Europos miestas, kuriame atsirado pirmasis kinas, ir Lietuvos kino ištakos
Kinas savo gyvavimo pradžioje buvo laikomas tik pramoga, tačiau ilgainiui išsivystė į atskirą meno rūšį. Nors kino istorija dažnai siejama su technologiniais išradimais, svarbu suprasti, kokiame kontekste tai vyko. Europos miestas, kuriame 1895 m. lapkritį Skladanovskių aparatu „bioskopu“ įvyko, ko gero, pirmasis viešas filmo rodymas, buvo Berlynas.
Visgi, pasauliniu mastu kino meno gimimas dažniausiai siejamas su brolių Lumière’ų pavarde. 1895 m. gruodžio 28-ąją Auguste’as ir Louis Lumière’ai Paryžiaus „Grand Café“ rūsyje surengė pirmąjį viešą mokamą kino seansą, pademonstravę tokius filmus kaip „Traukinio atvykimas“ ar „Darbininkų išėjimas iš Lumière’ų fabriko“. Šis įvykis davė startą kino pramonės vystymuisi visame pasaulyje.
Lietuviško kino pradžia ir dokumentikos užuomazgos
Lietuvių kinas - vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai - tik įpusėjus XX amžiui. Vis dėlto, lietuvių kino pradžia užfiksuota kinematografininkų pasakojose. Viena legendų žymi ir dokumentinio kino pradžią: pirmasis Lietuvos vaizdus dar 1909 m. nufilmavo tuometinis Kauno gyventojas Władysławas Starewiczius.
Vilniuje kinas pradėtas rodyti netrukus po to, kai Paryžiuje buvo surengtas pirmasis kino seansas, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Iš Vakarų keliaujantys kino platintojai atsiveždavo projektorių, kelias rites juostų ir programas sukdavo vasaros paviljonuose. XX a. pradžioje Lietuva buvo įdomi lietuvių emigrantams; JAV jų buvo daugiausia, todėl šalyje filmuoti vaizdai rodyti lietuvių kolonijose.
Trumpa kino istorija
Istoriniai kino teatrai Vilniuje
Iki nepriklausomybės Vilniuje būta apie 50 vietų, kur rodytas kinas. Tarp jų - legendiniai kino teatrai, kurie buvo įkurti ne specialiai tam statytuose pastatuose, todėl jų paskirtis kito.
- „Iliuzionas“ (Didžioji g. 10A) - pats pirmas kino teatras, atidarytas 1907 m.
- „Edenas“ (Didžioji g. 11) - ilgiausiai veikęs kino teatras, išlaikęs veiklą net 70 metų.
- „Kronika“ (Pylimo g.) - išskirtinis kino teatras, kuriame buvo rodomi tik dokumentiniai filmai ir kino kronika.
| Kino teatras | Vieta | Istorinė pastaba |
|---|---|---|
| Edenas | Didžioji g. 11 | Veikė 70 metų, išlikęs gana autentiškas. |
| Mūza | Naugarduko g. | 1950 m. virto „Pionieriumi“, orientuotu į vaikus. |
| Aušra | Pylimo g. | Sovietmečiu garsėjo indų filmais, mėgtais romų bendruomenės. |
Lietuvių kino atgimimas ir šiuolaikinės tendencijos
Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Lietuviško kino premjeros vyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne. Per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, pamažu keičianti lietuvių kino veidą. Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai laužo nusistovėjusius kanonus, ieško naujų būdų perteikti tikrovę.
Avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas per savo daugiau nei 60-ies metų karjerą ne vieną žiūrovų kartą išmokė kitaip patirti kiną - nuo avangardo provokacijų ir dokumentinių filmų iki 8 mm juostos namų gamybos filmų. Jo pamokos atsispindi ir pas jį Niujorke besistažavusių jaunųjų kūrėjų darbuose.
Lietuvių dokumentika keičiasi, nes keičiasi ir ją kuriantys žmonės. Naujų išraiškos būdų ir temų nuosekliai ieško Giedrė Beinoriūtė, kurios filmuose susilieja groteskas ir ironija. Tuo tarpu Giedrės Žickytės kūryba, pavyzdžiui, filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, prabyla jaunimui suprantamų vaizdų kalba, nagrinėdama naujosios Lietuvos nepriklausomybės ištakas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
