlapimo takų infekcijos, lytiškai plintančios ligos.
• Kraujavimo ar menstruacijų sutrikimai.
• Nevaisingumo gydymas, dvynių nėštumas, mažas placentos augimas.
• Ankstesnės cezario pjūvio operacijos ar abortai.
• Asmeniniai įpročiai, tokie kaip rūkymas, alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimas.
• Labai mažas svoris arba antsvoris nėštumo metu.
• Amžius (ypač jaunesnės nei 20 m. arba vyresnės nei 35 m.).
• Gimdos problemos (pvz., nenormali forma), gimdos kaklelio silpnumas ar trumpas gimdos kaklelis.
• Hormoniniai pokyčiai ar esami menstruacijų sutrikimai.
• Prasta prenatalinė mityba.
• Priešlaikinio gimdymo istorija.
• Ankstesnis vaiko, turinčio genetinę būklę (pvz., Dauno sindromą), gimimas.
• Nėštumas su daugybe vaisių (dvynių, trynukų).
• Autoimuniniai sutrikimai.

Rizikingo nėštumo požymiai ir vertinimas

Rizikingo nėštumo simptomus dažnai sunku atskirti nuo tipinių nėštumo požymių. Simptomai gali skirtis priklausomai nuo konkrečios būklės ar ligos. Kai kurie galimi požymiai:

• Skausmas ar mėšlungis apatinėje pilvo dalyje.
• Anemija, mažas trombocitų skaičius.
• Vitamino D ir B12 trūkumas.
• Nekontroliuojamas ar nenormalus kraujavimas (ypač po cezario pjūvio ar aborto).
• Regėjimo pokyčiai, neryškus matymas.
• Sumažėjęs vaisiaus judėjimas.
• Nuolatiniai galvos skausmai.
• Nuotaikos sutrikimai.
• Skausmingas deginimo pojūtis šlapinantis.
• Dažni susitraukimai.
• Hipertenzija.

Visų didelės rizikos atvejų nustatymas turėtų būti atliekamas pirmojo prenatalinio tyrimo metu, pageidautina pirmąjį nėštumo trimestrą. Kai kurie rizikos veiksniai gali pasireikšti vėliau. Svarbu atlikti išsamų įvertinimą, apimantį motinos amžių, reprodukcinę ir šeimos istoriją.

Diagnostikos metodai

Rizikingo nėštumo diagnostikai ir stebėjimui naudojami įvairūs metodai:

Gimdos dugno aukščio kreivė

Nuo 18-20 nėštumo savaitės matuojamas gimdos dugno aukštis. Greitai kylanti kreivė gali reikšti daugiavaisį nėštumą, polihidramnioną, didelį vaisių ar gimdos naviką. Per lėtai kylanti kreivė gali rodyti sulėtėjusį vaisiaus augimą, oligohidramnioną ar žuvusį vaisių. Nustačius patologinę kreivę, atliekamas ultragarsinis tyrimas.

20-ąją savaitę gimdos dugnas yra per du pirštus žemiau bambos, 24-ąją - siekia bambą, 28-ąją - per du pirštus virš jos. 36-ąją savaitę jis siekia kardinę krūtinkaulio ataugą.

Hormoninė diagnostika

Nėštumo metu motinos organizme gaminami įvairūs hormonai, kurių kiekis gali atspindėti vaisiaus ir placentos būklę. Tai apima chorioninį gonadotropiną (hCG), PAPP-A (su nėštumu susijęs plazmos proteinas A), estrogenus, progesteroną ir alfa fetoproteiną (AFP).

• Chorioninis gonadotropinas (hCG): Jo koncentracija kraujyje pasiekia maksimumą apie 60-ąją nėštumo dieną, vėliau mažėja. Ankstyvieji nėštumo testai grindžiami šio hormono nustatymu šlapime. Padidėjusi hCG produkcija gali signalizuoti trofoblastinę ligą ar Dauno ligą.
• PAPP-A: Maža jo koncentracija gali rodyti vaisiaus Dauno ligą ar kitas trisomijas.
• Estrogenai: Svarbūs gimdos augimui, gimdos kaklelio minkštėjimui ir pieno liaukų raidai.
• Progesteronas: Svarbus kiaušinėlio implantacijai, mažina gimdos tonusą, skatina gimdos augimą.
• Alfa fetoproteinas (AFP): Jo koncentracija motinos kraujyje padidėja esant vaisiaus nervinio vamzdelio, virškinimo sistemos raidos ydų, daugiavaisiam nėštumui.

Dvigubas testas (hCG ir PAPP-A) atliekamas 11-13 savaitę + 6 d. Trigubas testas (hCG, estriolis, AFP) atliekamas 14-21 nėštumo savaitę. Šie biocheminiai kraujo serumo žymenų tyrimai padeda atrinkti nėščiąsias, kurioms padidėjusi rizika vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydų ar chromosominės patologijos.

Vaisiaus judesiai

Nėščioji pirmą kartą vaisiaus judesius pajunta apie 18-20 savaitę. Nuo 30-os savaitės galima skirti miego ir aktyvumo ciklus. Nuo 30-os savaitės rekomenduojama skaičiuoti vaisiaus judesius. Normalu, kai per 30 minučių jų būna 5 ir daugiau. Reti, silpni ar išnykę judesiai gali rodyti vaisiaus hipoksiją ar kitas patologines būkles.

