Ramių Vaikų Apibrėžimas ir Ramybės Puoselėjimas: Nuo Kūdikystės Iki Paauglystės

Kas yra ramus vaikas? Šis klausimas dažnai kyla tėvams, pastebintiems, kad jų mažylis elgiasi kitaip nei dauguma bendraamžių. Tėvų patirtys rodo, kad ramybė kūdikystėje gali reikšti įvairius dalykus, nuo įgimto temperamento iki to, kaip tenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai.

Ramūs kūdikiai: Tėvų patirtys ir psichologinės įžvalgos

Daugelis mamų stebisi savo naujagimių elgesiu. "labukas vismos noreciau pasiklausti mano maziukas yra 3sav kai pabunda buna kad guli ir nejuda o ziuri i viena taska ir taip gali but net koki pusvalndi vos kokia rankyte pajudindmas kartais net net neramu pasidaro.juk vaikai daugiause muistosi ar yra ir daugaiu mamyciu su tokiais ramiais vaikais?" - tai dažnas klausimas, kurį kelia tėvai.

Kitos mamos dalijasi savo patirtimi: "Kol toks mazas buvo ir manasis ramus buvo. Paguldydavau ir eidavau kambariu tvarkytis ar dar ko nors. Nieko nesakydavo. O verkiancio isvis dorai nebuvau girdejusi. Bet palaipsniui vis judresnis daresi, o dabar jau ilgam vieno nepaliksi, reikia kad bent tam paciam kambaryje kanors matytu, tai gali zaisti toliau. Bet visvien pakankamai ramus dar."

Dažnai pasitaiko, kad: "na juk ne visi vaikai reksniai buna. tarkim ir dabar kada mano mazoji prabunda, as net nezinau. uzmigdai ja kitam kambaryje, ir veiki kazka., o ji prabudusi nei garselio - nusispardo kaldra, nusiima kojines, tada zaidzia su kojytem. na kai jau pradeda juoktis, tada tik isgirsti kad vaikas prabudo. o tai buna kartaip po kokiu 3h." Tėvai, pastebintys tokį elgesį, neturėtų nerimauti: "nervuotis tikrai neverta, gal jis miega...tik atmerktom akim, taip maziukams buna. Saviske as jau pazystu, kai ji taip miega, paprasciausiai nelendu ir leidziu patciai pabust."

Pirmasis mėnuo gali būti ypač ramus: "mano mazyle pirma menesi irgi labai rami buvo, nei balselio, bet dabar jau ojojo kaip rodo. as irgi galvojau, kad gal kas jai negerai tokia rami, tik miega, valgo, niekad neverkia. bet dabar noreciau, kad ji ves dar tokia butu.nepergyvenk, pasikeis ir tavo mazulis." Tai patvirtina ir kitų tėvų istorijos: "Musu mazyle pirma menesi irgi super rami buvo, kokiu 2-3 sav.guledavo ir ilgai ziuredavo pro langa arba kazka kita stebedavo.Manau tai normalu... O dabar? Dar vis ramus?"

Gyd. L.Mikulėnaitė paaiškina: "Yra ir visai mažiukų vaikų, kurie auga pakankamai ramūs ir ilgą laiką užsiima viena veikla - tai priklauso nuo nervų sistemos brandos bei temperamento. Bet vis dėlto dauguma mažylių yra judrūs tarsi vijurkai."

Ramybė, sąmoningumo psichologijos prasme, reiškia būseną, kai nėra realių grėsmių ir yra tenkinami svarbiausi vaiko poreikiai. Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai yra: stabilaus ir saugaus prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo ir žaidimų, identiteto (tapatumo), sveikų ribų. Jeigu šie poreikiai nepatenkinami, formuojasi disfunkcinės mąstymo-savijautos-elgesio schemos ir atitinkami režimai, neigiamai įtakojantys vaikų savivoką, jų santykį su savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu ir labai apkartinantys jo gyvenimą.

