Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės Bažnyčios Istorija ir Krikštynų Informacija

Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia stovi Raudondvario kaime, Kauno rajone, Nevėžio slėnio dešiniajame krante, prie Kauno-Jurbarko kelio. Tai istoristinė šventovė, kurioje persipina neobaroko ir neoklasicizmo bruožai, liudijantys turtingą ir dramatišką jos istoriją.

Pirmieji maldos namai ir grafų Tiškevičių indėlis

Nėra tikslių žinių, kada Raudondvaryje buvo pastatyti pirmieji maldos namai ar koplyčia. Žinoma, kad 1785 m. Raudondvaryje pastatyta medinė koplyčia, o 1795 m. ji tapo Vilkijos parapijos filija. XIX a. pradžioje čia jau buvusi medinė koplyčia, kuri filijos teisėmis priklausė Vilkijos parapijai.

Grafas, Kauno gubernijos maršalka Benediktas Tiškevičius, būdamas Raudondvario savininku XIX a., nusprendė čia pastatydinti bažnyčią. Kartu su bažnyčia, jis įrengė ir savo bei artimųjų amžinojo poilsio vietą - mauzoliejų. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius prašė vyskupą Motiejų Valančių šiai filijai suteikti parapijos teises. Tų pačių metų rugpjūčio 11 d. vyskupas atvyko į Raudondvarį ir suteikė Sutvirtinimo sakramentą 1840 asmenų bei su grafu aptarė bažnyčios statymo reikalus. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius 1851 m. skyrė bažnyčiai 33 ha žemės ir įsipareigojo kunigui kasmet mokėti po 600 rublių. 1852 m. buvo įkurta parapija, kuriai priskirta dalis Vilkijos bei Kauno parapijų kaimų.

Pirmosios mūrinės bažnyčios statyba ir puošyba

Senoji mūrinė Raudondvario bažnyčia, stovėjusi dabartinės bažnyčios vietoje, buvo viena puošniausių krašte. Ji buvo pastatyta 1852-1856 m. Kertinis akmuo pašventintas 1846 metais. Bažnyčios projektą parengė T. Tišecis, o statybai vadovavo italas architektas Cezaris Anichinis, pasilikęs Lietuvoje nuo Napoleono laikų. Jo kūnas ilsisi Raudondvario kapinėse, o kapas atgręžtas į bažnyčią. Bažnyčia buvo prancūziško jonėnų stiliaus.

Šventovės puošybai negailėta lėšų: buvo pakviesti garsūs meistrai, tokie kaip italas skulptorius Pranciškus Andriolis iš Varšuvos, italų dailininkai F. G. Berti, vilnietis tapytojas A. Sledzinskis. Vidus buvo išpuoštas gipsatūromis iš vidaus ir dalinai iš lauko, taip pat iš Italijos atvežtais žymių dailininkų paveikslais. Prancūzijoje buvo nupirkti liturginiai reikmenys, išlikę iki mūsų dienų. Grafas prie bažnyčios taip pat pastatė kleboniją, špitolę ir kitus trobesius.

Prie bažnyčios rytinės sienos buvo pastatyta stačiakampio plano koplyčia - mauzoliejus. Jo vidaus apdailą ir brangaus marmuro antkapinius paminklus gamino garsūs italų meistrai L. Pampalioni, H. M. A. Šapiu ir kiti. Vyskupas Motiejus Valančius 1857 m. birželio 2 d. konsekravo Raudondvario bažnyčią, į didįjį altorių įdėjo kankinių Klemenso, Vitalio ir Vincento relikvijas ir įsteigė Raudondvario parapiją. Bažnyčiai buvo suteiktas „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Įžengimo į Dangų“ titulas. Po koplyčia, už didžiojo altoriaus įrengtoje kriptoje, buvo perlaidoti grafienės Vandos Tiškevičienės ir jos mirusio sūnelio Mykolo palaikai. Čia buvo palaidotas ir pats bažnyčios statytojas Benediktas Tiškevičius (miręs Paryžiuje) bei kiti Tiškevičių šeimos nariai.

Karo audros ir atstatymo darbai

Raudondvario bažnyčios istoriją ženklina du pasauliniai karai, kurie jai padarė didelės žalos. Pirmojo pasaulinio karo metu, Kauno tvirtovės komendanto įsakymu, 1914 m. buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, o 1915 m. rugsėjo mėnesį iki pamatų buvo susprogdinta ir pati bažnyčia. Iš didingos ir grakščios bažnyčios liko tik širdį varstanti griuvėsių krūva. Pirmojo pasaulinio karo metais laikini maldos namai buvo įrengti dvaro ratinėje.