Vaisiaus širdies auskultacija

Nuo 18-20 savaitės vertinama vaisiaus širdies veikla akušeriniu stetoskopu ar rankiniu doplerio aparatu. Normalus bazinis vaisiaus širdies ritmas yra 110-150 dūžių per minutę (spm). Dažnesnis nei 150 spm ritmas (tachikardija) ar retesnis nei 110 spm ritmas (bradikardija) gali rodyti vaisiaus būklės sutrikimus.

Akušerinė echoskopija (Ultragarsinis tyrimas)

Ultragarsiniai tyrimai yra svarbūs vaisiaus anomalijų, nėštumo trukmės nustatymui ir vaisiaus biometrijai. Lietuvoje ultragarsinė patikra atliekama 18-20 savaitę. Antroje nėštumo pusėje (32-34 savaitę) vertinama vaisiaus padėtis, svoris, placentos būklė, vaisiaus vandenų tūris ir galimi augimo sutrikimai.

Papildomų ultragarsinių tyrimų indikacijos apima kraujavimą iš gimdos, negimdinių nėštumą, gimdos dydžio ir nėštumo laiko nesutapimą, darinį gimdoje ar kiaušidėse, daugiavaisį nėštumą, įtariamą žuvusį vaisių, vaisiaus hipoksiją, polihidramnioną, oligohidramnioną, Rh izoimunizaciją ir kt.

Metodika: Tyrimas atliekamas realaus laiko režimu per pilvo sieną arba pro makštį. Prieš tyrimą per pilvo sieną rekomenduojama turėti pilną šlapimo pūslę.

Vertinimas: Pirmojo trimestro echoskopija leidžia įvertinti gemalinę pūslę, trynio maišą, embrioną (matuojant CRL nustatomas nėštumo laikas su 3-5 dienų tikslumu). Antrąjį ir trečiąjį trimestrą atliekama vaisiaus biometrija (BPD, FO, HC, ABD, AC, Fe) ir vaisiaus anatomijos vertinimas (galva, stuburas, krūtinės ląsta, širdis, pilvo organai, galūnės). Vertinama placentos lokalizacija, storis, sandara, vaisiaus vandenų indeksas (AFI) ir tūris (AFV).

Kardiotokografija (KTG)

KTG registruoja vaisiaus širdies ritmą (kardiotachograma) ir gimdos aktyvumą (tokograma). Tai plačiai naudojamas vaisiaus būklės tyrimo metodas. KTG indikacijos apima įtariamą vaisiaus hipoksiją, sulėtėjusį vaisiaus augimą, pernešiojimą, hipertenzines nėščiųjų būkles, gresiantį priešlaikinį gimdymą, vaisiaus vandenų patologiją, daugiavaisį nėštumą, diabetą, Rh izoimunizaciją.

KTG gali būti registruojama nuo 26-28 savaitės, tačiau daugiausia informacijos gaunama nuo 32 savaitės. Netiesioginė (išorinė) KTG registruojama gulint ant šono. Vertinami vaisiaus širdies ritmo kitimai, susiję su gimdos susitraukimais ar vaisiaus judesiais (nestresinis testas - NST).

Klinikinė interpretacija: Pagrindiniai KTG elementai yra bazinis dažnis (norma 110-150 k./min.), vaisiaus širdies ritmo variabiliškumas (amplitudė ir svyravimų dažnis) bei laikini širdies ritmo kitimai (akceleracija ir deceleracija). Sumažėjęs variabiliškumas ir deceleracijos gali rodyti vaisiaus hipoksiją.

Nestresinis testas (NST)

Reaktyvi KTG (dvi ir daugiau akceleracijų per 20 min.) rodo gerą vaisiaus būklę. Nereaktyvi KTG (mažiau nei 2 akceleracijos per 20 min.) gali reikšti vaisiaus būklės sutrikimą. Tokiu atveju atliekamas stimuliavimo testas ar registruojama KTG iki 30-40 min.

Amniocentezė

Tai vandenmaišio punktavimas per pilvo sieną kontroliuojant ultragarsu. Procedūra gali būti atliekama nuo 14-16 nėštumo savaitės. Indikacijos apima Rh izoimunizaciją, vaisiaus plaučių brandumo vertinimą, polihidramnioną, vaisiaus kariotipui nustatyti, įtariamą intrauterinę infekciją ar medžiagų apykaitos ligas.

Rizikingo nėštumo valdymas

Rizikingo nėštumo valdymas priklauso nuo konkrečių rizikos veiksnių. Jis gali apimti:

• Dažnesnius apsilankymus pas gydytoją: Atidžiam nėštumo eigai stebėti.
• Konsultacijas su papildomais medicinos ekspertais.
• Daugiau vaisiaus įvertinimų ir ultragarso skenavimų.
• Namų sąlygomis kraujospūdžio stebėjimas.
• Vaistų vartojimo stebėjimas esamoms ligoms gydyti.

Rizikingo nėštumo gimdymas dažnai rekomenduojamas ligoninėje. Svarbu numatyti gimdymo eigą ir planuoti procedūras, siekiant užtikrinti saugesnį gimdymą.

tags: #rizikingas #nestumas #metodikos

• Ikimokyklinukų paroda „Visos gėlės tau, mamyte“
• Septintasis „Anarchijos vaikų“ sezonas
• Išmokos gimus vaikui
• Augalų gyvybės ciklo pradžia
• Įrengimas ir įranga kūdikių vystymui