Vaikų ramybę veikiantys veiksniai ir augantys iššūkiai

Šiandieniniai vaikai ir paaugliai susiduria su įvairiais veiksniais, kurie gali sutrikdyti jų ramybę ir psichologinę gerovę. "Vaikus ir paauglius dažniausiai veikia tie patys faktoriai kaip ir šeimas, kuriose jie auga, o taip pat ir kitus žmones. Dažniausiai tai neišmoktas reguliuoti stresas, konfliktai, piktnaudžiavimai ir priklausomybės, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, fizinio aktyvumo deficitas ir kiti panašūs dalykai. Taip pat skiriasi įgimtas vaikų temperamentas, nervų sistemos jautrumas, asmenybės ypatumai. Tai gali įtakoti, kad tokie vaikai gali turėti psichologinių ar bendravimo ypatumų, skatinančių disfunkcinį jų elgesį."

Pastaraisiais metais pastebimas vaikų psichikos ir elgesio sutrikimų padidėjimas. "Tyrimai rodo, kad diagnozuotų vaikų psichikos bei elgesio sutrikimų, įskaitant ir vystymosi sutrikimus, per pastaruosius keliolika metų padaugėjo nuo kelių iki keliolikos procentų. Sutrikimai geriau atpažįstami šeimose, tėvai dažniau kreipiasi į specialistus, o jie diagnozuoja ir gydo. Oficialūs skaičiai didėja visų pirma dėl šių priežasčių."

Tam įtakos turi ir pasikeitęs gyvenimo būdas: "Tačiau kai kurių sutrikimų padaugėjo ir dėl vaikų bei paauglių gyvenimo būdo pokyčių (žalingas kompiuterinių technologijų vartojimas, fizinio aktyvumo stoka, informaciniai krūviai, retesnis buvimas gamoje ir kt.). Be abejo, neigiamą įtaka pastaruosius porą metų daro pandemijos sukeltos problemos."

Psichikos sveikatos problemos Lietuvoje yra ypač aktualios. Štai keletas rodiklių:

Pasak Higienos instituto, "ligotumas psichikos ir elgesio sutrikimais vaikų amžiuje yra 700 iš 10 tūkstančių. Kitaip tariant, 1 iš 15 vaikų patiria problemų psichikos sveikatos srityje. Verta nepamiršti, kad už šių skaičių slypi vaikai, šeimos ir likimai. Taigi, psichikos sveikatos problemos Lietuvoje labai aktualios."

Mūsų psichologinė būkle lemia, kaip mes mąstome, kaip jaučiamės ir kaip elgiamės. Todėl, sutrikus psichologinei būklei, pradeda trikti funkcionavimas bet kurioje srityje, o dažniausiai visose. Simptomai priklauso nuo besivystančio sutrikimo tipo. Nerimo sutrikimams būdingos baimės, nuolatinis ar stiprus nerimavimas be pateisinamos priežasties. Valgymo sutrikimams būdingas susirūpinimas savo kūno išvaizda ar svoriu, disfunkciniai valgymo ir su valgymu susijusio elgesio įpročiai (maisto ribojimas, persivalgymas, valingas vėmimas, valymosi procedūros, perteklinis fizinis aktyvumas). Tačiau, verta atkreipti dėmesį ir imtis priemonių padėti vaikui net jeigu simptomai pasireiškia švelniau.

Tėvų vaidmuo puoselėjant vaikų ramybę ir atsparumą

Tėvų indėlis į vaikų emocinę būseną yra neįkainojamas. "Visų pirma, patarčiau domėtis savo vaikais. Su jais būti, su jais išbūti, net kai tai sunku. Taip pat geranoriškai ir šiltai bet tiesiai klausti, jeigu pastebime, kas mums kelia nerimą. Bet ir kantriai išlaukti, jeigu tiesus pokalbis nepavyksta. Be abejo verta atsižvelgti į vaikų amžių. Tuo daugiau gerbti jų nuomonę ir leisti jiems ją turėti. Tuo daugiau bendrauti ne per teiginius, o per klausimus."