Susikūrus Lietuvos Respublikai, dvaro žemė buvo išdalinta savanoriams bei mažažemiams, rūmai atiteko Moterų globos komitetui, kuris įsteigė ten vaikų prieglaudą. Griuvėsiai pradėti valyti 1927 m. Kunigo Stanislovo Irtmano ir parapijiečių iniciatyva, pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą, ant senųjų pamatų, išskyrus grafų Tiškevičių koplyčią - mauzoliejų, bažnyčia buvo atstatyta 1930-1938 m. Bažnyčios statyba rūpinosi klebonas Stanislovas Irtmanas. Stilius - baroko su renesansu. Bažnyčios ilgis 53 m., plotis 27 m., aukštis 46 m. su bokštų kryžiais. Statyba dėl lėšų stokos vyko lėtai ir buvo užbaigta tik 1938 m. Bažnyčią 1938 m. dekoravo dailininkės G. Butauskaitė ir A. Klimaitė. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas ją iškilmingai konsekravo 1938 m. spalio 3 d., suteikdamas naują vardą - „Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės“.

Antrojo pasaulinio karo audros taipogi neaplenkė Raudondvario bažnyčios. 1944 m., frontui traukiantis į Vakarus, bažnyčia pateko į fronto sūkurį: sprogimų metu buvo numuštos bokštų viršutinės dalys ir stipriai apgadintas visas pastatas. Į bažnyčią 1944 m. pataikė dvi bombos, pramušė perdengimus, numušė vieno bokšto viršų. Bažnyčios sienose atsiradę „randai“ dar ilgai bylojo apie karo baisumus. Kunigo Antano Rinkevičiaus (Raudondvario klebonas 1941-1953 m.) rūpesčiu ir parapijiečių aukomis bei talkomis bažnyčia buvo sutvarkyta, tik jau be bokštų viršutinės dalies. Tokia ji tebestovi ir šiandien.

Vėlesni bažnyčios restauravimo darbai pradėti Nepriklausomybės metais kunigo Vytenio Vaškelio ir parapijos Pastoracinės tarybos rūpesčiu. Buvo sutvirtinti ir sutvarkyti bažnyčios bokštai, viename jų įrengta apžvalgos aikštelė, bokštai naujai nudažyti. Taip pat pilnai suremontuotas bažnyčios priekis. Pertvarkyta bažnyčios presbiterija, pastatytas naujas šv. Mišių altorius. Parapijiečių aukomis ir talkomis, vadovaujant kunigui Augustinui Paulauskui, buvo naujai skarda perdengta beveik pusė bažnyčios stogo, naujai pagaminti ir sumontuoti lietvamzdžiai. Naujai pakeistos medinės bažnyčios grindys (530 m²). Pagal arkivyskupijos meno komisijos nurodymus bažnyčios presbiterijoje pakabintas restauruotas senosios bažnyčios didžiojo altoriaus didingas paveikslas „Švč. Jėzaus Kristaus dangun Žengimas“.

Architektūra ir išlikusios vertybės

Dabartinė Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra tinkuoto mūro, stačiakampio plano (53 × 27 m), bazilikinė, dvibokštė. Jos vidus yra trijų navų, atskirtų pilioriais.

Nepaisant karo sunaikinimų, bažnyčioje išliko vertingų kūrinių ir relikvijų. Iš senosios bažnyčios yra išlikusios antkapinės skulptūros „Miegantis vaikas“ ir „Gulinti“, italų dailininko G. Berti 1853 m. tapyti paveikslai „Švč. M. Marija Karalienė“ ir „Šv. Juozapo mirtis“, dailininko A. Sledzinskio darbų, liturginių reikmenų. Taip pat yra statulų pora „Adoruojantis angeliukas“, „Gedintis angeliukas“, statulos „Angelas“, „Miegantis vaikas“, horeljefas „Viltis“, V. Vankavičiūtės-Tiškevičienės antkapinė skulptūra. Šios vertybės 1998 m. buvo įrašytos į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Bažnyčioje yra Aleksandro Sledzinskio piešti Kryžiaus kelio stočių paveikslai (1935 ir 1957 m. restauruoti), G. Berti paveikslai „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, „Šv. Juozapo mirtis“. Didžiajame altoriuje yra kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Šoniniame altoriuje yra italų skulptoriaus I. Pampalonio sukurti Vandos Tiškevičienės ir jos sūnaus Mykolo Tiškevičiaus, anūko žmonos Elzbietos Klaros Bankroft-Tiškevičienės antkapiniai paminklai. Prie senosios bažnyčios buvusiame Tiškevičių mauzoliejuje buvo palaidotas ir pats bažnyčios fundatorius Benediktas Emanuelis Tiškevičius, išliko tik jo paminklo postamentas su užrašu. Mauzoliejus neišliko, grafų šeimos amžinojo poilsio vieta yra bažnyčios šventoriuje. Presbiterijoje kabo restauruotas senosios bažnyčios didžiojo altoriaus didingas „Švč. Jėzaus Kristaus dangun Žengimo“ paveikslas.

