Ikimokyklinio ugdymo reformos ir metodologijos raida Lietuvoje

Straipsnyje apžvelgiamos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo(si) turinio kaitos tendencijos nuo ikimokyklinio ugdymo reformos pradžios 1988 m. iki šių dienų. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio sampratos kaita yra glaudžiai susijusi su platesnėmis švietimo politikos ir filosofijos tendencijomis. Nuo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, švietimo sistema patyrė reikšmingų pokyčių, įskaitant švietimo valdymo struktūros pertvarką, įstatymų atnaujinimą ir naujų ugdymo įstaigų steigimą.

Švietimo įstatymas, priimtas 1991 m. ir atnaujintas 2011 m., apibrėžia ikimokyklinį ugdymą kaip vaikams nuo gimimo iki 6 metų teikiamą paslaugą. Nuo 2016 m. įvestas vienmetis privalomas priešmokyklinis ugdymas vaikams, kuriems tais kalendoriniais metais sukanka 6 metai. Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo nuolatinį ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir jose ugdomų vaikų skaičiaus augimą.

Ugdymo paskirčių hierarchija ir prieštaravimai

Lietuvoje atlikto reprezentatyvaus tyrimo duomenys atskleidžia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo paskirčių hierarchijos ypatumus. Dauguma apklaustųjų - pedagogai, tėvai, specialistai - buvo patenkinti minimaliu vaikų ugdymo užtikrinimu: svarbiausia buvo, kad vaikai būtų užimti ir saugūs, prižiūrimi kvalifikuotų pedagogų. Tačiau pastebėta ir didelė dalis tėvų, orientuotų į konkurencijos modelį, siekiančių, kad ugdymo įstaigos ruoštų vaikus mokyklai, mokytų rašyti, skaityti ir sėkmingai konkuruoti. Tokių tėvų nuomone, ugdymo įstaigų paskirtis - vaikų ruošimas mokyklai, o ne asmens orumo, savęs suvokimo ir savarankiškumo ugdymas.

Tyrimas atskleidžia, kad šie prieštaravimai yra sisteminiai, nes būdingi ne tiek atskiroms įstaigoms, kiek pačiai sistemai. Ypač problemiška situacija yra dėl vaiko balso nebuvimo ikimokyklinėse įstaigose - tėvai ir pedagogai neskyrė pakankamai dėmesio vaiko nuomonei priimant sprendimus dėl ugdymo tikslų ir organizavimo.

Moderni ugdymo metodologija ir aplinkos modeliavimas

Šiuolaikinėje technologijų amžiaus visuomenėje, įsivyraujant į vaiką orientuotai ugdymo paradigmai, edukacinės technologijos užima svarbią vietą ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdyme. Pagrindiniai ikimokyklinio ugdymo principai yra šie:

• Ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principas.
• Vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principas.
• Žaismės ir įtraukties principas.
• Šeimos ir mokyklos partnerystės principas.
• Lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principas.

Gairėse rekomenduojamos penkios ikimokyklinio ugdymosi sritys: „Mūsų sveikata ir gerovė“, „Aš ir bendruomenė“, „Aš kalbų pasaulyje“, „Tyrinėju ir pažįstu aplinką“, „Kuriu ir išreiškiu“. Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, skatinanti veikti ir vaikų iniciatyvoms atvira aplinka.

Vertinimo sistema ir kokybės užtikrinimas

Švietimo įstatymas numato, kad už švietimo kokybę atsako švietimo teikėjas ir savininko teises bei pareigas įgyvendinanti institucija. Kadangi valstybės lygiu nėra ikimokyklinio ugdymo įstaigų išorinio vertinimo tvarkos, dalis savivaldybių yra pasitvirtinusios savo neformaliojo švietimo mokyklų vertinimo tvarkos aprašus. Pagal tam tikrus požymius vertinamos šios sritys: etosas, vaiko ugdymas ir ugdymasis, vaiko ugdymo(si) pasiekimai, parama vaikui bei ištekliai.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio kaita Lietuvoje yra dinamiškas procesas, kuriam įtakos turi tiek vidiniai sistemos veiksniai, tiek išoriniai socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Svarbu tęsti šių tendencijų analizę ir ieškoti būdų, kaip užtikrinti kokybišką ir vaiko poreikius atitinkantį ugdymą nuo pat pirmųjų gyvenimo metų.

tags: #reformos #ikimokykliniame #ugdyme #metodologija

• Kūdikio kosulio priežastys ir gydymas
• Sužinokite daugiau apie ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbo užmokestį
• Kaip palengvinti mėnesinių diskomfortą
• Sužinokite daugiau apie populiarias vaikiškas daineles
• Kepurės šalmai mažyliams