Asmeninis pavyzdys yra galingiausia ugdymo priemonė: "Be abejo bet kuriame amžiuje didžiausią įtaką galime padaryti vaikams ne savo kalbomis, bet asmeniniu pavyzdžiu. Jeigu mūsų „pamokymai“ skiriasi nuo to, ką vaikai mato mūsų arba kitų kartu gyvenančių žmonių elgesyje, jie teiks pirmenybę „elgesio pamokoms“."

Nepriklausomai nuo vaiko elgesio, besąlygiška meilė yra esminė: "Taip pat bet kuriame amžiuje turėtume aiškiai deklaruoti vaikams besąlygišką meilę, net tais atvejais, kai jų problemos mums kelia diskomfortą. Vaikus mylime ne už jų elgesį ar mokymosi rezultatus. Vaikus mylime todėl, kad įsipareigojome juos mylėti juos gimdydami. Turėtume atskirti elgesį nuo asmenybės."

Be to, svarbu ugdyti įgūdžius, padedančius vaikams susidoroti su iššūkiais: "Tai streso valdymo įgūdžių lavinimas, bendravimo kompetencijų ugdymas, problemų sprendimo mokymai, asertyvumo (tvirtabūdiškumo) ugdymas ir kita."

Judėjimo ir lauko svarba vaiko raidai ir ramybei

Judėjimas yra neatsiejama vaiko raidos dalis ir tiesiogiai susijęs su protiniais gebėjimais bei emocine savijauta. "Judesiai labai stipriai susiję su mąstymu, protine raida, smulkiąja motorika, kalba ir kitomis funkcijomis. Vaikas pirmiausia išmoksta savarankiškai judėti: šliaužioti, ropoti, vaikščioti, o kai šiuos įgūdžius įvaldo, žiūrėk, ir kalbėti pradeda, išmoksta išlaikyti šaukštą, atsegti sagas. Galimybė laisvai judėti turi įtakos kūrybiškumo, sąmoningumo, saviraiškos vystymuisi."

Judėjimo apribojimas ankstyvoje vaikystėje gali turėti neigiamų pasekmių: "Pakanka ankstyvoje vaikystėje apriboti įgimtą mažylio poreikį judėti - reikalauti ramiai sėdėti kėdutėje, nelaipioti ant sofos, spintelių, šaligatvio bortelių, barti, kai, užuot ramiai sėdėjęs su tėvais kavinėje, pasileidžia bėgioti aplink staliukus - ir jau kyla grėsmė, kad tas mažas žmogutis išaugs nesavarankiškas, kad jam sunku bus priimti sprendimus."

Mažas vaikas natūraliai yra judrus: "Mažas vaikas nemoka taip, kaip suaugęs, užsiimti tik viena veikla, nes visos jo organizmo sistemos veikia vienu metu. Kuo vyresnis vaikas pieš piešinį, tuo mažiau atliks visokių pašalinių judesių, nes po truputį jis išmoks nuslopinti poreikį viską daryti kartu ir sugebės ramiai atlikti vieną veiklą. Mažas vaikas yra toks judrus, kad kartais suaugusiems net galvą įsiskauda nuo nuolatinio bėgiojimo, karstymosi, bumbsėjimo samčiu į puodą ir pan."

Nors galima mokyti vaiką ramiai sėdėti, svarbu atsižvelgti į jo amžiaus ypatumus: "Aišku, galima mokyti ir visai mažiuką vaiką kurį laiką pabūti ramiai, pavyzdžiui, kai atsisėda valgyti prie stalo, tačiau privalome atsižvelgti į tai, kad po 3-5 minučių vaikas jau gali ir nesugebėti sėdėti nemakaluodamas kojomis, šaukštu nevedžiodamas po stalą, nesisukiodamas ir pan. Visus šiuos judesius mažylis atlieka nesąmoningai, tačiau jie reikalingi, kad bręstų nervų sistema, kad tobulai išlavintų judesius, t.y. kad judėtų ekonomiškai, naudodamas kuo mažiau energijos." Be to, "judėjimas reikalingas ir protinės veiklos vystymuisi."