Krikštynų sakramentas Raudondvario bažnyčioje

Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia yra populiari vieta švęsti Krikšto sakramentą. Joje teikiami visi sakramentai ir vyksta reguliarios pamaldos.

Pavyzdžiui, Gabriellos krikštynos Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje įvyko liepos pradžioje. Kadangi visa šeima atvyko iš Anglijos, pasiruošimas vyko Maironio apartamentuose. Krikšto sakramentą šeima nusprendė daryti Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje. Po krikšto visų svečių ir vaikučių laukė sveikinimai, vaišės bei pramogos vaikams, kurios vyko netoliese esančiame Raudondvario dvaro oranžerijos restorane lauke esančiame kupole. Buvo pasirūpinta mažųjų pramogomis, juos stebino ir linksmino Burbulų dėdė. Bažnyčia suteikia galimybę surengti prasmingą ir įsimintiną ceremoniją. Jei ieškote krikštynų fotografės Kaune - susisiekite su profesionalais, kurie įamžins šią svarbią akimirką nuostabios Raudondvario bažnyčios aplinkoje.

Parapijos veikla ir kontaktinė informacija

Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės parapija aktyviai veikia, kviečianti dalyvauti parapijos tarnystėse ir grupėse. Reguliariai vyksta šv. Mišios ir įvairios pamaldos:

• Gegužinės pamaldos po vakarinių šv. Mišių.
• Birželinės pamaldos po vakarinių šv. Mišių.
• Rožinio malda kasdien prieš vakarines šv. Mišias, spalio mėn. po vakarinių šv. Mišių.
• Kryžiaus kelias Gavėnios penktadieniais po vakarinių šv. Mišių, sekmadieniais po 12 val. šv. Mišių.

Metinės šventės:

• Šv. Roko - rugpjūčio 16 d.
• Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės - spalio 1 d.

Parapijos kontaktai:

Įdomi legenda apie bažnyčios statybą

Vietiniai senoliai pasakoja įdomią istoriją apie Raudondvario bažnyčią. Pasakojama, jog grafas Tiškevičius užsigeidė pasistatyti tokio aukščio bažnyčią, kad, užlipęs į jos bokštus, galėtų matyti Jurbarko bažnyčios bokštus. Tad pasisamdė garsų architektą Cezarį Lauryną Anikinį su visa gausia statybininkų komanda. Statybos vyko sėkmingai, buvo likę pabaigti tik bokštus, kai vieną dieną nelaimingo atsitikimo metu žuvo statybų vadovas. Statybos iš karto sustojo, ir niekas daugiau jų nebenorėjo tęsti, mat bijojo, kad bažnyčia užkeikta ir visų lauks toks pats likimas.

Tačiau grafas vis tiek nenurimo ir žūtbūt norėjo baigti statybas. Kaip tyčia tuo metu į Kauną atvyko cirkas iš Maskvos, atsivežęs daug įvairių dresuotų gyvūnų, tarp jų - ir mešką. Ji mokėjo atlikti daug triukų: važiuoti dviračiu, žongliruoti, mėtyti kamuolį. Tiškevičius sumojo, jog galėtų išmokyti mešką nešti plytas ir ji galėtų užbaigti bokštus. Taip ir padarė: nusipirko, išdresavo mešką, ir ji kiekvieną dieną nešiojo plytas. Tačiau vos tik suskambėdavo vidurdienio varpas, ji mesdavo darbus ir eidavo ilsėtis iki kitos dienos. Taip bokštai ir buvo pabaigti. Bet pasakojama, jog vietiniai gyventojai buvo pavydūs ir nunuodijo gyvūną. Tačiau grafas meškos nelaidojo, nesudegino, o prikėlė antram gyvenimui padarydamas jos iškamšą, kurią pasistatė vienoje iš rūmų menių. Užsukdavę svečiai vis klausdavo, kokiuose miškuose Tiškevičius ją sumedžiojęs.

tags: #raudondvario #baznycia #krikstynos

• Maitinimo patarimai 4 mėnesių kūdikiui
• istorinis Chodakauskaičių seserų vaidmuo Lietuvos valstybingumui
• Išsamus vadovas tėvams
• Kiaušinių ritualai prakeikimams
• Šilutės ikimokyklinių įstaigų mokesčiai