Rimantas Šimanėlis - asmenybė, atsidūrusi viešumos dėmesio centre po itin neįprasto poelgio. Praėjusiais metais, iškilmingos ceremonijos Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje metu, jis viešai sudegino ką tik jam įteiktą informatikos specialisto diplomą. Tokiu drastišku veiksmu jaunuolis siekė išreikšti protestą prieš aplaidžią, švietimo kokybe nesirūpinančią Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.

Tačiau diplomų deginimas nebuvo vienintelis R. Šimanėlio išskirtinis poelgis. Netrukus po šio įvykio jis leidosi į neįtikėtiną kelionę dviračiu, kurios tikslas - Sirija. Per septynis mėnesius trukusį žygį jis vienas apkeliavo Baltarusiją, Ukrainą, Balkanų šalis, Turkiją bei dalį Sirijos.
Paklaustas, ar kelionė dviračiu buvo geresnė mokykla nei informatikos studijos, R. Šimanėlis teigia:
„Kiekvienas susidūrimas su gyvenimu yra geresnis nei paskaita apie jį. Tu nori, kad aš palyginčiau formalizuotą, šaltą, teorinę, išpūstą ir merdinčią mokyklą su gyva, kupina nuotykių ir pavojų, kurių negali apeiti blefuodamas. Su mokykla, kurioje kitai pamokai turi išgyventi, o ne nepramiegoti jos.“
Kelionės metu Rimantui teko nakvoti palapinėse, pavėsinėse, jachtose ir milijonierių namuose, miške būti apvogtam šautuvu ginkluoto siro bei pasišnekėti su kalnų oloje gyvenančiu moldavų vienuoliu. Jo bendrakeleiviais epizodiškai buvo tapę kaktusas, vilkšunis, suomis ir belgas.
Kelionė neapsiėjo be kuriozų ir dramatiškų akimirkų. Iš Lietuvos kartu pasiimtas kaktusas, vardu Katinas, žuvo dar Baltarusijoje po benzovežio ratais. Keliautojas juokauja, kad kaktusas buvo avantiūristas, norėjęs protestuoti prieš gamtos taršą.
Nors deklaruotas kelionės tikslas buvo Afrika, galutine stotele tapo Sirija. Sprendimą nutraukti kelionę lėmė virtinė įvykių, kuriuos Rimantas vadina „lemiamu Alacho ženklu“:
| Šalis | Patirtos patirtys |
|---|---|
| Turkija | Proeuropietiškumas, didelis svetingumas, dėmesys keliautojams. |
| Sirija | Natūralus svetingumas, religingumas, sudėtinga saugumo situacija. |
| Ukraina | Gyvenimas jachtoje ant Dnepro upės. |

R. Šimanėlis pabrėžia, kad kelionėje svarbiausia buvo ne aplankytos šalys, o sutikti žmonės. Jis susitiko su įvairiausių likimų asmenybėmis: nuo pirato jachtos kapitono Kijeve iki nuotykių ieškotojo belgo Emile'io, kurio gyvenimo istorija verta knygos. Pasak Rimanto, tai žmonės-knygos, palikę ryškų pėdsaką jo kelionės prisiminimuose.
Vertindamas skirtumus tarp lietuvių ir kitų tautų, keliautojas pastebi, kad žmonės iš esmės nesiskiria, skiriasi tik tai, kuo jie tiki - dažniausiai pinigais. Grįžęs į Lietuvą jis pajuto vidinį pasikeitimą, o tėvynė, po pusmečio kelyje, jam pasirodė tokia pati kaip buvusi.