Tėvams svarbu atsižvelgti į vaiko judrumą renkantis pramogas: "„Tėvai, prieš vesdami visai mažiuką vaiką į spektaklį, turėtų atsižvelgti į tai, kad mažylis negalės ilgam susikaupti. Na, o jeigu vaikas neturi galimybės prasiblaškyti, pabėgioti - pradeda klykti, trinti rankomis akis, muistytis. Jis priešinasi prieš nepakeliamą užduotį sėdėti ir klausyti. Tad ir tėvams reiktų pagalvoti, kur jie vedasi savo vaiką, atsižvelgti į jo judrumą, kad paskui netektų bartis, pykti."

Svarbu leisti vaikui laisvai judėti ir tyrinėti aplinką: "Visi tėvai nori, kad vaikas išaugtų protingas, mąstantis, laisvas, gebantis priimti savarankiškus sprendimus žmogus, bet kadangi vaikai vis dar susiduria su begale draudimų ir reikalavimų nejudėti, jiems jau nuo vaikystės trukdoma tokiais užaugti." Geriausia vieta tam - laukas: "Nepakeičiamas gėris yra laukas, kur mažylis gali daryti tai, ko iš jo reikalauja pati raida. Vaikas turi išsilakstyti, turi laipioti, kaboti žemyn galva. Ko gero, visi tėvai pastebėjo, kad maždaug tarp 3-4 metų amžiaus vaikas staiga neduoda rankos, o bėga pirmyn ir lipa ant šaligatvio bortelio, akmenų, tvorelių ir pan. Tokia vaiko veikla trunka kelerius metus, kol staiga, vieną dieną, sulaukęs maždaug 5-erių, mažylis, lyg niekur nieko, paduoda mamai ranką ir žygiuodamas šalia ima filosofuoti apie pasaulį. Štai tada jam jau nebereikia laipioti, lavinti savo koordinacijos, nes pagaliau gali tinkamai valdyti savo kūną."

Sąmoningumas ir meditacija: įrankiai ramybei ugdyti

Šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama sąmoningumo ir meditacijos praktikoms, kurios padeda vaikams įveikti stresą ir įtampą. "Sąmoningumas ir meditacija yra geri įrankiai, kuriuos galime įduoti vaikams, - tam, kad pasinaudotų jais bet kada, prireikus įveikti stresą ir įtampą."

Jungtinės Karalystės meditacijos mokytoja Lorraine E. Murray jau ilgus metus moko vaikus medituoti. "Lorraine'a Murray jau daugiau nei penkiolika metų moko vaikus medituoti. Šioje knygoje ji vaizdžiai aprašo, kaip vesti lengvus meditacijos užsiėmimus vaikams - pradedant trumpais kasdieniais atsipalaidavimo pratimais šeimose ir baigiant grupiniais užsiėmimais mokyklose." Knyga „Ramūs vaikai“ tapo svarbiu šaltiniu tėvams ir specialistams: "Knyga skirta įvairaus amžiaus vaikų įvairiose situacijose patiriamo streso valdymo ir įsisąmoninimo įgūdžiams lavinti. Nagrinėjamos net tokios temos kaip meditacija su kūdikiais, mažamečių meditacija ir įsisąmoninimo įgūdžių lavinimas, kai vaikui būdingi autizmo spektro arba dėmesio ir aktyvumo sutrikimai."

Gydytojas psichoterapeutas Julius Neverauskas pritaria meditacinių praktikų svarbai: "Pasaulis vis stipriau atsigręžia į meditaciją. Ją, kaip prevencinę priemonę mažinti vaikų elgesio sutrikimus minėjote ir jūs. - Žinoma, meditacinės praktikos yra galinga psichologinės profilaktikos priemonė. Be abejo, meditacinės praktikos taip pat padeda tvarkytis su stresu ir nerimu. Visa tai įrodyta moksliniais tyrimais."

Šios praktikos pritaikomos įvairiose aplinkose: "Svarbu, kad meditacinės praktikos padeda įvairaus amžiaus vaikams funkcionavimui įvairioje aplinkoje (mokykloje, šeimose ir kitur). Meditacinės praktikos leidžia stabilizuoti nervų sistemos veiklą taip, kad vienu metu galima jausti ir ramybę ir budrumą. O tai labai padeda augti, mokytis ir gyventi."

Knygos „Ramūs vaikai“ autoriai teigia, kad praktikos yra veiksmingos tik tada, kai jos atliekamos reguliariai: "Be jokios abejonės, visos išdėstytos nusiraminimo ir susikaupimo arba meditacinės praktikos yra labai paveikios ir veiksmingos. Tik tam, kad jos veiktų, jos turi būti daromos ir daromos reguliariai. Tada atsiranda teisingi įgūdžiai, kurie naudojami tampa teisingais įpročiais, o šie tampa gyvenimu. Būdama paprasta ji kartu yra labai veiksminga."

Vaikams ypač tinka meditaciniai vaizduotės pratimai: "Jų yra daug ir jie gali padidinti vaikų psichologinį atsparumą, kūrybingumą, gebėjimą tvarkytis su iššūkiais ir psichologinės gerovės jausmą. Visos knygoje aprašytos praktikos yra efektyvios. Tyrimai rodo, kad tokios praktikos padeda ne tik įsisąmoninti savo mintis, emocijas, elgesio impulsus, bet ir juos valdyti."

Technologijų įtaka ir vidinės kalbos reikšmė ramybei

Nors šiuolaikinės technologijos siūlo įvairių lavinamųjų žaidimų, jų poveikis vaikų ramybei ir raidai kelia susirūpinimą. "Planšetinių kompiuterių ir telefonų visai nerekomenduoju. Nesvarbu, ar tai lavinamieji žaidimai, ar ne. Mamos po to skundžiasi, kad su vaikais nesusišneka, jie naktimis neužmiega, mergaitės tampa mažomis raganaitėmis. Išmanieji prietaisai yra kaip narkotikas, nuo kurio anksčiau ar vėliau prireikia pastangų vaikus atpratinti. Ekrane spalvos pernelyg ryškios, per greitai keičiasi vaizdas ir po to vaikai negeba sukoncentruoti dėmesio skaitydami, rašydami, nesugeba įsigilinti. Be to, tinkamai nesivysto jų pirštų motorika. Pas mane atėję tokie vaikai negali sudėti paprasčiausių dėlionių."

Vidinė kalba yra esminis įrankis savireguliacijai ir minčių organizavimui, kuris taip pat prisideda prie ramybės būsenos. "Kalba gali padėti vaikui prisiminti ir susisteminti informaciją bei patirtį. Iš pradžių vaiko elgesį kontroliuoja vaiką supančių suaugusiųjų kalba (išorinė). Pamažu vaikas vis mažiau klauso žodinių komandų ir pradeda pats sau sakyti, ką reikia ir ko nereikia daryti. Tai, ką vaikas girdėjo sakant suaugusius, dabar jis tyliai sako pats sau. Kitų žmonių kalba tampa vaiko vidine kalba - tai kalba, tapusi minčių formulavimo priemone. Vidinės kalbos raidos pradžioje vaikas garsiai kalbasi su savimi, vėliau - pašnibždomis, paskui - krutindami lūpas, be garso, ir galiausiai jis ima kalbėti su savimi mintyse, be jokių išorinių tokio kalbėjimo požymių. Pamažu įvyksta interiorizacija, kai išorinė veikla (kalba) pereina į vidų ir pašaliniam stebėtojui pasidaro visai nematoma. Vidinė kalba yra tarpininkas tarp mąstymo ir kalbos. Tai leidžia vaikui pagalvoti prieš ką nors veikiant."

tags: #ramus #vaikas #lt

• Bendravimas gerovei ir integracijai globos namuose
• Kaip pasigaminti pyragą su salierais, lašiša ir putpelių kiaušiniais
• svarbiausi patarimai tėvams apie vaiko saugumą
• Vaikų širdies ydos operacijų patirtys
• Sausio 13-osios reikšmė vaikams